Po par\u0105 trukusi\u0173 li\u016b\u010di\u0173 penktadienio rytas mus pasitiko kaitinan\u010dia saule. Pakeliui \u012f Barranck Santa Ana kaimelyje belaukiant ma\u0161in\u0173 prie m\u016bs\u0173 i\u0161 gretimo namo atskub\u0117jo apsimiegoj\u0119s vyrukas su pusiau susegtais mar\u0161kiniais.
– Kur traukiat? – u\u017eklaus\u0117 jis.
– \u012e Barranco.
– Ten k\u0105, daug amerikie\u010di\u0173 kaip j\u016bs?
– Na… mes ne i\u0161 Amerikos, o i\u0161 Europos.
– A\u0105… O j\u016bs \u012f Barranco gal stipri\u0173 dalyk\u0173 u\u017esipirkti va\u017eiuojat? – ir su tais \u017eod\u017eiais krestel\u0117jo savo suspaustus kum\u0161\u010dius pavaizduodamas stiprum\u0105.
– Ko? ko? maisto?.. – apsimet\u0117m, kad nesuprantam.
– Ne… Na, stipri\u0173 medziag\u0173…
– Narkotik\u0173? – nei\u0161tv\u0117riau a\u0161.
– J\u0117, – galvos links\u0117jimu pritar\u0117 vyrukas…<\/p>\n
Atsak\u0117m neigiamai. Pa\u0161nekovas pamat\u0117, kad nieko \u010dia nepe\u0161 ir nul\u0117k\u0117 atgal \u012f savo medin\u012f namuk\u0105.<\/p>\n
Tarp kitko, keliaujant per Beliz\u0105 \u017emon\u0117s labai da\u017enai net neklausia i\u0161 kur mes esame, o tiesiog pradeda kalb\u0117ti apie JAV lyg tai b\u016bt\u0173 m\u016bs\u0173 \u0161alis. Kai pagaliau prisistatom i\u0161 kur besame, visi toliau nuskambantys klausimai b\u016bna susij\u0119 tik su Vokietija: „Ar Vokietijoj \u017emon\u0117s turi fermas? Ar teko matyti stadion\u0105 Vokietijoje, kur vyko pasaulio futbolo \u010dempionatas? Kokia kalba kalbat Vokietijoj? Ar brangu skristi i\u0161 Vokietijos \u012f Beliz\u0105” ir taip toliau. Lietuvos vardas jiems iki smegen\u0173 niekaip neprasiskverbia…<\/p>\n
Paskutinius penkiolika kilometr\u0173 iki Barranco \u012fveik\u0117m autobusu, kuris kursuoja kart\u0105 \u012f dien\u0105 vis\u0105 savait\u0119 i\u0161skyrus antradienius ir ketvirtadienius. I\u0161lipus i\u0161 autobuso d\u017eiaug\u0117m\u0117s – pagaliau pasiek\u0117m m\u016bs\u0173 tiksl\u0105 – garifuna (viena i\u0161 Karib\u0173 juoduk\u0173 r\u016b\u0161i\u0173) \u017emoni\u0173 bendruomen\u0119!<\/p>\n
Vos pa\u0117jus keliasde\u0161imt metr\u0173 mus pasitiko jaunas suvelt\u0173 plauk\u0173 vaikinukas su pusiau oficialiu „Sveiki atvyk\u0119 \u012f Barranco!” pasisveikinimu. „\u010cia gyvenam mes – garifuna \u017emon\u0117s. Kaimelyje yra du sve\u010di\u0173 namai, bet taip pat apsinakvoti galite ir priva\u010diai…” Na, teko nutraukti jo tirad\u0105 paai\u0161kinant m\u016bs\u0173 keliavimo b\u016bd\u0105. Atrodo naujo draugo nesu\u017eav\u0117jom, nes jis nebetur\u0117jo k\u0105 pasi\u016blyti. Kitoje gatvel\u0117je radom parduotuv\u0117l\u0119, kurioje mus labai \u0161iltai pasitiko ten sed\u0117j\u0119 pagyven\u0119 moteri\u0161k\u0117 ir vyrukas. Ma\u017edaug, „sveiki atvyk\u0119 \u012f Barranco. Pris\u0117skit \u010dia ant suoliuk\u0173, atsipalaiduokit – j\u016bs namie!”. Mes labai d\u017eiaug\u0117m\u0117s tokiu nuo\u0161irdumu. Mezg\u0117si labai gra\u017eus ir linksmas pokalbis, bet deja at\u0117jo momentas kai moteri\u0161k\u0117 u\u017eklaus\u0117 kur mes ruo\u0161iam\u0117s praleisti nakt\u012f. Mes buvom atviri: „turim palapin\u0119, gal \u017einot lopin\u0117l\u012f \u017eol\u0117s kur gal\u0117tume j\u0105 pasistatyti?”