Apie tai kaip dengė su maliarija susidraugavo

kovo 1, 2008  
Temos: Peru, Sveikata

Na, pirmiausia ačiū visiems kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie mano ligos – tiems trims uodams kuriuos mačiau mane kandant. Ir be abejonės ačiū jums visiems kurie siuntėt palaikančius laiškus ir tiems kurie dar palaikė mintyse. Pirma maliarija gyvenime. Pirma ir Denge. Pirma ir abieju kombinacija. Bingo! Na o šiandien jaučiuosi kaip naujai gimęs.

Ekvadore kruopščiai pirkomės tinklelius nuo uodų, įvairias priemones uodų atbaidymui: vitamino B tabletes (jas reikia svaidyt į uodus) bei vabzdžių repelentus. Jei rimtai, tai sako, kad kraujo su daug vitaminu B uodai nelabai mėgsta. Gal sakau mano tabletes buvo per mažos. Žodžiu, ruošiamės džiunglėms, bet aš vis tiek pralošiau.

Uodų visų penkių savaičių metu tikrai nebuvo. Regione kaip tik žmonės kentė vasarą, kai lietaus nedaug, ir uodai neerzina. Tiesa, du ar tris kartus, pamenu, tekštelėjau per ranką, kai smailianosis mane badė, bet ir viskas.

Aš pastoviai iš Katjos juokiausi, ko ji taip paranojiškai į tą palapinę lipa – pradaro centimetrą, apsidairo, uodų nėra, praslįsta pro tą centimetrą, ir nors paskutinė koja vis dar palapinėj jau užseginėja tą plyšelį, kad tik koks uodelis neprasiskverbtų pro skylę per tą milisekundę. Aš juokiausi ir pats plačiai pradaręs palapinę kaip senas krienas vis lėtai ropšdavausi. O kodėl gi ne? Juk uodų tai nėra? Na, o dabar iš manęs, aišku, juokiasi Katja.

Miegodavom Napo upės kaimeliuose tvarkingai – plapinėje, arba name ant medinių grindų su tais uodų tinkleliais iš Ekvadoro parduotuvės. Katja vis rūpestingai arba ilgų rankovių marškinėlius uzšimesdavo, arba bent jau tepaliuku nuo uodų pasišlakstydavo. Na o aš… juk nemačiau tų uodų… Tekšt… buvo ten vienas, nugalabyjau tą vieną.

staying in Nathalie's house Nicolas outdoor kitchen - our home for two weeks

Viskas prasidėjo laive.

Lygiai prieš metus, vasario 18 d., per Katjos gimtadienį atsikraustėm į prancūzų jachtą su kuria keliavome į Panamą. Šiais metais tą pačią dieną lipom į laivą pavadinimu „Miluska“ su kuriuo iš Santa Klotildės keliavom iki Iquitos.

IMG_9555

Laive radom dar 7 keliautojus, tad hamakus įpaišėm netoli jų. Apie kelionės laive subtilybes parašysiu kitame laiške, nes dabar norėčiau išsipasakoti kaip prasidėjo mano karštligių maratonas.

Antros dienos laive rytą, antradienį, jutau, kad galva sunki. Kelionė laivu nėra itin patogi, tad galvojau, gal čia laivas kaltas. Po pietų pasimatavau temperatūrą – blyn, 38. Gal čia dėl tos super sūrios žuvies, kurią vakar laivo virtuvė visus maitino? Kiti keliautojai sakė, kad tai buvo džiovinta žuvis, nuo kurios virėjai kratė kirmėles prieš metant viską į puodą. Bet tuomet viduriuočiau. Lygiai taip pat būtų jei užsikrėsčiau vandeniu. Na nieko. Dar laikiausi. Žinojom, kad kitą rytą būsim Iquitos, ten nueisim pas daktarus ir bus ramu.

