Šiandien pabandėme desertą pasigaminti ir patys.

Šokoladiniai bananai

Atrodo pavyko. Teko kiek paeeksperimentuoti, bet principas buvo maždaug toks:

1. ant viryklės ištirpdykit bet kokio šokolado plytelę (pripylėme vandens į mažą puodą, ant jo uždėjom lėkštę sriubai, ir į ten sumetėm sulaužytą šokolado plytelę – galima ir dvi).
2. ant pagaliukų užmaukit bananą (mes naudojom paprastus kinų patiekalams valgyti naudajamus pagaliukus).
3. laikykit bananą virš lėkštės ir šaukšteliu apypilinėkit bananą šokoladu.
4. sugalvokit kažkokią konstrukciją ant ko sudėti šokoladinius bananus (nes šokoladas šiek tiek varvės) ir pašaukite į šaldymo kamerą (o gal net pakaktų ir šaldytuvo).
5. po tam tikro laiko, kol bananai nesušalo į akmenį – desertą valgykite. “tam tikras laikas” šiuo atveju neapibrėžtas – reikia paeksperimentuoti.

Jei šviežias bananas nesilaiko ant pagaliuko, bandykite tokį variantą:

1. sumovę ant pagaliukų – įkiškite bananus į šaldiklį.
2. jiems sušalus – apliekite karštu šokoladu – pastarasis iš karto sustings.
3. tada palaikykite ruošinius kambaryje arba šaldytuve tol kol sušalę bananai kiek atšils ir bus įkandami – tada jau galite juos kirsti!

Skanaus!

Kitą dieną (gegužės 7) mes patraukėm link San Pedro de Atacama (beje, iš čia anksčiau minėti keliauninkai ir atvyko) – kaimelį Čilės dykumoj, kuris pritraukia turistus savo gamta. Didžiausias šios gyvenvietės minusas – siaubingai užkeltos kainos. Na bet apie ta vietą parašysim kitą kartą.

Iš Taknos į Ariką

Į Čilę važiavom autobusu (60 km, 1,5 valandos, 6 solės – 5 Lt). Tranzuoti tarp Taknos ir Arikos (jau Čilėje) turbūt yra beviltiška dėl didelio kontrabandistų judėjimo. Dauguma lengvųjų automobilių – tai taksistai vežantys keleivius arba kontrabandininkai.

Autobusas – ne išimtis. Jis praktiškai užpildytas vien moteriškėmis gabenančiomis įvairius maisto produktus ir tualetinį popierių, kuriuos, jei pasiseks, parduos Čilėje. Jei bobikė A turi per daug kondensuoto pieno skarbonkių, jas paprašo per sieną pervežti bobikės B, kuri pieno neveža, užtat turi per daug cigarečių blokų. Taip jos laikinai prekėmis apsikeičia ir pusiausvyra susibalansuoja.

Grįždamos atgal į Peru jos slapčiomis gabena padevėtus rūbus, kuriuos suslepia autobuso skylėse, už užuolaidų, ar tiesiog ant savęs. Paprastai atsiranda vienetiniai “nekalti” keleiviai, kaip kad, pavyzdžiui, mes, kurie urmu neveža nieko. Tradiciškai, atsiras bobikės, kurios bandys tuos “nekaltuosius” paklibinti:
- Jaunuoli, paimk, šitą megztuką per sieną pervežt, ka?
- Gal galėtum cigarečių bloką pervežt?

Ir panašiai.

Tiesa, šiek tiek apie transporto kainas tarp Peru ir Čilės sienos. Tiek Takna, tiek ir Arika (Arica) – abu miesteliai turi tarptautinių autobusų stotis. Arikoje ji labiau panaši į Gariūnų turgų, nes visi praėjimai ir autobusų platformos užpildytos kontrabandistų su didžiuliais ryšuliais rūbų, kurios kiaurą dieną rūšiuoja ir grandioziniais tualetinio popieriaus paketais.

Pigiausias būdas kirsti sieną – autobusai, kurių kaina – 6 soles arba 1000 Čilės pesų (5 Lt). Tvarkaraščio nėra. Autobusas išvažiuoja kai surenka keleivius. Šiaip greitai užsipildo visos sėdynės. 30 minučių ir jau kelyje. Tada aikštelėje pasirodo kitas autobusas. Dauguma vairuotojų jau turi savo “klientus” kontrabandininkus. Pastarieji žino, kurią valandą maždaug važiuos jų autobusas, tad į jį ir taiko. Matyt, turi šiokus tokius susitarimus su vairuotojais dėl prekių slėpimo.

Autobuse be vairuotojo teko matyti papildomus 2 padejėjus. Vienas iš keleivių renka piningus, o kitas su senoviška mašinėle (sprendžiam iš girdėto takšt-takšt garso) spausdina keleivių sąrašą, kurį vėliau pristato pasieniečiams. Šiam reikalui visų keleivių pasai ir ID kortelės (perujiečiams su tokia kortele leidžiama būti Čilės pirmame regione 7 dienas) ir surenkamos iš anksto.

Kitas, kiek greitesnis, variantas nusigauti į kaimyninę šalį – privatūs taksistai. Tai dažniausi gudroti vyrai su didelėmis senoviškomis amerikoniškomis mašinomis. Jose kartais sutalpina iki 6 keleivių. Šios paslaugos kaina – 10 solių arba 1500 pesų (8 Lt). Deja, jie megėjai sukčiauti, ypač sakant kainas užsienio keliautojams. Tik įžengus į stoties teritoriją netrukus prilekia vienas ar keli privatininkai ir aiškina, kad jiems neva trūksta vieno vienintelio keleivio (arba dviejų, jei tai du keliutojai) – neva, sekit paskui mane ir važiuojam. Pradinė siūloma kaina prasideda nuo 3000 pesų arba 20 solių. Bent jau tokia suma užrašyta ir ant jų automobilių priekinio stiklo. Tikrai nežinau kokią galia turi tos kainos ant stiklo, bet žinom, kad 1500 pesų yra normali kaina. Beje, ant autobusų irgi užrašyta “1500 pesų arba 10 solių”, tačiau tiek daug niekas nemoka.

Kartą mums atvykus į stotį, pribėgo keli taksistai.
- į Čilę? – užklausė
- Taip, – sakom
- Man kaip tik trūksta dviejų keleivių, važiuojam!
- Tai gal ne, mes keliausim autobusu.
- Ne problema, aš jus nuvešiu už autobuso kainą, – ima sukčiauti ryškiai…
- Jėga. Mus nuvešit uz 6 soles? – gera yra žinoti tikrą bilieto kainą
- Cha, cha, – supratęs, kad pralošė, nusišypso taksistas.

Jei energijos turi, tai tie vyrukai dar seks šiek tiek iš paskos ir aiškins, kad autobusai kursuoja labai retai, arba bent jau tai, jog kelionė su privatininkais yra žymiai greitesnė. Gal ir greitesnė, tačiau mes juk niekur neskubam…

Pamiršau paminėti, kad Taknos ir Arikos stotyse prieš įlipant į autobusą specialiame kioskelyje reikia nusipirkti išvažiavimo iš stoties bilietėlį (kaina 1 solė – 0.80 Lt). Kažkas panašaus į “oro uosto mokesčius”. Truputėlį durnizmas.

Augustas eyes reveal...

