Europizmas degalinėje ir apsilankymas dykumos oazėje Pikoje (gegužės 7-9)

birželio 5, 2008  
Temos: Čilė

Įkėlus koją į Čilę mums stipriai pakvipo Europa. Pirmiausia į akį krito pasienio pareigūnų odos spalva. Dauguma balti arba pusbalčiai. Iš karto atrodo, kad esi čia savas. Taip pat šios griežtos pasienio kontrolės darbuotojų laikysena bei žvilgsnis atrodė nesuvaržytas. Matyt todėl, kad Čilėje viskas labiau sutvarkyta ir nedaug kur likę chaotiškumo.

Negalėjom patikėti vairuotojų kultūra. Arikoje nebereikėjo daug dairytis ir laukti momento kada galėtume pereiti gatvę – automobiliai patys stojo ir teikė mums pirmenybę.

Nuliūdom, nes čia nebesimatė tiek daug gatvės priekeivių, kiek jų matėme Peru. Automatiškai sumažėja gyvenimas gatvėje. Sumažėjo ir mažų parduotuvėlių skaičius. Jei Peru interneto kavinę ar kioskelį galima buvo rasti kiekvienoj gatvėj, tai Arikoj reikėdavo kiek paslampinėti kol surasdavom kokį kampą su kompais ar mažą parduotuvėlę.

Vėliau į akis krito tvarkinga Arikos miestelio transporto sistema. Visi įlipa per priekines duris, visi vairuotojui susimoka 300 pesų (1.50 Lt) už bilietą ir susiradęs pustuščiame autobuse vietos ramiai keliauji per miestą. Net baisu prisiminti kaip mes su visom kuprinėm grūdomės į mažą 11 vietų mikruškę Limoje, kurioje mus norėjo apmokestinti vos ne dvigubai, nors kuprinės baisiai kitiems keleiviams ir nekliudė.

Galiausiai įlindus į Čilę šiek tiek gąsdina kainos. Niekaip nesuprantu kaip kažkoks tai „Askmen“ galėjo šią šalį įrašyti kaip Numero Uno pigiausių pasaulio valstybių sąraše (nu ir kas, kad pigumą vertino ne tiesiogiai finansine prasme). Bent jau visos paslaugos čia mažiausiai du kartus brangesnės nei Peru. Kiek sutikom žmonių Pietų Amerikoje, visi įsimena Čilę vos ne kaip brangiausią ir labiausiai išsivysčiusią kontinente.

Ekologinis „šokas“ degalinėje

Su miesto autobusu nr.8 iš stoties nusigavome į Arikos pietus, ten kur prasideda Panamerikanos greitkelis. Išlaipino mus šalia degalinės. Katja pasinaudojo proga ir nuėjo į tualetą nuplauti vaisius ir daržoves, kurias nusipirkom kelionei. Na, tas tualetas labiau buvo panašus į parduotuvę, nes viduje galima buvo nusipirkti užkandų, tepalų ir net išsigryninti pinigų bankomate. Vadinu tai tualetu, nes ant to pastatėlio buvo taip ir užrašyta „Baños“ (isp. tualetas). Kol laukiau Katjos sugrįžtant, sukramsnojau bananą. Kai ji sugrįžo, pasukau į išvietę ir aš. Esu pusiau kultūringas, tad su savim nešiausi banano žvievę. Gal rasiu, sakau, kokią nors šiukšliadėžę.

Įeinų į kioską-tualetą ir prieš akis išdygsta gargariškas bankomatas. Šalia jo – didelė šiukšliadežė. Valio! Besilabindamas su kioske dirbančiu vaikinuku metu žievę į dėžę. Tuo pat metu mačiau kaip keitėsi darbuotojo veido išraiška:
– Oi! oi! ne! pone (señor), čia tik popieriui [suprask, bankomato kvitams].
– O tai kur galiu išmesti? – jo užklausiau iškreiptu veidu ranka begraibydamas savo žievę iš šiukšliadėžės.
– Ten lauke, – parodė pirštu į duris, – stovi mėlyna dėžė.

IMG_0801

Na gerai… Pabūkim labai kultūringais. Išeinu į lauką (nesvarbu kad sysas spaudžia), ir ieškau bile ko kas mėlyna. Nieko nerandu, apart tris pilkas dėžes: „PAPEL“ – „LATA“ – „PLASTICO“, tai yra popierius, skarbonkės ir plastmasė. Tai kur dabar tą bananą mesti? Per daug negalvojęs įmečiau į vidurinę, nes pamaniau kad ji turbūt turės daugiausia vietos (iš kur žmonės turės skarbonkių miesto degalinėj?).

Su žvejais iki Humberstone tvoros

Mus Čilė šį kartą pasitiko labai liūdnai – mašinas stabdėm gal 3 valandas ir jokių rezultatų. Šiaip, aišku, ko ten norėti, iki kito miesto – Iquique, apie 300 km per plyniausias kalnuotas dykumas. Kam ten įdomu važiuoti tuo keliu. Transporto tuo keliu labai nedaug. Vistik Arica yra pačioje šalies šiaurėjė, turbūt 4-5 tūkstančius kilometrų nuo piečiausio kaimo.

