\u0160e\u0161tadien\u012f ryte Barranco kaimelyje atsik\u0117l\u0117m anksti, kaip kad dar niekada nebuvom dar\u0119 – ketvirt\u0105 valand\u0105 ryto. Kadangi per dien\u0105 nor\u0117jom pasiekti Gvatemal\u0105, nusprend\u0117m padaryti i\u0161imt\u012f ir i\u0161 bene vieno pie\u010diausiai esan\u010di\u0173 Belizo kaimeli\u0173 i\u0161sigauti su autobusu \u0161e\u0161ta ryto. \u017dmon\u0117s autobuse atrod\u0117 linksmi ir draugi\u0161ki, vienas su kitu bendrauja ir dalinasi naujienomis. Va\u017eiavim\u0105 \u0161iuo autobusu lyginome su autobusu, kur\u012f kartais naudodavome keliauti i\u0161 Copper Banko \u012f Corozal miestel\u012f. Nors Copper Banke gyvena gal 500 \u017emoni\u0173, ta\u010diau rytiniame autobuse jie vienas \u012f kit\u0105 nenor\u0117jo \u017ei\u016br\u0117ti, jau nekalbant apie pasisveikinim\u0105… Ta\u010diau apie Copper Bank\u0105 pasistengsiu para\u0161yti atskir\u0105 istorij\u0105, kur atskleisiu \u0161io kaimelio nedraugi\u0161k\u0173 \u017emoni\u0173 paslapt\u012f. <\/p>\n
Su autobusu nusigavom iki pagrindinio greitkelio, kur t\u0119s\u0117m tranzavim\u0105. Ryte vis\u0105 dien\u0105 grau\u017e\u0117m korn-fleiksus, nes nebuvo kada i\u0161sivirti k\u0105 nors stipresnio. Ar \u010dia d\u0117l \u0161e\u0161tadienio, ar d\u0117l to, kad buvo septinta-a\u0161tunta valanda ryto, ma\u0161inos pasirodydavo vos kart\u0105 \u012f penkiolik\u0105 minu\u010di\u0173. Nelabai nor\u0117jo jos mus pave\u017eti, tod\u0117l korn-fleiksus ryjom geras dvi valandas. Katja ka\u017ek\u0105 skait\u0117, o a\u0161 nagrin\u0117jau pakel\u0117s augalus. Ir \u017einot k\u0105? viena \u017eol\u0117, kuri i\u0161 \u0161alies atrodo kaip likusios, prie mano aki\u0173 \u0117m\u0117 ir vien\u0105 po kito nuleido savo ma\u017eas \u0161akeles su lapeliais. Negal\u0117jau tuom patik\u0117ti. Pasikvie\u010diau Katj\u0105, paklibinom kit\u0105 pana\u0161i\u0105 \u017eol\u0119, o ta irgi kai gyvis, pa\u0117m\u0117 ir turb\u016bt i\u0161 i\u0161g\u0105s\u010dio nulenk\u0117 savo lapus 45\u00b0 \u017eemyn. Po pertraukos tie lapeliai ir v\u0117l dr\u0105siai stieb\u0117si \u012f vir\u0161\u0173… Labai \u012fdomiai \u010dia mus pasitiko gamta…<\/p>\n
Pagaliau pralau\u017e\u0119 ledus, \u0161iaip ne taip nusigavom ant tiesiosios link Gvatemalos. Nuo greitkelio, i\u0161 kurio i\u0161sukom, iki sienos tebuvo turb\u016bt apie 40km. Iki Mafredi kaimelio pave\u017e\u0117 keturi jauni savanoriai mokytojai i\u0161 JAV. Jie Punta Gorda miestelyje mok\u0117 tiek pradinukus, tiek vyresni\u0173 klasi\u0173 moksleivius. Jaunuoliai keliavo vieno pa\u017e\u012fstamo majaus dukter\u0117\u010dios su\u017ead\u0117tuvi\u0173 \u0161vent\u0119.<\/p>\n
Pasiv\u0117\u017ein\u0119 dar kelet\u0105 kilometr\u0173 sutikome iki sienos keliaujant\u012f gvatemaliet\u012f su s\u016bnumi, kuris Belize gyvena jau \u0161e\u0161iolik\u0105 met\u0173. Jis tur\u0117jo \u012f Gvatemal\u0105 nusigauti \u0161iandien, o sugr\u012f\u017eti kit\u0105 dien\u0105, nes pirmadien\u012f ir v\u0117l lauk\u0117 darbas statybose. Jie keliavo kaip ir mes – pakeleivingomis ma\u0161inomis, o kai j\u0173 nebuvo – p\u0117s\u010diomis. Vienoje atkarpoje nusprend\u0117me pails\u0117ti, tod\u0117l nuo j\u0173 atsiskyr\u0117m. Netrukus sustojo baltaod\u0117 moteris, grei\u010diausiai amerikiet\u0117, su pikapu ant kurio buvo u\u017eklijuotas vieno nakvyn\u0117s nam\u0173 turistams pavadinimas.