Ir dar viena pastaba. Važiuojant į Čilę, verta žinoti, jog tiek mėsą, tiek ir šviežius vaisius ar daržoves įvežti yra draudžiama. Visos kuprinės ir rankinės yra perskanuojamos kaip oro uoste. Jei ras ką nors šviežaus – viską atims ir prie jūsų akių išmes į šiukšlių dėžę. Atrodo, kad makaronams, ryžiams ir kitiems sausiems produktams šios taisyklės negalioja. Nebuvom tikri dėl žemės riešutų, tad dalį jų sukišom giliai į vieną kuprinę, o kitą dalį aš įsimečiau į kelnių kišenę. Kai be problemų praėjom Čilės muitininkų kontrolę, vienas iš pareigūnų užklausė ką turiu kelnių šoninėse kišenėse. Iš jų ištraukiau krūvą popierėlių ir žemėlapių. Pasijaučiau kiek nejaukiai dėl tų riešutų, kurie buvo viršutinėje kišenėje. Laimei, šių kišenių niekas netikrino.

Nėra čia ką slėpti, tad atskleisim jas ir jums. Beje, turbūt ir neišprususiam aišku, kad mylėjimosi ir pastojimo dienotvarkė priklauso nuo moters, o tiksliau nuo jos mėnesinių.

Mylėjimosi be apsaugos priemonių formulė

Nuo tos dienos kai prasideda mėnesinės, artimiausias 7 dienas galite mylėtis be apsaugų – moteris nepastos.

Nuo aštuntos (8) dienos prasideda kritinis periodas tiems, kurie nori mylėtis be sargio, tačiau nenori atžalų.

Keturiolikta diena – ypač kritinė – tikras apsivaisinimo rojus. Tad jei norit mylėtis vaisingai, 14-ta diena – žadanti daugiausia. Vaisingasis periodas tęsiasi iki 16-tos dienos.

Septynioliktą dieną moters organizme kiaušinis suyra ir 28 dieną prasideda naujos mėnesinės. Taigi, tarp 17 ir 28 dienos galite mylėtis be prezervatyvų, nėštumas negresia.

Berniuko arba mergaitės pastojimo formulė

Prisiminkime kritinį periodą, kuris prasideda nuo 8-tos dienos ir baigiasi 16-tą. Pavadinkime tai pastojimo laikotarpiu. Nepamirškime, jog atskaitinis taškas – menstruacijų pradžia.

Pirmosiomis penkiomis pastojimo laikotarpio dienomis (t.y. dienos nuo 8 iki 12) moteriškoji apvaisinimo dalis daug stipresnė, tad mėgaudamiesi seksu be sargio užtikrinsite, jog gims mergaitė. Beje, aštuntoji diena dar ganėtinai silpna apvaisinimui.

Nuo penktos iki devintos pastojimo laikotarpio dienos (t.y. dienos 12-16 nuo mėnesinių pradžios) – aktyvus seksas užtikrins berniuko gimimą.

Ši formulė paaiškinama tuo, jog pirmomis pastojimo laikotarpio dienomis moters kiaušinį gaubia standus sluoksnis. Kadangi vyriškoji sperma labai greitai pavargsta – prasiskverbti į kiaušinį joms nepavyks. Tuo tarpu likusiomis penkiomis dienomis gaubiantis sluoksnis susilpnėja ir vyriškai spermai pasišakoti yra žymiai daugiau galimybių. 14-ta diena nuo mėnesinių pradžios – yra ypatinga. Jei jos metu mylėsitės, be abejonės jums gims berniukas, nes vyriškai sėklai įsišaknyti yra didžiausios galimybės.

Vaizdingumo dėlei jums paruošėm ir saugaus sekso kalendorių:

Pastaba #1: neatmeskite tikimybės, jog apvaisinimas net ir moters vaisingumo piko laikotarpiu gali neįvykti. Tai turbūt priklauso nuo spermatozoidų trajektorijos ir visokeriopos sėkmės.

Pastaba #2: formulėms galioti, ko gero, svarbus yra sėslaus gyvenimo faktorius. Gyvenant kelyje, kur keičiasi gyvenimo sąlygos ir klimatas, turbūt yra rizika, jog vienas iš šių formulių parametrų sustreikuos ir taip paruoš netikėtų rezultatų.

Pastaba #3: tie, kas jau turi vaikų, arba laukiasi, būtu smagu jei komentaruose pasidalintumėte ar jūsų atlikti skaičiavimai patvirtino šių formulių korektiškumą.

Pastaba #4: …ne, mes dar neplanuojame… kol kas tik svajojame.

Tacnoje pirmas dienas apsistojom pas svetingumo klubo narį Alessandro. Tiksliau, buvom apgyvendinti ant trijų aukštų namo stogo esančiame kambarėlyje. Turėjom už kampo vandenį ir kriauklę, tačiau kiek sudėtingiau su tualetu. Kiekvieną kartą reikėdavo leistis aukštu žemiau ir belstis į butą pas Alessandrą, mat tik ten buvo klozetas. Mes šiaip daug vandens geriam, tad belstis kas dvi-tris valandas nedrįsom. Ijungėm meniškumą. Na, ne itin meniškai pasielgėm ir dažniausiai sysą darėm į ant stogo rastą kibirėlį nuo dažų. Kiekvieną kartą po ritualo į kriauklę gelsvą sirupą išpildavom ir viską tvarkingai išplaudavom, kitaip tariant įkalčius užglaistydavom. Juk esam išsilavinę… Tik jei pas Alessandrą lankysitės, būkit geri, neišduokite mūsų paslapties.

Po keletos dienų persikraustėm pas Oskaro (Oscar) šeimyną. Oskaras – tai iš Taknos kilęs

happy doctor Oscar in front of the health center

daktaras, kurį vasario pradžioje susipažinome džiunglių kaimelyje ant Napo upės kranto – Angoteros. Su juo pastoviai palaikydavom ryšį, ypač kai džiunglėse aš susirgau maliarija ir kitomis ligomis. O kadangi dar būnant Angoteros mums Oskaras pasakė “kai būsit Taknoje – ten jau turit namus – galėsit apsistoti pas mano šeimyną”, tad jo kvietimu ir pasinaudojom. Šiek tiek daugiau apie Oscarą (angliškai) rasite mūsų “Sujunkime pasaulį” projekto puslapyje.

Šiaip ne veltui pradėjau apie daktarus. Šioje žinutėje norėjau trumpai pasidalinti paskutiniais mėnesiais persirgtų ligų ataskaita. Na o čia skaitykite apie Peru ligonines kiek detaliau.

Gal pirmiausia pradėkime nuo to, jog mūsų ligų virtinę Peru teritorijoje inicijavau aš susirgdamas kažkuom neaiškiu. Kaip jau žinot Iquitos džiunglių didmiestyje pradėjau karščiuoti ir 4 dienas iš eilės daktarai nelabai žinojo kas man darosi. Nežinojo ką patarti, tad diagnozavo pradžiai Dengės (tropinę) karštligę, tačiau daug jos simptomų neturėjau. Na, bent jau mes kiek lengviau pasijautėm. Galiausiai garsiai skelbiau, kad sirgau Denge ir maliarija (pastarąją kraujyje rado šešta dieną). Tomis dienomis buvau įtrauktas į tyrimų programą, kurią vykdo JAV jūrinių pajėgų mokslinis centras NAMRI (nesu tikras kaip išsišifruoja). Jei konkrečiau, jie paėmė mano kraują ir pažadėjo per mėnesį išsiaškinti ar aš iš tikrųjų sergu Denge (tyrimas užtrunka kelias savaites). Tuo pat metu Iquitos ligoninės epidemologijos skyrius paėmė mano kraują ligos pavadinimu Leptospirosis tyrimams. Šitos ligos taip greitai neatpažinsi, jai diagnozuoti reikalingos 3-4 savaites.

