Šiandien pabandėme desertą pasigaminti ir patys.

Šokoladiniai bananai

Atrodo pavyko. Teko kiek paeeksperimentuoti, bet principas buvo maždaug toks:

1. ant viryklės ištirpdykit bet kokio šokolado plytelę (pripylėme vandens į mažą puodą, ant jo uždėjom lėkštę sriubai, ir į ten sumetėm sulaužytą šokolado plytelę – galima ir dvi).
2. ant pagaliukų užmaukit bananą (mes naudojom paprastus kinų patiekalams valgyti naudajamus pagaliukus).
3. laikykit bananą virš lėkštės ir šaukšteliu apypilinėkit bananą šokoladu.
4. sugalvokit kažkokią konstrukciją ant ko sudėti šokoladinius bananus (nes šokoladas šiek tiek varvės) ir pašaukite į šaldymo kamerą (o gal net pakaktų ir šaldytuvo).
5. po tam tikro laiko, kol bananai nesušalo į akmenį – desertą valgykite. “tam tikras laikas” šiuo atveju neapibrėžtas – reikia paeksperimentuoti.

Jei šviežias bananas nesilaiko ant pagaliuko, bandykite tokį variantą:

1. sumovę ant pagaliukų – įkiškite bananus į šaldiklį.
2. jiems sušalus – apliekite karštu šokoladu – pastarasis iš karto sustings.
3. tada palaikykite ruošinius kambaryje arba šaldytuve tol kol sušalę bananai kiek atšils ir bus įkandami – tada jau galite juos kirsti!

Skanaus!

“Mono manda a la basura a la OEA“. Išvertus reikštų “Beždžionė siunčia OEA į šiukšlių dėžę”. Čia OEA (Organizacion de Estados Americanos) – tai Amerikos valstybių organizacija, kuri apjungia 35 Amerikos kontinentų ir Karibų jūros šalis. Žinutė labai trumpa ir pasakoja apie tai, jog Ekvadoro prezidentas yra nepatenkintas pastaraisias Kolumbijos politiniais veiksmais, ir dėl to kaltina OEA bei teigia, kad ši organizacija yra verta istorijos šiukšlių dėžės.

Ekvadoro prezidentas – beždžionė? Būtent. Lygiai taip, kaip kad mes didžiuojamės žirgų galvomis anapus šiaurinės Lietuvos sienos, peruviečiai savo kaimynus iš Ekvadoro pravardžiuoja beždžionėmis. Tuo tarpu pastarieji peruviečius vadina vištomis.

Nicolas grating yucca for making yucca starch

Apie tokias prava

Peruvian military gathered each morning in front of our house at 6 am for doing excercises

rdes mums papasakojo Nikolas pas kurį sausį gyvenome dvi savaites Pantochoje (Pantoja) – pirmas kaimelis kirtus Ekvadoro ir Peru sieną. Ten taip pat buvo ir karinė bazė, kurios kareiviai kelis rytus per savaitę bėgiodavo ratais aplink kaimą ir dainuodavo apie beždžiones (t.y., ekvadoriečius) ir jų kraują. Na, čia jų rytinė mankšta tokia būdavo – pasibėgiojimas su automatais arba dideliais ilgais rąstais. Atbėgdavo oranizuotai į priešais mūsų namą esančią mokyklos futbolo aikštelę ir darydavo įvairius pratimus. Tikrai buvo įdomu ir keista išgirsti, jog neapykanta ekvadoriečiams yra perteikiama Peru armijos dainose…

Beje, tęsiant temą apie Pantoją ir Napo upę, kurioje praleidome 5 savaites, angliškoje mūsų tinklapio versijoje jau publikavom detalų aprašymą kaip upėmis keliauti iš Ekvadoro į Peru. Iki šiol niekur neradome konkretesnės informacijos apie šį maršrutą, tad nusprendėm viską surašyti patys ir viešai publikuoti, kad mėgstantys keliauti organizuotai rastų visą informaciją Internete. Jei suprantat angliškai, siūlau paskaitinėti ir jums, nes galėsite susidaryti pirmą įspūdį ką matėme kelionės per Napo upę metu. Čia nuoroda į mūsų paruoštą gidą apie Rio Napo:

