Vanduo ir šiuolaikinis žmoniškumas, arba pakeliui į San Pedro (gegužės 10-11)

birželio 9, 2008  
Temos: Čilė

in the wide nothing a rememberance to religion

in the wide nothing a rememberance to religion

Į San Pedro tranzavom iš Pikos, iš kurios išvažiavom šeštadienį (gegužės 10). Mašinas Pikoje stabdėme labai ilgai. Prisiminėm, kad kelias link Pikos buvo tikrai tuščias. Situaciją blogino tai jog buvo šeštadienis – kai visi važiuoja ne iš Pikos, o, atvirkščiai, į Piką pasipliuškenti ir papiknikauti terminiuose šilto vandens baseinuose. Mus išgelbėjo maršrutinis autobusas važiuojantis į Ikikę (Iquique). Jam sustojus, vairuotojo ir jo kolegos užklausiau ar negalėtų mus nemokamai pamesti iki pagrindinio greitkelio panamerikaną (60 km). Autobuso komanda susižvalge… „Gerai,“ sako, „lipkit“. Taip sutranzavom antrą maršrutinį autobusą Čilėje! Čia įtaką, matyt, padarė mūsų draugės iš Limos Karlos istorija, kuri kartu su drauge sutranzavo tarptautinį autobuso reisą, kuris vežė juos nuo Peru-Bolivijos sienos iki pat Buenos Airių Argentinoje.

Kai jau buvom ant panamerikanos, sustojo fura, kuri važiavo vos ne per visą šalį iki pat Temuco – Čilės pietuose. Vyruko laukia ilgoka kelionė, nes sumoj tai bus turbūt toliau nei važiuoti iš Lietuvos į Ispaniją. Sutemus ir atšalus vairuotojas mus paliko degalinejė netoli sankryžos, kurioje kitą dieną turėjom keliauti link Kalamos. Visą dieną nieko doro nevalgėm. Turėjom būtinai ką nors išsivirti vakarienei, tačiau labiausiai mums trūko geriamo vandens.

Tualetas buvo mokamas, tad šia paslauga nebuvo prasmės naudotis, ypač kai degalinė pastatyta vidury dykumos. Tualeto namuke taip pat buvo moteriškė pardavinėjanti vandenį, gaiviuosius gėrimus ir čipsų tipo užkandas. Užsukom į vidų prisipilti vandens iš krano (parazitai ne bėda – juk turim tam dezinfekcinius lašus). Deja, darbuotoja mums nuoširdžiai patarė, jog čia vanduo turi tiek daug nitrato ir kitų mineralų, kad jį gerti yra nerekomenduojama – gali paleisti vidurius, kai kurie mineralai žalingi kepenims, ir panašiai.
Hm… ką daryt?
– Kur galėtume gauti geriamo vandens? – pasiteiravom jos.
– Vandenį turite pirkti, – atrėžė moteriškė. (Šalia limonadų šaldytuvo matėm sudėtus 5 litrų vandens butelaičius už 200 pesų – 10 Lt)

Tokiose situacijose stengiamės pabudinti asmenybės humaniškumą – juk dar ne viskas šiais laikais yra gaunama už pinigus. Nors kapitalizmas šia prasme veikia neigiamai, tačiau mes turime viltį, jog pašnekovo žmoniški jausmai nugalės visas kitas mintis.

– Ponia, esam du keliautojai iš Europos, visuomet tranzuojame, gyvename kelyje, šią naktį ruošiamės praleisti palapinėje čia pat, degalinėje. Vandens pirkti tikrai negalime sau leisti, tai yra per brangu. Mums nereikia nieko daugiau, tik kelių litrų geriamo vandens. Gal galėtumėte mums pagelbėti?

Darbuotoja nuleidusi akis (matyt, gėda) tik papurtė galvą ir tęsė neseniai pradėtą prekių sąrašo patikrinimą. Katja apsidairė aplink. Kampe prie tualeto kriauklės pastebėjo sudėtus 20 litrų talpinančius geriamo vandens butelius.

– Gal galėtumėt mums pripilti kelis litrus vadens iš šitų 20-litrinių butelių?
– Ne, negaliu. Tam reikalingas specialus įrenginys.
– Ir jūs jo neturite?
– Ne, neturiu.