Taigi, ten kažkur džiunglėse maniau, kad sergu Denge ir maliarija, tačiau po mėnesio, kai jau buvom Limoje, sužinojau, kad:

A. Dengės rezultatas – NEIGIAMAS
B. Leptospirosis – TEIGIAMAS

Jei Dengei gydymo nėra (ji pati pasitraukia), tai Leptospirosis yra gan pavojinga jei ji nepadabojama iš anksto. Čia šioks toks užburtas ratas gaunas – šiai ligai diagnozuoti prireikia 20-30 dienų, o laiku nepradėjus gerti atitinkamų antibijotikų (doxiciclino), šis parazitas gali gana rimtai įsiskverbti į kepenis, inkstus ir visur kitur, ko pasekmėje žmonės net ir miršta. Leptospirosis parazitą kartais nešioja užkrėsti gyvūnai – tokie kaip žiurkės, šunys ir kiti (labiau aktualu tropikuose). Žmonės šią blogybę gali gauti geriant užkrėstą vandenį, arba, pavyzdžiui, gyvūno sysalui patekus ant atviros žaizdos odoje.

Aš Leptospirosis apsikrėsti turėjau du šansus:

pharmacist and doctor Oscar from Puesto de Salud (health center)

1. Per vandenį. Angoteros kaimelyje vieną dieną taip ilgai ir baisiai lijo, jog nusprendėm prisirinkti didelį kiekį lietaus vandens, kurį vėliau dezinfekavome ir gėrėme. Kai nuo vietinės sveikatos centro pastato (Oskaro ofiso) į puodus rinkom vandenį, Oskaras mus perspėjo – “gan ilgai neturėjom lietaus, tad stogas pilnas žiurkų išmatų, jei renkat vandenį, palaukit šiek tiek kol stogas apsiplaus… O jei atvirai, šio vandens nerekomenduočiau.”.

2. Per kiauras tapkes. Viena iš mano mandrų šlepečių, kurias pirkau prieš metus Kosta Rikoje, jau ilgiau nei pusmetį puikuojasi maža skylute pade. Tad jei vaikštau be kojinių, pro tą skylutę lenda dulkės ir gatvės purvas. Praktiškai visuomet su jomis vaikščiojau ir kelionėje per džiungles. Ten kaimeliuose gyvendavom pas žmones, tad jei eidavau į tualetą (kai toks būdavo) ar tiesiog ant žemės, neabejotinai galėjo būti nuo gyvūnų sysalų likusių bakterijų, tarp kurių gal puikavosi ir Leptospiroziukai.  Tiesa, nepamenu kad būčiau turėjęs didelių žaizdų ant kojų, tačiau ten mus kelias savaites kankino mikroskopiniai padarai isangos, kurie kandžiojo mūsų kūnus. Besikąsant jų įkandimus galėjau į vidų įkasyti ir kokią neigiamą bakteriją nuo pado.

Jau būdami Limoje NAMRI (JAV tyrimų centro) ofise abu pasidarėm Leptospirosis testus. Man tai buvo antras-kontrolinis pasitikrinimas (tuo metu 10 dienų gėriau antibijotiką doksicikliną), o Katjai – pirmas kartas, nes maža ką, gal ir ji serga. Po mėnesio sužinojom, jog abiejų rezultatai NEIGIAMI. Ir ačių dievui, kaip sakoma…

Tai, kad aš džiunglėse pasigavau maliarijos ir leptospirozis parazitus, o Katja išliko “gyva” – mano naivumo kaltė. Nieko aš ten nesisaugojau, nes gyvenimas buvo toks ramus ir nerūpestingas, toks relaksinis ir malonus, kad daugiau nieko ir nenorėjau… Šiaip su malonumu sugrįščiau į Napo upės regioną. Ten daug Taikos.

Taigi, viską apibendrinant keičiu savo ligos istoriją. Oficialiai pranešu, kad vasario-kovo mėnesiais buvo užpuolusi pavojingoji Maliarija p. F
alciparum ir Leptospirosis parazitai. Dengės, pasak JAV tyrimo centro mokslininkus, nebuvo.

Gyvenkime sveikai!

PS: Ryt, antradienį susitinkam su aplink pasaulį keliaujančiais Danielium ir Gražina, ir į Čilę sugrįžtam trečiadienį, ten keliausim į San Pedro de Atacama, kur viena kelionių agentūra yra užsisakius internetinį tinklapį. Pakeliui žadam sustoti Atacamos oazėje įsikurusiame Pica kaimelyje.

Kai svečiavomes Ikikėje (Iquique, Čilė), Katjai bronchito simptomai kažkodėl nenorėjo dingti. Buvo neaišku ar tai alergija, ar tai sinusito protrūkis, ar kitas nemalonumas. Negana to, vieną dieną man besirąžant, raumuo nugaroje, o gal nervas, šoktelėjo ir atgal į savo vietą nebegrįžo. Nuo tada vienoje nugaros zonoje jaučiau lyg spaudimą. Po kelių dienų tas spaudimams kiek sušvelnėjo, bet užtat kojų ir rankų sąnariai pasidarė jautrūs. Ne tai kad skaudėjo, bet jautėsi lyg būtų pavargę, nors nieko baisiai nedirbau (esu bedarbis).

Viską susumavę, iš Iquiques nusprendėm nulėkti į kalnus – pamanėm, gal Katjai pagerės su plaučiais ir nosim, o man atsistatys kaip nors tas pašlijęs nervas nugaroj. Keliose brošiūrose matėm vaizdingą fotografiją is Colchanės – miestelio prie pat sienos su Bolivija, tad ilgai negalvojom ir pasirinkom būtent jį.

desert and a man

Kad įsivaizduotumėt kaip atrodo žemėlapis, trumpai paaiškinsiu. Ikikė bazuojasi prie jūros. Apie 50 km į rytus išilgai Čilės eina panamerikana greitkelis. Nuo šios sankryžos – Peru siena už 280 km, o sostinė Santiago į pietus už kokių 1700 km. Na o kelias į Colčanę (ir Boliviją) prasideda panamerikana pavažiavus apie 30 km į šiaurę. Ten yra Huara kaimelis, kuriame kelias link sienos šakojasi Bolivijos link.

Taigi, pirmus 50 km iš Ikikės autostopu įveikėm gan lengvai. Dvi mašinos per miestą, sunkvežimiukas iki panamerikanos. Atsidūrėm dykumos kryžkelėj. Čia, beje, yra ir turistų lankomas miestas-vaiduoklis Humberstone. Jame lankemės ir apie jį papasakosim kada vėliau. Toliau tranzuoti buvo kiek sunkiau. Laukėm daugiau nei valandą. Šešėlio nerasta, saulė spigina. Žiauru. Per tą laiką už mūsų tranzuoti atėjo kaimo mergina, o vėliau ir tuščią vandens butelį į ranką barškinantis vyrukas su plejeriu ausyse. Tiesa, dar prieš pasirodant šitiems tipažams, iš priešingos juostos už mūsų netikėtai sustojo gerai apsirūpinęs pagyvenęs motociklininkas.

a bike tourist and a girl

Pradžioj pamaniau tai policininkas, nes bežiūrint man į akis spigino saulė. Prastos regėjimo sąlygos. Nuėjau į motociklo galą pasižiūrėti kokius numerius turi.
- Tai jūs iš Amerikos? – paklausiau.
- Yes. Klausyk, gal gali pasižiūrėti į mano žemėlapį – kurioje vietoje dabar randamės?
Pirštu bakstelėjau netoli Ikikės.
- Ar šitas kelias dešinėje veda į Ikikę? – paklausė (o tai kam jam tas žemėlapis?).
- Aha.
- Iš kur esat?
- Iš Lietuvos ir Vokietijos.
- Iš Lietuvoooooooos!!! – vyrukas ta proga net nusiėmė pirštines kad galėtų man be trukdžių paspausti ranką. – Aš Čikagoje turiu gerą draugą kuris yra lietuvis! Būtinai jam parašysiu apie jus!

Papasakojom, kad esam kelyje daugiau nei du metus, o tuo tarpu jis pasigyrė, jog su draugais atsiplukdė motociklus į Santiago ir 3 savaites keliavo per Čilę, Argentiną, Boliviją ir Peru.