Rio Napo: Guide for travelling from Coca (Ecuador) to Iquitos (Peru)

Ką gi, tai buvo naujienos iš laikraščio bei dviejų šalių pasienio, tuo tarpu mes vis dar sėdim Iquitos – didžiausiame pasaulio mieste kuris neturi privažiavimo keliais. Aš maliariją ir kitas ligas išsigydžiau jau prieš 10 dienų, atlikinėju paskutinius kraujo testus ir jau ateinančią savaitę tikimės ištrūkti į Peru “gatves”. Iki pirmųjų greitkelių – 3 dienos krovininiu laivu ($25) arba pora valandų lėktuvu ($50-$100). Kadangi vakar paskaičiavom kad tebeturim belikusius 4000 Lt, tikrinam galimybes nemokamai skristi lėktuvu, bei jau mąstom kur galėtume rimtai padirbėti (turit idėjų?).

Pagaliau aktyvavome visas Ekvadoro nuotraukas:

Nuotraukos iš Ekvadoro epizodo

Linkėjimai iš tvankaus Iquitos, Peru

Augustas & Katja

Nuo Kito senamiesčio iki Mariscal – parduotuvių ir turistinio rajono – yra šioks toks gabaliukas pasivaikščioti, tad nusprendėm pataupyti energiją ir pavažiuoti kelias stoteles troleibusu. Pastarojo linija – speciali. Maršrutas driekiasi atskira kelio juosta, tad kamščiai net piko valandomis negresia.

Troleibusas sausakimšas. Katja pasiūlė prasistumti vidurio link, bet aš tik susiraukiau, tingėjau brautis ir dėl 3-4 stotelių likom stovėti priešais duris. Aplink malėsi žmonės. Vieni skubėjo išlipti, kiti stengėsi sėkmingai įlipti.

Mums įtarimą sukėlė porą moteriškaičių, kurios vis apie mus tuda siuda brovėsi. Aš atidžiai saugau savo kišenes. Katja irgi įsitempus. Kai tik stotelė artėja, viena iš tų įtartinų mane stumia ir braunasi link durų, o troleibusui sustojus, ta lenda atgal labiau į gilumą…

Kita stotelė mūsų. Už manęs jau braunasi džinsuota maža moteriškė.
- Ramiai, visi išlipsim!, – aš jai rėkiu.

Ta nekaltai šypsosi ir tuo metu persimetė keliais žodžiais su kolege, nors man stebint vaidina, kad viena kitos nepažįsta. Žvilgteriu savo šoninių kelnių kišenių link, tos antros kolegės ranka ką tik pasitraukė iš labai įtartinos pozicijos. Pasitikrinu kišenes – niekas nedingo.

Stotelė artėja. Viena iš tų džinsuotų netikėtai atsidūrė man prieš nosį ir lyg tyčia blokuoja praėjimą. Tokie žaidimai man nebepatinka ir aš kaip tankas taranuoju tą mažę. Ji, žinoma, pasilieka troleibuse. Tuo tarpu matau išlipančią Katją, kuri už kaklo tempia vieną iš tų džinsuotų.

- Ji bandė apvogti tavo kišenes!

Hm, galvoju. Kišenes aš iš aukšto akylai saugojau, lendančių rankų į jas nemačiau.

- Žiūrėk! Kišenės prapjautos!

Geras. Negalėjau patikėti savo akimis. Abi šoninės kelnių kišenės turėjo po keletą vertikalių įrėžių nugarinėje pusėje. Mums išlipinėjant, pirmoji vagišė mane stabdė blokuodama išėjimą, tuo tarpu antroji – abiem savo letenom bandė įsisiurbti į prapjautas kišenes. Kadangi aš išgriūvau kaip tankas, tai man pavyjui lekiančiai vagišei teko ištiesti savo trumpas rankutes ir darbuotis kuo greičiau. Būtent tą momentą pastebėjo Katja ir nedelsiant griebė plėšikę už pakarpos.

Troleibusų linija speciali. Kiekviena stotelė turi uždarą patalpą į kurią įėjimas kontroliuojamas. Transportas nuvažiavo, aš tvirtai laikau rubuilią vagišę už rankų. Katja bilietų pardavėjos prašo kuo greičiau iškviesti policiją. Ji susisiekė su troleibusų linijos apsaugianiais.