– A\u0161 va\u017eiuoju vos 1-2 mylias iki San Antonio kaimelio, – painformavo ji mus.
– Tai mums tinka, nieko tokio, vis ar\u010diau bus m\u016bs\u0173 tikslo. – \u012fkalb\u0117jom j\u0105 mus pa\u012fmti.
\u010cia pat u\u017e \u017evyrkelio pos\u016bkio pamat\u0117me gvatemaliet\u012f su s\u016bnumi.
– \u0160itie \u017emon\u0117s irgi m\u016bs\u0173 kryptimi keliauja… – band\u017eiau u\u017euominomis priversti j\u0105 paimti ir juos. Deja, vietoje padarydama ger\u0105 darb\u0105 ji tik murmtel\u0117jo:
– Oj, a\u0161 negaliu \u010dia vis\u0173 i\u0161 eil\u0117s surinkin\u0117ti, kitaip mano ma\u0161ina bus kaip autobusas.<\/p>\n
Mes nekaip jaut\u0117m\u0117s prava\u017eiuodami m\u016bs\u0173 naujus draugus, bet laimei mus i\u0161laipino vos po puskilometrio nuo j\u0173 – San Antonio kaimelyje, kur jie ir v\u0117l mus pasivijo. Visi drauge \u0117jom per kalnuot\u0105 ir neblogai i\u0161vystyt\u0105 gyvenviet\u0119. Jos gale tiltelis ved\u0117 per srauni\u0105 10 metr\u0173 plo\u010dio skaidraus vandens upel\u012f… Katja kalb\u0117josi su gvatemalie\u010diu, o a\u0161 eidamas per tiltel\u012f \u012fsistebeilijau \u012f vandenyje besipliu\u0161kenusius kaimo vaikus. Dvi dienas netur\u0117jom galimyb\u0117s pal\u012fsti po du\u0161u, tod\u0117l man seil\u0117s prad\u0117jo varv\u0117ti – kaip mes galim eiti pro \u0161al\u012f tokios nuostabios vietos i\u0161simaudymui!? Katj\u0105 tu\u010d tuojau \u012fkalb\u0117jau trumpam pasilikti ir atsigaivinti idealioje vietoje maudyn\u0117ms. Greit pasi\u017evalg\u0117m aplinkui ir nedvejodami nusprend\u0117m \u010dia i\u0161sivirti valgyt bei i\u0161sid\u017eiovinti nuo praeitos nakties \u0161lapi\u0105 palapin\u0119. <\/p>\n
Jaut\u0117m\u0117s kaip rojuj – pasidar\u0117m ry\u017ei\u0173 su pupom ir sardini\u0173 konservais. Pastarieji buvo pomidor\u0173 pada\u017ee su a\u0161triaisiais pipirais \ud83d\ude42 Be to, pasiruo\u0161\u0117m ir sald\u017ei\u0173 ry\u017ei\u0173 ko\u0161\u0119 su d\u017eiovintomis slyvomis vakarienei. Prie\u0161 pietaujant pliu\u0161kenom\u0117s up\u0117je, kurios dugnas buvo nuklotas plo\u0161\u010diais akmenimis. A\u0161 tikrai negal\u0117jau \u012fsivaizduoti idealesn\u0117s galimyb\u0117s i\u0161simaudyti. Gal kiek \u012fdomu buvo persirengin\u0117ti maudymkes ant tiltelio mus stebint kr\u016bvai vaik\u0173, ta\u010diau sugeb\u0117jom ir tai…<\/p>\n
Po dviej\u0173 valand\u0173 poilsio su gard\u017eiais pietumis, apie pirm\u0105 valand\u0105 dienos t\u0119s\u0117m kelion\u0119 \u012f Jalacte (tariasi „Chalacte”) kaim\u0105, i\u0161 kurio per\u0117jus mi\u0161ko takeliu ir perbridus upel\u012f galima patekti \u012f Gvatemal\u0105. Iki tos vietos buvo lik\u0119 gal ma\u017eiau nei 20km, ta\u010diau ma\u0161inos \u0161iais keliais prakti\u0161kai neva\u017ein\u0117ja. Vietiniai mus vis informuodavo „tuoj bus autobusas”, o kai vienas prava\u017eiuodavo – „tuoj bus kitas”. Mums tekdavo kiekvien\u0105 kart\u0105 atsikirsti, kad keliaujame tranzuodami, paliekant j\u0173 veiduose klausiam\u0105 \u017evilgsn\u012f „kod\u0117l?”. D\u0117l vie\u0161o transporto, tai tiesa, i\u0161 Punta Gordos kasdien\u0105 va\u017eiuoja 3-4 pilnut\u0117liai autobusai \u012f Jalact\u0119. I\u0161 to galima spr\u0119sti apie eismo tir\u0161tum\u0105 per neoficial\u0173 sienos per\u0117jim\u0105 link kurio art\u0117jome ir mes.<\/p>\n