Išsitraukiau fotiką ir įamžinau šį keliautoją į mūsų atminties kortelę.
- O! Aš irgi turiu jus būtinai nufotkint! Nusiūsiu savo draugui lietuviui! – tai betardamas amerikonas išsitraukė skaitmeninę muilinę ir įamžino mus į savo kortelę.

who is waiting patiently beside the road

Tai buvo vienintelė pramoga šioje sankryžoje. Vėliau prieš mus pakely atsirado dar du vyrukai su tašėmis. Vienas jų nusišlapino ant dykumos. Jie buvo labiau panašūs į autobuso laukiančius nei į autostopininkus. Tiesa, mes stabdėm bet kokį transportą, tame tarpe ir tarpmiestinius autobusus, tačiau vairuotojai supratę kad iš mūsų neuždirbs – nestojo. Kiek palengvėjo kai minėtiems vyrukams sustojo autobusas į Ariką (prie pat Peru sienos). Kol keleiviai ropštėsi į vidų, Katja užklausė vieno iš vairuotojų, ar galėtų mus nemokamai pametėti iki Huara – kaimelio kuriame šakojasi kelias link Bolivijos. Vairuotojai neprieštaravo. Nors lauke buvo ganėtinai karšta, prašmatniame autobuse su oro kondicionieriumi reikėjo užsimesti turimus megztukus-džamperius.

Huara kaimelyje išlipom apie 2 valandą dienos. Iki Colchanės beliko 300 km. Kelionė per kalnus – 5-6 valandos. Deja deja, iš šio mirties taško išjudėti taip ir nepavyko. Dauguma mašinų –

excuse me, sir...

Bolivijos sunkvežimiai. Esam girdėję, kad Bolivija -  autostopininkų pragaras, tad nesistebėjom ir kai furų vairuotojai (išlipę nusipirkti užkandos kioskeliuose) vis prisigalvodavo priežasčių, kodėl mūsų neggali pavežti. Keletas jų sakė, jog leidimo turim prašyti sankryžoje esančiame policijos poste (čia jie vadinami Carabineros). Dėl visa ko šią teoriją patikrinom, nes visgi Čilėje esam naujokai. Pareigūnas tik nusijuokė – imti pakeleivįus ar neimti – sprendžia vairuotojas. Deja, boliviečiai turi fantazijos ir atrasdavo kitų priežasčių. Kartais staiga sužinodavom, kad kabinoje kartu važiuoja vos ne visa šeima ir vietos nėra, arba vairuotojas sugalvodavo, kad dabar lauks savo kolegos kuris keliaus kartu, nors atvykstant antro keleivio niekad nematydavom. Žinoma, jie mums blogo nelinkėjo, o tik aiškino, kad visai netrukus pasirodys autobusai, kurie mus nuveš ten kur norim.

Situacija buvo totaliai beviltiška. Net pro šalį važiuojantys lengvųjų automobilių vairuotojai mus pamatę nė nemirktelėdavo. Sutemo gerokai prieš 7 vakaro. Kadangi esam Čilėj, kurioje žmogus jautiesi kažkaip saugiau (plius policija kitoj gatvės pusėj), nusprendėm tranzuoti iki

9 hours later we are still waiting for a ride

vėlumos. Taip prastovėjom iki 11 vakaro. Beje, mokamo transporto ta kryptimi yra. Per pusę dienos pro mus pravažiavo bent 10 autobusų. Dauguma jų traukė į Bolivijoje esantį miestą Oruro. Prašėm, kad iki išsvajotosios Colchanės pavežtų nemokamai (šiaip bilietas – 3000 pesų, 15 litų), bet girdėjom tik “kas čia dabar per nemokamai… Nemokamai šiais laikais nieko nėra…” – tikino mums vairuotojai.

Tą naktį palapinę pasistatėme apgriuvusiame, o gal nebaigtame statyti name. Tai buvo trys sienos su pusiau dengtu stogu. Na o ketvirtają sieną, kurios nebuvo, atstojo vaizdas į Bolivijos kelią ir vis rečiau pravažiuojantį transportą.

in Huara you read newspapers in the middle of the road

Nors naktį čia žiauriai šalta, miegojom labai saldžiai. Ryte užkandom vakarykštės duonos ir bandėm sustabdyti ką nors įdomaus. Po valandos mūsų kantrybė baigėsi. Galvojom ką daryti. Kaip ir nebuvom visiškai pasveikę, o pigioji Peru su pigesniais daktarais juk visai netoli. Be to man dar ir vieną plombą reikėtų į dantį įstatyti (prieš 2 savaitės pravalė netoli šaknų kariesą ir uždėjo laikiną minkštą baltą plombikę). Viskas, nusprendėm – važiuojam į Ariką. Tai šiauriausias Čilės miestas, nuo kurio iki Peru sienos belieka vos 20 km. Mąstėm pabūti kelias dienas Arikoje, dar kartą įvertinti savijautą ir po kelių dienų priimti naujus sprendimus.

Perėjom į kitą sankryžos pusę, iškėlėm ranką, ir bene po 10 minučių mums sustojo didelė fura su kuria nusigavom iki pat Arikos. Tiesa, pusiaukelėje mūsų vairuotojas policijos poste gavo baudos balą už tai, jog vežė du papildomus keleivius. Džiaugėmės, kad dėl to jis mūsų negraužė ir kartu važiavom toliau. Pabuvę porą savaičių Čilėje jau spėjom suprasti, jog policija čia yra labai griežta ir praktiškai nepaperkama.

Arikoje susidūrėm su dar vienu iššūkiu – reikėjo susirasti nakvynę. Kai kurie beskaitantys gal sakys kaip čia mes viską norim nemokamai gauti, tačiau
tai yra mūsų keliavimo būdas – apeliuojam į žmogiškumą o ne komerciją, o be to su dabartine finansine situacija (teturim apie 2500 Lt santaupų) mokėti už nakvynę ar transportą būtų didelė prabanga.

Nakvynės ieškojom per svetingumo klubus HospitalityClub ir CouchSurfing. Iš tikrųjų tai neturėjom daug laiko, tad tiek kiek radom, nusirašėm kai kurių narių telefonus. Gerai, kad netoliese buvo didelis supermarketas – ir pavalgyt yra ką nusipirkti, ir tualetas švarus. Iš ten esančių telefonų ėmėm skambinti surinktais numeriais. Daugelis atsiliepdavo ir prisipažindavo, jog jau turi svečių arba dėl kitų priežasčių pagelbėti negali. Taip tęsėsi kol paskambinom Omarui. Vaikinukas užsiminė, jog kitą dieną išvažiuoja ir nelabai gali kuom padėti, tačiau perklausėm – gal būtų galimybė pernakvoti bent vieną naktį, o rytą nakvynę šaudysim toliau.

Omar and Carolina - our saviors in Arica concerning accomodation

Omaras – geras žmogus.
- Kur esat?
- “Lider” supermarkete.
- O geras! Aš irgi ten pat.
- Jėga, lauksim prie telefonų.
Taip susipažinom su Omaru ir jo drauge Karolina. Jie mus nusivežė į jos namus. Su mumis susipažinus, Karolinos mama pasiūlė įsikurti 10 km nuo miesto, viename namuke, kuris pastatytas dykumos oazėje, ir jame šeima kartais apsilanko papiknikauti. Pasiūlymą priėmėm.

bathing in river water

Kadangi namuke leido pagyventi ilgėliau, užsibuvom Arikoje kelias dienas. Kiek sudėtinga buvo su vandeniu ir transportu. Iki miesto vis reikėdavo tranzuoti, o sugrįždavom su autobusu, kurio kaina palyginus didelė – 650 pesų, 3,3 lito. Sumokam už du žmones ir jau 3 doleriai kaip į balą. O tris doleriai šiais laikais – tai mūsu dienos biudžeto ketvirtadalis. Su vandeniu tame namuke buvo labai prastai. Turėjom didelį, kokiu 50 litrų bidoną, ir kelis butelaičius geriamo vandens. Kai važiuodavom į miestą, butelius iš naujo užsipildydavom. Dušo aišku nebuvo, tad eidavom maudytis į netoliese esantį žiauriai seklų upeliuką. Ant šalia esančių stulpų mus sergėdavo dideli juodi raudongalviai paukščiai (gal žinot kaip jie vadinas?).