Apsauginių kiek užsilaukėm. Per tą laiką teko pabendrauti ir su mūsų naujaja drauguže. Jos akių nematėm, nes slėpėsi po saulės akiniais. Įtariam, kad apie akis daug mėlynių ir įbrėžimų, nes veidas buvo nulipdytas mažais pleistrais. Matyt neseniai iš kaliūzės išėjo, ir štai jai ir vėl nepasisekė.

Plėšikė, žinoma, bandė apsimetinėti, kad nesupranta ko mes čia iš jos norime. Siūlė peržiurėti jos rankinuką jei kartais esam ko pasigedę. Mano supjaustytos kelnės kainavo $55 Cuencoje, tad iš karto pasiūlėm jai susimokėti. Po poros skambučių ji pareiškė, kad jei sutiktume ją paleisti “jos sesė” atvežtų pinigus nedelsiant.
- Nuostabu, štai tau ir prisipažinimas, jog būtent tu su savo gauja bandei apiplėšti!

Paleisti jos nė nemanėme. Katja pastebėjo, kad iš jos kelnių kišenės vis tik sugebėjo ištraukti dar ir 10 dolerių. Nuostoliai jau $65.

Susėdom į troleibusų linijos apsauginių pikapą ir nuvažiavom į artimiausią komisariatą. Einant pro vartus, budintis ginkluotas policininkas pavymui šūktelėjo “otra vez!?” (dar kartą). Su Katja nusišypsojom…

Mus pasitiko du pareigūnai. Apsauginis išdėstė mūsų situaciją. Pareigūnai paprašė plėšikės identifikacinio dokumento, kurio ji, savaime suprantama, neturėjo:
- Tai aš jums savo ID kortelės numerį mintinai galiu padiktuoti…

Vagišės rankinuke irgi nieko nebuvo. Pati tašikė gal 40cm ant 40cm, tačiau viduj tuščia tuščia, nė menkiausios špylkutės ar nukirpto nago, absoliučiai nieko… Tai kam tada jai tas didelis rankinukas? Mobiliakui tampytis?

Vienas iš pareigūnų, Luis Fernando ryškiai pažinojo mūsų draugužę, nes pastebėjau kaip jie vis susimirksėdavo ir patyliukais persimesdavo keliais žodžiais. Tuo tarpu aš tokiais momentais įžuliai atsisdodavau šalia jų, ir įbesdavau ausį į jų pokalbį. Pašnekovams tekdavo dažniau mirksėti ir ieškoti naujų balso decibelų.

Po vagišės apžiūros anie du policininkai nusitempė troleibusų apsauginį kiek atokiau. Mano nuomone, visas šitas reikalas buvo mūsų o ne apsauginio inicijuotas, tad nulėkiau tiems vyrams iš paskos. Na žinoma, jau ir girdžiu kaip Luis Fernando aiškina:
- Absoliučiai nėra jokių įrodymų, nėra priežasties šios įtariamos laikyti…

Teko įsiterpti į pokalbį ir priminti gerbiamiems pareigūnams, jog Katja viską matė. Žodžiu, yra liudininkai ir nereikia kabinti makaronų.

Laukėm eilės pas komisarą. Prieš pat komisaro duris Luis Fernando mane tyliai pasikvietė pasikalbėti. Šalia jo stovėjo ir plėšikė.

- Klausyk, jei jūs ją apskųsit – ji sės į kalėjimą. Ten labai bjauru ir negerai. Gal ji jums sumokės padarytą žalą ir tebūnie šitas reikalas baigtas?

- Gerai, – sakau – norim, kad sumokėtų, bet norim ir kad į kalėjimą sėstų… Bet kokiu atveju, palaukiam ką pasiūlys komisaras, – nenorėjau tęsti derybų su Luisu ir jo bendrininke.

Atėjo mūsų eilė. Trumpai išsipasakojom nutikimą ir padarytą žalą. Komisaras užklausė kokia gi tos rubuiliukės moteriškaitės istorijos versija.