I\u0161 San Antonio buvom pave\u017eti iki vien\u0105 po kito esan\u010di\u0173 kaimeli\u0173, daugiausia apgyvendint\u0173 majais (ind\u0117n\u0173 tipo). Likus turb\u016bt 6 kilometrams iki Jalacte, strigome Pueblo Viejo (tariasi „vijecho”) kaimelyje, kuriame pralaukus 2 valandas prava\u017eiavo vos vienas ma\u0161iniukas, kuris mus aroganti\u0161kai aplenk\u0117… Pagalvojom, kad \u012f Gvatemal\u0105 nusigauti pavakary b\u016bt\u0173 nelabai jauku, tod\u0117l palapin\u0119 pasistat\u0117me \u0161alia vienos \u0161eimyn\u0117l\u0117s vi\u0161t\u0173 gardo. Pasistengsime gerai i\u0161simiegoti ir i\u0161 pat ryto \u0161turmuoti Gvatemal\u0105.<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
\u0160e\u0161tadien\u012f ryte Barranco kaimelyje atsik\u0117l\u0117m anksti, kaip kad dar niekada nebuvom dar\u0119 – ketvirt\u0105 valand\u0105 ryto. Kadangi per dien\u0105 nor\u0117jom pasiekti Gvatemal\u0105, nusprend\u0117m padaryti i\u0161imt\u012f ir i\u0161 bene vieno pie\u010diausiai esan\u010di\u0173 Belizo kaimeli\u0173 i\u0161sigauti su autobusu \u0161e\u0161ta ryto. \u017dmon\u0117s autobuse atrod\u0117 linksmi ir draugi\u0161ki, vienas su kitu bendrauja ir dalinasi naujienomis. Va\u017eiavim\u0105 \u0161iuo autobusu lyginome […]<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"ngg_post_thumbnail":0,"jetpack_post_was_ever_published":false,"_jetpack_newsletter_access":"","_jetpack_dont_email_post_to_subs":false,"_jetpack_newsletter_tier_id":0,"_jetpack_memberships_contains_paywalled_content":false,"_jetpack_memberships_contains_paid_content":false,"footnotes":"","jetpack_publicize_message":"","jetpack_publicize_feature_enabled":true,"jetpack_social_post_already_shared":false,"jetpack_social_options":{"image_generator_settings":{"template":"highway","default_image_id":0,"enabled":false},"version":2}},"categories":[7],"tags":[],"class_list":["post-464","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-belizas"],"aioseo_notices":[],"jetpack_publicize_connections":[],"jetpack_featured_media_url":"","jetpack_sharing_enabled":true,"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/464","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=464"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/464\/revisions"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=464"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=464"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=464"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}