Galai kažkaip nesusivedė, trūko logikos.

– Tuomet kokiu tikslu naudojate šiuos butelius vandens, jei neturite kaip iš jų įsipilti vandens?
– Jie priklauso restoranui.

Pastarasis buvo apie 30 m nuo tualeto pastato.

– O restorane jie turi tą specialų įrenginį?
– Taip.
– Tad mes užklausime jų…
– Jie nemokamai vandens irgi neduos… – nelabai patenkinta atrodė tualetininkė.

Prieš užsukant į restoraną, Katja sugrįžo į tualetą muilu nusiprausti veidą. Netikėtai priėjo ankstesnė pašnekovė:
– Na gerai, duok vieną butelį, pripilsiu vandens iš kibiro, nors jis skirtas tik šiame kioskelyje dirbantiems.

Pagaliau! Pagaliau prabilo jos humaniškumas. Moteriškė nuėmė juodą plastmasinį maišą nuo kibirėlio šalia kriauklės ir su puoduku pripildė vieną iš mūsų dvilitrinių butelių.

– Na gerai, duok ir kitą butelį, pripilsiu vandens ir į jį…

Valio! Čia pat prie tualeto pastato įkūrėm ir virtuvėlę. Turėjom kelias daržoves, o prie jų išsivirėm lęšių su ryžiais. Pavalgę prieš pat užsidarant tualetui-kioskeliui, dar kaip tik spėjom tualete susiplauti puodus.

Buvom sotūs, atsigavę, beliko susirasti patogią vietą palapinei. Degalinė įsikūrusi vidurį dykumos. Tad apšvietimas buvo įkurtas tik joje, visa kita – skendi tamsoje. Būti nepastebimi nenorėjom, nes už degalinės ribų nebuvo jauku. Nusprendėm įsikurti šalia to pačio tualeto, tiesiai po stipria geltona lempa – vis gal bus šilčiau 🙂 Už degalinės tvoros radome kelis didelius kartonus nuo buitinės technikos. Inžinierės Katjos idėja buvo nebloga – pakloti tuos kartonus po palapine, taip izoliuojant šaltį iš apačios. Tai tikrai gelbėjo, nes mūsų pripučiami matrasai jau seniai atsisakė bendrauti – dėl jų defektų juos naudojame vien tik kaip paklotėlius be oro viduje (gal Argentinoj pavyks rasti kitus matrasėlius, nes žiemą Patagonijoje tai būtų labai aktualu).

Kitos dienos rytą pusryčius nusprendėm iškeisti greita užkanda ir pasistengti kuo greičiau ištrūkti iš šitos degalinės ir kuo anksčiau atvyktį į mūsų tikslą – San Pedro de Atacama. Tiesa, ir vėl turėjom vandens trūkumą. Jo nebūtų užtekę kelių valandų kelionei. Tualeto pastatėlis dar buvo užrakintas, tad šį kartą laimę nusprendėm bandyti restorane. Paėmiau dvilitrinį butelaitį ir tiesiu taikymu nuėjau prie langelio į virtuvę. Kažką pjaustančiai merginai parodžiau butelį ir užklausiau ar galėtų pripilti į jį geriamo vandens. Ši mano prašymą perdavė kitam virtuvėje dirbančiam vyrukui. Pastarasis nelabai draugiškai žvilgterėjo į mane ir pamojo ranka į restorane stovėjusią lentyną su parduodamais vandens buteliais. Turėjau ir vėl paaiškinti kas mes esam ir kad vandens pirkimas nėra išeitis. Be to, virtuvėje ant stalo pastebėjau tą 20 litrų butelį aukštyn kojom įstatytą į plastmasinę konstrukciją su kraneliu. Čia tas „specialus“ įtaisas.
– Gal galėtumėt mums pagelbėti ir pasidalinti vandeniu iš to butelio?

Virtuvės vyrukas priėjo prie to stalo ir parodė kad butelys visiškai tuščias.
– Turbūt turite naują butelį, kuriuo galėtumėt pakeisti šitą tuščia, ar ne? – negalėjau patikėti, kad tai jų paskutinis geriamas vanduo.

Atsakymo negavau. Vyrukas tęsė ką anksčiau dirbo ir mane tiesiog ignoravo.