Laivas vakare sustojo Mazan kaimelyje, kuriame išlipau paskambinti Pilar, kuri mūsų laukė Iquitos. Pilar pažįstame per Eglę kuri tyrinėja šamanus Peru, o ją pažįstam per Hokšilą. Žodžiu, ilga grandinė ir nė vieno iš jų nesam sutikę „gyvai“. Be skambučio, dar norėjau šiek tiek pafilmuot, pafotografuot, kaip tikras turistas, ir skubėjau ieškoti vandens be burbulų bei duonos. Papr

IMG_9558

asto vandens niekas neturėjo, tik su gazu. Kur rast duonos? Katja iš laivo rodo į duoninę. Lėkiu į ją. Koordinacija ne itin gera, nes vis tik pakilus temperatūra. Pamačiau kitą namą, kurio viduje stovėjo vitrina su neišvaizdžios formos kepalais. Parduodat? Ne? Kodėl? Sena? Įdomu tada ko ją laikot vitrinoj. Apsisuku ir lėkiu atgal link gatvės. Namas šiek tiek žemiau gatvės lygio, tad reikia įveikti tris laiptelius. Jau dairausi kur ta kita duoninė, vidurinis laiptelis pasirodo buvo siauras… ir mano dešinė koja įslįsta į tarpą tarp laipto ir borto. Aš griūnu atbulomis… bet švelniai sugaunu žemę… Vyrukas iš gretimų durų – que pasa? que pasa? Aš jam lyg niekur nieko – viskas tvarkoj, tik laiptelis buvo neprognozuotai siauras… Tuo tarpu Katja seka mane iš laivo ir staiga aš susmengu jos akyse. Jai šokas – Augustas nualpo. Ir ji jau lekia ant kranto. Aš atsikeliu, du namai į šoną, nuperku dar karštą duoną ir atgal į laivą. Mane pasitinka Katja, sugrįžtam į hamakus… Laikas pailsėti… Laivas palieka Mazaną… Atsiraitau kelnes – du nubrozdinimai ant dešinės kojos.

Trečiadienio rytas. Temperatūra kyla. Beveik 39. Laukėm nesulaukėm kol laivas pasieks uostą. Išlipę susiskambinom su Pilar ir po valandos ji pagaliau mus surado. Ta vargšė irgi šlubuoja – nervai pakirto kojas, ir dar ketvirto mėnesio neštume. Su motokaru (triraciu motociklu taksi) nuvažiavom pas ją į namus, numetėm kuprines ir iš karto į Iquitos ligoninę. Aš tuo metu jau buvau leisgyvis, tik pamenu kaip mačiau viską pusiau pramerktomis akimis, pilančiu prakaitu ir pašlijusia koordinacija. Ligoninėj už 3 soles ($1, su „aklu“ kasininku, žr. nuotrauką) skubios pagalbos skyriuje mane priima, bet tik pažiūri iš tolo ir nusiunčia į nemokamą gota gruesa testą. „Gota gruesa“ – kai paima kraujo lašą ir per mikroskopą ieško maliarijos parazitų. Praduria man pirštą, atsakymas bus po 2,5 valandos… Katja užsirašo seselės telefoną, ir važiuojam namo miegoti. Vėliau paskambinom ir sužinojom, kad maliarijos testo atsakymas neigiamas.

Kita diena. Gal, sakom, čia aš kokį peršalimą pasigavau? Nuėjom į internetą. Ėmė krėsti drebulys. Susikrovėm šmutkes ir nusprendėm aplankyti kurią nors kitą ligoninę. Pasirinkom Hospital Regional. Čia skubi pagalba jau 7 soles ($2,3). Daktaras nurodo padaryti maliarijos bei šiek tiek išsamesnį kraujo tyrimą. Valanda laukimo. Maliarija neigiama. Daktaras diagnozuoja Dengės karštligę.

– Tu nesijaudink, – jis sako, – pakarščiuosi 5 dienas ir viskas praeis. Tada oda paraudonuos, galbūt iš nosies ar dantenų pakraujuos ir viskas, būsi persirgęs…

Kadangi temperatūra aukšta daktaras liepė pastoviai gerti paracetamolį, bei prieš atsisveikinant nusiuntė susileisti metamizolio – vaistų į užpakalį, kurie neva mažina karštį ir skausmą. Adatą susileidau, tačiau didelio skirtumo nuo paracetamolio nepastebėjau.

Ir dar patarė nuvažiuoti į jūrininkų ligoninėje esantį amerikiečių tyrimo centrą, ten jie nemokamai nustatys kokio tipo Dengę aš turiu.