. Atrodo savo naujus draugus ir v\u0117l nuvyl\u0117m: „A\u0105, palapin\u0119… Hm… Ne\u017einau… Mes turim dviej\u0173 lov\u0173 kambar\u012f nuomai, jei k\u0105… bet d\u0117l palapin\u0117s tai ne\u017einau… ne\u017einau…”. Nuo \u0161io momento viskas apsivert\u0117 auk\u0161tyn kojom – nei mumis kas daugiau dom\u0117josi, nei apsipirkimas j\u0173 parduotuv\u0117j buvo linksmas, nei tur\u0117jo jie noro pasakyti kur gyvena kaimo seni\u016bnas, kurio galvojom pra\u0161yti pagalbos… Prad\u017eia Barranco kaimelyje buvo ir linksma, ir nuvilianti… <\/p>\n
Nutar\u0117m pasivaik\u0161\u010dioti iki j\u016bros, kur kojas atgaivinome \u0161iltame vandenyje. <\/p>\n
U\u017e keliasde\u0161imt metr\u0173s pasteb\u0117jome ilg\u0105 liept\u0105, „b\u016bt\u0173 gan jauki vietel\u0117 u\u017ek\u0105sti”, pagalvojom prisimindami ryte pasigamintus ry\u017eius su pupom ir dar\u017eov\u0117mis. Besiruo\u0161iant kraustytis ant liepto m\u016bs\u0173 aplankyti atejo spalvingais kriaukli\u0173 karoliais apsidabinusi mergina vardu Addriane.
– Gal jums reikia pagalbos? – u\u017eklaus\u0117 ji.
Daugma\u017e pasipasakojus kas tokie esame ir ko mes ie\u0161kom, ji lyg tarp kitko \u0117m\u0117 pasakoti kur gyvena ir kuom u\u017es\u012fma pati:
– A\u0161 turiu lopin\u0117l\u012f \u017eem\u0117s prie pat j\u016bros aname kaimelio gale [ranka mostel\u0117jo \u012f an\u0105 gal\u0105], bet deja neturiu du\u0161o. A\u0161 j\u012f valiau valiau, o pabaigus nety\u010dia u\u017etrenkiau duris palikdama rakt\u0105 viduje. Bet jei norit, galite ateiti pasi\u017ei\u016br\u0117ti t\u0105 viet\u0105… A\u0161 dabar kaip tik ten einu – dirbu savo galerijoje. Gaminu \u0161tai tokius karolius [ranka parod\u0117 \u012f spalvot\u0105 kakl\u0105], ir kitus papuo\u0161alus…<\/p>\n
E\u010d… ir v\u0117l tie \u017emon\u0117s bando mums ka\u017ek\u0105 \u012fki\u0161ti… Mandagiai pa\u017ead\u0117jom Addriane, kad galb\u016bt pas j\u0105 u\u017esuksim v\u0117liau, ta\u010diau dabar norim eiti ant liepto atsip\u016bsti ir u\u017ek\u0105sti.<\/p>\n
Buvo labai malonu \u012fsitaisyti ant ilgo medinio liepto galo ir pu\u010diant \u0161velniam v\u0117jeliui u\u017ekand\u017eiauti. Tuo pat metu \u010dia dvira\u010diais atva\u017eiavo du majai berniukai (primenu, kad majai – tai Centrin\u0117s Amerikos gyventojai, \u0161ioje \u017eem\u0117je gyven\u0119 dar prie\u0161 atvykstant ispanams – tipo ind\u0117nai). Po nutikim\u0173 kaimelyje Katja lyg tarp kitko murmtel\u0117jo: „\u0160itie vaikinukai irgi pasi\u016blys k\u0105 nors nusipirkti \ud83d\ude42 …”<\/p>\n
Prad\u017eioje nelabai supratom ko tie jaunuoliai atva\u017eiavo, bet visai netrukus jie patys mus u\u017ekalbino. Jie vis\u0105 dien\u0105 ruo\u0161\u0117si naujiems mokslo metams Barranco mokykloje, nes vienas i\u0161 j\u0173 \u010dia mokytojauja pradinukamss. \u012e vanden\u012f jie ne\u0161oko argumentuodami, kad \u0161iandien vandens lygis yra per auk\u0161tas. I\u0161 tikr\u0173j\u0173, jie nieko mums nesi\u016bl\u0117 nusipirkti. Net prie\u0161ingai, gavom i\u0161 j\u0173 po saldain\u012f ir aptur\u0117jom \u012fdom\u0173 pokalb\u012f apie m\u016bs\u0173 keliavimo b\u016bd\u0105, Vokietij\u0105 (\u017einoma, kaip gi kitaip), bei apie maj\u0173 kult\u016br\u0105. Pasinaudodamas proga a\u0161 dar kart\u0105 i\u0161siklausin\u0117jau detali\u0173 apie neoficial\u0173 sienos su Gvatemala kirtim\u0105 Jalakte kaimelyje, \u012f kur\u012f ruo\u0161iam\u0117s keliauti kit\u0105 dien\u0105. Viskas ten skamba labai paprastai: atva\u017eiuoji \u012f Jalakte, pusvaland\u012f pasivaik\u0161tai i\u0161mintu takeliu per mi\u0161k\u0105 ir atsiduri Santa Cruz kaimelyje Gvatemalos pus\u0117je. I\u0161 \u0161i\u0173 berniuk\u0173 taip pat su\u017einojom kur gyvena Barranco kaimelio seni\u016bnas Mr.Colon.<\/p>\n