- Važiuoju, vadinasi, aš ramiai troleibusu ir staiga senjorita (Katja) mane už pakarpos ėmė temti…

Na, Katjos liudijimui ginčų nebuvo. Ką ji matė, visi patikėjo. Komisaras pareiškė, kad užpuolikė bus uždaryta į kaliūzę septynioms dienoms.

- O kaip dėl žalos atlyginimo?,- pasiteiravom mes.

Komisaras, norėdamas elgtis diplomatiškai įtariamosios atžvilgiu, situaciją trumpai išdėstė vokiškai (kiek nustebom):
- Jei ji vagiliauja, tai vargu ar turės kokį nors darbą. O jei nedirba, tai ir išgauti kompensaciją bus praktiškai neįmanoma.

Situacija aiški. Komisaras etiškumo dėlei įtariamosios perklausė:
- Ar sutinkate atlyginti nukentėjusių nuostolius?
- Ėė… taip žinoma, bet ar aš tada būsiu lasiva?

Klausimų neliko. Moteris turi sėsti už grotų, o mes kelnes susisiųsime, ne problema.

Tolimesnė procedūra tokia: važiuojam į ligoninę išrašyti med.pažymą plėšikei ir grįžtam pas komisarą galutinio verdikto ir bylos užbaigimo.

Du policininkai, troleibusų apsauginis, mes ir kišenvagė sėdom į policijos mašiną. Anksčiau minėtas pareigūnas Luisas Fernando lyg užtardamas įtariamajai mūsų dar kartą perklausė:
- Ar esate tikri, kad nenorite nuostolių finansinio padengimo? Ji sumokėtų $65 ir tuo viską baigtumėte?
- Ne, jokių būdu ne.
- Bet, ar tikrai? ….. – nors mes tarnautojo vangiai besiklausėm, pastarasis dar pasakojo istorijas, kaip neva iš turistų pavagia kamera ir vagišiams įkliuvus, užsieniečiai mieliau atsįma kameras ir viską pamirštą, nes jei paduos pareiškimą policijai, vagių gauja juos neva prisimins ir bus blogai…

Kaip ten bebūtų, šiandien juk mūsų paskutinė diena Kito, tad nėra čia ko gąsdintis.

- Važiuojam į ligoninę ir paskui grįžtam į komisariatą, – nenustygom vietoj.

Iki ligoninės mūsų nepasiėmė. P
aliko sėdėti centrinio Mariscal rajono policijos patrulių štabe. Jame, beje, vėlgi nugirdom komentarą “otra vez!”.
- Jūs pažįstat šį pareigūna? – užkalbinau vagišę.
- Ne, pirmą kartą jį matau, – nekaltai šyptelėjo…

Pareigūnai po trumpo pasitarimo:

- Mes nuvažiuosim su įtariamaja į ligoninę pažymos, o jūs čia palaukit. – paliko mus sėdėti liūdname ofise su televizorium.

Praėjo 10… 15 minučių. Jau pradėjom įtarti kažką negera. Buvom tikri, kad pareigūnai sugrįš be kišenvagės.

Mes klydom. Visi ir vėl pasirodo tarpdury. Vagišė dar kartelį su mumis. Laimė neapsakoma.

Sugrįžom į komisariatą. Čia prie plėšikės prisistatė pagyvenęs vyrukas, kuris ryškiai atskubėjo į pagalbą. Vis bandė pakeisti komisaro nuomonę, arba bent jau sumažinti dienų kalėjime skaičių.

Komisaras man patiko. Sąžiningas vyras pasirodė:
- Na matot, pone, plėšikė buvo identifikuota nukentėjusių, tad nelabai yra kaip pakeisti ar sušvelninti nuosprendį. Čia dirbam pagal valdžios nuostatas, nieko neimprovizuojam…

Šalia sėdėjo sekretoriaus, kuris kompiuteriu spausdina galutinius nuosprendžius. Atėjo ir mūsų bylos eilė.

- Į kalėjimą septynioms dienoms dėl 60 dolerių?, – retoriškai murmtelėjo sekretorius.

