Ekvadoras atsisveikina su siurprizais

kovo 2, 2008  
Temos: Ekvadoras

Sausio 12, sekmadienis. Mūsų paskutinė diena Ekvadoro sostinėje Kito (Quito). Ryt ištranzuojam Napo upės link, tad beliko susipirkti smulkmenas ir jau būsim pasiruošę kelionei.

IMG_8062

Nuo Kito senamiesčio iki Mariscal – parduotuvių ir turistinio rajono – yra šioks toks gabaliukas pasivaikščioti, tad nusprendėm pataupyti energiją ir pavažiuoti kelias stoteles troleibusu. Pastarojo linija – speciali. Maršrutas driekiasi atskira kelio juosta, tad kamščiai net piko valandomis negresia.

Troleibusas sausakimšas. Katja pasiūlė prasistumti vidurio link, bet aš tik susiraukiau, tingėjau brautis ir dėl 3-4 stotelių likom stovėti priešais duris. Aplink malėsi žmonės. Vieni skubėjo išlipti, kiti stengėsi sėkmingai įlipti.

Mums įtarimą sukėlė porą moteriškaičių, kurios vis apie mus tuda siuda brovėsi. Aš atidžiai saugau savo kišenes. Katja irgi įsitempus. Kai tik stotelė artėja, viena iš tų įtartinų mane stumia ir braunasi link durų, o troleibusui sustojus, ta lenda atgal labiau į gilumą…

Kita stotelė mūsų. Už manęs jau braunasi džinsuota maža moteriškė.
– Ramiai, visi išlipsim!, – aš jai rėkiu.

Ta nekaltai šypsosi ir tuo metu persimetė keliais žodžiais su kolege, nors man stebint vaidina, kad viena kitos nepažįsta. Žvilgteriu savo šoninių kelnių kišenių link, tos antros kolegės ranka ką tik pasitraukė iš labai įtartinos pozicijos. Pasitikrinu kišenes – niekas nedingo.

Stotelė artėja. Viena iš tų džinsuotų netikėtai atsidūrė man prieš nosį ir lyg tyčia blokuoja praėjimą. Tokie žaidimai man nebepatinka ir aš kaip tankas taranuoju tą mažę. Ji, žinoma, pasilieka troleibuse. Tuo tarpu matau išlipančią Katją, kuri už kaklo tempia vieną iš tų džinsuotų.

– Ji bandė apvogti tavo kišenes!

Hm, galvoju. Kišenes aš iš aukšto akylai saugojau, lendančių rankų į jas nemačiau.

– Žiūrėk! Kišenės prapjautos!

IMG_8063

Geras. Negalėjau patikėti savo akimis. Abi šoninės kelnių kišenės turėjo po keletą vertikalių įrėžių nugarinėje pusėje. Mums išlipinėjant, pirmoji vagišė mane stabdė blokuodama išėjimą, tuo tarpu antroji – abiem savo letenom bandė įsisiurbti į prapjautas kišenes. Kadangi aš išgriūvau kaip tankas, tai man pavyjui lekiančiai vagišei teko ištiesti savo trumpas rankutes ir darbuotis kuo greičiau. Būtent tą momentą pastebėjo Katja ir nedelsiant griebė plėšikę už pakarpos.

Troleibusų linija speciali. Kiekviena stotelė turi uždarą patalpą į kurią įėjimas kontroliuojamas. Transportas nuvažiavo, aš tvirtai laikau rubuilią vagišę už rankų. Katja bilietų pardavėjos prašo kuo greičiau iškviesti policiją. Ji susisiekė su troleibusų linijos apsaugianiais.

Apsauginių kiek užsilaukėm. Per tą laiką teko pabendrauti ir su mūsų naujaja drauguže. Jos akių nematėm, nes slėpėsi po saulės akiniais. Įtariam, kad apie akis daug mėlynių ir įbrėžimų, nes veidas buvo nulipdytas mažais pleistrais. Matyt neseniai iš kaliūzės išėjo, ir štai jai ir vėl nepasisekė.

Plėšikė, žinoma, bandė apsimetinėti, kad nesupranta ko mes čia iš jos norime. Siūlė peržiurėti jos rankinuką jei kartais esam ko pasigedę. Mano supjaustytos kelnės kainavo $55 Cuencoje, tad iš karto pasiūlėm jai susimokėti. Po poros skambučių ji pareiškė, kad jei sutiktume ją paleisti „jos sesė“ atvežtų pinigus nedelsiant.
– Nuostabu, štai tau ir prisipažinimas, jog būtent tu su savo gauja bandei apiplėšti!