Papietav\u0119 ir pabendrav\u0119 i\u0161siruo\u0161\u0117m \u012f nakvyn\u0117s paie\u0161k\u0105. Prie geltono policijos pastato stov\u0117jo maj\u0173 vyrukas ir garifuna jaunuolis. Prad\u0117jom su jais bendrauti. Majas prisistat\u0117 bes\u0105s kaimo policininkas, o \u0161is pastatas buvo policijos postas ir b\u016bstas kuriame jis gyveno su \u0161eima. Kitas penkiolik\u0105 minu\u010di\u0173 bendravome su garifuna jaunuoliu. Jis mums trumpai papasakojo garifuna \u017emoni\u0173 istorij\u0105, bei dom\u0117josi kod\u0117l keliautojai i\u0161 Europos, kuriuos jis sutinka, daro ne trumpalaikes, o met\u0173 ir ilgesn\u0117s trukm\u0117s keliones. Pokalb\u012f su juo tik\u0117jom\u0117s prat\u0119sti vakare, ta\u010diau vaikino daugiau nebesutikom. Tiesa, \u012f m\u016bs\u0173 u\u017eklausim\u0105 d\u0117l vietos palapinei, prad\u017eioje buvom pasi\u016blyti \u012fsikurti auk\u0161toje \u017eol\u0117je kitoje gatv\u0117s pus\u0117je, ta\u010diau v\u0117liau policininkas leido pasistatyti palapin\u0119 \u0161alia jo pastato.<\/p>\n
\u012esireng\u0119 b\u016bst\u0105 i\u0161\u0117jom pasivaik\u0161\u010dioti po kaimel\u012f. Gatv\u0117s \u010dia visai nepana\u0161ios \u012f save. Tai daugiau i\u0161va\u017ein\u0117ta auk\u0161ta \u017eol\u0117, kurioje \u012fspaustos rat\u0173 v\u0117\u017eios. Kai kurie namukai bylojo apie ilg\u0105 gyvenviet\u0117s istorij\u0105. Dalis j\u0173 apipuv\u0119 ir apgriuv\u0119, kur dabar gyvena pauk\u0161\u010diai. Daug medini\u0173 namuk\u0173, bet buvo ir kiek prabangesni\u0173 – cementini\u0173. Viena rim\u010diausi\u0173 \u0161ios bendruomen\u0117s problem\u0173 – jaunimas i\u0161 \u0161io kaimelio kraustosi \u012f miestus, kur jie legviau randa darb\u0105. Viena sutikta senut\u0117, vardu D\u017eyn, teig\u0117, kad anks\u010diau \u010dia gyveno apie 300 \u017emoni\u0173, ta\u010diau dabar belik\u0119, ko gero, vos \u0161imtas. Tiesa, daug \u017emoni\u0173 sug\u016b\u017ea per Velykas, Kal\u0117das bei laidotuves. Ma\u017e\u0117jant\u012f gyventoj\u0173 skai\u010di\u0173 \u012frodo ir daug apleist\u0173 arba u\u017erakint\u0173 nam\u0173. Bevaik\u0161tant po kaimel\u012f ir v\u0117l susitikom meninink\u0119 Addriane. Po pokalbio apie maist\u0105, vaikus ir keliones skub\u0117jome atgal prie palapin\u0117s, nes dangus \u0117m\u0117 niauktis, o v\u0117jas stipr\u0117ti. Atrod\u0117, tuoj u\u017epuls li\u016btis.<\/p>\n
Darbavom\u0117s prie palapin\u0117s – su \u0161pylkom ir virv\u0117m tvirtinom du polietileno gabalus, kurie mus paprastai apsaugo nuo li\u016b\u010di\u0173. V\u0117jas stipr\u0117jo, dang\u0173 rai\u017e\u0117 \u017eaibai bei dund\u0117jo griaustiniai. Atrod\u0117 art\u0117ja didelis lietus. Aplink m\u016bs\u0173 palapin\u0119 susir\u016bpin\u0119s vaik\u0161\u010diojo policininkas:
– Ar j\u016bs tikri, kad i\u0161gyvensit audring\u0105 nakt\u012f?