Vieną naktį mane užpuolė siaubingas nugaros skausmas. Įtariau, jog tai vietos neradusio nervo pasekmės. Neįsivaizdavau pas kokį daktarą su tokiom problemom reikėtų eiti. Turbūt pradėtų siuntinėti iš vienos vietos į kitą, užsiprašytų krūvos testų ir taip be galo. Racionaliausia atrodė – susirasti biomagnetizmo daktarą. Internete radau vieną tuo užsimančią moteriškę. Pas ją užsukom po pietų (paprastai tokie “daktarai” pacientus priima savo namuose). Seansas čia – 10000 pesų (apie 50 Lt). Čilės mastu – tai pigu, nes paprastai biomagnetikai prašo nuo 15000 iki 40000 pesų.

Biomagnetikė rado manyje keletą virusų, kuriuos sakė išgydžiusi (nuotraukoje Katja Ekvadore). Paprastai po tokių seansų artimiausias kelias dienas savijauta gali net pablogėti, tačiau po to pacientai pasveiksta. Panašiai nutiko ir man. Naktį po seanso nugaros skausmai nesumažėjo. Kitas dienas vis jaučiau, kad raumenys darbuojasi. Nugara įsitempusi, šiek tiek jaučiausi pavargęs. Galiausiai praėjus keletui dienų, dingo ir skausmai, ir nugaroj buvęs spaudimas. Dar kartą įsitikinome, jog biomagnetizmas vis tik veikia, nepaisant to, jog gydymas atrodo tikra mistika. Sako, žmones tokiu būdu pagydo ir nuo diabeto, ir nuo vėžio, ir net nuo AIDS.

Arika pradėjo pabosti. Mūsų namuke baiginėjosi vanduo. Tuo tarpu Katją vis dar persekiojo sinusito simptomai. Be to, man jau atėjo laikas įtaisyti plombą į dantį, o prieš savaitę atsiradęs kosulys nenorėjo manęs palikti. Buvo pats laikas važiuoti i Takną (Tacna) – pirmą miestą Peru teritorijoj. Čia juk ir daktarai, ir dantistai, ir vaistai, galų gale ir pragyvenimas – viskas daug pigesni nei Čilėje. O tai reiškia – mažiau kapitalizmo ir daugiau žmogiškumo. Trečiadienį, balandžio 23-ią, sėdom į kontrabandininkų pilną autobusą (1000 pesų, 6 solės, 5 litai) ir po poros valandų jau buvom Peru. Čia gyvenimas atrodė daug laisvesnis. Pasirodo jau buvom pasiilgę to natūralaus chaoso ir normalių kainų…

jau išviešinom 500 nuotraukų iš mūsų 3 mėnesių apsilankymo Peru teritorijoje: džiunglės, kelionė per Napo upę ir joje įsikūrusius kaimelius bei nuostabius žmones, mėnuo ligų Iquitos – džiunglių didmiestyje, ir pasisvečiavimai Limoje ir galiausiai Taknoje (Tacna).
Susipažinkite su mūsų pasauliu!

Augustas & Katja

Šiek tiek užtilom, bet gal todėl, kad sėdim Limoje jau 2.5 savaitės. Pagrindinė priežastis – Katjai pasireiškę neaiškios ligos simptomai. Kosulys, o vėliau ir spazmai kairėj dešinėj, prasidėjo dar Iquitos, kai tik aš išsivadavau iš maliarijos ir dengės. Manėm, kad Katjai aktyvavosi postherpetinė neuralgija. Ieškojom biomagnetizmo specialistų, tačiau Limoje ir visame Peru yra jų tik trys, kainos nerealios (seansas 150-170 solių – 120-135 Lt). Nepaisant to, jog pasak vieno iš jų, jis “aptarnauja įvairių socialinių sluoksnių žmones” (įdomu kaip tokią sumą gali mokėti kelis šimtus litų uždirbantys vargingesni gyventojai), įsitikinom, kad šių “daktarų” pagrindinis tikslas yra PINIGAI, o ne pagalba žmonėms. Tad biomagnetizmo seansus Katjai atliksime Čilėje arba Bolivijoje, priklausomai kur nuspręsim keliauti kitą savaitę.

Prieš savaitę sužinojau vasario gale daryto kraujo tyrimo rezultatą – pasirodo aš džiunglėse apsikrėčiau Leptospirosis (šios ligos diagnozė trunka 3-4 savaites). Tai liga su kuria juokauti negalima, tad nedelsdamas ėmiau gerti antibijotiką (doxyciclina). Kadangi Katjos simptomai nenyko, įtarėm, kad ji irgi kenčia nuo džiunglėse pasigautų virusų. Praėjusį antr

Carla flying

adienį buvom pas tropinių ligų specialistą. Pasak jo, panašu kad tai tik paprastas bronchitas, tad 7 dienas išrašė gerti atitinkamus antibijotus (claritromiciną). Na gerai, Katja su tuo susitaikė. Jau po pirmos tabletės reikalai pradėjo gerėti.

Mes Limoje per daug nesiblaškom. Pirmiausia tai 9 milijonus turintis miestas. Išsiruošus į miestą, vien transporte per dieną praledi 2-3 valandas. Dažniausiai apsiribojam miesto šiaurėje esančiu Comas rajonu, kuriame gyvename pas Karlą – aktorė ir šiaip linksma mergina.

Na o dabar trumpai apžvelkime per pastarasias 2 savaites nutikusius nutikimus.

Drebėjimai

Naktį iš kovo 28 į 29 buvo keista, kad vidury nakties netikėtai prabudau. Pakilau. Jaučiau, lyg drebėtų lova. Paskutinius virpesius pajutau jau prabudęs – supratau, kad pažadino žemės drebėjimas!
- Katja! – šūktelėjau apimtas mieguisto išgąsčio. Ji, žinoma, prabudo ir klausiamai įsistebeilijo į mane. Aš pasimečiau. Tuo momentu jau niekas nebedrebėjo. Gal man tik pasirodė? Negi aš dabar jai sakysiu kad žemė dreba kai ji nedreba. Žodžiu, likau durniaus vietoje, “nieko nieko, miegok” nuraminau ją, ir vėl sumigom.

Ryte mes jau vartaliojomės lovoje. Tiksliau, aš vartaliojaus, o Katja jau pradėjo rytinį gyvenimą. Staiga sukrenkšti aplinkinių namų langai, išjudinti mūriniai namai ima skleisti specifinį girgždesį ir dabar jau tiksliai viskas dreba! ŽEMĖS DREBĖJIMAS!!! Abu sušukom ir lėkėm pro duris.
- Mano dokumentai! – Katja sugrįžo į kambarį ir pačiupo dėklą su pasu.
- Mano kelnės! – daėjo, kad į lauką vos neišlekiau su prakaituotais triusikais.
“Pasas!”, dingtelėjo ir man tokia mintis. Vis tik kuo aš prastesnis nuo Katjos? Per tą stresą nebeprisiminiau kurioj kuprinės vietoj buvau įdėjęs pasą. Čiupau kaip durnas visą kuprinę. Tarpdury pagaliau prašviesėjo – taigi pasas viršutinėje kuprinės kišenėje! Kol ropštėmės kaip stresuoti vėžliai iš savo urvo, drebėjimas pranyko. Profilaktiškai išlėkėm į lauką. Aplinkinių namų gyventojai, kaip tarakonai ir pakratyto mikserio (Karlos namuose tikrai yra toks mikseriukas), jau lūkuriavo gatvėje. Visi su šypsena ir savais įspūdžiais susižvalgė, įsitikino, kad nuotykiai baigėsi ir gyvenimas toliau tęsėsi įprastine vaga.