– Pripilkite, prašau, mums vandens. Negi taip sunku padaryti tokią paslaugą dviems keliautojams?

Vis tiek ignoravo. Dar keliais žodžiais bandžiau apeliuoti į jo humaniškumą. Po kelių akimirkų vyrukas kiek susinervijęs čiupo mano butelį, greitais žingsniais nupėdino prie krano, pripylė vandens ir butelį sugrąžino. Buvau nustebęs, tačiau bandžiau išlikti mandagus:
– Ar esate tikras, jog šį vandenį yra patartina gerti? Ar jūs pats jį geriate?

Buvau ignoruotas, tad turėjau klausimą pakaroti. Mano pašnekovas galų gale užsikniso ir garsiai atrėžė:
– Neturi pinigų nusipirkti vandens, ar ne? Tad gerk šitą!

Apstulbau tokiu nežmoniškumu. Na gerai, mes kaip nors išgyvensim. Sugrįžau pas Katją į lauką. Pamąstėm, kad kol kas kaip nors išsiversim, blogiausiu atveju jei truks vandens, gersim tą iš krano.

Idomu tai, jog visą dialogą su virtuve girdėjo restorane pusryčiaujantys degalinės darbuotojai ir keli sunkvežimių vairuotojai. Bepasakojant Katjai naujausią nutikimą, netikėtai į lauką išlindo vienas iš tų darbuotojų ir susirūpinęs paprašė vandenį išpilti lauk, nes jis tikrai nėra sveikas gerti. Atsakydamas į mūsų klausimą iš kur jis pats gauna vandens, teigė, jog perka (sunku patikėti). Visai netrukus išlindo ir vienas iš vairuotojų:
– Jūs į kurią
pusę traukiate? – paklausė jis mūsų.
– Į San Pedro.
– Palaukit truputėlį. Užbaigsiu pusryčius ir jus pametėsiu iki Kalamos. Ten pakeliui sustosim ties pakely esančiu vandens bokštu, iš kurio galima prisipilti gerti tinkamo vandens atitekančio iš Bolivijos kalnų. Tinka?
– Aha! Ačiū 🙂

Šaunu! Net dvi problemos išpsręstos.

Kelionės į Kalamą metu vairuotojas pasakojo, jog po mano pokalbio restorane, degalinės darbuotojai buvo šokiruoti virtuvėje dirbančio vyruko elgesiu. Jie rimtai ėmė su pastaruoju diskutuoti mūsu naudai.

Pasakojo ir kaip prieš keletą metų tekniku dirbo Skandinavijoje kursuojančiuose keltuose, tad kartą teko lankytis ir viename iš Baltijos jūros uostų, tik niekaip negalėjo prisiminti kurioje šalyje. „Talinas, Ryga, Klaipėda?“ Bandžiau šaudyti aš. „Jo, tiksliai! TALINAS!“. Na va, išsiaiškinom 🙂 Papildomas taškas estams.

Kaip ir žadejo, vairuotojas sustojo prie vandens bokšto – plačios 10 metrų cisternos su alaus reklama. Jo apačioje buvo mažytis kranelis iš kurio pasipildėm vandens atsargas. Išlipus Kalamos apvažiavime furistas mums padovanojo ir vieną iš 5 litrų bidonų su vandeniu iš to pačio bokšto su alaus reklama. Dovanos neatsisakėme, nes sunku buvo numatyti kaip seksis San Pedro kaime.

Paskutinius 100 kilometrų irgi riedėjom su fura. Šį kartą tai buvo perujietis Ivanas. Jis neturėjo priekabos (tik furos „nosis“) tad keliavom greitai. Jei tik norėjom, galėjom su juo važiuoti iki pat Brazilijos, kur turėjo prisikabinti milžiniškos talpos cisterną ir važiuoti atgal į Peru. Buvo malonu girdėti, kad jis visuomet prigriebia tranzuotojus. Kartą iš to pačio San Pedro iki Argentinos jis pavežė tris merginas vokietes. Įdomu kaip jie ten visi sutilpo?

Iavanas mus paleido San Pedro esančioje muitinėje, kurioje turi užsiregistruoti visi važiuojantys į Argentiną. Nuo čia iki gyvenvietės centro – 5 minutės. Tad išsikrovėm kuprines iš sunkvežimio ir patraukėm į pastaruoju metu tiek daug girdėtą San Pedro.

