Po metų, praleistų Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, tame regione jautėmės kaip namie. Pradėjome svajoti apie kelionę per Karibų salas – ieškoti naujų vaizdų ir nuotykių. Svajonę įgyvendinti nusprendėme ieškodami jachtos, kuri mus nugabentų į salas. Leidomės į 2000 kilometrų kelionę iš Meksikos centro į Jukatano pusiasalį, kur atplaukia daug užsienio jachtų, besibastančių po pasaulį.

Internete yra keletas tinklapių, kuriuose laivų kapitonai ieško įgulos, tačiau neturintiems buriavimo patirties geriausia laimę bandyti skirtingose prieplaukose ir tiesiogiai kalbėtis su kapitonais. Keliaujant tradiciniais buriuotojų maršrutais didžiausia tikimybė, kad jus paims privačios jachtos savininkas. Komerciniai laivai šiais laikais stipriai kontroliuojami, tad pakeleivių nepriima. Tačiau… nieko nėra neįmanomo.

a mini-version of sailing boat

Pakeleivingo laivo paieška – daug kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Pradedant paieškas, svarbu žinoti, kad vadinamuoju uraganų sezonu buriuotojų sumažėja. Be to, patartina plaukti iš Rytų į Vakarus, nes daugelis burlaivių dėl  palankesnių vėjų pasirenka būtent šią kryptį. Pavyzdžiui, ieškoti laivo, plaukiančio per Atlanto vandenyną, geriausia būtų Kanarų salose arba Dakare spalio-kovo mėnesiais. Norėdami kirsti Ramujį vandenyną, jachtos tarp sausio ir gegužės mėnesių dairykitės Panamoje. Jei norėtumėte pakeliauti per Karibų jūros salas, kelionę geriausia pradėkite Venesueloje. Buriavimo sezonas šioje jūroje – nuo lapkričio iki gegužės mėnesio. Vėliau prasideda uraganų sezonas ir tarp salų kursuoja tik komerciniai keltai.

Kelionės pradžioje, 2006 m. sausį, tikrai nesitikėjome, kad jau metų pabaigoje prieš pat Kalėdas sugrįšime į Kankuną, Meksikos kurortą, kuriame ir pradėjome savo klajones. Šiame mieste ir netoli esančioje Isla Mujeres saloje yra keletas prieplaukų jachtoms (tarp buriuotojų jos vadinamos marinomis), kuriose lapkričio-balandžio mėnesiais gausu būriuotojų iš viso pasaulio. Vieni keliauja vos kelis mėnesius, o kiti jau kelerius metus klaidžioja po pasaulio vandenis.

Mes laivo paiešką pradėjome prabangioje „Hacienda del Mar“ (Jūros dvaras) prieplaukoje Kankuno pakraštyje. Čia daugiausiai buvo Kalėdas švęsti atplaukusių amerikiečių. Pasikalbėję su keliais kapitonais nusprendėme nusikelti į Isla Mujeres („Moterų“) salą. Tik išlipę iš kelto artimiausioje prieplaukoje pastebėjome oranžinį trimaraną – trijų dalių būrinį laivą. Laivo savininką ir jo du draugus pagavome pietaujančius prieplaukos restorane.

- Ar tas oranžinis laivas jūsų? – paklausėm.

- Taip, – atsakė nuplikęs besišypsantis vyrukas.

- Mes keliaujam autostopu ir ieškom laivo, kuris mus nugabentų į Karibų jūros salas. Už kelionę sutinkame dirbti.

Laivo kapitonas, anglas Stiuartas, ilgai nedvejojo ir mus pradžiugino:

- Aš kaip tik ruošiausi ieškoti įgulos, tad jūs pasirodėte pačiu laiku.

- Tai… kaip suprantam, jūs mus paimate?

- Na taip. Atrodote šaunūs žmonės, tad sveikinu prisijungus prie laivo komandos!

ARANSAS

Mes negalėjome patikėti savo sėkme! Tai pirmas sutiktas laivas, plaukiantis mūsų kryptimi, ir be didelių dvejonių kapitonas sutiko mus paimti! Tą pačią dieną už 10000 km mano močiutė šventė 70-metį, o mes džiaugėmės pirmąja jachta mūsų kelionių istorijoje.

Tą patį vakarą arčiau pažinome ir Stiuarto draugus – daktarą Janą bei daugiau nei 2 metus motociklu aplink pasaulį keliaujančią Sintiją. Trimaraną „Aransas“ (Amerikos indėnų kalba – „paklydusi siela“) Stiuartas neseniai nusipirko Floridoje ir pasikvietė minėtus draugus kartu

Ian, Stuart, Cynthia and us

plaukti iki Meksikos. Jiems kelionė užtruko net 6 dienas. Dėl priešpriešinio vėjo pusę kelio jūrmylias minti jie turėjo naudodami dyzelinį motorą. Iš Meksikos Sintija turėjo skristi atgal į JAV ir tęsti kelionę motociklu, o Janas skubėjo į Angliją. Tuo tarpu Stiuarto planas buvo sausio–vasario mėnesiais keliauti per Karibų jūros valstybes iki Šventos Liucijos salos. Čia jis turėjo sustoti ilgesniam laikui, nes ten vykdo ir investuoja į naują ketverių metų projektą, kurio metu bus pastatytas viešbutis su prieplauka jachtoms bei golfo aikštynu. Būriavimo sezonui besibaigiant (vėlyvą pavasarį) „Aransą“ jis planavo nugabenti iki Venesuelos, kur uraganų sezono metu atliktų generalinį laivo remontą. Stiuarto planas buvo ideali galimybė realizuoti mūsų svajonę.

Priėmėm Stiuarto pasiūlymą iki išplaukimo apsigyventi jo laive. Dvylikos metrų ilgio „Aransas“ buvo pagamintas prieš 10 metų ir priklausė vienam JAV milijonieriui. Pastarasis prieš kelerius metus pasimirė, todėl trimaranas vandenyje nenaudojamas išbuvo net trejus metus. Tai neigiamai paveikė laivo konstrukciją, kai kurios vietos reikalavo perdažymo, reikėjo užtaisyti plyšius, per kuriuos skverbėsi vanduo, atnaujinti surūdijusius varžtus, pakeisti

One of the boring jobs

navigacijai skirtus įtaisus bei dar daug kitų patobulinimų. Už nemokamą kelionę per Karibų salas sutikome padirbėti remontuojant oranžinį trimaraną. Tame laive gyvenome visą mėnesį. Kapitonas mėgavosi viešbučiais, o mes – galine laivo kajute su karališko dydžio lova.

Stiuartas –labai išsiblaškęs ir viską pamirštantis žmogelis. Kai kuriuos darbelius vietoje jo planuotų dviejų dienų, atlikdavom per dvi savaites, arba taip ir palikom nebaigę. Jam labiau rūpėjo kalbinti moteris, bendrauti su kitų laivų savininkais arba netikėtai išsiruošti į pliažą. Negana to, dažnai į laivą jis ateidavo 7 val. ryto. Pradėdavo ką nors remontuoti, o kai mes atsikeldavom, sugalvodavo eiti į viešbučio restoraną pusr

yčiauti. Tada po dviejų valandų vėl prašmėžuodavo pro šalį, išsipasakodavo, ką jis nori nudirbti šiandien ir po pusvalandžio vėl dingdavo. Vakarop, paprastai, jo nebematydavom, o jeigu jis ir sugrįždavo, tai pasakodavo, ką jis nori remontuoti ateinančią dieną. Kitos dienos rytą pamiršęs savo planus, griebdavosi to, kas šaudavo į galvą tik atsikėlus, o vėliau prašydavo mūsų padaryti tai, ką pats prisižadėdavo darysiąs prieš kelias dienas.

Po mėnesio vis tik sugebėjome suremontuoti langus, užtaisyti vandenį praleidžiančius plyšius, Katja sukūrė „Aranso“ logotipą ir jį užpiešė ant laivo priekio, o tuo tarpu motociklistė Sintija taisė su elektronika susijusius gedimus.

Per tą mėnesį Isla Mujeres saloje įsijautėme į jachtų pasaulį, turėjome progos susipažinti su kitais įdomiais būriuotojais ir apsilankyti jų laivuose. Keletas kapitonų stebėjosi, kad ruošiamės plaukti į Kubą ir toliau į Rytus, nes šia kryptimi vėjai paprastai jachtoms nėra palankūs ir dažnai tenka ne būriuoti o plaukti įjungus motorą.

Sausio viduryje pagaliau buvo pasirengta kelionei į Karibų jūrą. Prieš išvykstant, kapitonas Stiuartas įdėmiai sekė orų prognozes
. Išplaukimą atidėjome kelioms dienoms dėl nepalankių vėjų, tačiau padėtis nesikeitė, tad ir nusprendėme nieko nepaisydami plaukti į Kubą. Tiesa, į „Aransą“ dar pasiprašė du broliai amerikiečiai – Maiklas ir Tomas (vardai pakeisti – aut.past.). Jie irgi ruošėsi keliauti per salas, tačiau Stiuartas sutiko pametėti tik iki Kubos, nes laive ir taip jau buvo ankštoka.

Pirmąją kelionės į Kubą dieną mus su Katja kankino jūros liga. Sužinoję, kad šį negalavimą galima įveikti natūraliomis priemonėmis (čiulpiant imbierą), nuo pat kelionės pradžios burnoj turėjom šį augalą. Deja, bet kuo toliau, tuo sunkiau buvo būti laivo viduje. Lengvai pykino. Tad ilgas valandas praleidome sedėdami lauke ir žiūrėdami į horizontą. Taip pat padėdavo tiesiog atsigulti į lovą ir užmerkti akis. Organizmas beveik stabilizavosi antrą dieną.

Augustas while getting drinking water from the outer hulls

Patirti tikro buriavimo mums nepavyko. Beveik visą kelią teko plaukti įjungus variklį, nes vėjas pūtė tiesiai į mus. Trimarano plaukimo kryptis buvo valdoma automatiniu pilotu. Su GPS sujungta aparatūra automatiškai kontroliavo vairo padėtį. Laive buvo įmontuotas radaras, tačiau dėl saugumo naktį pasikeisdami budėdavome lauke ir dairydavomės, ar nėra laivų kaimynystėje. Pagal jūrų taisykles buriniai laivai vandenyje turi pirmenybę. Deja, labai didelės baržos, žvejų motorlaiviai bei kruiziniai laivai retai kada stebi vandenis. Vieną naktį pakeliui į Kubą pro mus vos už keliasdešimt metrų praplaukė didžiulis motorlaivis, kuris, mums artėjant jo link, visiškai nesirengė keisti plaukimo krypties. Teko girdėti, kad vieni prancūzai su savo katamaranu beveik braukė gigantiško kruizinio laivo sienas.

Good morning ;)

Pastarojo kapitonas pasikliovė autopilotu ir nuėjo miegoti. Kartais vandenyse dingsta jachtos su įgula, turbūt susidūrusios su dideliais laivais, kurie trinktelėjimo turbūt net nejunta…

Antros dienos vakarą pagaliau pamatėm komunistinės Kubos krantus. Likus apie 15 jūrmylių (28 km) iki prieplaukos, motoras netikėtai užgeso… Netrukus išgirdom ir kapitono Stiuarto keiksmus –turėjome rimtą problemą. Tamsiu paros metu be motoro iki prieplaukos būriuoti būtų pavojinga. Ėmėm ieškoti pagalbos trumposiomis radijo bangomis. Buriavimo gide radę marinos radijo kanalo numerį bandėm šauktis pagalbos. Deja, jokio atsako negirdėjom. Artėjome prieplaukos ribas žyminčių plūdurų su lempomis link. Netikėtai per radiją išgirdom: „Dėmesio, dėmesio, kreipiamės į būrinį laivą artėjantį mūsų prieplaukos link…“. Jie bendravo su mumis: „…Prieplauka šiuo metu uždaryta, jus galime priimti tik rytoj ryte…“. Bandėm aiškinti mūsų problemą, tačiau jie liepė atsitraukti dvi jūrmyles nuo kranto ir pažadėjo pagalbą suteikti šeštą valandą ryto.

communication at sea via satellite phone (Stuart and Katja)

Ką gi, nieko negalėjome padaryti ir visą naktį praleidome sukdami ratus kiek tolėliau nuo kranto. Stiuartas skambtelėjo savo draugams Janui ir Sintijai. Pastaroji, pamanius, kad problema labai rimta, apie mūsų negalavimus pranėšė JAV pakrantės patruliams, kurie malasi ir Kubos krantuose. Jie pagalbą lyg ir pažadėjo, tačiau iki mūsų taip niekas ir neatplaukė. Maiklas ir Tomas ėmė drebinti kinkas, nes JAV vyriausybė yra uždraudus savo piliečiams lankytis Kuboje. Pažeidus šį įstatymą, gresia keliasdešimt tūkstančių dolerių bauda.