Kitos dienos laikraščiai raportavo, jog pusę dviejų nakties drebėjimas siekė 4.3 balų, o rytinis (8 val) – 5.3 balų pagal Ričterio skalę.

Beje, daugeliui jūsų turbūt teko nugirsti apie siaubingą žemės drebėjimą Peru praeitų metų rugpjūtį (8.0 balų), kur žuvo keli šimtai žmonių. Drebėjimai – čia tikrai neprabanga.

Magelanas

Nepaslaptis – kovo 20 dieną atsidarau savo emailą ir už akių užkliūna Alfa.lt redaktoriaus pavaduotojo žinutė su sveikinimais. “Kokia šiandien šventė?” pagalvojau. Peržiūriu kitus neįprastus laiškus ir pamatau, kad įvyko, ko visai nesitikėjau – buvau išrinktas Lietuvos Magelanu 2007!

Šiuos rinkimus organizuoja Magelan GPS prietaisus pardavinėjanti “InfoEra“. Prieš metus jie kooperavosi su road.lt, o šiais metais su alfa.lt portalu.

Išėjom į gatvę, užsukom į turgų, bet kad diena būtų skirtinga nuo ankstesnių, nesijautė. Tačiau kaip ten bebūtų, vis tik malonu gauti nacionalinį pripažinimą Valdas iš crossroad.lt sakė su manim konkuruos kitais metais. Jis su Žydre jau mina mums ant kulnų ir žada, kad tai tęsis visus metus…

Susitrumpinimas

Kai mane užpuolė Dengės ir maliarijos parazitai, mano ilga tabaluojanti plaukų kasa pradėjo žiauriai knisti. Temperatūrai pakilus iki 39-40 laipsnių, ir kai plaukų galvoj kaip šieno – karštis pila ne tik ant maikės, bet ir ant galvos. Brrrr. NENORIU TOS KASOS! NORIU NUSIKIRPTI!!!

Kaip koks nesveikas (kodėl “kaip?”) ėmiau kreizėti kad noriu padaryti galą tiems ilgiems plaukams ir save sutrumpinti. Gal tai paveikė ir tai, jog pastaruosius 10 metų maniau, kad mano ūgis yra 1.96 m, tačiau Iquitos ligoninėje mane paėmė ir sutrumpino. Tad nuo vasario galo aš jau nebe 1.96 m, kaip visad maniau, o keturiais centimetrais žemesnis – niekingi 192 cm Ir ko aš lipau ant tos ligoninės mierkos…

Mano trumpinimosi karštligė persidavė ir Katjai. Ta irgi susirgo moteriškomis svajonėmis nusikirpti plaukus trumpai, taip išvengiant nepatogumo kas rytą šukuoti plaukus. Svajonei įgyvendinti internete susigraibė planuojamos šukuosenos pavyzdį:

Išsigydžius džiunglių ligas, dėl tų plaukų nebebuvau taip baisiai užsiknisęs, tačiau žodis “kirpykla” skambėjo taip pat patraukliai kaip ir kokia “pyragų kepyklą”.

Katja – susitrumpinimo pionierė. Ji buvo pirmoji žengusi tą didelį žingsnį. Mūsų rajone buvo pilna kirpyklų už 5 soles (4 litai), kuriomis ji nepasitikėjo, mat ten jie greičiausiai kerpa kaip automatai – čirkšt pakšt čakšt, ir baigta. Katja yra kiek jautresnė šukuosenos atžvilgiu ir pasirinko kirpyklą už 20 solių (16 litų). Po 30 minučių bendravimo su kirpyklos vadove, ji pasake “TAIP” ir po kelių čarkšt parkšt jai praktiškai reikėjo keisti pasą. Svarbiausia, Katja liko patenkinta.

Aš Katjos konkurencijos ilgai neišgyvenau. Spjoviau į viską, pakišau 3 metų senumo fotkę su trumpais plaukais ir pasakiau, kad toks ir vėl noriu būti. 5 soles. Aš patenkintas. Tik dabar Lietuvoje verkia mano sesė Izabelė, nes ji mėgo mus ilgaplaukius. Kaip senelis pasakė – ko čia verkti, juk Augustas ne barzdą nusiskuto, o tik plau
kus nusikirpo…

na negi negražiai mes atrodom?

“Projects” – virto projektais

Praėjusį rudenį publikavome kelis mūsų kelionės metu pradėtus ir įvykdytus mini projektėlius. Iki šiol viskas buvo angliškai, bet mūsų, tiksliau Katjos, draugė Jovita mums padėjo tuos tekstus išversti į lietuvių kalbą. Taigi, dabar jau galite apie projektus pasiskaitinėti gimtąja kalba.

Kapitalizmo nesąmonė

Katjos bronchitui gydyti daktaras recepte užrašė taip:

Poliklinikos vaistinėj užklausėm kiek kainuoja Klaicid. Mergina paklikino kažką kompe…
- 10 solių [8 litai], – sako.
Kosminė kaina, pagalvojom.
- Čia 10 tablečių ar kaip?
- Ne, viena tabletė.
Vos neužspringau.
- Pala pala, tai negi neturit kažko pigesnio? Pavyzdžiui, kitos kompanijos gaminio?
- Sekunde… Taip, turim. 13 solių dešimties tablečių paketas.

PINIGAIS grįsto kapitalizmo nesąmonė, kitaip nepavadinsi…

PS: Tokie pigūs “nekomerciniai” medikamentai čia vadinami generico (tariasi “heneriko”, lietuviškai būtu “gentiniai”). Karla sakė girdėjus, kad “henerikus” valstybė netrukus uždraus iš viso pardavinėti… Na na, baisu net pagalvot kur toks bajeris nuvestų tokią varganą šalį kaip Peru.

Didžioji paieška

Nesam googlai, tad ko ieškom negreitai randam. Ir vis dar ieškom. Kalbu apie darbą. Šiai dienai jau esam išsiuntę virš 100 emailų į hostelius Bolivijoje, Peru, Urugvajuj, Argentinoje ir Čilėje su prašymu mus pagaliau įdarbinti. Kiek gi galima laukti. Norim pasitaupyti kažką ir tęsti savo kelionę, bo su esama finansine situacija mes ilgai neišsimaitinsime.

Išsiuntėm ir keletą pikantiškų užklausimų į Kanarų salose esančius aukštos klasės save kaip super duper prisistatančius viešbučius. Girdėjom ten darbuotojams už šypseną tūkstančius dalina Tad nusišypsokime dar tris kartus ir vieną ilgą ;——–)

Na o kol nieko nepešim, tęsim straipsnių rašymą lietuviškai žinisklaidai, pagal galimybes programuosim tinklapius, ir lauksim kol buvusi Katjos vokiečių kalbos mokytoja pakoreguos jos 500 puslapių knygą apie pirmąją mūsų kelionės dalį (2006 sausis – 2007 balandis). Kai knyga bus korektiška, ieškosim leidėjo Vokietijoje.

Išsinešdinimas

Iš Peru netrukus dumsim lauk. Balandžio 18 yra mūsų 90 dienų antspaudo paskutinė diena. Kol kas neapsisprendžiam ar kirsim Bolivijos, ar europinės Čilės sieną. Vis dar ieškom argumentų už ir prieš abiems variantams… Jei nosis nukreiptume Čilės link, ko gero pavyktų susitikti su Danielium ir jo bendražyge, kurie keliauja pagal populiarų “around-the-world” planą.