Penktadienį taip ir padarėm. Tame centre pasišnekėjom su daktaru Salomonu, ir tas mus apšvietė, kad nėra aišku ar aš tikrai turiu Dengę. Jis vėl prabilo apie maliarijos galimybė, bei apie dar vieną, negirdėtą ligą, Leptospirosis. Šia liga apsikrečiama ant atviros odos patekus žiurkių ir kitų gyvūnų sysalais užterštam vandeniui. Tik šios ligos problema – jai diagnozuoti kraują tirti reikia visą mėnesį. O laiku ligos nepristabdžius, tie parazitai ima gadinti žarnyną ir kepenis sukeliant didelį pavojų sveikatai.

Daktaras Salomonas mus nusiuntė atgal į Iquitos ligoninę, kur susiskambino su daktaru

and a bunch of them more

and a bunch of them more

Sihuincha (tariasi „siwinča“) – infekcinių ligų specialistu. Na ką, dar kartą sėdam į motokarą, važiuojam į jau pažįstamą ligoninę. Ten susiradom ir Salomono nurodytą seselę, kuri paėmė kraują Dengės ir Leptospirosis ligų tyrimams, bei dar kartą užsakė „gota gruesa“ maliarijos testą (ir vėl neigiamas). Daktaras Sihuincha rekomendavo g
erti antibiotiką Doxycyclina ir taip stabdyti Leptospirosis ligą, jei tokia bus diagnozuota po mėnesio. Papildomai pasiūlė padaryti detalų kraujo, sysalų ir kakų tyrimą.

Penktadienio popietė. Aš jaučiausi vis geriau ir geriau. Karštis nukrito žemiau 38. Turbūt ką tik baigėsi Dengė?! Nes tai jau ketvirta karščiavimo diena ir Dengė trunka maždaug panašiai.

Šeštadienį ryte nuvažiavom į ligoninę priduoti kraujo ir kitų reikalų. Temperatūra laikėsi apie 37,5. Dar kiek pavaikščiojom mieste ir jaučiau kaip karštis kyla. 38,2. Susimetu paracetamolį ir važiuojam skubiai namo. Pirma valanda dienos. 39,4. Dar vienas paracetamolis. Po poros valandų vėl viskas gražu. 37,7. Katjos prašau susiskambinti su biomagnetike Yolandą Ekvadore, kuri žadėjo mus per atstumą visuomet pagydyti jei kelionės metu susirgsime. Biomagnetikė liepė pažadėjo tą patį vakarą atlikti seansą man, ir paprašė perskambinti. Man namie karštis vėl kyla, kankinuos. Vakare dar kartą sukomunikavom su Yolanda – rado Dengės ir vivax maliarijos parazitus, kuriuos jau pradėjo valyti biomagnetiniais laukais.

Sekmadienis. Būtų gerai užsukti į ligoninę ir pasidaryti dar viena maliarijos testą. Tačiau jėgu taip toli trenktis neturėjau. Koks skirtumas tas testas? Jei turiu vivax maliarija, tad ją ir gydom! Katja susiskambino su daktaru Sihuincha, kuris sukomunikavo su greitos pagalbos skyrium ir ten esantis daktarais išrašė receptą anti-maliariniams vaistams. Aš guliu lovoj, Katja išvažiavo į ligoninę.

Dar sekmadienį nežinojom, kad biomagnetizmu irgi gydoma maliarija, tad neįtarėm, kad tą patį rytą Yolanda man darė dar vieną seansą. Gal dėl to mano savijauta vidurdienį gėrėjo ir temperatūra krito. Bet kokiu atveju Katja grįžo su vaistais ir as pradėjau parazitų skerdynes – išgėriau nurodytas 4 tabletes. Matyt visų gydymų dėka savijauta visiškai pagerėjo, ir naktį temperatūros nebuvo visiškai.

Pirmadienis. Džiaugiausi. Savijauta nuostabi, šviežias pradedu rytą, nors imk ir pyragus kepk. Juokauju, draugauju su Katja… Bet vat prieš pat vidurdienį karštis ir vėl pradėjo laipsniškai kilti. Katja išlėkė komunikuoti su Ekvadoru. Tuo tarpu man jau karšta darosi, geriu paracetamolį. Prakaituoju. Reikia kažką daryti. Yolanda sako nieko negali rasti, mes įtariam, kad du kartus per dieną geriamas doxycyclinas trukdo Yolandai susikalbėti su mano bioenergijom.