Ryte per radiją susisiekėm su prieplauka, kuri į pagalbą atsiuntė žvejų motorlaivį. Profesionaliai manevruodami su Kubos žvejais sėkmingai pasiekėm Havanos priemiesčio krantus. Kitose šalyse laivo kapitonas pats turi lakstyti po institucijas ir legalizuoti įplaukimą į šalį, o Kuboje viskas daug paprasčiau. Į laivo denį pareigūnai ateina patys. Per dvi valandas sulaukėme šešių draugiškų ir linksmų skirtingų institucijų atstovų, kurie už mus sutvarkė visus dokumentus. Pasieniečiai pranešė, kad JAV atstovai Kuboje (Šveicarijos ambasadoje jie turi vadinamąją interesų sekciją) norėtų susitikti su mūsų broliais amerikiečiais ir pasiteirauti, ar viskas tvarkoje. Kubos pareigūnai perdavė broliams JAV atstovų vizitines korteles ir draugiškai patarė niekam neskambinti ir su tais atstovais nesusitikti.

Tolesnis „Aranso“ likimas buvo neaiškus, nes nežinia, ar motoras dar sutaisomas ir kiek laiko užtruks jo remontas. Dėl šios priežasties išsiskirstėm kas kur: Stiuartas nuskrido į Šventos Liucijos salą verslo reikalais, mes su Katja nusipirkom traukinio bilietus į Guantanamo miestą pačiuose Kubos salos pietuose, o amerikiečiai ruošėsi keliauti autobusais.

Nujautėme, kad su Stiuartu keliauti į kitas Karibų salas mums nepavyks, todėl jau nuo pirmos savaitės Kuboje pradėjome ieškoti prieplaukų, kuriose apsistoja užsienio jachtos.

Keliavimo Kuboje specifika – atskira istorija. Trumpai tariant, keliauti toje šalyje taip, kaip esame įpratę (autostopu ir su palapine), buvo sudėtinga. Privačių automobilių čia labai nedaug. Jei kuris nors ir sustotų, vargu ar kas pavežtų nemokamai. Kai kurie vežioja turistus kaip nelegalūs taksistai, tačiau rizikuoja prarasti automobilį, jei sustabdytų policija. Mat valstybė pinigus iš turistų nori gauti tiesiogiai, todėl už bet kokius bandymus nelegaliai užsidirbti iš užsieniečių, kubiečiai stipriai baudžiami.

Jei vis tik pasitaikytų kubietis, kuris pavežtų keliautoją nemokamai, policija vargu ar patikėtų, kad užsienietis yra vežamas nemokamai ir greičiausiai vairuotoją vis tiek nubaustų.

mean of transport between other towns/cities

Todėl Kuboje buvom priversti naudotis viešuoju transportu. Pigiausias būdas keliauti šioje šalyje – sunkvežimiai, pritaikyti keleiviams vežioti. Kelionė šiuo transportu kainuoja 2–3 litus šimtui kilometrų, tačiau, sunkvežimių vairuotojai, vežantys užsienietį, gali būti nubausti policijos. Tad paprastai tekdavo pakovoti dėl vietos sunkvežimyje,

with those trucks we usually travelled

sutinkant sumokėti kiek daugiau nei įprastas tarifas. Šie „autobusai“ visada keliauja sausakimši, nes tai pagrindinė kubiečių transporto priemonė tarp artimų miestelių. Be to, šių sunkvežimių grafikas ne itin reguliarus, tonel „autobuso“ nežinomybėje tekdavo laukti iki 5 valandų.

Žinoma, be sunkvežimių, egzistuoja ir normalių autobusų maršrutai. „Viazul“ – tai linijos, skirtos tik turistams, jų kainos Kubos mastu yra kosminės – apie 15–18 Lt šimtui kilometrų. Beveik kaip Lietuvoj. Beje, šiuose autobusuose gan šalta, nes salonuose įtaisyti oro kondicionieriai.

Kubiečius už juokingą kainą veža „Astro“ autobusų linijos. Šiuose maršrutuose paprastai yra ir dvi vietos, skirtos turistams. Bilieto kaina juose – 20–30 proc. mažesnės nei „Viazul“, tačiau bilietus geriausia rezervuotis likus kelioms dienoms prieš kelionę.

Nakvoti palapinėje taip pat nėra paprasta. Kaip parašyta užsieniečiams išduodamoje turisto kortelėje, nakvoti leidžiama tik licencijuotose nakvynės vietose, t.y. valstybiniuose viešbučiuose ir pa

2nd camping - waiting for sun set

s šeimas, kurios turi išsipirkusios tokio verslo leidimą. Pigiausią nakvynę galima buvo rasti už 40 Lt dviems. Gal tai ir nėra daug, tačiau mums, jau daugiau kaip metus 10000 km nukeliavusiems su 25 Lt dienos biudžetu, tai atrodė labai brangu. Kad ir kaip būtų, keletą naktų mes vis tik nakvojome ir palapinėje. Deja, bet tai buvo varginantis užsiėmimas. Kitose šalyse palapinei vietos paprastai gauname paklausę pakelės trobelėse, tačiau kubiečiai, apnakvindinda
mi užsieniečius gali susidurti su rimtais nemalonumais. Norėdami likti nepastebėti, keliaudavom gan toli už miesto. Kai aplinkui nebelikdavo namų, šokdavom į krūmus ir ten įsikurdavom. Kartą karštyje teko žingsniuoti net apie 10 kilometrų. Rytais daiktus susipakuodavome dar saulei neprašvitus.

Trumpai tariant, keliauti Kuboje taip kaip esame įpratę, laisvai ir nepriklausomai, buvo labai sunku. Rezgėm planus, kaip gi iš tos Kubos kuo greičiau ištrūkti…

Kuboje stengėmės aplankyti kuo daugiau prieplaukų, kuriose galėtume pakalbinti užsienio būriuotojus dėl galimybės su jais keliauti į kitas Karibų salas. Sutiktų jachtų kapitonai dažniausiai plaukė JAV, Meksikos ar kitų Centrinės Amerikos šalių link. Kuo toliau, tuo buvo aiškiau, kad Rytų kryptimi paprastai niekas neplaukia, t.y. Kuba buriuotojams – bene paskutinė Karibų salų stotelė. Pagrindinė problema – iš Rytų pučiantys vėjai, kurie jachtas priverčia plauktiįjungus variklį, o ne burėmis.

Buvom sutikę 30-metę prancūzę Estelę – didelės, prabangios jachtos kapitonę. Ji kaip tik ieškojo įgulos, tačiau išplaukti iš Kubos žadėjo tik po mėnesio. Be to, jachta buvo komercinė. Už keliolika tūkstančių dolerių siūlomas 1–2 savaičių pasiplaukiojimas per Karibų salas. Mes, neturintys buriavimo patirties, būtume ne profesionalios įgulos nariai, o našta kapitonei.

Kuo daugiau ieškojome, tuo galimybės tęsti kelionę per Karibų salas mažėjo. Todėl nusprendėm vykti atgal į Centrinę Ameriką. Ėmėm dairytis jachtos, plaukiančios į Panamą.

Pakeitus kelionės tikslą, pagyvėjo ir laivo paieška. Jau pirma sutikta jachta su Prancūzijos vėliava sutiko mus nuplukdyti iki Panamos. Deja, kapitonas Luisas pakeleivių nemokamai neėmė. Pasak jo, padengti prieplaukos ir amortizacijos išlaidas, jis iš keleivių prašo 15 eurų dienai. Šį brangų pasiūlymą turėjome galvoje, tačiau bandėm kalbinti ir kitus būriuotojus, nes norėjosi susirasti „nemokamą“ jachtą.

Kitoje prancūziškoje jachtoje „Cheeca-bey“ susipažinome su dviem karjerą baigusiais stomatologais Cathy ir Jean-Jacques, arba tiesiog Žė-Žė, kurių kelionė per pasaulį turbūt tęsis dar daugelį metų. Jie kaip tik ruošėsi plaukti Panamos link. „Atplaukėm su trimaranu, kuris sugedo, o dabar esam priversti ieškotis kito laivo”. Tokios mūsų istorijos pakako, kad šie prancūzai sutiktų mums nuplukdyti iki Panamos. Susitarėm pas juos vėl užsukti savaitės gale.

44 feet long Cheeca-Bey

Šeštadienį dar kartą aplankėme „Cheeca-bey“. Buvom supažindinti su jachtos interjeru. Mums skyrė siaurą dvigulę lovą jachtos priekyje. Be to, turėjom net nuosavą tualetą. Smulkesnius daiktus galėjom susidėti į sandariai uždaromus stalčius bei mažą lentynėlę tualete. Prisiminę Stiuarto trimaraną, pagalvojome, kad šios jachtos vidus buvo daug švaresnis ir tvarkingesnis. Pas prancūzus su savo kuprinėmis atsikraustėme jau kitą dieną, per Katjos gimtadienį – vasario 18-ąją. Jautėmės kaip namie – turėjom savo kampą, lentynėles daiktams ir nuostabius laivo savininkus.

Cienfuegos prieplauką palikome dar po dviejų dienų. Į Panamą keliavome ne iš karto. Dvi dienas praleidome prie Cayo de Dios – dviejų mažų salelių. Įsitaisėm su inkaru ir mėgavomės žydru, permatomu vandeniu. Kapitonas Jean-Jacques pusę dienos praleisdavo nardydamas po koralus ir gaudydamas jūros vėžius, vorus bei kitas gėrybes. Čia, beje, prasidėjo mūsų žuvies valgymo maratonas.

Two women - Cathy and Katja :)

Kita mūsų stotelė – Cayo Largo. Tai gana didelė salelė, skirta tik turistams. Čia nėra turgaus ar vietiniams skirtų parduotuvėlių, kuriose galėtum nusipirkti maisto vietinėmis kainomis. Saloje – tik restoranai, viešbučiai, pramogos turistams ir, žinoma, nuostabūs puraus smėlio pliažai. Čia, numetę inkarą netoli pliažo, jūra ir karšta saule mėgavomės keturias dienas.

Pirmadienį, vasario 26 d., pagaliau išsirengėme į Panamą! Ryte susitvarkėm migracijos dokumentus, atsižymėjom pas pasieniečius, pakėlėm inkarą ir pasukom beribės jūros link. „Na ką, keliaujam į Panamą!”, tarė prancūzė Cathy ir kapitonui manevruojant iš prieplaukos, ėmėm ruoštis ilgai kelionei.

Dviguba žuvies porcija kiekvieną dieną. Toks buvo mūsų kapitono Žė-Žė meniu. Būriuodami į vandenį buvom įmerkę meškeres su plastmasiniais mailiais, tad beveik kiekvieną dieną pagaudavome metro ilgio žuvis. Jų mums keturiems užtekdavo per akis. Deja, bet mes su Katja, o vėliau ir Cathy vis tik nesugebėjom valgyti daug žuvies kiekvieną dieną. Tiesiog, buvo per daug. Po kelių žuvingų dienų mieliau išsivirdavom daržovių su ryžiais ar avižų košės.

Tiesą pasakius, šešios dienos jūroje šiek tiek pabodo. Mūsų organizmai nebuvo įpratę prie gyvenimo linguojančiame laive. Geriausiai jautėmės ilsėdamiesi lovoje arba sėdėdami lauke ir stebėdami jūrą. Bet kokie bandymai skaityti ir rašyti, net valgio gaminimas, šiek tiek apsukdavo galvą, todėl nieko neveikimas tiesiog vargino. Aš geriau pasijutau jau ketvirtą dieną, tad galėjau šiek tiek padirbėti su nešiojamuoju kompiuteriu ar ką nors paskaitinėti. Tuo tarpu Katja stabiliau jaustis pradėjo tik kelionei baigiantis, todėl visas kitas dienas daugiausia praleido gulomis.

Būriuojant geriamo vandens rezervai buvo riboti. Jam pasibaigus, būdavo įjungiama vandens gaminimo sistema, kuri iš jūros vandens per valandą paruošdavo 50 litrų nesūraus vandens. Šis gaminys prarasdavo bet kokius minerales, skonis būdavo nekoks. V

the captain Jean-Jaques

andens turėdavome ne per daugiausiai, tad maudydavomės tik jūros vandeniu. Jachtai plaukiant mažu greičiu, sėdėdami ant laivo galo ir naudodami kibirą su virve, šiaip ne taip apsiprausdavome. Įdomu buvo tai, jog paprastas kietas muilas buvo tiesiog nenaudingas. Jis sūriame vandenyje nemuilino. Atrodė, lyg trintum plastmasės gabalą. Labiausiai tiko šampūnas. Po pirmų sūraus vandens dušų gan keista būdavo justi slidžią odą, tačiau po dienos kitos tiesiog pripratome.

Džiaugsmingai sutikome naujieną, kad pusė kelio jau įveikta. Nuo to momento pradėjome skaičiuoti, kada turėtų pasirodyti žemyno krantai. Šeštos dienos vakare pagaliau pamatėme Panamos šviesas. Į mažą senovinį Portobelo kaimelį atplaukėme vėlyvą naktį. Pasišviesdami prožektoriais nuleidome inkarą ir visi laimingi nuėjome miegoti – pagaliau atplaukėme!!!

