Caracol – istorija džiunglėse (rugpjūčio 21)

rugpjūčio 28, 2006  
Temos: Belizas

Ryte ir vėl buvom apsupti vaikų. Ši kartą jie jau ne taip domėjosi palapine, kiek mūsų maža benzinine viryklėle. Pradėjom praktikuoti pagrindinio dienos valgio gaminimą rytais tam, kad kelionės metu galėtume bet kada stipriai užkąsti, o vakare nebesirūpinti maisto virimu. Kol aš kuičiausi prie virykles, staiga iš palapinėje besitvarkančios Katjos išgirdau nieko gero nežadantį pasipiktinimą „O, šūdas!“. Pasirodo per naktį mūsų palapinę atakavo raudonosios skruzdėlės. Jos iš po palapinės dugno užuodusios maišelį su duona pragriaužė kelias mažas skylutes storo polietileno palapinės dugne ir apturėjo neblogą fiestą. Man teko aukotis ir varyti visus gyvūlius lauk ko pasekoje rankos buvo nemaloniai apkandžiotos skruzdžių.

Beje, dar niekada nesigyrėm – per Velykas gavom dovanų naują palapinę iš amerikietės ir kanadiečio porelės, kurių namą prižiūrėjom per šventes. Tiesa, šią palapinę buvom užsisakę, kad atvežtų iš JAV, bet jie galiausiai nusprendė mums padaryti dovaną. Senojoje palapinėje, kurią atidavėm vienai šeimai Copper Bank kaimelyje, su dviem didelėm kuprinėm vos vos tilpdavom, jau nekalbant apie tai, kad kiekvieną naktį galėjau gulėti tik susilenkęs. Naujajame mūsų būste, kurio dydis 2,3×2,3m galim įsitaisyti kaip karaliai. Štai čia yra nuoroda į mūsų palapinę: Bass Pro Shops® Deluxe Dome Tent

Atsikračius skruzdėlėmis ir pasigaminus dienos patiekalą, sėdom pusryčiauti. Katja man paruošė skruzdėlių duonos su avokadu, druska ir korn-fleiksais. Aš atsisėdau ant žolės, pasidėjau riekę and kelių ir užteko man trumpam nusisukti į šalį kai vaikų šuo netikėtai pačiupo mano pusryčius. Šunpalaikis gardžiai užkandžiavo, o mes ieškojom naujų pusryčių kuprinėje.

Su mus priglaudusios šeimos vaikais apturėjom linksmą laiką. Prieš atsisveikinant juos pradžiuginau parodydamas kelis fokusus su kortomis, pagaliukais ir virve. Didžiausią įspūdį jiems paliko triukas kur perkirpdavau virvę pusiau, surišdavau toje vietoje mazgą ir vėliau, pastarajį atsargiai apkarpės, rankoje vėl turėdavau viso ilgio virvę. Vaikai net patys bandė atkartoti šį stebuklą, tačiau nesėkmingai. Galiausiai jie man atnešė perkirptos virvės gabalus ir prašė, kad juos sujungčiau.

Po visų pramogų ir vėl kibom į kelią. Iki miškų rezervato, kurio gilumoje tūno mus dominančios Caracol majų ruinos, buvo apie 10km. Nuo rezervato pradžios iki archeologinio paminklo reikia brautis apie 50km per pušynus, o vėliau per džiungles. Vidurkely yra paskutinis kelių namukų Forest Station kaimelis. Jame visos mašinos pravažiuoja Belizo armijos kontrolės postą. Rezervato pradžioje yra krūvos nakvynės namų, kuriuose turistus ne tik apnakvindins, bet ir suorganizuos bet kokias ekskursijas ar pramogas. Į Caracol visi lankytojai važiuoja organizuotai 11 valandą ryto. Nuo Forest Station juos lydi ginkluoti kareiviai. Lygiai taip pat visas kortežas sugrįžta per džiungles 14 valandą. Na o mes – neorganizuoti, vadovėlių apie šią sistemą neskaitę pasirodo rizikavom tų griuvėsių visai nepasiekti, nes be organizuotų turistinių turų į ten beveik niekas nevažiuoja. Tačiau mums labai pasisekė. Pro šalį lėkė turizmo vystymo programos automobilis važiuojantis į Caracol.