Paleisti jos nė nemanėme. Katja pastebėjo, kad iš jos kelnių kišenės vis tik sugebėjo ištraukti dar ir 10 dolerių. Nuostoliai jau $65.

Susėdom į troleibusų linijos apsauginių pikapą ir nuvažiavom į artimiausią komisariatą. Einant pro vartus, budintis ginkluotas policininkas pavymui šūktelėjo „otra vez!?“ (dar kartą). Su Katja nusišypsojom…

Mus pasitiko du pareigūnai. Apsauginis išdėstė mūsų situaciją. Pareigūnai paprašė plėšikės identifikacinio dokumento, kurio ji, savaime suprantama, neturėjo:
– Tai aš jums savo ID kortelės numerį mintinai galiu padiktuoti…

Vagišės rankinuke irgi nieko nebuvo. Pati tašikė gal 40cm ant 40cm, tačiau viduj tuščia tuščia, nė menkiausios špylkutės ar nukirpto nago, absoliučiai nieko… Tai kam tada jai tas didelis rankinukas? Mobiliakui tampytis?

Vienas iš pareigūnų, Luis Fernando ryškiai pažinojo mūsų draugužę, nes pastebėjau kaip jie vis susimirksėdavo ir patyliukais persimesdavo keliais žodžiais. Tuo tarpu aš tokiais momentais įžuliai atsisdodavau šalia jų, ir įbesdavau ausį į jų pokalbį. Pašnekovams tekdavo dažniau mirksėti ir ieškoti naujų balso decibelų.

Po vagišės apžiūros anie du policininkai nusitempė troleibusų apsauginį kiek atokiau. Mano nuomone, visas šitas reikalas buvo mūsų o ne apsauginio inicijuotas, tad nulėkiau tiems vyrams iš paskos. Na žinoma, jau ir girdžiu kaip Luis Fernando aiškina:
– Absoliučiai nėra jokių įrodymų, nėra priežasties šios įtariamos laikyti…

Teko įsiterpti į pokalbį ir priminti gerbiamiems pareigūnams, jog Katja viską matė. Žodžiu, yra liudininkai ir nereikia kabinti makaronų.

Laukėm eilės pas komisarą. Prieš pat komisaro duris Luis Fernando mane tyliai pasikvietė pasikalbėti. Šalia jo stovėjo ir plėšikė.

– Klausyk, jei jūs ją apskųsit – ji sės į kalėjimą. Ten labai bjauru ir negerai. Gal ji jums sumokės padarytą žalą ir tebūnie šitas reikalas baigtas?

– Gerai, – sakau – norim, kad sumokėtų, bet norim ir kad į kalėjimą sėstų… Bet kokiu atveju, palaukiam ką pasiūlys komisaras, – nenorėjau tęsti derybų su Luisu ir jo bendrininke.

Atėjo mūsų eilė. Trumpai išsipasakojom nutikimą ir padarytą žalą. Komisaras užklausė kokia gi tos rubuiliukės moteriškaitės istorijos versija.

– Važiuoju, vadinasi, aš ramiai troleibusu ir staiga senjorita (Katja) mane už pakarpos ėmė temti…

Na, Katjos liudijimui ginčų nebuvo. Ką ji matė, visi patikėjo. Komisaras pareiškė, kad užpuolikė bus uždaryta į kaliūzę septynioms dienoms.

– O kaip dėl žalos atlyginimo?,- pasiteiravom mes.

Komisaras, norėdamas elgtis diplomatiškai įtariamosios atžvilgiu, situaciją trumpai išdėstė vokiškai (kiek nustebom):
– Jei ji vagiliauja, tai vargu ar turės kokį nors darbą. O jei nedirba, tai ir išgauti kompensaciją bus praktiškai neįmanoma.

Situacija aiški. Komisaras etiškumo dėlei įtariamosios perklausė:
– Ar sutinkate atlyginti nukentėjusių nuostolius?
– Ėė… taip žinoma, bet ar aš tada būsiu lasiva?

Klausimų neliko. Moteris turi sėsti už grotų, o mes kelnes susisiųsime, ne problema.

Tolimesnė procedūra tokia: važiuojam į ligoninę išrašyti med.pažymą plėšikei ir grįžtam pas komisarą galutinio verdikto ir bylos užbaigimo.