×××××

Baigdamas šią istoriją norėčiau pridurti, jog keliauti pakeleivingomis jachtomis nėra labai lengva. Tai toli gražu nepanašu į keliavimą pakeleivingais automobiliais, kuriuose paprastai praleidžiamos vos kelios valandos, bet ne dienos. Kelionė jachtomis labiau primena beldimąsi į namo duris ir prašymą apsigyventi nepažįstamųjų namuose. Laive su šeimininkais teks praleisti 24 valandas per parą ir jūroje nebus kur pasitraukti, todėl labai svarbu elgtis diplomatiškai, prisidėti prie gyvenimo išlaidų (valymo priemonių, dujų viryklei, maisto, vandens) ir susitaikyti su šeimininkų diktuojamomis taisyklėmis.

Kartu su Katja (vokiete iš Leipcigo) savo beribią kelionę pradėjome skrydžiu iš Belgijos į Meksiką 2006-ųjų sausio 13-tą, penktadienį (keistas sutapimas!). Keliaujame antrus metus, neturėdami laiko apribojimų, todėl nieko ir neplanuojame. Gyvename šia diena. Dažnai sudarome dienos maršrutą tik atsikėlę. Pasižiūrime į žemėlapį, pasirenkame kryptį, ir judam pirmyn, o kartais ir atgal. Keliaujame autostopu, nes tik taip galime pažinti skirtingų socialinių grupių žmones. Nešiojamės mažą palapinę, nes mėgstame laisvai pasirinkti nakvynės vietą. Esam pasirengę tiek geriems, tiek ir blogiems patyrimams, nes tikime, kad niekas nenutinka be priežasties. Iš kiekvienos situacijos galime pasimokyti ir atrasti kažką nauja.

Mūsų kelionės tikslas – pasaulio žmonės. Manome, kad tik per juos galime pamatyti tikrąjį šalies veidą. Stengiamės kartu su jais pagyventi, pajusti jų kasdienybę bei nuotaikas. Aplankytų vietų įvaizdį mums kuria ne televizija ar skaitomi laikraščiai, bet susitikimai, bendravimas ir gyvenimas pas vietinius žmones.

Įdomūs Meksikos žmonės

Meksika buvo mūsų pirmoji šalis Amerikos žemyne. Pusantro mėnesio praleidome Meksikos pietuose esančiame Jukatano pusiasalyje. Čia netrūksta turistų, kurie, naudodamiesi pigiais skrydžiais, atskrenda į Kankuną. Pastarojo miesto (kurorto) apylinkėse dažnai sutikdavome žmonių ir matėme gamtą, kuri nukentėjo 2005 m. spalį nuo uragano „Vilma“.

Jau pirmomis savaitėmis Jukatane susipažinome su žmonėmis, vėliau tapusiais gerais draugais. Vieną vėlyvą popietę atvykome į Čikčulub (Čicxulub) kaimelį prie jūros, netoli Puerto Progreso. Policijos poste pasiteiravome, kur būtų saugu pasistatyti palapinę. Pasiūlė pajūryje. Čia pliažo nedaug buvo likę, nes vos už 20 metrų stūksojo vasarnamiai. Pastabėjom trijų aukštų namą, kur butai paprastai nuomojami nuo žiemos pabėgusiems Kanados pensininkams. Priešais pastatą žaliavo minkšta pieva, tad pirmajame aukšte gyvenusios inteligentiškos meksikiečių porelės paprašėme leidimo įsikurti priešais jų langus.

Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, lenkęs palapinę į šoną. Pasitelkę fantaziją, kinų gamybos konstrukciją sutvirtinom virvėmis ir rąstgaliais. Pirmojo aukšto kaimynai, Jorge ir Patricia, susirūpinę, ar tik mums nešalta, pakvietė arbatos. Tą vakarą pas juos sėdėjome iki vidurnakčio. Galiausiai gavom leidimą palapinę perkelti tiesiai šalia jų balkonų durų, kur buvo šiokia tokia užuovėja. Ten įsikūrę praleidome net tris dienas. Kaimynų bute naudojomės dušu, kartu su jais pusryčiavom ir pietavom. Jorge – buvęs trijų Meksikos valstijų turizmo ministras, o Patricia – menininkė. Šiuo metu ji vykdo kūrybinį projektą su kaimo moterimis, kurio tikslas – populiarinti vietinius rankdarbius tarp turistų. Beveik po metų, prieš Kalėdas, pas juos ir vėl užsukome. Šį kartą jie jau buvo įsikūrę dideliame dviejų aukštų name, kuriame atskirą kambarį gavome ir mes. Su šia porele iki šiol draugaujame.

Kitas įdomus nutikimas Meksikoje buvo savaitgalis, praleistas menonų (angl. mennonites) šeimoje. Menonai – religinė bendruomenė, kuri kadaise masiškai emigravo iš Vokietijos į Rusiją, o iš ten XX a. pradžioje persikėlė į Šiaurės Ameriką. Jie kalba senąja vokiečių kalba, kurios tarimas veikiau panašus į olandų. Dauguma menonų – žemdirbiai. Tai keisti žmonės. Kai kurios bendruomenės išlaikiusios šimtametes tradicijas – automobiliais važinėti draudžiama, naudojami tik traktoriai plieniniais ratais, draudžiama įsivesti elektrą, rengiamasi vienodo stiliaus drabužiais, į miestą prekių parduoti važiuoja tik vyrai, vesti ar tekėti už ne menono dažniausiai draudžiama. Paprastai menonų bendruomenė turi savo mokyklą, kurioje išsilavinimas grindžiamas Naujuoju Testamentu. Vaikai mokosi 6–7 metus ir vėliau eina dirbti į laukus. Tiesa, moterys ir mergaitės paprastai darbuojasi namų ūkyje: verda valgį, skalbia, tvarko namus.

Mūsų aplankyta menonų bendruomenė vadinosi Nueva Trinidad. Čia gyvena apie 30 šeimų. Visų apsirengimo stilius – vienodas ir senamadiškas. Moterys paprastai vilkėjo tamsias sukneles ir skarą, o skrybėlėti vyrai dėvėjo tamsiai mėlynus kombinezonus ir dryžuotus marškinius. Automobilių čia niekas neturi, vienintelė motorinė priemonė – traktoriai guminiais ratais. Sekmadieniais į bažnyčia keliaujama su arkliu ir karieta. Elektros tiekimas buvo teigiamai priimtas bendruomenės valdybos, todėl čia namuose galima buvo rasti šaldytuvą ir net mikrobangų krosnelę. Artimiausiame meksikiečių kaimelyje menonus giria kaip darbščius ūkininkus. Pasak jų, į artimiausius miestus šie išsiruošia šeštadieniais, kur perka ir kitaip pramogauja. Jie negeria alkoholio, yra nekalbūs, tarp savęs bendrauja nesuprantama kalba (senovės vokiečių). Daugelis menonų šeimų gimdo daugiau kaip dešimt atžalų, kurios kuria naujas menonų gyvenvietės visoje Meksikoje. Galbūt dar po šimto metų Meksiką valdys menonai? Su į svečius pasikvietusia šeima apsikeitėme adresais. Ne kiekvienas iš jų raštingas, tad parašyti bendruomenės adresą jiems prireikė valandos…

Mirusiųjų diena Meksikoje

2006 m. rudenį buvo įdomu dalyvauti mirusiųjų dienos („Dia del Muertos“) šventėje. Tai lietuviškų Vėlinių analogas. Pas mus ši diena, prisimenant išėjusius Anapilin, minima liūdnai, o Meksikoje – visi linksminasi. Jau savaitę ar dvi prieš šią šventę parduotuvėse pasirodo „mirusiųjų duona“, labiau panaši į saldų batoną. Be to, visur pilna kaukolės formos suvenyrų bei saldumynų, pagamintų iš cukraus.

Šios šventės tradicijos atkeliauja nuo ikikolumbinės Meksikos civilizacijos laikų. Senosios Meksikos gyventojai actekai tikėjo, jog mirusiųjų sielos kiekvienais metais sugrįžta aplankyti savo giminaičių. Šiais laikais žmonės namuose gėlėmis papuošia altorių, prie kurio mirusiems šeimos nariams aukoja vaisių, daržovių, duonos ir kitokių gėrybių. Kiekvienas Meksikos regionas turi savo altoriaus puošimo tradicijas. Tai labai svarbi šventė Meksikoje. Net mokyklos ir valstybinės institucijos paruošia savo altorius mirusiesiems. Kultūros centrai ir kai kurie muziejai per Vėlines siūlo trumpalaikes parodas su skirtingų Meksikos valstijų altoriais ir jų reikšmių aprašymais.

Naktį iš lapkričio 1-osios į 2-ąją suaugusieji eina į kapines, kur leidžia laiką su besiilsiančiais po žeme. Šalia kapinių šokami actekų šokiai ir kitos ceremonijos, lydimos būgnų ir kitokių muzikos instrumentų. Kitos dienos rytą visos kapinės mirga geltonai oranžiniais gvazdikais, kuriais išpuošti visi kapai. Po kapines slampinėja muzikantai, siūlantys už nedidelį honorarą mirusiajam šeimos nariui padainuoti nostalgišką baladę. Kiekviename mieste Vėlines švenčiamos skirtingai, tačiau svarbiausios tradicijos išlikusios Mixquic (netoli sostinės), Patzcuaro ir Janitzio miestuose.

Belizas mums paliko keistą įspūdį. Šioje šalyje yra daug viena į kitą nepanašių kultūrų. Nors oficiali kalba – anglų, daugelis bendrauja ispaniškai. Čia labai daug atvykėlių iš kitų Centrinės Amerikos šalių. Yra juodaodžių, kurių protėviai atkeliavo iš Afrikos. Nemažai čia ir menonų. Galima sutikti tiek senas tradicijas išlaikiųsių, tiek ir modernių, gyvenančių turtingą, amerikietiško stiliaus gyvenimą su dideliu namu ir naujausiomis technologijomis. Labiausiai nustebome Belize pamatę begalę kinų. Bene kiekviena parduotuvė ir kas antras restoranas čia priklauso kinams. Be visų išvardytų, dar būtinai sutiksite ir baltaodžių emigrantų iš Kanados, JAV ir kitų šalių. Pastarieji, ko gero, yra suvilioti anglakalbės šalies, nors gyvenimas čia nėra paprastas.

Daug kultūrų ir spalvų šalyje atrodo labai gražiai, tačiau didžiausia problema – Belize nėra tarpusavio integracijos. Kinai gyvena sau, beliziečiai sau, menonai – irgi sau. Mums ši atmosfera kiek priminė Pietų Afrikos Respubliką, kurioje yra 11 oficialių kalbų ir labai drug skirtingų bendruomenių.

Belize verslu užsiima tik kinai, menonai ir užsieniečiai. Bet kurioje srityje čia vis dar trūksta gero  aptarnavimo. Šia spraga naudojasi verslininkai iš Šiaurės Amerikos ir kuria savo įmones. Deja, verslą plėtoti nėra lengva, nes valstybinėse institucijose už stalo sėdi dirbti tingintys beliziečiai. Belize vargu ar pavyks surasti didelį prekybos centrą. Jau nekalbu apie kai kurių produktų deficitą. Paprastas pavyzdys – avižiniai dribsniai, kuriuos paprastai ruošiame pusryčiams. Jų Belizas negamina, parduotuvėse gali rasti tik 1,5–2 dolerius kainuojančių „1-minutės“ avižų pakuočių, atvežtų iš JAV. Na, gal produktų ir yra, tačiau trūksta jų įvairovės, be to, jie nėra pigūs.

Svarstėme, kodėl beliziečiai tokie nedarbštūs. Ši šalis atgavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos tik prieš 26 metus. Iki to laiko palies infrastruktūrą ir pramonę kūrė ne vietiniai, bet britai. Beliziečiai priprato būti tik patarnautojai, todėl tapę nepriklausomi neturėjo nei gabumų, nei noro kelti šalies ekonomiką.

Koper Banko paslaptis

Koper Bank (Copper Bank) kaimelis, kuriame praleidome penkis mėnesius, buvo keistokas. Vieta graži – šalia vanduo, džiunglės. Apsigyvenome poilsiavietėje, kurią perpirko kanadietis Džo ir jau keletą mėnesių vykdė remonto darbus. Mes jam padėjom dirbti, o jis mums leido viename iš namukų gyventi net 5 mėnesius nemokamai. Užstrigome tame kaime, nes netoliese radome kinę masažistę, kuri visą tą laiką gydė Katjos nugarą (ji turėjo šiokių tokių problemų).