Po pietų ir vėl užplaukia karščio banga. Priminėm, kad Pantoja kaimelyje susipažinom su amerikiete, kuri dirba maliarijos projekte Iquituose. Kaip ją rasti? Koks jos vardas? Turėjom tik kartu su ja keliavusios merginos emailą. Greitai susirašėm čia bei ten, ir ta maliarijos darbininkė Eva mus jau pirmadienio vakarą suvedė su dar vienu daktaru mieste. Pastarasis dėl mano ligos sukontaktavo jau anksčiau kelis kartus minėtą daktarą Sihuincha. Visų pajėgų dėka, mums buvo liepta važiuoti į San Juano ligoninės laboratoriją, kur jau laukė specialistas atliksiantis tradicinį „gota gruesa“ bei kiek sidėtingesnį PCR kraujo tyrimą, kuris be abejonės parodys maliarijos ženklus, jei tokie yra.

Pirmadienio vakaras. Aš su 39 karščiu. Sėdam į motokarą. Kelionė iki reikiamos ligoninės ilga, nes reikia trenktis į priešingą miesto galą, visai šalia oro uosto. Laboratoristai liepė palaukti valandą, kol gaus pirmus rezultatus. Aš prakaituoju ant suolo priėmimo kambary, Katja nulėkė duonos ir sausainių, nes vis tik abu neturėjom net kada pavalgyt normaliai.

Atsakymas teigiamas. Silpnas tačiau egzistuojantis maliarijos p. falciparum signalas. Laboratoristas jau kalbasi su Sihuincha mobiliu telefonu. Turim važiuoti į Iquitos ligoninę, ten greitos pagalbos skyriuje lauks Sihuincha. Pažiūrim į laikrodį. 7 vakaro. Nu ir dienelė… Aš vis dar karščiuoju, sėdam į motokarą, 15 minučių ir mes jau vietoj. Atvykom greičiau už patį daktarą. Beje, greitos pagalbos skyriuje tą vakarą dirbo tas pats daktaras kurį jau buvom sutikę Regionalinėje ligoninėje, tas kuris man pirmas diagnozavo Dengę.

Atvyko Sihuincha. Matytas braižas recepte. Išrašo man artesunato ir mefloquino. Viena tabletė dabar, ir kitas dvi dienas po kitas 4 tabletes ir bus baigtas kriukis. Ta stebuklingoje artesunato tabletikė tikrai numušė karščiavimą ir pagerino savijautą. Užtat kitas tris naktis dažnai atsibusdavau, o jei numigdavau, tai sapnuodavau filmus.

Pirma filmo dalis buvo apie Gotą Gruesą. Į mano pirštą kėsinosi kiekvienas ligoninės daktaras, ir tą kraują siurbė kaip siurbėlės… gota gruesaaa gooota gruesaaaa goooota gruesaaaa…

Kitoj serijoj mačiau kaip Katja išėjo žaisti krepšinio, o aš niekur eiti negalėjau, nes juk sirgau maliarija. Tada kažkaip netyčia sutikau kelis lietuvius, kuriems palaikiau kompaniją keliauti drauge traukinyje. Susigriebiau, kad Katja nežinos kaip jai atvažiuot. Aš irgi nelabai žinojau kur važiuojam. Lėkiau atgal jos pasiimti, o ten jau lyg ir potvynis buvo prasidėjęs…

Dar vienam epizode dvi dailios moterys su auliukais stoty gainiojosi žmones ir juos spardė. Įtariau, kad jos čia ne šiaip sau spardo, o gudrauja. Kišenvagės! pagaliau supratau.

Na o žiauriausia buvo istorija apie pamėlusią moterį, kuriai gimė negyvas kūdykis. Tas kūdykis atrodė labiau kaip ateivis, kaip trikampė maža mėlynos spalvos kaliausė, su pailga nosim, į viršu siaurėjančia galva… Ta moteris siaubingai klykė… Gal tai buvo miręs maliarijos parazitas?

Tai čia naktimis. O dienomis jaučiausi irgi kaip filme, nes koordinacija man iš paskos valkiojosi. Svarbu buvo neužsimiršti ir lėtai judėti, kad ir koordinacija su manim suspėtų. O į gatvę be rankutės Katjai ir kojos nebūčiau kėlęs. Šiaip nemokamai girtas jausmas. Šiandien tas girtumas jau galima sakyti visai išgaravo, vėl galiu skaityti, rašyti, tik vat vokiškai dar neprakalbau.