Du policininkai, troleibusų apsauginis, mes ir kišenvagė sėdom į policijos mašiną. Anksčiau minėtas pareigūnas Luisas Fernando lyg užtardamas įtariamajai mūsų dar kartą perklausė:
– Ar esate tikri, kad nenorite nuostolių finansinio padengimo? Ji sumokėtų $65 ir tuo viską baigtumėte?
– Ne, jokių būdu ne.
– Bet, ar tikrai? ….. – nors mes tarnautojo vangiai besiklausėm, pastarasis dar pasakojo istorijas, kaip neva iš turistų pavagia kamera ir vagišiams įkliuvus, užsieniečiai mieliau atsįma kameras ir viską pamirštą, nes jei paduos pareiškimą policijai, vagių gauja juos neva prisimins ir bus blogai…

Kaip ten bebūtų, šiandien juk mūsų paskutinė diena Kito, tad nėra čia ko gąsdintis.

– Važiuojam į ligoninę ir paskui grįžtam į komisariatą, – nenustygom vietoj.

Iki ligoninės mūsų nepasiėmė. P
aliko sėdėti centrinio Mariscal rajono policijos patrulių štabe. Jame, beje, vėlgi nugirdom komentarą „otra vez!“.
– Jūs pažįstat šį pareigūna? – užkalbinau vagišę.
– Ne, pirmą kartą jį matau, – nekaltai šyptelėjo…

Pareigūnai po trumpo pasitarimo:

– Mes nuvažiuosim su įtariamaja į ligoninę pažymos, o jūs čia palaukit. – paliko mus sėdėti liūdname ofise su televizorium.

Praėjo 10… 15 minučių. Jau pradėjom įtarti kažką negera. Buvom tikri, kad pareigūnai sugrįš be kišenvagės.

Mes klydom. Visi ir vėl pasirodo tarpdury. Vagišė dar kartelį su mumis. Laimė neapsakoma.

Sugrįžom į komisariatą. Čia prie plėšikės prisistatė pagyvenęs vyrukas, kuris ryškiai atskubėjo į pagalbą. Vis bandė pakeisti komisaro nuomonę, arba bent jau sumažinti dienų kalėjime skaičių.

Komisaras man patiko. Sąžiningas vyras pasirodė:
– Na matot, pone, plėšikė buvo identifikuota nukentėjusių, tad nelabai yra kaip pakeisti ar sušvelninti nuosprendį. Čia dirbam pagal valdžios nuostatas, nieko neimprovizuojam…

Šalia sėdėjo sekretoriaus, kuris kompiuteriu spausdina galutinius nuosprendžius. Atėjo ir mūsų bylos eilė.

– Į kalėjimą septynioms dienoms dėl 60 dolerių?, – retoriškai murmtelėjo sekretorius.

Vyras ryškiai neturėjo sąžinės…

Printeris čirškia. Pasirodo 7 dienų siuntimas atostogoms. Vagišė tegu pailsi šiek tiek, pamąsto kas kaip, pasikeičia pleistrus ant veido, ir po savaitės galės sugrįžti naudoti savo troleibuso nuolatinį bilietą iki „kito karto“.

Trys sugaištos valandos, liūdnokas realybės akcentas paskutinę dieną sostinėje. Iš policijos su taksi pasprukom į didžiulį prekybos centrą. Dairėmės aplinkui, atrodo niekas mūsų neseka. Kad tik „neprisimintų“ 🙂 Paskutiniai pirkimai ir grįžtam namo, į anglės Helen butelį, pas kurią buvom apsistoję paskutinėmis dienomis. Raudonųjų autobusų (kurie mieste važinėja išskirtinėmis linijomis) stotyje netikėtai sutikom jau pažįstamą transporto apsauginį. Žmogus malonus, tad su juo greitai persimetėm keliais žodžiais apie dienos nuotykį. Jis papasakojo, jog mūsų pagauta moteriškė yra viena iš visiems gerai pažįstamos kišenvagių šeimos. Jų ten viso 15 yra privisę. Autobusuose jie dirba grupėmis po tris keturis. Savaime suprantama…

Buvo šeštadienio vėlus vakaras, bet užklausęs parduotuvėje, sužinojau, jog kaimyniniame bloke gyvena siuvėja. Jai savo kelnes ir nunešiau, o po poros valandų jos atrodė kaip naujos.

Kitą rytą kėlėmis labai anksti nes laukė ilgas kelias į Koką (Coca) – kur prasidėjo mūsų pusantro mėnesio kelionė per Napo upę ir jos kaimelius…

Komentarai

  1. Valdemaras sako:

    Nu jo, tokiuose pasaulio kraštuose visko gali pamatyti, bet čia tai žiaurus nuotykis 🙂

  2. Irena sako:

    Mums troleibuse buvo panasiai su vagisiais
    St. Petersburg’e, Rusijoj ir Romoje–kelius sykius.
    Italai skundese, kad vagisiai is Albanijos.