Vyras ryškiai neturėjo sąžinės…

Printeris čirškia. Pasirodo 7 dienų siuntimas atostogoms. Vagišė tegu pailsi šiek tiek, pamąsto kas kaip, pasikeičia pleistrus ant veido, ir po savaitės galės sugrįžti naudoti savo troleibuso nuolatinį bilietą iki “kito karto”.

Trys sugaištos valandos, liūdnokas realybės akcentas paskutinę dieną sostinėje. Iš policijos su taksi pasprukom į didžiulį prekybos centrą. Dairėmės aplinkui, atrodo niekas mūsų neseka. Kad tik “neprisimintų” Paskutiniai pirkimai ir grįžtam namo, į anglės Helen butelį, pas kurią buvom apsistoję paskutinėmis dienomis. Raudonųjų autobusų (kurie mieste važinėja išskirtinėmis linijomis) stotyje netikėtai sutikom jau pažįstamą transporto apsauginį. Žmogus malonus, tad su juo greitai persimetėm keliais žodžiais apie dienos nuotykį. Jis papasakojo, jog mūsų pagauta moteriškė yra viena iš visiems gerai pažįstamos kišenvagių šeimos. Jų ten viso 15 yra privisę. Autobusuose jie dirba grupėmis po tris keturis. Savaime suprantama…

Buvo šeštadienio vėlus vakaras, bet užklausęs parduotuvėje, sužinojau, jog kaimyniniame bloke gyvena siuvėja. Jai savo kelnes ir nunešiau, o po poros valandų jos atrodė kaip naujos.

Kitą rytą kėlėmis labai anksti nes laukė ilgas kelias į Koką (Coca) – kur prasidėjo mūsų pusantro mėnesio kelionė per Napo upę ir jos kaimelius…

Ekvadore, kaip ir daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, vienas populiariausių verslų – telefoniniai skambučiai. Idėja labai paprasta. Eiliniam vartotojui skirtas mobilaus ryšio planas yra super brangus, kur viena minutė gali kainuoti daugiau nei pusę dolerio. Dėl šios priežasties, ant kiekvieno kampo yra įsikūrusios kabinos (“Cabinas”) – mažos parduotuvėlės, kuriose stovi keletas būdelių su telefonais. Už atliktus skambučius susimoki kasoje. Taip gaunasi daug pigiau nei naudoti mobilaus telefono sąskaitą. Venesueloje ir Kolumbijoje, pavyzdžiui, be tokių kabinų, mieste pilna smulkių verslininkų, kurie tiesiog gatvėje stovi su keliais mobiliais ir šauka “jamadas! jamadas!” (ispaniškai “llamadas” = “skambučiai”). Turi kelis telefonus – nes skirtingi aparatai turi skirtingų mobilių operatorių SIM korteles. Savaime suprantama, kad tokie verslininkai įsigija brangesnį mėnesinį abonentą, todėl turi galimybę pardavinėti skambučio minutes pigesniu tarifu.

Vakar pačiame Quito senamiestyje pamatę šitą vaizdą negalėjom susilaikyti nuo gardaus juoko… Jei tai būtų kokia Kuba, turbūt reaguotume kiek kitaip…

Šita moteriškaitė, matyt, skambučių verslu užsiima 20 metų ir nuo to laiko nėra pakeitųsi nei stalo, nei telefono aparato, nei pačios iškabos. Ir dar įdomu, jog Ekvadore mums kaip ir nėra tekę matyti skambučių pardavinėtojų tiesiog gatvėje, kaip kad Venesueloje ar Kolumbijoje. Tad, ta moteriškė atrodė lyg būtų viešnia iš praeities.

2008 sausio 13 – diena kai įvažiuosim į džiungles, bei diena kai prasideda tretieji mūsų kelionės metai.

Jūsų smalsumui dalinamės 2007 metų kelionės finansine “ataskaita”.