IMG_0803

Ketvirtą valandą Katja pasiūlė nusibraižyti ženklą „Antarktidą“. Kokį pusvalandį iš mūsų visi juokėsi, ir galiausiai sustojo du vyrukai (nežinau, gal patinka Antarktida) – jau gerą dešimtį metų dirbantys žuvininkystės versle. Jie kaip tik važiavo 100 km iki Kujos (Cuya). Ten baigiasi Arikos provincija ir ta proga įtaisytas policijos postas, kur pareigūnai tikrina pravažiuojančių dokumentus. Kelionė su mūsų amžiaus vyriokais buvo nenuobodi. Klausėm gražaus angliško popso, pletkavojom apie mergas ir krimtom džiovintas slyvas. Na čia jie taip jas vadino. padovanojo geras penkias dideles saujas jų. Atrodė mažo kaip razinos, bet viduje kauliukas kaip vyšnios. Skonis tarp razinos ir džiovintos slyvos. Matyt, ten buvo kažkoks vaisius kurie jie irgi slyvomis vadina.

Besifotkinant su žvejais Kujos kaimelyje (ten vos 10 namų matėm), jau buvom nusižiūrėję į kontrolės postą ką tik atvykusį vyrioka su tuščiu pikapu. Vėliau sužinojom kad jis irgi iš žuvininkystės industrijos. Važiavo jis į Iquique, tad įkalbėjom mus pavežti iki Humberstone miesto-vaiduoklio. Gal dar nepaminėjau, mūsų tikslas tą kartą buvo Pica – miestelis dykumos oazėje. Ten kur tas miestas-vaiduoklis įsikūręs, kelias nusišakoja prie jūros į Iquique (48 km), o mūsų maršrutas tęsiasi dar šiek tiek greitkeliu į pietus.

Deja į Humberstone sankryžą atvažiavom apie 8 vakaro. Tamsu. Dykuma, tad žiauriai šalta. Temperatūra greitai krenta žemiau nulio. Humberstone – tai muziejus turistams, kuriame jau teko lankytis prieš keletą savaičių, tad žinojom, kad šalia šito prieš 50 metų apleisto miestelio yra gan saugu nakvoti palapinėje.

Šalom. Susirengėm viską ką turėjom, bet vis tiek stipom. Ypač paryčiais, kai šaltukas rodo viską ką gali. Ryte saulei išlindus kiek stipriau nulūžom ir apie aštuntą kelionę tęsėme.

Pika – nakvynė per radiją

Pakeliui į Piką (iki jos 70 km) vienas vairuotojas mus išmetė La Tirana kaimelyje. 51 savaitę metuose čia gyvena gal koks tūkstantis kaimiečių. Nieko nevyksta, apart sekmadieninės bažnyčios. Vos keli žmonės besimato, lyg likę būtų išmirę. Kaip ten bebūtų šitas kaimelis, pasak čiliečių, žinomas visam pasaulį. Kodėl? O todėl, kad kiekvienais metais liepos 16 dieną čia įsisiautėja šimtai tūkstančių svečių, kurie atvažiuoja į savaitinį super duper festivalį skirtą šventai Mergelei Karmen (Virgen del Carmen). Ir sako, kad visus tuos šitums tūkstančių šitas kaimelis sugeba apgyvendinti (žinoma, dalinai palapinėse)! Tad dabar kiek lengviau įsivaizduoti kiek tuščių namų turi merdėti šitoje gyvenvietėje ištisus metus.

I couldn't do without me IMG_0822 La Tirana center

on the way to Antarctica

on the way to Antarctica

Iki Pikos nedaug kas važiuoja. Juk dykuma 🙂 Tad su Antarktidos ženklu laukėme ilgai ir nuobodžiai, kai pagaliau pagyvenusi porelė sutiko mus pavėžinti savo pikapo priekaboje. Atvykę į savo tikslą mąstėm kaip čia nakvynę susiradus. Katja prisiminė, jog Argentinos autostopininkų tinklapyje kartą perskaitė įdomų būdą ieškoti nakvynės – su vietinės radijo stoties pagalba. Įdomus ir mūsų dar nebandytas metodas. Pika – mažytė, tačiau savivaldybė po savo sparnu išlaiko ir mažą radijo stotį.