Aj, tą potvynį sapnavau ne be reikalo. Trečiadienio vakarą Iquitos užpuolė galinga audra ir ėmė semti namus mūsu rajone. Vanduo gatvėse taip pakilo, jog pradėjo kėsintis į svečius. Name kur esam apsistoję, grindys bent pusiau išcementuotos, tad iki mūsų kambario vanduo neatliūliavo, tačiau pro pagrindines namo duris šeimininkė vandenį linksmai gynė lauk. Mūsų kaimynams mažiau pasisekė, nes jų grindys – vien žemė (sunku įsivaizduoti?). Tad mums sugulus jie dar kurį laiką vandenį bliūdais stūmė lauk, kuris namų jaukų grindinį pavertė į šlapią purvą.

flooding through heavy rain in Iquitos supposedly our bathroom

scary, if water enters your house in this way IMG_9609

Tad tiek naujienų. Aš gyvas. Bet mes vis dar vidury džiunglių (pažiūrėkit žemėlapį). Norint ištrūkti iš Iquitos teks keliauti dar 3 dienas laivais per upes, arba tranzuoti lektuvą, tik kad oro uostas kitam miesto gale… Na bet kokią savaitę čia tikrai dar malsimės, nes kovo 7 dieną turiu eiti pas seselę priduoti papildomą kraujo mėginį dangiškos Dengės tyrimui…

Komentarai

  1. martynas sako:

    Augustai, pries savaite Cusco sutikau dreduota veikeja (peruieti), kuris San Blas pardavinejo suvenyrus ir pasakojo kad buvo jus sutikes Amazones dziunglese. Linkejimai

  2. pusprancuzis sako:

    Labai gerai, kad skubiai ir efektyviai pradejote gydytis. Stebint ligos pokycius pagal keliones datas ir sveikatos bukle iskart buvo galima itarti Plasmodium falciparum, kuri turi labai panasu vystymosi cikla kaip ir Plasmodium vivax, tik yra sutinkama kur kas reciau. P. falciparum inkubacijos periodas yra pats trumpiausias lyginbant su kitomis maliarija sukelianciomis formomis. Skubus diagnozavimas leido sekmingai “pabegti“ nuo sios isties labai pavojingos maliarijos formos, kurios metu kas 48 valandas kartojasi drugio priepuolis, kuris kaip tik ir sukelia negalavimus kuriuos patyre Augustas. Butent per ta laika eritrocituose vyksta schizontu – parazitu vystymosi stadija, kuriems pasidalijus susidaro merozoitai. Suirus eritrocitui jie pasklinda ir skverbiasi vis i naujus eritrocitus, kurie ir vel is naujo sukelia drugio priepuoli. Skubiai diagnozavus Plasmodium falciparum buvo isvengta kur kas rimtesniu komplikaciju. Nes kuo daugiau patyrus drugio priepuoliu, tuo labiau nukencia kepenys, bluznis. Neretai nuo sios formos pasitaiko net maliarine koma.
    Tokiu atveju kuri patyre Augustas geriausia iskart buvo atlikti PGR tyrima, kuris yra itin didelio specifiskumo ir jautrumo nustatant zemo lygio parazitemijos atveju.
    Belieka tik isties pasidziaugti, kad i viska sureagavote labai reikiamu laiku.
    Sekmes toliau kelyje.

  3. Mindaugas sako:

    Augustai, smagu girdėti, kad taisaisi. Tikimės, kad greitai pasveiksi. O jau buvo visai nejuokinga: kurią tai dieną apsilankėme pas Jolantą su Pauliumi, tai jie ir pasakė. Tad su nerimu pasižiūrėjau tavo blog’ą. Bet gerai, kas gerai baigiasi (o dar geriau, kai blogai neprasideda, bet čia kitam kartui). Sveik! Ir sėkmės jums klajojant. — Mindaugas (ex AAU) ir Agnė.

  4. Rasa sako:

    Na Augustai sveik. ir jau pavartok tą Mefloquiną dar porą savaičių po visų džiungliškųjų kelionių. Abu pavartokit, ką?

  5. rolandas sako:

    Smagu, kad viskas susitvarke, o tai nesupratau laiskai pradejo eiti anglu kalba, o as nelabai suprantu tai taip ir pagalvojau, kad kazkas negero atsitiko. Katja saunuole. Linkejimai Katjai ir Tau. Laikykites ir sekmes Jums.

  6. Ieva sako:

    Nu va dziugu kad jau sveikata susitvarke, ir kaip supratau ligos nebeliko 🙂 sekmes