Komentarai

  1. Valdas sako:

    Kokie mes esame apgailetini ir nenorintys suprasti kito?Kodel zmones tokie pikti ir netolerantiski vieni kitiems?Gal todel,kad patys geria prasta vandeni,ir negali suprasti,ka reiskia gurksnelis gelo vandens keliaujant. Gaila supuvusios visuomenes!Visa sirdimi palaikau keliautojus ir linkiu visakeriopos sekmes!

  2. Apakes sako:

    Reikia suprasti ir tuos vietinius-jiems baltasis ir dar uzsienietis visada asocijuojasi su pasiturinciu zmogumi, kuri reikia nugrezti, be to jie juk ta vandeni turi pirkti moketi uz atgabenima ir panasiai
    jei visi ismaldos prasinetu tai nieko nebutu
    viskam yra ribos

  3. Rasa sako:

    Tai jo, baisiai aštri tema tas vandens maldavimas. Manau, viskam yr ribos, ir principams ‘nepirksiu’ turi būti ribos, nes tada jau žiū ir elgeta pavirsi…
    Augustai, sakai, kad tiki, jog ‘egzistuoja samprata padti vieni kitiems’. Bet per visą kelionę, per tuos porą metų pietų Amerikoj, kur tiek daug vargingų žmonių – ar suželpei ką nors? Ar nupirkai kokiam alkanam vaikui maisto???

    • Žinoma, kad pasauliui atsilyginame ir mes. Kelių mūsų kelionės projektėlių aprašymus rasi čia, dar keletas yra neaprašytų, tačiau jų santrauką rasi mūsų prezentacijoje. Na o vienas iš paskutinių projektėlių yra mokykla Zambijoje. Savo draugams padedam ieškoti lėšų mokyklos statybai. Iš smulkių momentų – karts nuo karto įmetam monetą gatvės artistams bei tiesiog maldaujančiams. Na o alkanų šuniukų skaičius, su kuriais dalinomės maistu – jau nebeišeina suskaičiuoti ant visų pirštų.

  4. liuba sako:

    del prasymu,jei kas pabelstu i mano durys ir prasytu vandens as neatidaryciau ,ir nedel to kad gaila vandens bet delto kad bijau atidaryti durys,delto kad galvoji kad tave gali uzpulti ar apiplesti,tokia baisi realybe

  5. Kl. sako:

    Kadangi žinau, kaip būna, kai nėra pinigų ir labai ko nors reikia, prašymas vandens man atrodo labai normalus:) Sakyčiau, prašant reikia nemažai moralinės stiprybės:)

  6. ... sako:

    oi tai pasiseke tau, parduotuvej dirbi 🙂

  7. Antanas sako:

    Ievai. Tai gal tegu darbu užsiima, vietoje to, kad 2 metus be darbo po pasaulį trainiojasi. Nežino darbo skonio, tai ir prašinėja išmaldos kitų žmonių. Aš parduotuvėje kai atidirbu 9 valandas per dieną tai žinau pinigų vertę ir kitų išmaldos neprašinėju.

  8. ... sako:

    bet 200 chiles pesu – tai tik 1 lt, o ne 10…

  9. alma sako:

    Malonu girdėti apie geranoriškus žmones, kuriuos jūs sutinkate, nes šiais laikais nedažnai apie tai išgiri, bet tai tik viena medalio pusė, nes būti savanaudiškam yra lygiai taip pat žmogiška kaip ir būti geram, todėl nreikia tikėtis vien tik vieno ar kito.

  10. Lama sako:

    Ne tai jeigu is principo nepirkti tai nepirkti, o ieskoti humaniskumo iki galo.