Kaimelis mažas, gal 500 gyventojų, tačiau vienas su kitu jie nesisveikina ir mažai draugauja. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl? Tai buvo žvejų bendruomenė, tad kodėl gi jie nemėgo vienas kito? Kalbėjomės su keletu vietos užsieniečių, taip pat įdėmiai stebėjome kaimo įvykius… Galiausiai mįslę pavyko įminti. Belizas – tai viena iš pagrindinių kokaino iš Kolumbijos „stotelių“. Kriminalinė policija kartais „holivudiškai“ pasivaiko laivus su narkotikais. Jei pareigūnai būna bepagauną narkotikų motorlaivį, pastarojo komanda visus įkalčius tučtuojau išmeta į jūrą. Jei policijai pasiseka ir laivą prisiveja, narkotikų denyje vistiek neranda ir laivo komanda išvengia nemalonumų. Kitą naktį į darbą kimba Koper Banko žvejai. Žvejoja jie kiekvienas sau, nes tik tada laimikio nereikia dalintis su kitais. Patyliukais ši veikla dar vadinama baltojo vėžio gaudymu. Kitą rytą laimingasis žvejys veža savo laimikį į Korozal (Corozal) miestą ir ten už jį susišluoja apvalią sumelę. Loterija laimėta! Vakare visa šeima ir antros eilės giminės kviečiami į restoraną, kuriame džiaugiamasi laimėjimu. Taigi, loteriją laimėti bando visi, tačiau niekas apie tai nekalba su kaimynais. Dienos pabaigoje niekas nesako „labas“ konkurentams, nes kas gi norėtų turėti draugų sėkmės atveju?

Kitas labai įdomus regionas, kuriame teko apsilankyti, – Gelon Džag (Gallon Jug) ferma. Šis milžiniškas, 12 proc. visos Belizo teritorijos užimantis plotas, priklauso verslininkui Bovenui (Bowen). Jo vardą žino visi, nes jam priklauso vienintelė gaiviųjų gėrimų gamykla, kuri reklamuoja ir „Coca colos“ ženklą („Pepsi-colos“ Belize nebeliko prieš kelerius metus) bei vienintelė alaus darykla „Belikin“. Šiam verslininkui priklausančioje teritorijoje dominuoja džiunglės. Tarp jų galima rasti gyvulių ūkių, kavos ir kitų plantacijų. Fermos darbuotojams sukurtas dirbtinis Silvesterio kaimelis, kuriame šeimos aprūpinamos primityviu namu, vandeniu ir elektra. Vaikai eina į aukštos klasės privačią Gelon Džag mokyklą. Baigus mokslus, jiems pasiūlomas darbas Gelon Džag industrijoje. Įvažiavimas į šią didžiulę teritoriją saugomas ir svečiai įleidžiami tik iš anksto pranešus administracijai. Mes į ši valstybę valstybėje patekome nieko apie ją nežinodami. Prie „pasienio posto“ mus pasitiko vienas iš fermos vadybininkų ir gavome leidimą apsistoti Silvesterio kaimelyje prie upės. Buvo įdomu susipažinti su dirbtiniu Boveno pasauliu. Vienintelis nepatogumas šioje teritorijoje – negailestingai kraują čiulpiančios sparvos, kurios, nesvarbu, kur būtum, atakuoja dešimtimis.

Kelionių gidų neskaitome, todėl atvykę į naują šalį viską atrandame patys. Jau pirmosiomis dienomis Gvatemaloje stebėjomės, kiek daug žmonių nešiojasi ginklus. Kiekviena vaistinė ar parduotuvė turi automatu ginkluotą apsaugos darbuotoją, kuris vargu ar žino, kaip šaudyti. Matant tokius vaizdus, Gvatemala nesunkiai gali užsitarnauti pavojingos šalies reputaciją. Tačiau tai ir labai spalvinga šalis. Keliaujant iš kaimo į kaimą galima stebėtis vietinių indėnų įvairove bei jų spalvingais drabužiais, kurie kiekviename regione vis kitokie.

Gvatemalą iš Belizo atkeliavome kirsdami kukurūzų laukus per žirgų išminkytą purvą. Kitaip tariant,  buvom nelegalai. Gvatemalos mieste užėjome į migracijos departamentą, tačiau pareigūnai pasigedo Belizo išvažiavimo antspaudų, tad atsisakė mus legalizuoti. „Važiuokit atgal į Belizą ir gaukite antspaudus“, liepė mums. Į Belizą grįžti noro nebuvo. Viena iš priežasčių – užsieniečiams privalomas 19 dolerių išvažiavimo iš Belizo mokestis. Šešias savaites praleidome be Gvatemalos antspaudų pasuose. Paliekant šią šalį pasisekė. Gvatemalos pasieniečių būstinė buvo gatvės pakraštyje, įsimaišiusi tarp kitų parduotuvių. Apsimetėm nieko neišmaną ir, net neatsisukę į tą pusę, nužingsniavome Meksikos posto link. Pastarajame susitvarkėme dokumentus ir džiaugėmės laiminga nelegalaus statuso pabaiga.

Gvatemaloje kelis kartus nakvoti pasiprašėme karinėse zonose. Prie vartų budintys kareiviai paprastai nenorėdavo mums padėti, tačiau mums vis pasisekdavo. Netrukus pasirodydavo į zoną su prašmatniu automobiliu įvažiuojantis aukšto rango pareigūnas. Nakvynė karinės zonos pievose būdavo saugi ir rami, ir kartais net susilaukdavom eilinių, disciplinos užgniaužtų kareivukų dėmesio.

Pamėgom keliauti po Gvatemalos kalnų kaimelius. Patiko vėsus klimatas ir žmonių geraširdiškumas. Vieną vakarą išlipome ant kalno prieš pat Solomos miestelį, kurio panorama galėjome mėgautis nuo tos vietos. Artinosi lietus, reikėjo ieškoti ir vietos palapinei. Priešais degalinę stovėjo geltonas namas. Pasislėpdami nuo lietaus sulindome po stogu ir galvojom, į kurią pusę mums dabar būtų geriausia eiti ieškoti nakvynės. Lietus nesiliovė… „Tai gal paklausiam gyventojų, gal jie ką patars?“, – pasiūliau Katjai, rodydamas į namą, prie kurio glaudėmės. Ji pritarė. Pabeldėm. Duris atvėrė jauna moteris su vaikais. Papasakojom situaciją. Šeimininkė kiek pagalvojo ir daug nedvejodama pasiūlė mums apsigyventi pas juos. Vakare susipažinome ir su šeimos galva Izraeliu, automobilių mechaniku. Ši šeimynėlė (abu turintys beveik 30) jau augino keturis nuostabius vaikus. Šiuose namuose praleidome gerą savaitę. Taip susidraugavome su vaikais, kad šie net klausė, ar aplankysime juos per Kalėdas…

Praleidę beveik metus Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, norėjome kiek atitrūkti nuo šių žemių. Mums šovė mintis: „Kodėl nepasižvalgius po Karibų jūros salas?“. 2006 m. gruodį ėmėm ieškoti jachtos, kuri mus nemokamai nuplukdytų į kokią nors Karibų jūros salą. Ar mums pasisekė, skaitykite jau kitame žurnalo straipsnyje.

Na, gal geriau grįžkime prie draugo Che Guevaros, nes apie politiką daug kalbėti yra nuobodu. Prieš beveik dvi savaites Cuencoje nugriaudėjo nemokamas koncertas viename parke, skirtas Che 40-osioms mirties metinėms. Mus džiugino tai, jog prisirinko įvairaus amžiaus žiūrovų – tiek jaunimas, tiek senimas. Ant stalų pardavinėjo Che atributiką. Koncerto metu ant vieno didelio kartono nežinomas dailininkas čia pat nuo nuotraukos kopijavo ir tapė Che portretą. Išalkusiems pardavinėjo keptą iešminę kiaulę, tačiau ištroškusiems alaus nesimatė. Koncertas turėjo prasidėti 14:00, bet pagal Cuencos renginių tradiciją, pirmus garsus išgirdom apie 15:20. Tuo tarpu miestiečiai pradėjo gausiau rinktis dar po valandikės.

Štai keletas vaizdų iš popietės su Che Guevara:

<- Išprotėjęs ir supanašėjęs Che fanas.

Ta proga norėjom su jumis pasidalinti dainuška skirtą komendantui Che Guevarui. Šios dainos versijų yra šimtai – kiekvienas giedoja pagal savo stilių. Jums įdedam daugiau mažiau klasikinį šio kūrinio variantą, kurį kartais su Katja nevalingai užtraukiam virtuvėje.. “comendante che guevaraaaaa”

Dainos klausykitės čia: Victor Jara – Hasta Siempre Comandante Che Guevara

Kitą kartą atsiųsim jums dar dviejų stilių muzikos iš Pietų Amerikos – reaggeton ir vallenato, kuriuos girdime beveik kasdieną.

Linkėjimai ir iki greito!
Augustas & Katja

Policija blokavo centrinę miesto gatvę El Prado, nes vyko dviračių ralis. Sportininkų prie gatvės laukėm ir mes. Aš užsiėmiau patogesnę vietą fotografijoms. Šalia manęs ėmė knibždėti diedukas. “Iš kur esi?” jis paklausė. “Iš Lietuvos”, sakau. “A, tai ten tos Baltijos šalys…”. “Jo jo”…

international bicycle competition on main street of Cienfuegos

Pro šalį skuodė dviratininkai ir aš užsiėmiau fotografavimu. Kai anie pravažiavo, visai pamiršau apie dieduką ir sugrįžau pas Katją kitoje gatvės pusėje. Diedukas nusėkė iš paskos. Šmėžčiojo jis, šypsojosi ir galiausiai nusisukęs į medį vartaliojo iš kišenės išsitrauktus popiergalius.

30.000.000 Reichsmark - a German stamp from about 1943

Patraukėm pagrindine pėsčiųju gatve mirgančia parduotuvėmis. Už keletos blokų tas diedukas ir vėl ėmė maišytis po kojomis. Nieko neliko kaip užmegzti kontaktą. Kaip pradėjom su juo bendrauti, tai taip ir įstrigom toje vietoje gerą pusvalandį. Sužinojęs, kad Katja yra iš Vokietijos, iš savo kišenės kubietis išsitraukė karo laikų Vokietijos pašto ženklą. Ant jo buvo užrašyta – 30’000’000 raismarkių (karališkų Vokietijos markių).  Trisdešimt milijonų! Francisko (Francisco), toks buvo mūsų naujojo draugo vardas, norėjo tą pašto ženklą atiduoti Katjai. Atsisakėme. Nesam kolekcionieriai. Tegu jis pasilaiko tą brangenybę, gal pasitarnaus vieną dieną.

Francisco, a must to know

Pasakojom Franciskui apie mūsų keliavimo būdą. Jis buvo pirmas žmogus Kuboje, kuris suprato, kad nesame turistai, o kad tai yra mūsų gyvenimo būdas. Pavadino jis mus vagabondai – klajokliais. Isikando jis tą pavadinimą vagabondai ir vėliau vis kartojo, arba naudojo šį terminą pasakodamas apie mus kitiems. Užsiminėm, kad ieškom nakvynės. Francisko net negalvodamas užsikvietė į svečius: “jei tik norit, galit nakvoti pas mane. Pinigai manęs nedomina, apsistosit nemokamai.”. Bandėm išsiaiškinti kur gyvena. Kažkur 5 km už miesto. Transportas – šiokia tokia problema, bet nesunkiai išsprendžiama. “O kaip dėl policijos?”. “Aj, nieko ji nedarys, blah blah blah” – pradėjo aiškinti jis kažką savo greitakalbe.

Nebenorėjom daugiau slapstytis Kuboje. Nakvynė pas Francisko būt buvus nelegali, tad nenorėdami sukelti problemų nei jam, nei sau, jo pasiūlymo atsisakėme. Tuo labiau, kad jis atrodė besąs tikrai geras ir įdomus žmogus. Neduok Dieve sugadintume jam reikalus.

Su naujuoju pažįstamu praleidome dar kokią valandą visi drauge slampinėdami po miesto gatveles. Vienoje jų pro praviras namo duris pardavinėjo zapotę. Francisko mūsų užklausė ar esam ragavę šitą tropinį vaisių. Jo, pamenu, bandėm Belize, bet ne buvom baisiai sužavėti. Iš tikrųjų tai niekam nebuvo įdomi mūsų nuomonė. Francisko jau buvo beperkąs mums vaisių paragavimui. Manėm paims 2-3 ir gana. Kur tau. Pradžiai susirinko iš bliūdelio 3-4, bet vėliau kai į ranką nebetilpo, paprašė maišėlio ir susėmė visą tuziną, palikdamas pardavėjo indą tuščią.

Vienas jaunuolis siūlė nakvynę. 25 doleriai nakčiai. Francisko ėmė mus ginti ir priekaištauti – kas čia per kaina, šitie du keliauninkai iš Europos yra vagabondai, jie negali tiek daug mokėti, per brangu… Katja vis tik nuėjo pas nakvynės šeimininkę, tačiau pastaroji savo prabangaus kambario 10-čia dolerių įvertinti nedrįso.

Buvo po vidurdienio. Pats laikas užsįmti nakvynės paieška. Nusprendėm savo naujuoju draugu šiai popietei atsikratyti. Franciskui pažadėjom paskambinti kitos dienos ryte ir susitarti dėl naujo susitikimo bei apsilankymo jo namuose. Diedukas juokavo:
- aha, žinau jus, paskambinsit man rytoj ir pasakysit, kad nenorit pas mane atvažiuoti, nes bijosit.
- Ne ne, – tikinom jį – Mes tikrai atvažiuosim…
Na ir atviras tas Francisko. Kitas turistas tai gal iš tikrųjų taip pažadėdamas atsikratytų ir nebepaskambintų.

