12% Belizo (rugpjūčio 16-19)

rugpjūčio 28, 2006  
Temos: Belizas

Stengiames aplenkti bet kokius didesnius greitkelius, todėl karts nuo karto dardam šunkeliais. Taip nutiko ir šį kartą. Žemėlapyje iš šiaurės vakaruose esančio Blue Creek’o radom mažą kelią vedantį į izoliuotą Gallon Jug kaimelį. Pasiplanavom, kad važiuosim iki jo, o tada bandysim brautis kokiais nors keliukais link sostinės – Belmopano. Iki jo kelio žėmėlapyje nėra – pažymėti tik džiunglynai, bet nujautėm, kad pravažiavimas ten turėtų būti.

Su viena mašina atsidūrėm menonitų regiono ribose. Kelias pietų kryptimi buvo tuščias tuščias… Ėmėm juokauti, kad jei niekas mūsų nepaims, pereisim į kitą sankryžos pusę ir tranzuosim į vakarus, kur už keliolikos kilometrų be jokių pasienio postų galima atsidurti Gvatemaloje.

Mums pasisekė. Pro šalį važiavo viena iš nedaugelio mašinų keliaujanti mūsų kryptimi. Tai buvo Eduardas dirbantis Gallon Jug. Užsiminėm, kad pageidaujam su juo važiuoti iki pat šio kaimelio. Vairuotojas, atrodo, kiek nustebo: „Ar jūs jau esat susiskambinę su kuom nors Gallon Jug’e?“. Blyn, pagalvojom, tai kad mes niekada niekam neskambinam – randam kaimelį žemėlapyje ir važiuojam ten. Per džiungles šunkeliais keliavom beveik visą valandą. Šio laiko pakako, kad sužinotume kas gi per daiktas yra tas Gallon Jug.

Belize yra turtuolis vardu ponas Bowen’as (Mr. Bowen). Jam vienam priklauso vienintelė limonadų gamykla – Belizo Coca-cola, vienintelė alaus darykla Belikin, didelė geriamo vandens gamykla Crystal, bei kiti verslai, tame tarpe ir Gallon Jug ferma šiaurės vakarų Belize. Ponui Bowenui priklauso 1981 metais įsigytas kelių tūkstančių kv. kilometrų plotas, kuris sudaro 12% visos šalies teritorijos. Šiame plote be gausybės džiunglių, yra dideli plotai dirbamos žemės, kur kasdien pluša apie 100 darbuotojų, du ežerai, keletas archeologinių paminklų.

Įvažiavimas į šią teritoriją – griežtai kontroliuojamas sargų su šlagbaumais. Atrodo darosi kiek aiškiau kodėl vairuotojas Eduardas mūsų klausė ar esam suderinę vizitą telefonu. Na, mes aišku niekam niekur neskambinom, todėl teritorijos šalgbaumo sargas (su šeima gyvenantis ten pat esančiame namuke) per raciją susisiekė su atsakingais vadybininkais ir užprašė mums leidimo įvažiuoti į valdas. Kadangi turėjom laukti atsakymo, Eduardas mus paliko ant teritorijos sienos. Po penkiolikos minučių viską koordinuojanti sekretorė Norma per raciją pranešė, kad mums leidimas apsilankyti Gallon Jug’e yra duotas, tačiau nakvoti turėsime Sylvester kaimelyje prie upės. Beliko sulaukti pro šalį važiuojančio transporto, kuris mus nugabentų 11 mylių nuo „sienos“ iki Gallon Jug.

Transportas buvo įdomus – super didelis traktorius su didžiule priekaba. Kuprines sumetėm ant traktoriaus priekyje buvusio kastuvo (na ta dalis su kuria ekskavuoja žemę), Katja įšoko į kabiną šalia traktoristo, o aš šiaip ne taip susitrenkdamas kojas užsirepliojau ant aukštos priekabos. Pirmą mylią važiavome labai lėtai, nes priekaboje sutiktas tuzinas darbuotojų nuo pakelės rinko pervežimui paruoštus medžio rąstus bei palmių lapus namų stogams. Antros mylios su šiuo gremėzdu trenktis nebereikėjo, nes mūsų pasitikti atvažiavo vienas iš vadybininkų – pagyvenęs amerikonas Carlos. Šioje fermoje jis gyvena ir dirba jau 19 metų. Pakeliui į Gallo Jug, jis mums parodė tarp džiunglių esantį Laguna Seca ežerą (lietuviškai reikštų „sausasis ežeras“). Pasak Carloso, 1993 metais ežeras buvo visiškai nusausėjęs ir jo dugnu buvo įmanoma važiuoti automobiliais. Prie ežero išlipę iš mašinos aukštai ant medžių stebėjom krykštaujančias bezdžiones, kurias vietiniai vadina Spider Monkeys (Vorinės bezdžionės), o šalia pievoje lakiojo laukiniai kalakutai, kurie atrodė daug grakštesni už naminius.