Išlaidos (viso $10′700 — $15 žm/dieną).
Į jas įskaičiuota:
$1650 – Katjos apsilankymai pas daktarus, dantistai, skiepų atnaujinimas
$1400 – kelionių įranga, audio-foto-video, Psion kompiuteriukų taisymas
$725 – penkių mėnesių buto nuoma Cuencoje, Ekvadore
$150 – legalūs įvažiavimo/išvažiavimo mokesčiai kertant valstybių sienas, bei migracinių leidimų pratęsimai
$110 – FollowTheRoad marškinėliai ir vizitinės kortelės
$270 – du padevėti kompiuteriai, kuriuos pirkom darbui Cuencoje (vis dar nepardavėm)
$180 – nakvynė kelionės metu (70% Kuboje, sausį’07)
$300 – tarpmiestinis transportas (50% Kuboje)

Įplaukos (viso $5′700):
$600 – straipsnių apie mūsų kelionę rašymas (žurnalui “Kelionių Magija” ir CoolWorks.com blogui)
$3700 – tinklapių programavimas
$1400 – kita

Balansas: minus $5′000

Daugiau apie mūsų pajamas ir išlaidas, skaitykite FAQ skyrelyje.

PS: šiandien, sausio 12 d., į išlaidų sąrašą pridedame ir 10 dolerių, kuriuos pavogė kišenvagiai troleibuse. Taip taip, tai jau trečias nemalonus nutikimas mūsų kelionėje (pirmas – Mechike metro ilgapirščiai ištraukė 2 dolerius ir Katjos užrašų knygelę, antras – užpuolimas Kosta Rikoje). Be pinigų, tos moteriškės troleibuse supjaustė ir mano kelnes. Laimei, Katja vieną iš plėšikių išgrūdo į lauką, ir galų gale po 2 valandų policijos komisariate, ta moteriškaitė buvo pasodinta 7-ioms dienoms į kalėjimą… Istorija pamokanti ir įdomi, mūsų atsisveikinimo su Ekvadoru proga. Apie tai parašysim plačiau kai tik perplauksim džiunglių upes.

Jau gerą savaitę svečiuojamės sostinėje Quito. Čia taip pat pirmą kartą gyvenime išbandėme bioenergetinį gydymą. Katja jau lankėsi tris kartus, lauksim rezultatų. Tuo tarpu aš irgi išbandžiau vieną seansą, kurio metu paprašiau subalansuoti mano energijas

Kaip bebūtų gaila, Quito – mūsų paskutinė stotelė Ekvadore. Sausio 18 d. baigiasi mūsų 6 mėnesiai – maksimalus periodas (per metus), kurio metu leidžiama turistauti Ekvadore. Iki minėtos dienos reikės žūt būt pasiekti Peru sieną džiunglėse.

Iš Quito išvažiuojame vėliausiai sekmadienį ir tranzuojame iki Coca (tariasi “Koka”) – naftininkų miestelio su striptizų klubais ant kiekvieno kampo. Ekvadoro Amazonėse naftos pasirodo yra daug. Sako, kad net 40% salies eksporto – tai nafta.

Pirmadienį anksti ryte turėtume sėsti į laivą, kuris per 12 valandų Napo upe (Rio Napo) per džiungles nuplukdys iš Cocos iki Nuevo Rocafuerte kaimelio ($10-$15) – paskutinės gyvenvietės Ekvadoro teritorijoje. Ten jau turime vietinės šeimos kontaktą, su kuriais, tikimės, bus įdomu susitikti ir pabendrauti.

Nuevo Rocafuerte kaime, pagal turimus duomenis, jau yra pasieniečių postas, kuriame gausime išvažiavimo štampą (anksčiau tai atlikti reikėdavo Cocoje). Atlikę formalumus, ieškosim kas mus su motorine valtimi nuplukdytų iki Pantoja (tariasi “pantocha”) – pirmo kaimo Peru. Kelionė iki jo trunka kiek daugiau nei 2 valandas. Kainuos apie $15 už valtį.

Pantochoje gaunam pasieniečių štampus ir laukiam laivo į Iquitos - didžiausią pasaulio miestą, kuris neturi privažiavimo keliais. Laivai iki Iquitos nėra reguliarūs, tad gal lauksim 1 dieną, o gal ir 2-3 savaites. Kas ten žino… Bet kokiu atveju, Pantochoje taip pat ruošiamės susitikti su viena šeimyna, kuriai turime perduoti net du laiškus iš anksčiau šiuo maršrutu keliavusių keliautojų.