Turėjom HospitalityClub.org nario telefoną. Susukom tuo numeriu. Atsiliepė jo žmona Mary. Sutiko mus apnakvindinti už 10 dolerių. Tai buvo mažas dviejų su pusės kambariukų butukas trijų aukštų gyvenamajame name.

Tą pačią sekmadienio popietę pasivaikščiojom iki marinos su jachtomis. Pakeliui į mariną dviračių taksi ir arklių keleivinės karietos bandė mums įsiūlyti savo paslaugas. 1-2 doleriai už 2 km pavežimą. Brangoka, ne?

Cienfuegos marinoje susipažinome su pensininkais britais, keliaujančias per pasaulį su savo jachta SENTINEL. Šiaip dauguma sutiktų jachtininkų nieko neveikia, o tik nesustodami plaukioja pasaulio pakrantėmis. Pagrinde tai Vakarų Europos pensininkai. Kaži kada sutiksim Lietuvos pensininkus taip prabangiai pramogaujančius.

Minėti britai mus pasikvietė į svečius. Pavaišino gėrimais, pasidalinom nuotykiais. Deja, jų kita stotelė – Meksika. Mums nepakeliui. Užsiminė, kad Santiago de Cuba marinoje (pietų Kuboje) su panašia istorija kaip ir mes laivo ieškojo du broliai amerikiečiai. Išsiaiškinom, kad tai buvo mūsų pakeleiviai Stiuarto trimarane – Adamas ir Ovenas. Pas SENTINEL britus pažadėjom užsukti ir kitos dienos rytą, nes norėjom iš jų nusikopijuoti suomio sukurtą filmą apie lietuvį, kuris kovojo prieš sovietinį režimą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.

Be anglų užkalbinom ir prabangią grandiozinę jachtą su didžiuliu užrašu “www.WildTigris.com” ant burės uždangalo. Pakliuvo trisdešimtmetė raumeninga mergina, kuri pasirodė besanti laivo kapitonė. Ji su savo komanda po penkių savaičių ruošėsi plaukti kitų Karibų salų link. Deja, mums tiek daug laukti nesinorėjo. Be to, šiek tiek kamuojami jūros ligos, vargu ar būtume jautesi jaukiai tarp profesionalios apmokamos komandos. Užsukę į laivo tinklapį galite susipažinti kokios prabangios paslaugos yra siūlomos – lietuviškas metinis uždarbis už 1-2 savaites.

Na ką gi, į mariną reikėjo sugrįžti po poros dienų pertraukos, kai atplauks šviežienos. Cienfuegos prieplauka buvo praktiškai mūsų vienintelis šansas surasti ką nors plaukiantį link Džamaikos ar Dominikos Respublikos, todėl šiame mieste planavome praleisti keletą dienų, tam, kad po 3-4 dienų galėtume ir vėl patikrinti situaciją su laivais.

advertising in Cuba

Kai pirmadienį ryte ėjom pasįmti filmo kopijos iš SENTINEL jachtos pakeliui į prieplauką mus užkalbino priešinga kryptimi lėkęs dviratininkas. Tai buvo marinos darbuotojas Efraidas, kuris mus vakar matė besidominčius laivais. Vyrukas išreiškė norą pagelbėti mums. Užsiminė, kad yra vienas prancūzas vedęs kubietę. Gyvena Kuboje, tačiau dėl Kubos migracijos taisyklių, ilgiau nei 3 mėnesius jis šalyje būti negali. Ta proga, karts nuo karto jis plaukia į gretimas salas. Po 1-2 savaičių jis ruošėsi iškeliauti į vieną iš prancūziškų Karibų jūros salų. Tiesioginio kontakto su kapitonu Efraidas suorganizuoti negalėjo, tačiau pažadėjo iki pietų išsiaiškinti ar turime šansų patekti į laivą.

Antradienį susiskambinom su Francisko. Sutarėm susitikti centre ir drauge važiuoti į jo namą užmiestyje. Vienuoliktą valandą buvom sutartoje vietoje. Katja atsisėdo ant suoliuko, o aš nuėjau pasižvalgyti ką ten parduoda gatvėje. Staiga šalia savęs nugirdau šuns lojimą. hrrr…au…hrrr.au. Spėkit ką ten radau O gi Francisko!

Iki mūsų draugelio namų važiavome dalinai autobusu ir dar kokį kilometrą teko žingsniuoti. Dar prieš antrą pasaulini karą pastatytas namas stovėjo tiesiai ant pagrindinio kelio. Kitoje gatvės pusėje – restoranėlis su maža parduotuve. Dieduko name gyvena moteriške Liza su vaikais. Jiems jis leidžia apsistoti nemokamai. Namas erdvus. Kaip ir visuose kituose kubiečių namuose, daiktų čia daug nesimatė. Net pusę amžiaus naudojamoje vonioje su tualetu tebuvo veidrodis, varganas rankšluostis ir viskas. Nei dantų šepetukų, nei lentynėlių, nei muilo, nei šampūno, net tualetinio popieriaus, ir to nebuvo. Beje, durys taip pat neegzistavo. Iėjus į vonios patalpą ant praėjimo reikia pastatyti medinę konstrukciją, kuri ir pridengia visas grožybes.

Francisko asmeninis kambarėlis buvo paslaptingai užrakintas su maža spynele. Pasiknisęs savo kišenėse, jis surado raktelį nuo tos stebuklingos spynelės ir atverė duris į savo erdvę. Gyvena jis čia jau beveik šešiasdešimt metų, tačiau kambaryje daiktų apart trijų durų spintos, praktiškai, nebuvo. Tiesa, visas kambarys užverstas dulkėtu šlamštu. Įvairiausios nuolaužos, neveikiantys aparatai. Turbūt eilinis menkniekis rastas gatvėje galėtų puikuotis Francisko kolekcijoje. Turėjo jis ir įdomių eksponatų, kaip kad 1902 m. JAV dolerio cento monetų, keistų akmenukų, ir net bombą. Deja, pastarają mums parodyti jis taip ir pamiršo. Rado jis kadaise savo darže, bet niekas apie tai nezino. Mes, ko gero, vieninteliai kuriems Franscisko apie tai prasitare.

Beje, klausiau sito zmogelio kokio velnio jis malėsi po miestą tą dieną kai su juo susipažinome. Na, tiesiog buvo įdomu išgirsti ką nedirbantis kubietis iš užmiesčio gali veikti mieste. Pasak jo, tą rytą atsikėlęs galvoje išgirdo ūžimą: žžžžžžžž… “Turiu važiuoti į miestą!”, suprato jis. Pamatęs mus centre, net nedvejojo, kad mes esame tai, ką ūžimas ir pranašavo. Minėjo, kad prieš kelioliką metų buvo pas jį į svečius užsukę ir keliautojai iš Danijos. Juos taip pat susipažino gavęs ūžiamąjį signalą.

invited for lunch to Francisco's home

Per pietus namo moteriškaitė Liza paruošė didelius pietus su pupomis, daržovėmis, kukurūzų koše ir salotomis. Gardžiai kirtome ne tik mes, bet ir dar keli aplink besimalę vyrai. Nelabai supratau kas jie tokie bebuvo. Kaimynai, o gal tiesiog nuolatiniai valgytojai.

Turėjom paskambinti tarpininkui Efraidui ir išsiaiškinti apie galimybę susitikti su prancūziškos jachtos kapitonu. Efraidas pasiūlė susitikti autobusų stotyje poros valandų bėyje. Susitikimą atidėti kitoms dienoms nebuvo įmanoma. Ką gi, reikėjo viską mesti ir lėkti į miestą. Nepamirškime, kad buvome užmiestyje, ir su transportu Kuboje sunkoka. Autostopas čia visai neautostopinis. Turėjom skubėti. Galbūt tai mūsų potencialus šansas ištrūkti iš Kubos. Labai greitai su visais atsisveikinom, Francisko, žinoma, sugalvojo mus užlaikyti ir parodyti smulkmenas savo kambaryje. Negana to, jis prisijungė prie mūsų kelionei į miestą.

Gatvėje, aišku, niekas nenorėjo stoti, net automobiliai mėlynais (valdiškais) valstybininiais numeriais, kuriems imti pakeleivius yra privaloma. Kad ir kaip Francisko bandė mosikuoti savo rankutėmis, nė velnio niekas nestojo. Nuprendėm iki miesto ribos eiti pėsčiomis. Po šalį risnojo žirgas su krovinine karieta, tačiau važnyčiotojas į mūsų pastangas nerėgavo. Francisko neišlaikęs ėmė piktai rėkti, kad neva kaip tas vyras gali palikti lietuvį ir rytų vokietę ant ledo. Mes juk visi iš vieno klano. Iš komunistų kilę, turim vienas kitam padėti. Arklio savininkui širdelė suminkštėjo, jėzau koks aš neužjaučiantis, ir mus surinko. Francisko tęsė savo tiradą ir už kilometro jie visi ten bendravo draugiškai. Paleido miesto pakraštyje. Dar kiek paėjom ir radom “geltonojo” transporto inspektoriaus stotelę su dvidešimt laukiančiųjų. Francisko apsiėmė suorganizuoti mums transportą. Liepė geltonajam pirmenybę suteikti mums, nes neva labai skubam labai. Sustojo sovietinis džipas, gal uaz’u vadinasi, nepamenu. Francisko, nelaukdamas ką kiti pagalvos, į jį įšoko ir ėmė raginti mus. Greitai čia viskas vyko. Vietos buvo tik dviems, tad mūsų spirgančiam draugeliui teko išsilaipinti ir vietas užleisti mums. Durys užsidarė ir jau lėkėm centro link… Viskas vyko taip greitai, kad net nespėjome su savo paslaugiu draugu normaliai atsisveikinti.

7-door taxi, the Cuban limousine

Iš autobusų stoties paskambinom tarpininkui, kuris su dviratuku atmynė dar po 20 minučių. “Su kapitonu susitikti šiandien neįmanoma, nes keturioms dienoms išvyko iš miesto”. Tokią naujieną išgirdome iš Efraido. Tiek daug vargo dėl nevaisingos naujienos. Ech… Tiesą pasakius, nesupratome jo noro mums pagelbėti. Spėjom, kad tikisi honoraro, ar kažko panašaus. Žodžiu, tuo momentu jis daugiau negalėjo mums padėti. Beliko laukti kol sugrįš tas prancūzas. Lyg ir norėjome su vyruku atsisveikinti, tačiau jo akys keistai svyro žemyn, lyg nedrąsiai kažko laukė. “Galvojam tau duoti 5 dolerius už informaciją”, nenorėjome jo palikti nelaimingu, jeigu ką, nes jau atrodė jis toks kažkoks nuliūdęs. “Ne ne, baikit jūs”, labai nuoširdžiai atsisake… Ir ačiū Dievui Galų gale išsiskyrėme ir pažadėjom jį aplankyti marinoje, kai bus jo budėjimo diena.

limonade maker

Francisco sharing his history

Cienfuegos mieste, kaip anksčiau minėjau, gyvenom dvi savaites. Tad su Francisko susitikome ir trečią kartą. Pusę dienos praleidome valgydami ledus, gerdami gazuotą sirupą, rodė jis 40 metų senumo foto albumą su nuotraukomis iš Niujorko ir pasakojo apie nugyventus nuotykius. Dabar jį pagrinde išlaiko jo sesė, gyvenanti JAV. Kai buvo jaunas, jis pastoviai kursavo į JAV, bet vėliau apsistojo name prie Cienfuegos, kurį karo metu nusipirko jo mama. Dabar jis jau ieško kam tą namą galėtų perleisti. Siūlė netgi mums. Jei norėtume apsigyventi Kuboje, galim turėti jo namą. Deja, jis vargiai įsivaizduoja Kubos limituotą sistemą. Ten, praktiškai, neįmanoma parduoti ar perleisti savo privatų namą kitiems asmenims.

Nebent susigundysi mizerine kaina, kurią už tavo nekilnojamąjį turtą pasiūlys valstybė.

Esam pasauliniai vagabondai. Ta proga Francisko sugalvojo mus nutemti į labai labai pigią valgyklą. Klajojom gatvelėmis po nematytus rajonus. Kartais atrodydavo, kad 40 metų čia gyvenantis Francisko pasiklydo. Dar porą gatvių, porą posūkių ir mes jau čia. Menu buvo paprastas – bulijonas, ryžiai, pupos, mėsa ir viskas. Mes savo kolegai kelis sykius buvom minėję, kad mėsos nevalgome. Jis buvo labai miklus ir greitas – užsakė tris lėkštes vištienos bulijono su makaronais, tris porcijas keturias dienas keptuvėje skrudintų ryžių su pupomis bei lėkštę virtos kiaulienos gabaliukų. Spėkit kiek už viską sumokėjo? Ogi 9 pesus be kelių centų. O dabar spėkit kiek tai yra litais? Nei daug nei mažai – 1 litas! Jo jo, vienas litas už viską!