Į archeologinį muziejų atvykom apie 1 valandą dienos. Valdininkai mus pažadėjo pavėžinti atgal, todėl visoms ruinoms apžiūrėti turėjom valandą laiko. Bilietų kasa buvo uždaryta, todėl džiaugėmės, kad sutaupėm 15 USD bilietams. Laiko, kurį turėjome, pilnai užteko aplėkti visas griuvenas. Oras buvo mistinis, toks šlapias, krapnojantis ir mįslingas, kaip tikrose džiunglėse. Aplinkui zujo keliasdešimt turistų su nuosavais gidais. Sugrįžus po greitos ekskursijos, mus atvežę valdininkai vis tik
sprivertė susimokėti už įėjimą. Matyt, per anksti džiaugėmės…

Prieš paliekant muziejų, persimetėm keliais žodžiais su vienu iš kareivių. Buvo labai įdomu ką gi jie čia taip saugo. Pasirodo džiunglėse auga Šate augalas, kurio nelegaliai rinkti į Belizo teritoriją atslenka gvatemaliečiai. Karts nuo karto šitie rinkėjai sugalvoja apiplėšti ir turistus. Šate augalas naudojamas kvepalų ir panašių dalykų gamybai. Dar mums pasakojo, kad vyriškos giminės augalas vartojamas JAV dolerių gamybai, o moteriškasis Šate dažnai naudojamas namų dekoracijai, nes tai augalas nereikalaujantis saulės. Kareivis dar pasakojo, kad džiunglės pilnos antikinių griuvėsiu, tik valstybė kol kas neturi finansų juos tyrinėti ir išvalyti.

Su valdininkais keliavom atgal link taip vadinamo Vakarų greitkelio, kuris driekiasi nuo sienos su Gvatemala iki Belizo Miesto. Jie mus paleido vos keli kilometrai iki šio kelio. Tą atstumą mus pavežėjo 77-erių metų amerikietis Filipas, kuris į Belizą atvažiavo 1999 metais su misija padėti nuo uraganų nukentėjusiems žmonėms. Su vairuotoju bendravo Katja, o aš ir vėl sėdėjau su kuprinėmis lauke ant pikapo. Artėjo metas ieškotis nakvynės. Jaučiau, kad Filipas galėjo padėti surandant vietą palapinei. Pasiekus Vakarų greitkelį jis pasuko į mums priešingą kryptį. Atsisveikinus su vairuotoju Katja susiprato, kad dėl įdomaus pokalbio su Filipu, ji visiškai pamiršo paklausti kur galėtume pasistatyti palapinę už 10km esančiame Spaniš Lookout menonitų miestelyje į kurį jis važiavo. Vėliau jautėm, kad būt buvę tikrai įdomu su šiuo žmogumi praleisti daugiau laiko.

Georgeville kaimelis, kuriame išlindom į greitkelį, neatrodė labai draugiškas. Iki sutemimo dar turėjom šiek tiek laiko. Priminsiu, kad čia, tropikuose, visus metus stemsta tarp 6-7 val. vakaro, o saulė kyla apie 5-6 val. ryto. Ilgai netrukus mus pavežė vyrukas su dukrele, kuris teigė žinąs, kur šalia Belizo sostinės Belmopano galėtume apsinakvoti. Tai buvo, berods, žemdirbystės ministerijai priklausanti teritorija su keleta pastatų. Kaip vairuotojas liepė, taip ir padarėm: prieglaudos pasiprašėm namuke, kuriame gyveno sargas su šeima. Jie mums išskyrė plotą palapinei šalia jų namo. Aplink buvo šlapia ir vietomis pliurzina. Naktį mūsų palapinei teko atlaikyti stiprią audrą…

Komentarai