Nors mūsų žemėlapyje ir yra pažymėtas Gallon Jug – jame tėra vos keli administraciniai pastatai, mokykla, bei 5-6 namai, kuriuose gyvena vadybininkai, mokytojai ir ofiso darbuotojai. Visa tai supa kukurūzų laukai, kavos ir kakavos medžių plantacijos bei gyvulių ūkis, kuris ir yra pagrindinis šios fermos biznis. Beje, mūsų vairuotojas Eduardas buvo atsakingas būtent už gyvulius. Tarp kitko, mūsų sutikto vadybininko Carloso garaže penkios moterys net gamina tropinių vaisių džemus bei paslaptingus padažus (vienas iš jų taip ir vadinosi – Secret Souce – „paslaptingasis padažas“). Carlosas užsiminė, kad kava fermoje auginama tik turistams. Eksportuoti neapsimoka, nes jos pagaminimo kaštai tris kartus brangesni nei kavos gamyba kitose Centrinės Amerikos šalyse.

Už keturių mylių nuo Gallon Jug yra Sylvester kaimelis, kuriame gyvena 39 šeimos (dauguma viena kitai giminingos), dirbančios Gallon Jug industrijoje. Kiekviena šeima gauna namuką su elektra ir vandeniu už kuriuos mokėti nereikia. Kas rytą nuo pirmadienio iki šeštadienio 6:30 autobusas surenka darbuotojus ir veža į Gallon Jug. Po darbo autobusas visus parveža apie penktą valandą vakaro. Dauguma vyrų iš karto skuba į futbolo aikštę, kur kas vakarą iki sutemimo (apie 1 valandą) spardo futbolą. Pažaisti dažnai atvažiuoja ir pagrindinis Gallon Jug vadybininkas, pono Boweno sūnus – Zanderis.

Sylvesteryje yra dvi bažnyčios – evangelikų ir katalikų. Maisto produktus visi perka mažoje kaimo parduotuvėlėje, kuri prekėmis pasipildo kiekvieną šeštadienį. Praktiškai visi suaugę turi darbus Gallon Jug’e kur uždirba nuo 13 iki 25 USD per dieną, o vaikai kasdieną nuvežami į mokyklą, kurią lanko 9 metus. Mokytojai čia amerikonai, todėl visi puikiai išmoksta anglų kalbą.

Sylvesteryje visi šneka ispaniškai, nes beveik visi gyventojai yra atvykėliai iš aplinkinių šalių – Gvatemalos, El Salvadoro, Honduro ar Meksikos. Žmonės apgyvendinti vienoduose paprastuose namukuose, kurių sienos sukaltos iš neapdirbtų medinių lentų. Stogai pradžioje buvo gaminami iš palmių lapų (paprastai pigiausi namukai Belize visuomet turi tokius stogus), tačiau neseniai ponas Bowenas susirūpino, kad maža ugnis galėtų sunaikinti visą kaimą ir dabar stogai keičiami į skardines plokštes. Darbuotojai atlyginimus gauna čekiais kas keturias savaites, ko pasekoje, artimiausią laisvadienį, beveik visas kaimelis sėda į automobilius ir važiuoja apsiprekinti į artimiausią Orange Walk miestą (3 valandos kelio), arba į Meksikoje esantį La Union kaimelį, kuris pasiekiamas iš Blue Creek’o.

Sylvesterio kaimelio gale teka Bravo upė (Rio Bravo), kurioje kiekvieną karštą vidurdienį pliuškenasi vaikai. Būtent šiame užkampyje gyvenom ir mes. Vienas iš pagrindinių ritualų būdavo maudymasis upelyje. Jis pilnas mažų žuvyčių, kurios čiumpdavo viską, kas ne jų. Ypač pavojinga būdavo man, kaip vyrui, pritūpti nuogam. Smulkiau neaiškinsiu, tik paminėsiu, kad žuvytės amčiojo viską kas joms nepriklausė. Atrodydavo lyg elektra krato. Karts nuo karto darydavau pramogą Katjai – sucypdavau kaip storabalsė mergaitė ir stryktelėdavau iš vandens. Beje, karts nuo karto šiame upelyje galima susipažinti su aligatoriais (atrodo kaip krokodilai, tik burna trumpesnė ir platesnė). Su jais susipažinti teko garbė ir mums. Vienas jų, toks mažas, gal vieno metro ilgio aligatoriukas saulutėj šildėsi ant upelio kranto vos kelioliką metrų nuo mūsų palapinės.