Francisco brought us to this restaurant for "social cases"

Tikra vieta vagabondams, ne? Francisko buvo labai laimingas vaišindamas mus tokioje pigioje vietoje. Biški susinervyjo ir jis, ir virėja, kai patiektas lėkštes su bulijonu atstūmėme. “Valgykit, valgykit, ko nevalgok”, nenustigo srėbiantis Francisko. Tuo tarpu mes traškinom ryžius su pupomis. Viskas tikrai labai pigu ir super gerai mažo biudžeto keliautojams, tačiau pagrindinis maistas – ne vegetarams. Davėm mūsų draugui 10 pesų už maistą, bet jis kategoriškai atsisakė – “jums ką pinigų gal nereikia? Keliaujate Kuboje, čia jums reikalingas kiekvienas centas. Nejuokaukit…”, ir atstūme pinigus atgal į mūsų pusę.

Tai tiek apie Francisko, o dabar tęskime laivo paieškos istoriją. Po kelių dienų pertraukos vėl apsilankėme marinoje. Efraidas atraportavo, kad taip ilgai žvejotas prancūzas jau laukia atvykstančių giminaičių ir vietos jo laive nebus. Tą rytą buvo didelis prancūziškų burlaivių antplūdis. Ant denio susitikom jauną italą Paolo ir jo kapitoną prancūzą iš jachtos SOLEJA. Jie iš karto suprato, kad esam tranzuotojai ir pasiūlė vakare susitikti detalesniam pokalbiui. Labai jau draugiški jie mums pasirodė. Italas laivą čia palieka, tačiau kapitonas planavo keliauti per Džamaiką į Panamą. Susitarėm kur susitikti, bet nepraleidom progos pakalbinti ir kitų. CHEECA-BEY jachtoje radome Cathy ir Jean-Jaques. Jie irgi traukė Panamos link. Po trumpo draugiško pokalbio jie mums davė suprasti, kad jei su SOLEJA keliauti neišdegs, jie mums pagelbės.

Vakare įdomiai bendravome su SOLEJA kapitonu ir jo keleiviu italu, tačiau pokalbio įdomumas baigėsi, kai pagaliau buvo prabilta apie sąlygas – 15 eurų per dieną, įskaitant maistą. Kitą rytą nieko nebeliko kaip sugrįžti pas porelę iš CHEECA-BEY. Jie be didesnių reikalavimų sutiko mus nugabenti atgal į Centrinę Ameriką. Nusprendėme atsisakyti ketinimų pasiekti Venesuelą per Karibų salas, nes išsiaiškinom, jog plaukiant iš vakarų į rytus vėjai tuose vandenyse nėra palankūs būriavimui. Tarp kitko, jei kas nors susigundytų keliauti su anksčiau paminėta jachta SOLEJA, kapitoną galima kontaktuoti per jo tinklapį:
http://soleja.free.fr/
Manau, jis už sąlyginai nedidelį mokestį su malonumu prįms jus į komandą.

Šitoje vietoje kaip ir baigėsi laivų paieškos istorija. Tuo tarpu atvykę į Cienfuegos pirmas 4 dienas praleidome pas šeimininkę Mary. Kiti keliautojai buvo užsirezervavę kambarį aš anksto, todėl persikraustėm pas jos tetą Ivoną (Ivonne), kuri kambario nuomos verslą pradėjo vos prieš keturis mėnesius. Pas ją pradžioje svečiavomės už 10 dolerių per dieną, tačiau kiekvieną minutę turėjome būti pasiruošę iš ten išsikraustyti, jei Ivona surastų turistus mokančius normalią nuomos kainą. Iš esmės ji darė mums paslaugą, ir už tai jai esame labai dėkingi. Kai sužinojome, kad CHEECA-BEY jachta mus paims į kelionę, iki išplaukimo nepilną savaitę gyvenome pas Ivoną, bet jau mokėdami kiek daugiau, tam kad neišmestų ji mūsų į gatvę

Ivona – labai įdomi, tvirta, ir kalbi moteris. Visai neatsiliekanti nuo savo mamos, kuri atrodo sveika, tačiau jau keletą metų nekelia kojos iš namų. Ivona yra baigusi anglų kalbos studijas, ir, savaime suprantama, daug metų dirbo mokytoja. Kai toks darbas atsibodo, įsidarbino ji į viešbučio viešųjų ryšių skyrių. Per tuos dešimt metų užmezgė neblogų kontaktų su užsieniečiais. Vieną dieną ji nusprendė duonai užsidirbti savo name nuomodama kambarį turistams. Leidimo šiam verslui ji laukė daugiau nei tris metus, nes, pasak jos, neturėjo šimto dolerių kyšiui biurokratams. O gal tiesiog nenorėjo jo duoti?

Ivonos name dar gyvena jos sūnus Alainas (Alain) su žmona. Tas vyrukas rodė didelį džiaugsmą, kai sužinojo, kad mano hobis – programuoti tinklapius. Vėliau keletą vakarų ta tema dažnai bendraudavom, nes jis irgi yra baigęs informatiką ir laisvu laiku užsįma tinklapių kūryba. Alainas pastoviai pūtė burbulą: “jau dabar matau kaip ateityje mes su Augustu šauniai bendradarbiausim ir vieną dieną nušluostysim nosį mikrosoftui…”. Kitaip tariant, kliedėjo jis kliedėsius. Šiaip aš nieko prieš bendradarbiauti, bet kai toks bendradarbiautojas nesugeba atsakyti į porą mano emailų, siųstų jau pasiekus Panamą, tai nežinau net kaip efektyviai galėtume ką nors nudirbti.

Pasakojo jis man, kad su draugu turi idėją verslui internete. Žinoma, Kuboje jie ten atsargiai su šituom turi veikti. Skundėsi, kad viskas yra – pinigai startui, idėjos ir panašiai, tačiau jiems reikia nusipirkti web-hostingą (interneto puslapių talpinimo paslaugą) tinklapiui. Problema, jog atsiskaitymas hostingą parduodančioms kompanijoms internete vyksta su kreditine kortele. O jos jie neturi. Reikia užsieniečio pagalbos, kuris galėtų sumokėti su plastmase, o jie atsiskaitytų grynais. “Galiu jums pagelbėti”, pareiškiau. Ir žinot ką? Atrodė tai buvo vienintelis stabdantis reikalas jų startui, tačiau per kitas penkias dienas, kol dar gyvenome pas juos, jis išsidrėbęs kėdėje aiškino, kad niekaip negali pagauti savo draugelio… Kodėl gi negalėjo sėsti ant dviračio ir nuvažiavęs prie draugo durų jį priremti? Nežinau… Bet burbulus pūsti juk irgi reikia talento Štai tokie tie jauni, kalbūs ir daug žadantys Kubos verslininkai…

Beje, Alainas dirba tinklo administratoriumi vienoje jaunimo organizacijoje, kuri veda nemokamus kompiuterių kursus jaunimui. Už pilną etatą gauna jis 16 dolerių per mėnesį. Tokie jau tie atlyginimai ten.
Čia darbuotojai turi labai lėtą internetą, kurį gali naudoti interneto naršymui, bei el.pašto skaitymui. Deja, bet nemokamų el.pašto adresų (kaip Yahoo, Gmail ir pan) turėti jiems neleidžiama. Liepia naudoti organizacijos sistemą, kurioje, ko gero, laiškai yra kontroliuojami atitinkamos valstybinės institucijos. Organizacijoje yra inspektorius, kuris peržiūri visus darbuotojų naršomus puslapius. Jei randa kažką panašaus į el.pašto tinklapius – adresas yra įtraukiamas į blokuojamųjų sarašą, o darbuotojas yra baudžiamas 1 mėnesio interneto atjungimu. Jei tas pats inspektorius pamato, kad kažkas susidomėjęs naršo po, pavyzdžiui, JAV naujienų portalus, šio tinklapio į juodą sarašą neįtrauks. Verčiau mandagiai pasikalbės su tuo drabuotoju, kad jis geriau skaitytų revoliucinio Kubos laikraščio “Granma” naujienas, kurios yra sveikesnės ir teisingesnės.

Vieną dieną Ivona pranešė mums gerą naujieną. 80-ies metų senumo tradicinės Kubos muzikos grupė iš Cienfuegos “Las Naranjas” (tariasi “las naranchas” – ispaniškai “Apelsinai”) šeštadienį koncertuos viename iš kultūros namų. Ar esate girdėję apie “Buena Vista Social Club” iš Kubos? Ši pasaulyje populiari grupė sukūrė įvaizdį, jog jų muzika yra Kubos tradicinė. Būtent panašų stilių groja ir Las Naranjas, tik jie nėra tiek daug keliavę kaip jų broliai. Vyriausias grupės daininkas – 92-ejų metų diedukas. Kitas ne ką jaunesnis – 84 metai. Ivona šią grupę puikiai pažįsta, nes jo darbo viešbutyje metu, karts nuo karto tekdavo suorganizuoti vietinius muzikantus turistų palinksminimui.

Ivona Apelsinus populiarina ir dabar. Bando ieškoti variantų, kaip tuos Apelsinus iškišti į užsienį. Prieš kelis metus jie apturėjo sėkmingą koncertų turą Japonijoje, dar anksčiau grojo Vokietijoje, Prancūzijoje ir dar keliose šalyse. Dabar jie ieško daugiau galimybių keliauti. Gal kas nors iš jūsų norėtų atsivežti Las Naranjas į Lietuvą? Keista, tačiau koncerto metu muzikantai neturėjo prezentacinių diskų pardavimui, kas šiek tiek apsunkina pasidalinti jų muzika su jumis.

Ivona taip globojo Apelsinus, kad aplinkiniams turistams prišnabždėjo muzikantams duoti arbatpinigių. Tiesa, žiūrovų toje mažoje vietoje nebuvo daug – gal 30-40, dauguma vietiniai. Mūsų šeiminkė teigė, kad paprastai muzikantams atlyginimus ir honorarus moka institutas, kuriam jie priklauso. Jei koncertuojama turistinėje vietovėje, muzikantai už tai nieko negauna, nes yra ne abejojama, jog pinigų jie susižers iš turistų. Nežinau kiek tame tiesos, nes po koncerto vienas renginį stebėjęs vyrukas-inspektorius priekaištavo Ivonai, kad ši bandė užverbuoti turistus artistų paramai.

Hi... statue of the most famous Cuban singer

Na, kaip ten bebūtų, Apelsinų koncertu likom patenkinti. Tai buvo nuostabus mūsų vizito Kuboje užbaigimas. Kitą dieną, per Katjos gimtadienį, persikraustėme į prancūzų jachtą CHEECA-BEY, su kuria praleidę keletą dienų Kubos salose, iškeliavome į kapitalizmą, į Panamą…

Trinidado stotyje apie mūsų autobusą žino visas miestelis, todėl įvažiuojant į aikštelę pro langus galėjai stebėti besišypsančias moteriškaites, kurios atvyko žvejoti turistų į savo namus. Mes su Katja nusiteikėm ieškoti varianto už 10 USD. Porą moteriškaičių iš šitos kainos tik pasijuokė, tačiau vėliau viena iš jų sugrįžo su pasiūlymu. Sekti paskui ją nebuvo lengva, nes Trinidadas pilnas akmenais grįstų gatvelių, todėl Katjos traukiamas vežimaitis su kuprine vis kabindavosi už akmenų.

Mus atvedė pas seną seną moteriškaitę. Vieta nebuvo legali nakvynė turistams. Mums siūlė lovą pereiname kambaryje tarp senelės kambarėlio ir virtuvėlės. Čia taip pat zujo jaunas vyrukas invalidas – jo rankos ir veidas buvo šiek tiek paralyžuotas. Vieta nebuvo prabangi, bet užtat už 10 dolerių. Norėjome privatumo. Senutė nebuvo labai laiminga kai paaiškinom, jog pereinamas kambarys mums netinka. Buvom pasiūlyti panašių nelegalių sąlygų ir name kitoje gatvės pusėje. Savo reikalavimais visus aplinkui tik nuliūdinom, todėl patraukėm kitų gatvelių link. Ant vienos atokesnės sankryžos mąstėm apie avižų košę pusryčiams. Specialiai atsisėdom ant kampo, kad suinteresuoti praeiviai turėtų progos mums pasiūlyti nakvynę.

Netrukus pasirodė arklio karietą su prakiurusia padangą stūmęs senukas. Jis mūsų užklausė dėl nakvynės, ir mes sutikom pažiūrėti kas yra siūloma, jei kaina bus ne didesnė 10-ies dolerių. Jis paprašė palaukti kol savo priekabą nugabęns į padangų taisyklą, o kai sugrįžo nusekėm iki jo namo su didele šeimyna. Čia mus pasodino ant kėdžių ir liepė palaukti. Senuko sugrįžtant laukėm geras 20 minučių. Jam pasirodžius, paprašė sekti paskui jį į kitą vietą, o kuprines, dėl blogo kelio jis pažadėjo atgabenti vėliau su savo priekaba.