  11. Daliukas sako:

    Tai matau, kad is daugumos vandens dykumoj negauciau 🙂

  12. Anonimas sako:

    nu turbut ne humaniskumas prabilo, o atsibodot jus jai :)))

  13. Pasakojimo skaitytojams ir apačioje komentavusiems, kelios mintys:
    – dar kartą norėtume paminėti – tikime, kad pasaulyje dar egzistuoja žmogiškumas ir natūrali samprata padėti vieni kitiems.
    – aprašytame scenarijuje vandens neprašėme bobutės gyvenančios tarp kartonų ir skaičiuojančios kiekvieną rastą duonos kriaukšlelę (tokiai net padėtume gauti vandens). Šį kartą pagalbos kreipėmės į įstaigas priklausančias didžiausiam degalinių tinklui Čilėje COPEC.
    – žmonės patys save ima „prievartauti morališkai“, kai negali nuoširdžiai žiūrėti į akis ir negali tiesiai šviesiai pasakyti, jog pagelbėti nenori arba negali. Nuleisti galvą ir bijoti pasakyti „ne“ pagalbos prašančiam, arba tiesioginis ignoravimas – puikus įrodymas, jog vis tik „pagelbėti galiu, bet … pats nežinau kodėl nenoriu“.
    – atrodo, jog žmonijoje įsiviravusi nuomonė, jog tai ko reikia įsigijama nekaip kitaip, o tik už pinigus. Ar jums neatrodo, jog pamiršome dar vieną galimybę – tiesiog prieiti ir paprašyti. Nuo pat kelionės pradžios prašome vandens, prašome žolės gabalėlio palapinei, galų gale prašome kad mus pavežtų, t.y. keliaujame autostopu. Norint išgyventi kelyje, reikia išmokti prašyti. Šis būdas galbūt nėra priimtinas šiandienos visuomenėje, kurioje dominuoja ir valdo pinigai, tačiau šis variantas vis tik egzistuoja.
    – jei į jūsų duris pasibelstų kas nors į duris ir paprašytų kelių litrų vandens. Negi atgręžtumėte nugarą?
    – mes prašome, mes gauname, tačiau tuo pačiu metu pagal galimybes padedam kitiems. Gan retai finansiškai, tačiau visom kitom priemonėm stengiamės atsidėkoti už praeityje patirtą kitų žmonių paslaugumą mums.
    – nesakome, kad pinigų neturime. Taip, turime. Šiai dienai savo sąskaitose suskaičiuojame apie 4000 Lt. Daugiau šia tema skaitykite FAQ/DUK‘e.
    – galų gale, jei matome, jog prašyti pagalbos nėra tinkama vieta ar laikas – taip ir nesielgiame.

  14. B sako:

    iki šiol skaičiau reportažus su malonumu. Manau, kad nei dykumų gyventojai, nei laiku/nelaiku apmokantys už straipsnius laikraščiai tikrai nieko dėti, jei baigėsi kažkieno pinigai. Ir aš norėčiau uždirbti daugiau, bet tai nereiškia, kad turėčiau spekuliuoti „žmoniškumu“.

  15. ieva sako:

    Antanas, taigi jie 2 metus keliauja, kazin ar turi koki milijona litu tokiais kelionei kad kiekvienam menkniekiui galetu metyt pinigus:D

    o seip puikus pavizdys, kad keliautojai sutinka ir labai geru zmoniu, ir nevisai, kaip siuo atveju pasitaike 🙂

  16. A sako:

    kur svetaines lankytoju susizavejimo suksniai, va koks Kligys saunuolis, sugeba ne tik lektuvais nasarom skraidyt, bet ir vandens gaut is kitu. laukiam, laukiam.
    zmones ten kiek itariu kazin ar turtingi, gyvena dykumoj ir jiems tas vand turbut irgi ne is dangaus krenta. o cia atvaziuoja kazkokie svieto perejunai, kurie pinigu aisku, akd turi(kas siais laikais keliaja aplink pasauli be pinigu?), bet jau taip spaudzia kiekviena centa. taupyti gal ir gerai, bet taupyti kitu saskaita – absurdas. i ka tu pavirtai, Kligy?

  17. A sako:

    apgailetina. netureti keliu litu vandeniui(jau greiciau ne neturi, o issipi******). moraliskai prievartauti zmones, vai kokie mes vargsiukai, duokit mums vandens. fe…. „keliautojai“, primetantys jau tokius vargselius, kad zmones nori nenori patiki, kai galutinai igrista. kitu apgaudinejimas ir parazitavimas.

  18. Antanas sako:

    O tai kodėl jūs negalite to vandens nusipirkti? Juk dykumoje geriamas vanduo brangus, kodėl jo jums turi duoti veltui?