Laivas iki Iquitos plaukia apie 4-5 dienas ir kainuoja $30, o gal ir brangiau. Jei pakliūsim į kas mėnesinį krovininį laivą, jame, pagal kitų keliautojų aprašymus, vyksta tikra žmonių ir gyvūnų mišrainė, kur hamakai kaba vieni kitiems ant galvų ir kai atrodo, jog nebėra vietos papildomam keleiviui, kapitonas ima ir prigriebia dar dešimt…

Iquitos mieste (0,5 mln. gyventojų) užsibūti žadam apie 10 dienų. Bandysim pažinti patį miestą, gal kokį šamaną, bei teks šiek tiek pailsėti nuo kelionės ir rimtai padirbėti (Katja rašys, aš programuosiu).

Galų gale džiunglių kelionę baigsime sėsdami į laivą iš Iquitos iki pirmo Peru miesto, turinčio privažiavimą keliais (tai bus arba Pucallpa, arba Yurimaguas).

Džiunglės – ne juokai. Pradedant nuo to, jog pastoviai karšta (apie 40C) ir 90% drėgmė. Ramybės neduos maliariniai uodai, tad šioms sąlygoms bandom rimtai pasiruošti. Kitas neramumas – maisto įvairovė. Pantocha kaimelyje, girdėjom, vegetarai šiaip ne taip išsimaitintų kasdieniniais ryžiais su kiaušiniene. Įsivaizduokit, jei ten užstrigtume savaitei ar dviems… mums jau dabar tie ryžiai į burną vos lenda…

Kol kas susipirkinėjam tai, ko prireiks kelionei per džiungles – uodų tinklelius, hamakus ir virvės jiems, šiek tiek maisto (riešutų, avižų ir pan). Bandom susirankioti reikiamas priemones apsisaugojimui nuo uodų – repelentai, vitamino B tablečiu gėrimas, aliejaus su vitaminu E tepimas ant odos ir panašiai. Dar bandysim surasti vaistų susirgusiems maliarija, ir gal kažką rasim tam atvejui, jei netyčia prarytume purviną upės vandenį.

Tiesa, kai pajudėsime link Nuevo Rocafuerte, dingsim iš eterio, nes artimiausias internetas bus tik Iquitos – už 1000 km upėmis, t.y. už 1-4 savaičių. Taip kad, naudokitės proga kol dar esame su ryšiu

Augustas ir Katja
PS: tęsiant džiunglių temą, siulau paskaitinėti Dainiaus istoriją apie išbandymų nestokojančią kelionę per džiungles Konge (Afrika).

Tarp ugnikalnių įsikūręs miestelis Baños (pilnas pavadinimas Baños de Agua Santa) yra super turistinė vieta su užkeltomis kainomis ir krūva turus po džiungles, kalnus ir kitas apylinkes organizuojančias agentūras. Pats miestelio pavadinimas tiesiogiai išvertus reiškia “vonios” arba “tualetai”. Be terminių vonių ir organizuojamų turų, turistai gausiai lanko ir netoliese esančius krioklius.

Kaip ten bebūtų, man Baños labiausiai įsimins cukranendrėmis. Mieste gausu parduotuvių, kurios prekiauja iš cukranendrių pagamintais saldumynais. Kiekviena tokia

parduotuvė turi kablį, ant kurio vyrai visaip minko ir tampo saldainių “tešlą” pagamintą iš cukranendrės. Jei “tešlą” minkyti nustos – masė sukietės. Minkymo procedūra gan paprasta: masė įtempiama, tada pusė jos užmetama ant kablio ir vėl tempiama. Ir taip visą dieną. Praeiviams minkytojai vis atplėšia ir pavaišina gabaliuku šios saldžios masės. Dienos gale “tešla” yra suskaidoma į mažus saldainiukus ir supakuojama į dėžutes skirtas pardavimui.