Atvedė mus pas savo anūką, kuris gyveno su poros metų sūnumi ir tevais. Tai buvo primityvus kvadratinis plytų namas pačiame Trinidado pakraštyje. Pro langą matėsi didelės kalvos ir miškai. Mums buvo pasiūlytas pusiau atitvertas kambarėlis viename namo gale. Čia, atrodė, galėsim atsipūsti, todėl sutikom įsikurti pas juos. Kol laukėm kuprinių, bendravom su tuo vaikinuku, kuris rūpinosi po kambarius besiblaškančiu bambūzu. Vyruko vardo nepamenu, tad pavadinkime jį paprastai – Jonu. Kaip ir eilinis kubietis, Jonas labai greitai pradėjo kalbą apie pinigus. Apie tai, kaip visiems sunku, kad brangiai kainuoja ir vienas, ir kitas. Taip kalbėjo Jonas, kojas įsispyręs į tarp pasaulio keliautojų populiarius TEVA sandalus ir vilkintis oranžinę NIKE maikutę. Pasakojo, kad pats nedirba, bet pragyvena iš komisinių, kuriuos užsidirba turistams organizuodamas pramogas. Jis turbūt nelabai suprato, kad už 10 dolerių nakvynės ieškojome dėl taupymo priežasčių. Lyg tarp kitko pokalbio eigoje užsiminė, kad jei norėtume, jo kaimynas galėtų su arkliais pavedžioti po kalnus. Šiaip, neva, tokia paslauga kainuoja 15 dolerių, bet kaip mums jis suorganizuotų už 10. Pasak jo, nuomotis motociklą yra brangu – 24 USD dienai. Jei norėtume iki marinos, kuri yra už 10 km, važiuoti šia transporto priemone, mes galėtume sumokėti 14 dolerių, ir likusius 10 jis pridėtų iš savo kišenės ir motociklą naudotų vakare. Dar klausė ar kartais neturim CD plejerio. Pasak jo, užsienyje jų kaina 15 dolerių, o Kuboje jis rastų pirkėją už 30. Esam tikri, kad daug jis čia mums blevyzgojo ne iš geros širdies, o todėl kad seilės varvėjo iš noro pasipelnyti.

Į namus grįžo ir Jono gimdytojai. Tėvukas turėjo rimtų problemų su akimis, neseniai turėjo operaciją, todėl visą likusį laiką jį matėme tamsiais akiniais besvajojantį ant kėdės. Mama atrodė draugiška, bet vėliau nuomonė sublogo, kai ją girdėjome sėdinčią pas kaimynus ir apkalbančią mus – užsieniečius. Mūsų vedlys-senukas kuprines atvežė ne savomis priemonėmis, o su miesto transportu – arkliu kinkyta priekaba 8-iems keleiviams. Nors kuprines galėjom atsigabenti ir patys, dabar turėjome dar sumokėti ir tam vežėjui. Klausėm Jono kokie čia įkainiai. Jis, lyg mes pinigų neskaičiuotume, tik numojo ranka – “duokit jam dolerį ir gerai bus”. Nu nu, dolerį. Galų gale gal ir per daug sumokėjom, bet iš kišenės iškrapštėm 15 pesų – šiek tiek daugiau nei pusę dolerio. Mums šių namiškių požiūris į užsieniečius pradėjo nepatikti…

Dušas šiame name – kibirinis. Karšto vandens Jonas prišildė su didele spirale. Maisto gaminimui mums pasiūlė naudoti viryklę dirbančią su žibalu ar panašiu degiuoju skysčiu. Tas skystis varvėjo per visus daug atitarnavusios vienskylės viryklės kraštus. Visą laiką šalia mūsų noromis, nenoromis, o gal iš smalsumo prie mūsų budėjo arba Jonas, arba jo motina. Tiek ant lovos gautame kambarėlyje, tiek virtuvėje – nedavė jie mums ramybės. Vis klausinėjo kas čia, kas ten, vis jiems įdomu buvo. Net į tą kambarėlį jie vis ko nors užklysdavo – tai į komodos stalčių kokio triusiko prisireikdavo, tai kokios tabletės. Gražiausia buvo kai Jonas tame kambarėlyje prieš didžiulį veidrodį sugalvojo skustis. Na, suprantama, netikėtai čia mes juos aplankėme, bet negi jie niekada svečių nėra turėję?

Trinidad's huge central market

Dieną praleidome slampinėdami po Trinidadą. Labai nuobodus miestukas, sakyčiau. Gatvės siauros, akmenuotos ir visos vienodos. Namai žemi, jaukūs, maži, bet visi daugiau mažiau panašūs. Žmonės orientuoti tik į turistus – patyliukais siūlo nakvynę arba vakarienę už 6 dolerius. Vienintelis kas buvo vertas dėmesio – didžiulis turgus miestelio gale. Čia radome nemažai daržovių ir vaisių, kurių jau buvom išsiilgę. Beje, Trinidado išvaizdą galima šiek tiek palyginti su San Cristobal de las Casas Meksikoje. Tik pastarajame žmonės labai skirtingą, jaukesnę atmosferą yra sukūrę, ir gyvenimas, žinoma, laisvesnis bei įvairesnis.

Tik atvykę į Trinidadą planavome praleisti čia dvi naktis, nes turėjome patikrinti jachtų situaciją marinoje. Šeimynėlei, pas kurią apsistojome, taipogi sakėm, kad pas juos praleisime mažiausiai dvi naktis. Deja, bet jau vakare rezgėm planus kaip čia lengviau iš to namo ištrūkus, kad nereikėtų niekam nieko aiškinti. Kitos dienos rytą atsikėlėm labai labai anksti. dar švito. Namiškiai po vakarykščių parčių kietai miegojo. Pasinaudojom proga ir ant stalo palikę sutartus 10 dolerių patyliukais išsikraustėm. Turėjom naują planą. Miesto centre susirasti privatų nuomininka, kuris už mažą mokestį sutiktų pusei dienos priglausti mūsų kuprines. Tuo tarpu mes nulėktume iki marinos ir po pietų keliautume iš Trinidado į Cienfuegos (90 km).

Susirasti kuprinių saugotoją nebuvo sunku. Vyrukui pasakėm, kad sugrįšim per pietus. Kubietis pasinaudojo proga ir pasiūlė mums sugrįžus pagaminti pietus (už atitinkamą mokestį, žinoma). Deja, bet maistą gaminamės patys. Davėm jam už saugojimą 1 dolerį. “Ar gerai?” paklausėm nenorėdami, kad jis jaustųsi nuskriaustas. Tas pažiurėjo į 1 konvertuojamo peso kupiūrą ir visai nekukliai atsakė – “dar vieną”. Pažadėjome antrą dolerį sumokėti sugrįžę.

Trinidado gale radom arkliu kinkytos priekabos transportą į kaimelį Casilda už 6 km. Kažkur šalia jo turėjo būti mūsų ieškoma marina. Vieno turisto Lonely Planet gide perskaitėm, jog arkliai iki Casildos kainuoja 2 pesus (0.20 Lt). Karietoje jau sedėjo porą keleivių. Prieš įlipdami dar kartą pasiklausėm kainos. Važnyčiotojas (berods, taip jie vadinas?) pamatęs mūsų baltą odą, matėsi kaip smegenėlese įjungė gudrų kalkuliatorių, – kiek gi čia užsiprašius? Pauzė akivaizdžiam atsakymui buvo per ilga. Net vienas iš keleivių, jaunas vaikinukas, nedrąsiai pralemeno “d..o..s” (du). “Dos pesos?” išlaukęs tinkamo momento greitai perklausiau. Vairuotojui nieko neliko kaip pripažinti jo smegenėlių lėtumą.

Casildoje buvom nukreipti į netoliese esantį Ancon pusiasalį su pliažais, daugiažvaigždutiniais viešbučiais ir marina su jachtomis. Iki to taško sutranzavom žigulius valdiškais numeriais. Jie keliavo į vieną iš viešbučių. Pinigų už pavežimą neprašė, todėl neprieštaraudami išlipom. Už kelių šimtų metrų jau stiebėsi jachtų stiebai. Kaip tik tuo metu rinkosi grupė užsieniečių, kurie buvo išsipirkę dienos turą katamaranu. Marinos darbuotojai mus palaikė vienais iš jų. Galbūt turėjom šansą nemokamai pasiplaukioti?

Marinoje radome tik du užsieniečių laivus. Jachtą iš Floridos ir prabangų ispanui priklausantį katamaraną su Panamos vėliava. Abiejų burlaivių savininkai buvo laikinai išvykę, todėl ant šitos marinos uždėjom kryžiuką – “Patikrinta!”.

Užsukom į pliažą priešais grandiozinius viešbučius. Čia saulutėje kaitinosi šimtai Kubos pensininkų. Pliažai – vieši, tačiau šalia viešbučio esantys dušai skirti tik klientams. Bet mes išlaukėm momento kai apsauginiai buvo tolėliau ir po pasiplaukiojimo jūroje nušuoliavom po dušu. Vienas iš apsauginių mums mandagiai paaiškino, kad dušai skirti tik tiems pensininkams apsistojusiems “all inclusive” viešbutyje.

Į Trinidadą sugrįžome apie vidurdienį su tuščiu autobusu turistams, kuris po trumpų derybų mus atvežė už dvigubai mažesnę kainą (šiaip kainuoja 2 doleriai žmogui).

cooking in a side street - a picture of us became a Cuban sovenir for two French

Susirinkome savo kuprines iš saugotojo ir vienoje centro gatvelėje prie namo įkūrėm mažą virtuvėlę – buvom alkani. Čia patapom turistų atrakcija. Mus, gaminančius pietus gatvėje, intensyviai fotografavo du turistai iš Prancūzijos.

Papietavus prasidėjo tradicinė istorija – žingsniavom miesto galo link. Buvom išsimaudę, pavalgę, pailsėję, todėl kitą naktį galėjom sau leisti nakvoti palapinėje. Kadangi marinoje nieko doro neradome, kita laivų žvejojimo stotelė – didmiestis Cienfuegos už 90 km. Trinidado miestelis baigėsi gan greitai. Prasidėjo bemedžiai laukai su spygliuotomis tvoromis. Nutarėm stabdyti tik mašinas su turistais, nes jie supras mūsų norą nakvoti palapinėje ir išleis keletą kilometrų prieš Cienfuegos. Mums pasisekė. Sustojo jauna panelė iš Kanados, vardu Nataša. Ji nuomotu automobiliu po Kubą keliauja viena ir šiomis dienomis buvo apsistojusi Trinidade. Ji skundėsi, kad šį vakarą viskas jai buvo nuobodu, todėl sugalvojo porą valandų pasivėžinti iki artimiausių kaimelių.

Natasha helping to find a place to camp

Su Natašos ratuota pagalba ieškojome vietelės mūsų palapinei. Buvom įsukę į kelis šunkelius, tačiau aplinka nebuvom patenkinti. Galų gale už kokių 10-15 km privažiavom akmenuotą pajūrį, kurį nuo kelio blokavo medžiai. Ten netgi radome mažą mašinų pravažinėtą keliuką iki pat jūros. Mums patiko. Padekoję kanadietei čia ir apsistojome.

Pastatėm palapinę ant mažo smėliu padengto lopinėlio. Per akmenis nuėjom pasižvalgyti šalia jūros. Vienoje vietoje radome keliu dienų senumo laužavietę. Hm… Tikėkimės, kad šią naktį niekas nepasirodys… Širdutė ėmė stipriau plakti, kai laužavietėje pastebėjome besimėtančią adatą nuo švirkšto. Tai čia dar ir narkomanai renkasi? Trauktis iš šios vietos buvo per vėlu. Palapinę užmaskavome didelėmis lapuotomis šakomis. Lauke mėgavomės saulėlydžiu. Staiga tolumoje, anksčiau minėtu keliuku pastebėjau vyrą be maikute ir su užraitotomis žaliomis kelnėmis. Mūsų palapinė buvo lygiai tarp jo ir saulėlydžio, todėl ko gero jis mus pastebėjo. Greitai sulindome į palapinę ir kiek nerimavom kuo viskas baigsis.

Saulė nusileido. Kelyje girdėjom sustojusį automobilį. Atrodė, kad vėliau jis įsuko ir į keliuką link jūros. Mūsų ausys buvo visą laiką įtemptos, tad bet koks krebžtelėjimas mus dirgino. Dar kurį laiką rodėsi, kad girdime balsus arba ant kelio, arba kažkur pakeliui link jūros. Iki mūsų taip niekas ir neatėjo. Atrodė, kad mašinos ir balsai dingo, todėl susiruošėm miegoti.