Įdomu kur ir kaip gyvenam?

Maria's house from the outside

Tai namas ant sankryžos. Apylinkės čia nei turtingos, nei skurdžios. Namai pagrinde pagaminti iš medinių lentų bei nemažai pasitaiko investicijų į konstrukcijas iš plytų. Musų namas kampinis ir sukaltas iš vertikalių lentų. Stogas sudėliotas iš metalinių banguotų skardų, tad jei saulė spigina (o ji tikrai spigina), namas įkaista kaip pirty. O mūsų palapinėj dienos metu patiktų nebent suomiui – saunos mylėtojui. Pagrindinės namo durys neturi nei spynos nei kablių, o tik mažą metalinę sklendę, kurią šemininkė, ponia Marija, kiekvieną vakarą rūpestingai pastūmia horizontaliai į dešinę. Priedo užstumia mažą nerimtą staliuką, na, dėl viso pikto…

quite spacy living room

Įėjus į namą jus pasitiks cementuotas prieangis. Čia Marija ir jos draugės beveik kas vakarą lošia Bingo. Apie dešimtą vakaro susirenka 4-5 rūkalės ir tris valandas be perstojo diktuoja skaičius. Karts nuo karto išgirsti “Bingo”, laimėtoja susišluoja monetas, kurias visi susimeta prieš kiekvieną žaidimą, ir lošia toliau. Bingo esmė – paskelbtą numerį uždengti turimoje

BINGO - a favorite game in Peru

skaičių lentelėje. Moterys tų lentelių turi po kokias dvylika. Jei vienoje iš lentelių skaičiai užsidengia horizontalioje, vertikalioje arba įstrižoje eilėje – rėk BINGO! Kitaip tariant, laimėjai. Kadangi lentelių su skaičiais turi daug, viską uždenginėja iš kukurūzų bambalo išluptomis sėklomis. Norėčiau pastebėti, kad Bingo perujiečiai intensyviai žaidė ir laivuose kelionės Napo upe metu.

Grįžkime prie namo. Prieangis Bingo metu talpina 4 mažus staliukus, tad vietos čia kaimynų vaikams padūkti užtenka. Tada yra kokių 12 metrų koridorius vedantis į virtuvę. Kairėje ir dešinėje koridoriaus – kambariai sukalti iš tų pačių vertikalių lentų. Kairėje du kambariai, dešinėje – trys. Pusė grindų šioje atkarpoje išcementuotos, kita pusė – žemė. Du kambariai taip pat dar žemėje.

Viename iš cementuotų kambarių esame įspraudę savo palapinę, kurioje ir apsigyvenom. Yra svarbu miegoti po tinkleliu nuo uodų, tad palapinė mus nuo jų ir apsaugo. Tiesa, uodų čia nedaug, bet vienas kitas pasitaiko. Sako mieste malarijos beveik nebūna, bet vat Dengę (tropinę karštinę) platinantys uodai – gan populiarūs.

Name suskaičiuojame 5 kambarius. Bendroj sumoj visi jie užima apie 36 kvadratinių metrų. Trys maždaug 2m×3m išmatavimų, o kiti du kiek didesni. Viename gyvenam mes, antrame tusčia lova, ten kartais snūduriuoja 2 mėnesių viščiukas, trečiame įsikūrus Pilar (turi lovą ir televizorių).

Viename iš tų didesnių – nakvoja Marija su vyru alkoholiku Serapio (stovi lova ir komoda su stlačiais), kuris visada linksmas, o kai Marija jam vanoja į dešinį žandą, tas atsuka kairįjį. Marija nusijuokia ir eina abu i namo gale esantį kiemą su vištomis Serapio žilų plaukų rauti. Nors tas namo šeimininkas ir girtas pareina, visi namiškiai su juo tik juokauja, pamaitina, žodžiu rūpinasi kaip vaikučiu. Jokių rimtesnių

Maribel, Carolina and Carlitos

pamokslų ar peštynių negirdėti, tik kartais su kokiu puodo dangčiu per galvą gauna, bet nepiktybiškai. Galiausiai penktajame, didžiausiame kambaryje, gyvena Pilar sesė Mirabel su dvylikamete Karolina ir devynmečiu Karlosu. Dar ir Mirabel vyras (irgi) Karlos ten gyvena, tik kad jis dirba naktiniu sargu, tad dėl karštų dienų jis dieną meiga foje tiesiog ant cemento. Marija ir Serapio yra šio vyruko gimdytojai.

Pražingsniavus visus kambarius atsiveria virtuvė, kurioje telpa didelis ilgas ir senas medinis, aliejaus, vandens, seilių ir vištų išmatų ragavęs ir sugėręs stalas, bei mažesnis stalelis su kibiru švaraus geriamo vandens. Grindų virtuvėje nėra – jus pasitiks susistovėjusi raudona žemė. Šiaip tikrai praktiška. Jei liko aliejaus keptuvėj – drebi žemėn ir niekam tai nerūpi. Nekalbu apie vandens ar maisto likučius puoduose. Juos su džiaugsmu sulesa karts nuo karto prasmunkančios vištos ar mažieji viščiukai. Galiausiai jei persūdei makaronus ir teko jų paragauti, spjauni viską ant žemės ir į galvą neimi.

shower and toilet

Priešais virtuvę – tualetas ir dušo-prausyklos-skalbyklos kompleksas. Tai kokių 6 kv.metrų cementuotas gabalas ir nuo virtuvės atitvertas plyštančiomis vonios užuolaidomis. Galinė vonios siena nuo kaimynų atitverta plastikiniu Maggi plakatu ir gal keliomis lentų nuolaužomis. Klozetas – normalus. Šalia jo – du dideli plastmasiniai bliūdai su vandeniu, kuriuos pripildom atkimšę plastmasinį vamzdį kuriuo teka vanduo.

Čia gyvenamas plotas užsibaigia. Galinė namo siena sukalta iš 8cm tarpus turinčių horizontalių lentų, pro kurias pralenda mažiausieji viščiukai. Pastarieji daug laiko praleidžia už galinės sienos esančia

tiny backyard

me kiemelyje, kuris miniatiūrinis – kokie 6m ant 5m. Ten visą dieną po žemę kapstosi apie 10-12 naglas vištas ir keletas cypcaliukų. D

chicken occupying the backyard

ienos metu ant virvių džiūsta išskalbti rūbai. Neduok dieve prasmunka į virtuvę vištpalaikiai. Dažniausiai jiems tai pavyksta paryčiais. Jiems tereikia užskristi ant sienos ties tualetu, nes ten iki lubų geras metras ploto. Tada nusileidžia į vonią ir iš jos tapu tapu po visą namą. Rytę pusryčiautoją pasitinka dvispalvis vištos kakas ant stalo ir gal net pasiseks vieną iš paukščių sutikti ant stalo bekapsinėjanti iš vakaro paliktus ryžius. Kartais gan šlykštokas vaizdas, bet pasirodo per keletą savaičių galima priprasti.

Pabaigai dar keli komentarai ir pastebėjimai.