Prie pat autobusų stoties ypač daug kioskų, kuriuose galima atsigaivinti šviežiai paruoštomis cukranendrių sultimis. O jei nenori sulčių, tai už 50 centų nusipirk maišelį nuluptų ir į pailgus gabaliukus supjaustytų cukranendrių. Šių saldžių ir sultingų pagaliukų čiulpimas gali būti skanus užsiėmimas keliaujant autobusu. Pardavėjos dviem sultingais pagaliukais bando prisivilioti kiekvieną praeivį. Įdomu buvo tai, jog mus, užsieniečius, jos tiesiog ignoravo, nei mumis domėjosi, nei pagaliukų siūlė. Matyt, čiulpti cukranendres mėgsta tik vietiniai…

Iš Baños pabėgom po Naujų. Čia nuotraukoje bandėm įamžinti ugnikalnio lavos trajektoriją. Tas ugnikalnis suaktyvėjo prieš keletą metų ir dabar karts nuo karto paspjaudo. Taip nutiko ir prieš keleta dienų. Dabar traktoriai zuja dirba valydami greitkelį. Jei gerai įsižiūrėsite tai nuotraukoje matysite lavos trajektoriją.

Cajabamba… Prieš pat Naujuosius vienam vakarui buvom užsukę į Riobambą. Ten pagaliau turėjom progos paskanauti llapingachos (japingačos). Tai Ekvadoro kalnuose populiarus patiekalas – trintų virtų bulvių apkepas dažnai su sūriu ir sviestu, paprastai patiekiamas kartu su stora dešrele.

Riobamboje laiką leidom kartu su Winchy (vinčy) ir jo drauge. Miestas buvo pilnas žmonių, nes vis gi iki Naujųjų buvo likusios vos 2 dienos.

Tą vakarą Riobamboje radome Kelmę

… ir LADA iškabą, kuri teigė, jog šie automobiliai yra 100% europietiški. Labai sunku su tuo sutikti…

]]> http://followtheroad.com/lt/miestelis-su-bamba/feed/ 2 http://followtheroad.com/lt/nauju-metu-sutikimo-tradicija-ekvadore/ http://followtheroad.com/lt/nauju-metu-sutikimo-tradicija-ekvadore/#comments Sun, 06 Jan 2008 22:00:00 +0000 Katja & Augustas http://followtheroad.com/lt/nauju-metu-sutikimo-tradicija-ekvadore/

Iš karto po Kalėdų ekvadoriečiai puolė pirkti arba patys konstruoti lėles pagamintas iš padevėtų drabužių arba medinės konstrukcijos apklijuotos popieriumi, kažkas panašaus į papjė-mašė. Šios lėlės simbolizuoja Senuosius Metus ir ispaniškai yra vadinamos “año viejo” (anjo viecho). Po Kalėdų tos lėlės išdygo daugelyje parduotuvių, viešbučių ir pačių ekvadoriečių namuose. Šalia lėlės kartais matydavai ir dėžutę pinigams rinkti, kurie skirti Naujų Metų organizavimo išlaidoms padengti. Išradingesni pastatydavo lėlę be galvos, ir ant dėžutės pakabindavo “padėk man įsigyti galvą” užrašą…

Kai kurie vairuotojai važinėjo mažesnes lėles prisikabinę automobilio ar autobuso priekyję. Lėlės turėjo skirtingas išvaizdas, nuo simpsonų iki monstrų.

Paskutinę metų dieną vyrai persirengia seksovomis moteriškėmis, jas vadina Senuosius Metus praradusiomis “išprotėjusiomis našlėmis” (ispaniškai “loca viuda”). Šios našlės stabdo automobilius ir prašo finansiškai paremti jų išlaidas Senaisiais Metais. Neatsilieka ir vaikai su scary movie ir monstrų kaukėmis gatvėje kabinantys praeivius su ištiestais delnais ir vildamiesi kad praeiviai juos parems.

Gruodžio 31 d. naktį, laikrodžių rodyklėms susigretinus ties 12 valandų, Seni Metai (lėlės) yra kraunami i krūvas gatvėse, gerokai apspardomi ir galiausiai užpylus degalų – sudeginami. Priklausomai nuo krūvos dydžio – toks laužas kartais atrodydavo labai rizikingas ypač netoliese priparkuotiems automobiliams.

Visas šitas teatras šiek tiek primena lietuviškas Užgavėnes, kai vaikai vaikšto po namus prašydami blynų bei saldumynų, ir yra deginama žiemą simbolizuojanti šiaudinė lėlė Morė.