– Iki \u0161iol netur\u0117jom problem\u0173, – nuraminom j\u012f.
– Klausiu… nes jei norit, gale\u010diau atrakinti ofis\u0105…
– O! I\u0161 tikr\u0173j\u0173 mes neb\u016btume prie\u0161. Tokiu atveju ryte \u0161e\u0161t\u0105 valand\u0105 skub\u0117dami \u012f autobus\u0105 nereik\u0117t\u0173 pakuotis \u0161lapios p
\nalapin\u0117s, – apsid\u017eiaug\u0117m policininko gerumu…
– Hm… Jei pasi\u016blytum\u0117t kiek galit… Na, pavyzd\u017eiui, kaimelio sve\u010di\u0173 namuose ima 20 doleri\u0173 u\u017e nakvyn\u0119…
– A\u0105… Tai nieko tokio. Ne pirma naktis mums bus palapin\u0117je. Paprastai be problem\u0173 i\u0161sid\u017eioviname daiktus dienos metu… Bet a\u010di\u016b u\u017e pasi\u016blym\u0105… – nutrauk\u0117m mes j\u012f.<\/p>\n
Ties\u0105 pasakius, policininko neutralus ir ne itin gera\u0161irdi\u0161kas \u017evilgsnis man nepatiko nuo pat prad\u017ei\u0173. \u0160tai \u010dia ir susipa\u017einome su tikruoju Juo…<\/p>\n
Kaip min\u0117jau ankstesniame pasakojime, \u0161e\u0161tadien\u012f (rugpj\u016b\u010dio 26) yra paskutin\u0117 Belizo imigracijos \u0161tampo galiojimo diena. D\u0117l \u0161ios prie\u017easties Barranco kaimelyje, deja, gal\u0117jom praleisti tik pusdien\u012f. Be to, \u0161e\u0161tadien\u012f ryte nusprend\u0117m nerizikuoti tranzuojant, o su rytiniu autobusu i\u0161va\u017eiuoti \u012f pagrindin\u012f greitkel\u012f. I\u0161 \u010dia toliau tranzuosime likusius 40km iki Jalacte kaimelio, kur bandysime pereiti \u012f Gvatemalos teritorij\u0105…<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Po par\u0105 trukusi\u0173 li\u016b\u010di\u0173 penktadienio rytas mus pasitiko kaitinan\u010dia saule. Pakeliui \u012f Barranck Santa Ana kaimelyje belaukiant ma\u0161in\u0173 prie m\u016bs\u0173 i\u0161 gretimo namo atskub\u0117jo apsimiegoj\u0119s vyrukas su pusiau susegtais mar\u0161kiniais.– Kur traukiat? – u\u017eklaus\u0117 jis.– \u012e Barranco.– Ten k\u0105, daug amerikie\u010di\u0173 kaip j\u016bs?– Na… mes ne i\u0161 Amerikos, o i\u0161 Europos.– A\u0105… O j\u016bs \u012f […]<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"open","ping_status":"open","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"ngg_post_thumbnail":0,"jetpack_post_was_ever_published":false,"_jetpack_newsletter_access":"","_jetpack_dont_email_post_to_subs":false,"_jetpack_newsletter_tier_id":0,"_jetpack_memberships_contains_paywalled_content":false,"_jetpack_memberships_contains_paid_content":false,"footnotes":"","jetpack_publicize_message":"","jetpack_publicize_feature_enabled":true,"jetpack_social_post_already_shared":false,"jetpack_social_options":{"image_generator_settings":{"template":"highway","default_image_id":0,"enabled":false},"version":2}},"categories":[7],"tags":[],"class_list":["post-460","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-belizas"],"aioseo_notices":[],"jetpack_publicize_connections":[],"jetpack_featured_media_url":"","jetpack_sharing_enabled":true,"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/460","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=460"}],"version-history":[{"count":0,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/460\/revisions"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=460"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=460"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/followtheroad.com\/lt\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=460"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}