• Teko matyti kaip Marija kartais pasigaudavo vištą kiemelyje, ištraukdavo vieną plunksną, tada virtuvėj perkirsdavo plunksną pusiau. Vieną dalį mesdavo lauk (ant žemės virtuvėj), kitą merkdavo į skystį žaliame plastmasiniame butelyje nuo limonado (gal spiritą?). Ir tada… spėkit kur ji kišdavo ta plunksną? Ogi į ausį. Mažu, tai jos ausų krapštukas. Matyt neprigirdi…
• Pilar iš to namo išsikrausto kitą dieną po šio pasakojimo surašymo. Su savim pasiima ir trijų skylių dujinę plytelę su dujų balionu. Tad Marijai ir Mirabelei teks ir vėl virti valgį galiniame kiemelyje su malkomis. Beje, cementuotos grindys šiame name atsirado tik dėka Pilar. Mat ji planavo pagyventi čia ilgėliau. Deja, jos penkto
  mėnesio nėštumui norisi daugiau ramybės, tad kraustosi į atskirą butą. Be to, birželį pas ją atvyksta ir būsimo vaikučio tėvas – amerikonas Keith.
• Tęsiant temą apie dujas, Iquitose jos labai brangios. 15-18 litrų baliono keitimas kainuoja 33 soles (26 Lt), tuo tarpu Ekvadore vos ne dvigubai didesnį balioną keisdavo vos už du baksus (5 Lt).
• Gyvūnai. Vištų, kaip supratot, čia netrūksta, tačiau yra vienas specialus viščiukas. Jam kokie du mėnesiai, bet kieme visi kiti paukščiai jo nemėgsta – ima baksnoti savo snapais. Tad laikomas jis name. Bėda tik, kad tas atsiskyrėlis neturi kur nakvoti. Vargšelis arba ant taburetės virtuvėje užsilipa, arba į kokį kampą susirango. Kartą atsikėliau paryčiais. Buvo dar blanku. Blogas matomumas. Prieš palapinę stovėjo mano batai ir rudos kojinės ant jų. Bandau įsižiūrėti, ir atrodo, kad viena kojinė nukritus ant žemės. Aš ją griebiu, ir ta “kojinė” tik cypt cypt cypt ir pabėgo iš mūsų kambario. Vargšas cypsiukas. Bandė užsimaskuoti šalia mano batų, o aš į pažadinau ir dar priedo išgąsdinau…
• 

  the house cat

  Dar dažnas svečias name – pilka katė. Ji ta pati, kuri vaikšto viena. Šiaip ji nevietinė, bet priprato užsukti nes gauna kartais kokį kaulą ar žuvies kriaukšlelę. Namiškiai džiaugiasi, kad ta rainakė apsilanko, nes pelės tada prisibijo lupikauti.

• Vietiniai drąsiai maukia vandenį iš plastmasinio vamzdžio tualete-vonioj. Tuo tarpu mes perkam 18 litrų butelius su švariu geriamu vandeniu. Tai yra pigiausias variantas. Butelio keitimas tekainuoja 2.5 solės (2 Lt) ir mums jo užtenka dviems dienoms (Meksikoj už tą patį mokėdavom 16 pesų – 4 Lt).
• 

  the only water pipe in Maria's house

  Duše maudomės apsipildami vandenį plastmasiniu kibirėliu nuo “tamsių” dažų. Liksmiausiai maudosi, sakyčiau, anksčiau minėtas Serapio. Pirmiausia save ir klausančius pralinksmina dainuškomis, o kai jos pasibaigia ima bendrauti su kaimynais už sienos, kurie ten turi virtuvę ir savą prausyklą. Gal save pakoreguosiu – Serapio ima flirtuoti su kaimynėmis.

Taigi, tai buvo mūsų būstas paskutines 4 savaites. Čia ir sirgom, ir valgyt virėm, ir nuo karščio mirėm. Atrodo, tai jau praeity, nes netrukus nemokamai skrisim į sostinę Limą.

everywhere motocarros

Nuliūdinsim – šis įrašas tikrai ne ekologine tema. Iquitos – tai didmiestis neturintis mašinų. Jei ateini užsimerkęs į gatvės vidurį ir staiga atsimerki – prieš akis tik motociklai. Pratimą pakartojame. Vaizdas tas pats – vien motociklai. Ne nu, rimtai, automobilių šitame mieste praktiškai nėra. Gerai, matėm kelis sunkvežimius, ir kelis keistuolius, o gal turtuolius (?), su mazdom, toyotom, volksvagenu ir net žiguliais. Tiesa, už 100 km yra miestelis Nauta, iki jo už 10 solių ($3.5 – 8 Lt) veža lengvais automobiliais. Bet iš esmės, mašinoms manevruoti gatvėmis turėtų būt labai sunku, nes motociklų čia kaip skurzdelyne ir jiems kelio juostos neegistuoja. Važiuoja kaip nori, kerta kampus kaip išeina, bet vat šviesoforų spalvas jie vis tik skiria… Bet irgi, būdamas pėsčiuoju stengiesi likti kažkaip pastebėtas, nes motociklistai kaip zombiai isistebeilija į šviesoforą ir daugiau nieko nemato. Vos tik žalios spalvos lemputė spėja įsižiebti, visi motoristai jau kitoj sankryžos pusėj.

Dviejų ratų motociklai – dažniausiai privatūs. Bet jų gal tik 20%. Daųgiausia zuja – triratės konstrukcijos, kurios, tarp kitko, yra efektyviausia susisiekimo priemonė mieste. Jie vadinami motokar’ais (“motomašinomis”). Jų funkcija – taksi. Mums įprasti taksi automobiliai čia nęgzistuoja, tačiau mototaksi juos puikiausiai atstoja ir jų pilna kaip šieno. Ant motociklo sėdi vairuotojas, o už jo nugaros pritaisyta minkšta sėdyne trims keleiviams. Už keleivių dar yra šiek tiek vietos kuprinėms ar maišams padėti ir su virve pritvirtinti. Visa tokia konstrukcija turi net ir stogą, o lietui pliaupiant vairuotojas dar pritaiso ir didelę plėvelę pačiame priekyje.

Dauguma motokarų nėra vairuotojo nuosavybė. Paprastai jie priklauso kokiai firmelei ar turtingam dėdei, kuris sitas transporto priemones išnuomoja už 20 solių (16 Lt) per dieną. Tad jei apsiėmei dirbti taksistu, teks kas dieną sukalti mažiausiai 30 (24 Lt) solių, na tam, kad šeimą sugebėtum išmaitinti bent jau ryžiais.

city center of Iquitos

Kelionės kaina triračiu motociklu yra sutartinė. Tarifas prasideda nuo 1,50 solės (1.20 Lt). Tiek mokėsit už 1-2 km. Jei atstumas kiek didesnis, kaina kyla – 2, 2,50 solės (2 Lt), o gal net ir daugiau. Pavyzdžiui iš centro iki toli esančio oro uosto be 7 solių turbūt neišsiversit. Tarp kitko, motokaristai mėgsta kainą užkelti 50-čia centimų. Tad jei už gan trumpą kelionę išgirsit “dos soles”, iš karto muškit kainą iki 1,50. Aj, visai pamiršau paminėti, jog dėl kainos deramasi prieš įsėdant į motociklą!

Beje, jei esate vienas, pigiau bus keliauti miesto autobusu už 70 centimų (0.55 Lt). Tai miniatiųqriniai autobusiukai be stiklų turintys 40 sėdimų vietų. Na, langų stiklai šiaip jau yra. Kai pradeda lyti, gali išsitraukti plastikinį “stiklą” iš lango rėmo ir taip apsisaugoti nuo liūties. Autobusai važiuoja pagrindinėmis gatvėmis, tad jei reikia nusibelsti į kitą miesto galą, toks autobusiukas bus tikrai ekonomiškiau. Ypač jei turit reikalų oro uoste, daug maršrutų važiuoja iki jo.

Taigi, SVEIKI ATVYKĘ į Iquitos – didžiausią pasaulio miestą (0,5 mln. gyventojų) neturintį privažiavimo keliais. Artimiausia gyvenvietė, kurią jungia keliai su likusia Peru – Yurimaguas. Iki jos kelionė laivu Marañón ir Huallaga  upėmis užtrunka 3 dienas (70 solės – $25 – 55 Lt).