Be Sylvesterio kaimelio pavažiavus 6 mylias kitu keliu nuo Gallon Jug rasite prašmatnią poilsiavietę vidury džiunglių – Chan Chich (tariasi „čan čič“). Namukai nakčiai kainuoja nuo 100 USD. Viename iš statinių yra net mažas baseinėlis. Norintiems patyrinėti džiungles – registratūroj gausite mažą žemėlapiuką su pramintais džiunglių maršrutais. Chan Chich’ą aptarnauja keliolikos žmonių personalas. Visi jie su šeimomis gyvena čia pat, netoli poilsiavietės, taip vadinamoje Service Area („paslaugų zonoje“). Besmalsaujant šiame ištaigingame komplekse,
miškuose išgirdom žvėriškus kriokimus. Tai buvo taip vadinamos „holi“ bezdžionės. Iš karto lėkėm į džiungles, bet mes jų vis viena neužtikom, nors jos ir lėtesnės už kitas rūšis. Užtat aukštai medžiuose ir vėl pasimėgavom vorinėmis bezdžionėlėmis.

Judėjimas tarp skirtingų vietovių – Gallon Jug, Sylvesterio ir Chan Chich yra menkas. Todėl besant paprastiems tranzuotojams, kelias mylias tekdavo įveikti pėstiems arba Gallon Jug ofise derintis kas ir kada važiuos į reikiamą pusę.

Nežinau kaip gražiai skambėjo aprašytas vizitas Gallon Jug apylinkėse, tačiau dar nepaminėjau labiausiai erzinančių gyvių – tai musės! Tiek prie upės, tiek gyvenvietėse, tiek džiunglėse – visur kur bebūtum tave persekios centimetro dydžio geltonos riebios musės. Jos kanda daug riebiau nei uodai. Per penkis mėnesius Copper Banke mes su Katja įgavom imunitetą uodams (jiems įkandus tik sugelia, bet oda neištinsta ir neniežti), tačiau tai visai nepadeda išgyventi musių įkandimų. Vietiniai šiuos šlykštūnus vadina „doctor flies“ („musės daktarai“) arba „tabanos“ ispaniškai, amerikonai – „dęr flies“ („musės briedžiai“). Šie vabzdžiai labai panašūs į lietuviškuose ežeruose matytas besikandžiojančias dideles muses, tik neprisimenu kaip ten jos vadinas. Musės-daktarai – tai viena pagrindinių temų pokalbiams su vietiniais. Musės mūsų nepalikdavo ramybėj nei besipliuškenant upėje, nei vaikštant per kaimelį, nei verdant valgyt… Tiesa, man labai patikdavo pritrenkti geltoną musę ir įmesti ją žuvytėms vietoje deserto, na tam kad mano ataugų kitą kartą neamčiotų. Drauge su musėmis-daktarais aplinkui zujo ir dvigubai didesnės tamsios analogiškų funkcijų musės. Jos ne ką geresnės, bet atrodo durnesnės. Deja, vienintelė apsauga nuo šių musių – drabužiai. Jokie repelentai ar tepalai nepadeda. Anksti ryte ir sutemus galėdavom mėgautis ramuma, bet užtat į ataką atskubėdavo uodai. Kartą matėm netradicinį uodą – toks tamsiai blizgantis kaip šūdus valgančios musės. Gal, sakau, jis kokių tepalų buvo prisisiurbęs?.. Į talką uodams ir musėms atskubėdavo mini muselės, kurios patyliukais prasiskverbdavo pro mano plaukuotas kojas ir siurbdavosi kraują. Jos kanda ne taip skausmingai kaip kiti. Jei vakare begulint palapinėje dilgindavo kojas – reikėdavo kuo skubiau čiupti prožektoriuką ir naikinti tas museles.

Atsidūrus Gallon Jug privačiame ir izoliuotame Belizo užkampyje gali būt kiek problematiška keliauti toliau norima kryptimi. Tiesa, jei kas nors važiuoja iš Gallon Jug į civilizaciją – jie paprastai keliauja į šiaurę – Blue Creek link. Be šios krypties yra dar du keliai. Vienas jų veda tiesiai į rytus. Į šią pusę niekas nevažiuoja, nes iki artimiausio Hill Bank kaimelio – valanda kelio, o nuo jo iki solidesnio miesto reikia keliauti dar toliau. Na ir pagaliau paskutinė kryptis – į pietus, link Cayo rajono, kuriame įsikūrusi Belizo sostinė Belmopanas ir viena iš pagrindinių pasienio postų ties Gvatemala. Įdomu tai, kad kelio iš Gallon Jug link Cayo turistiniuose žemėlapiuose nerasit, kadangi kelias driekiasi per rąstų gamybos kompanijai priklausančias džiungles. Norint keliauti per šią teritoriją – reikalingas specialus leidimas automobiliui. Mes su Katja esame susidomėję būtent šiuo variantu, ir atrodo jau radome, kas galėtų mus pervežti per tas džiungles.

Komentarai