Exequiel in the studio of municipality radio

Exequiel in the studio of municipality radio

Jų studija buvo kaip tik pagrindinėje aikštėje. Užprašėm dikto
riaus per radiją pranešti gyventojams, kad tu keliautojai iš Europos ieško kas norėtų juos pasikviesti į svečius. Diktorius stropiai užsirašinėjo duomenis apie mus ir mūsų kelionė, jis staiga, atrodo, jau turėjo mums palankią idėją.
– Žinot ką. Palaukit pusvalandį. Man atrodo aš jau žinau kur jūs galėtumėte nakvoti, man tik reikia tai suderinti su žmona.
– Hm… Gerai. Laiko juk turim 🙂

our wonderful Pica hosts: Gisela and

our wonderful Pica hosts: Gisela and

Galiausiai apsistojom viename sename namuke, visai netoli „Cocha“ terminių vandenių baseino, į kurį savaitgaliais suplūsta daug čiliečių. Tolo – tokia to radijo darbuotojo pravardė. Kaimelyje jį tik taip ir žino. Ir ne veltui, nes jo tikrąjį vardą – Exequiel (tarias „egzekiel“) – ir mes sunkiai įsiminėm. Su žmona ir dviem vaikais jis gyvena pietinėje Pikos dalyje – mažame namuke, tačiau neseniai rado tą seną begriūvantį negyvenamą namą, su kurio savininkais sudarė gerą sutartį. Jie namą suremontuos, bet užtai jį 2 mėnesius gaus nemokamai (remontui) ir vėliau penkiems metams pasirašys sąlyginai pigią nuomos sutartį. Didžiausias pliusas yra tai, jog šis namukas – prie pat terminių vandenų – vienų pagrindinių turistinių atrakcijų. Ta proga Tolo žmona Guisela (Gisela) galės užsiimti kokiu nors natūralių sulčių ar smulkių užkandžių verslu. Tai va, tame name ir apsistojom. Nors ten nedaug kas dar įrengta, bet užtat turėjom ir dušą ir kambarį su čiužiniu, tik kad nuo centro buvo gan tolokai. Beje, šios svetinga šeimynėlė turi sūnų, kurio vardas yra Darjhan („darjan“). Manau būtų geriau jau iš anksto galvoti apie pravardę…

that is how you wash clothes!

that is how you wash clothes!

Pika – gan didžiulė dykumos oazė kur, pasak vietinių, beveik niekada nelyja. Mes stebėjomės, kad naktį čia nebuvo taip baisiai šalta kaip tikėjomės. Kitas siuprizas – Pikos gyventojams elektrinis vandens šildytuvas duše nereikalingas. Stebetina, t

swimming not far from our house

swimming not far from our house

ačiau dienos metu bėga drungnas vanduo. Maudytis po juo visai nešalta! Beje, šis vanduo yra ganėtinai geros kokybės ir jį geriant tiesiai iš krano problemų neturėtų kilti. Gal tai kaip nors veikia tie natūralūs terminiai vandenys šioje oazėje. Tiesa, į tą terminį baseiną bilietas kainuoja 1000 pesų (5 lt), tačiau norintys už kokio kilometro gali rasti Konkovos vandenis (Agua de Concova, klauskit vietinių kur tai), kur galima natūraliai šiltame vandenyje pasipliūškenti nemokamai (ten šiaip yra „privati zona“ ženklas, bet jokių ten privatumų – viskas atvira).

Ir dar viena vaizdelis iš šito kaimelio – namukas pagamintas iš fanieros. Negi neišradingai atrodo?

house made of compressed wood IMG_0833

Internetas Pikoje

Pabaigai šioks toks tipsas Pikoje besilankantiems internautams. Šiaip kaimelyje Internetas brangokas – 500-600 pesų/val (2,5-3 Lt) [aišku, kad brangokas – juk aplinkinėse šalyse tekainuoja apie 0,80-1 Lt], tačiau yra dvi galimybes tinklapius naršyti nemokamai. Pirmiausia – miesto bibliotekoje. Ant įėjimo kabo „BiblioRedes“ ženklas (isp. „redes“ = „tinklai“), kuris reiškia, kad čia rasime kažką susijusį su internetu. Valio! Deja, prisijungti gal jums leis kokį pusvalandį, o blogiausia kad jie pastoviai turi įvairiausius kursus, tad visų trijų kompų visus nuvaro. Mes bandėm kaip nors įsipaišyti į laisvą „langą“, bet vis pavykdavo prisijungti kokius 20 minučių ir jau matai jiems reikia kompiuterių. Žodžiu, nelabai jie ten draugiški našarnikams. Užtat yra ir kitas nemokamo interneto variantas, apie kurį mums pasakė toje pačioje bibliotekoje. Viena vario kasyklos kompanija, pavadinimu „Collahausi“ (tariasi „kojahausi“), esanti B.Encalada gatvėje, antrame bloke (secunda cuadra) yra pastačius apie 5 kompiuterius specialiai Pikos bendruomenei, kad ta naudotųsi ir šviestūsi benaršydama Internete. Na, svarbiausia pas šituos kojos-ausis užsukti darbo valandomis – tada tikrai neliksit nuskriausti. Tad apie biblioteką pamirškit.

Na o dabar… laikas važiuoti į paslaptingąjį ir visų taip išgirtą – San Pedro de Atacama…

Komentarai

  1. trakietis sako:

    labai įdomu

  2. Giedra sako:

    O kodel jus plakate uzraset ‘ANTARKTIDA’ ???? Gal jusu nesupranta, kur istiesu norit vykti… Cia visi Antarktida vadina Antarctica!!!!