Buvo apie devinta valanda. Išgirdome keliu risnojančius du žirgus ir vyriškus balsus. Garsai ir risnojimas pasuko jūros link. Ups. Girdėjom kaip per krūmus žirgų keliamas šlamesys artėja link mūsų… Širdys ėmė tuksėti penkis-šešis kartus greičiau. Kūnas įkaito. Kas mūsų laukia??? Buvom tikri – mus apiplėš! Jau tada kai įtarėm, kad mus galėjo pastebėti anas vyras, buvom pasiruošę nelaimės atvejui. Skaitmeninės kameros atminties kortelę paslepėm atskirai nuo aparato. Visas turimas kreditines korteles irgi daugiau mažiau suslepėm giliose vietose, išskyrus vieną, kurią praradus nebūtų daug žalos. Žinojom, kad svarbiausia yra išlikti ramiems ir su plėšikais bendrauti draugiškai, nes jie juk irgi žmonės.

Arkliai artėjo. Artėjo ir ta minutė, kai, ko gero, patirsime vieną iš nemaloniausių nuotykių mūsų kelionėje. Raiteliai apėjo mūsų palapinę, vienas vyrų net pasisveikino “Buenas nočes” (labas vakaras) ir tamsumoje sustojo priešais palapinę. Stambesnis vyrukas nušoko nuo savo arklio ir su didele agresija vanojo žirgui per galvą, neva nepatiko jam kažkas. Mes, parodydami draugiškumą, atsegėme palapinę ir pasisveikinom. Antrasis raitelis taipogi nusileido žemėn ir abu vyrukai priėjo arčiau prisistatydami kaip guardia frontera (pasienio apsauga). Mūsų nuotaikos netikėtai pasikeitė. Bent jau džiaugėmės, kad nėra taip viskas blogai, kaip manėme. Aš vyrų paprašiau, kad parodytų dokumentą, patvirtinantį, jog yra pareigūnai, o ne plėšikai Jie kažkaip keistai sureagavo, parodė į savo žalias uniformas su užrašu “ministerio del interior” (vidaus reikalų ministerija). Na gerai, šį kartą jais patikėjome, nes Kuboje vargu ar žmonės drįs padirbinėti tokias uniformas.

Agresyvusis pareigūnas buvo gal 35 metų amžiaus, drūtas. Antrasis – jaunas gal 22-25 metų vaikinukas, turintis daug pozityvesnę ir draugiškesnę išraišką. Vyresnis vedė pokalbį ir, aišku, ėmė klausinėti, ką gi čia veikiame, kaip atsidūrėme ir panašiai. Žinoma, pirmiausia paprašė jie mūsų pasų. Šiek tiek keista, bet jie neturėjo net žibintuvėliu, todėl turėjom jiems šviesti savais. Nusirašė visus duomenis ir sunkiai tikėjo, kad mes kęliaujame pėsčiomis. Nenorėjome užsiminti apie tranzavimą ir panašius dalykus, nes žinom, jog Kubos valdžia tokių keliautojų tikrai nemėgsta.
- Tai iš Trinidado iki čia atėjot pėsčiomis?, – netikėjo tas agresyvesnis.
- Na, dalinai… Dalį kelio pavežė viena užsienietė iš Kanados?
- Iš Kanados?
- Jo.
- Kodėl nevažiuojat autobusais?
- Tai kad pėsčiomis keliauti mums įdomiau. Patinka gamta. Tai tiesiog mūsų būdas pažinti pasaulį.
- Ir ką, visada nakvojat palapinėj???
- Ne, ne visada. Tačiau jei esame vidury laukų ir sutemsta, nieko negalime padaryti. Turime nakvoti gamtoje.
- Hm, aš nakvočiau palapinėje tik tokiu atveju, jei neturėčiau pinigų… Kiek laiko esat Kuboj?
- Dvi savaites.
- Tokiam laikotarpiui juk reikia daug pinigų…
- Nu jo… – bandėm kooperuotis su pareigūnu.
- Tai rytoj eisit pėsčiomis į Cienfuegos? Ar autobusu?
- Na nežinom dar. Žiūrėsim kaip jausimės. Kartais važiuojam ir autobusu.
- Tai aš galiu iškviesti taksi, kad atvažiuotų jūsų paimti rytoj ryte.
- Ne ne. Taksi prašo nežmoniškos kainos. – nesutikom mes su siūloma pagalba.

Vyruko klausimai rodė, kad sunku jam suvokti ką mes čia darome ir kodėl tai darome ir kaip tai darome. Dialogas užsibaigę ilga tyluma. Pareigūnas dar kurį laiką į mus žiūrėjo, kažką mąstė. Net jo jaunesnysis kolega nepatogiai pradėjo jaustis. Nežinojo kur dėtis. Galiausiai sėdo jie abu ant arklių, palinkėjo geros kelionės ir atsisveikinom.

Ryte arklių vietoje matėsi išdžiuvęs sysalas. Naktį išgyvenome. Iki Cienfuegos atvažiavome sustabdę ne darbo valandų taksi. Jis prieš įsėdant prašė 25 dolerių už kelionę, bet sakėm kad daugiau dešimties mokėti negalim. Gavosi pigiai mums (autobusas, žmogiu 5 doleriai) ir kišenę pasipildė tas taksistas, keliaujantis net 500 km į priekį, į namus Pinar del Rio provincijoje.

Be to, publikavau visa virtine detalios informacijos apie Kuba. Tai mini gidas orientuotas “low budget” (nedideliu islaidu) keliautojams. Sudedu nuorodas i atskirus informacijos blokus. Manau sita informacija bus idomi pasiskaityti ne tik keliaujantiems i Kuba, nes kartais iterpdavau asmeniniu isgyvenimu, kaip sakoma

KUBA – pinigai ir kreditinės kortelės
KUBA – shopingas, maistas ir vanduo
KUBA – transportas ir autostopas
KUBA – nakvynė
KUBA – žmonės, komunikacijos ir elektros revoliucija

Linkejimai is Panamos!

Domino - probably the most important Cuban game, played everywhere on the streets

Santiago de Cuba centre tik išlipus iš motociklinio taksi, vienas vyrukas užklausė ar mums reikalinga nakvynė. Neneigėm, lova ir dušas po trijų dienų praleistų palapinėje buvo tai apie ką mes ir svajojome. Nakvynės siūlytojas sutiko su mūsų pageidaujama 15 dolerių kaina.
- Kaip arti yra nakvynės vieta? – klausėm.
- Netoli, pačiame centre. 3-4 blokai nuo čia.
Netrukus tas pats vyrukas užklausė ar nenorėtume taksi ir pirštu parodė į savo draugelį. Tas draugelis:
- Taksi – tik 2 doleriai, važiuojam!
Mes tik pasijuokėm. Trims-keturiems blokams turim savo sveikas kojas.
- Jei atstumas tik keli blokai – eime pėsčiomis! – nepasidavėm mes.

shower made in USSR

Nenustebome, kai iki reikiamo namo ėjome dvigubai ilgiau nei buvo žadėta, tačiau tai buvo tikrai netoli centro. Name, kuriame gyveno vyruko tėvai, nuomojamame kambaryje buvo dvi lovos ir jaukus balkonas, kuriame radome dvi supamas kėdes. Na o dušas, pasak mus atvedusio, turėjo karštą vandenį. Vėliau pamatėm, kad tas karštas vanduo daugiau yra kabutėse. Vandens šildytuvas, kaip ant jo užrašyta, MADE in USSR, todėl viskas veikia labai grubiai, net ir daužymai nepadėtų. Reikia kiek palaukti kol ant dušo esančiame vieno litro kokone vanduo sušils.

press the button and the water will heat to boiling temperature

Tada, paleidus vandenį keletą sekundžių iš tikrųjų teka šiltas vanduo, tačiau norint ir vėl pasimėgauti šiluma, tekdavo kraną trumpam užsukti, tam kad vanduo ir vėl turėtų laiko sušilti.

Kambaryje kovojom su skruzdėmis. Kadangi turėjom nemažai maisto, per kitas tris dienas viską laikėme maišeliuose sukabintuose ant virvės balkone. Taip skruzdelėms prireikia daugiau laiko atsekti maisto atsargas.

Išsimaudę ir išsimiegoję išėjom pasivaikščioti po miesto centrą. Wow, čia radome gatvę su gausybę iškabų ir parduotuvių. Tiesa, visos jos – valstybinės ir negalėjo pasigirti labai didele pasiūla, tačiau vis tiek atrodė lyg tikra šopingo gatvelė. Ir žmonių buvo daug tame pėsčiųjų prospekte. Gatvėse galima buvo rasti daug pardavėjų – duonos, saldumynų, sumuštinių, vaisių, daržovių. Po praeitos savaitės kaimelių – mums tai atrodė tikras rojus. Tikras miestas. Radome netgi turgelį kur diedukai pardavinėjo įvairiausias metalines atliekas, prietaisų detales ir kitokį šlamštą, lygiai taip pat kaip ir Vilniaus Kalvarijos turgaus gale.

shopping mall - a rare case

Santiago užsibuvome tris dienas. Jau pradėjom mąstyti kaip gi čia išsigavus iš tos Kubos, nes situacija su mūsų trimarano kapitonu Stiuartu buvo neaiški. Apsilankėm ir prie vandens kur yra uostas, tačiau užsieniečių jachtų ten nesimatė. Vėliau sužinojom, jog Santiago marina su jachtomis yra apie 15 km nuo miesto.

Vieną vakarą suorganizavom HospitalityClub.org narių susitikimą. Į sutartą vietą prie kino teatro KUBA atėjo keturi nariai: Giljermo, Denis, bei sesės Lixy ir Leanne. Giljermo buvo kažkoks nervingas, vis dairėsi į šalis, sunkiai su juo mezgėsi pokalbis. Dirbo jis valstybiniuose projektuose su alternatyviomis saulės ir vėjo energijomis. Denis – baigęs ekonomiką ir jau porą metų dirba banke. Tikras vadybininkas – į viską turės perdėtai išsamų atsakymą, todėl kalbės daug. Su juo pagrinde bendravau aš. Kitą vakarą jį ir vėl susitikom trumpai ekskursijai po Santiago universitetą, kuriame prieš metus 9 mėnesius dirbo ir HospitalityClub.org įkurėjo brolis Kjelis. Galiausiai sesės: Lixy ir Leanne. Lixy – jaunesnė ir tylesnė, tuo tarpu Leanne dirba universiteto dėstytoja, pažįsta daug užsieniečių, žino kaip suktis Kuboje ir taip pat labai daug kalba. Keliautojai, norintys kelias dienas pigiai apsistoti Santiago mieste, galėtų kontaktuoti Leanne. Ji gal padės surasti pigią nelegalią nakvynę, arba ką nors suorganizuos per universiteto tarptautinius studentus. Deja, bet ją geriausia kontaktuoti telefonu, nes į emailus, pasak jos, ji neatsakinėja. Tarp kitko, bendravimas su minėtais jaunuoliais vyko ispaniškai, kame aš jau daugiau mažiau įkertu, o Katja tai tikra profesionalė

Manėm, kad Kubos rytinėje pakrantėje yra šansų surasti jachtą keliaujančią Džamaikos ar Dominikos Respublikos link. Kadangi Santiago mariną pražiopsojome, norėjom patikrinti situaciją mažame Chivirico kaimelyje, 70 km į Vakarus nuo Santiago. Čia taip pat turėjo būti marina. Į Chivirico keliauti norėjome sunkvežimiais, todėl anksti ryte prisistatėm į terminalą. Čia jau buvo ilga eilutė laukiančiųjų, tad užsiėmėm savo eilė ir mes. Pradėjome laukti kartu su visais. Po dviejų valandų sunkvežimio dar nesimatė. Aplinkui vis zujo taksistas, kuris siūlė grupinį taksi iki Chivirico už 5 dolerius mums abiems ir 30 pesų (3 Lt) vietiniams.

Terminalo darbuotoja paprašė visų iš stoties laukiamojo išeiti į lauką, nes jie turėjo išpurkšti patalpą keistais dūmais. Norėjom iškelti mūsų kuprines į lauką, bet ta pati darbuotoja mus nuramino – galim daiktus palikti patalpoje, nes po dūmų visi sugrįš į savo vietas. Na gerai, paklausėm. Staiga pastebėjom, kad visi laukiantys sušoko į kiek atokiau stovėjusį sunkvežimį. Anksčiau sudaryta eilė nebeegzistavo. Su savimi kuprinių neturėjome, todėl mes likom ant ledo… Nuskubėjom prie to sunkvežimio, bet jis buvo pilnut pilnutėlis. Pinigų surinkėjas irgi nenorėjo eiti į kalbas, nors vėliau ant greito paskelbė savo sąlygas “20 pesų (2 Lt) iš kiekvieno”, vietoje 5 pesų, kuriuos moka likusieji. Viskas vyko taip greitai, kad, savaime suprantama, su tokia nelygybe iš karto sutikti nenorėjome. Nespėjom moraliai susitaikyti su jų sąlygomis, kai sunkvežimis už savęs palikęs riebų dūmą dingo iš akiračio.

trash bin

Na ką, ėjom skųstis terminalo darbuotojai. Pradžiai ji atrodė lyg būtų mumis susirūpinus, bet galiausiai ji mums tik melavo ir bandė mūsų išvengti. Nieko neliko, kaip užsįmti eilę iš naujo tarp laukiančių kito sunkvežimio. Po valandos prie pastato privažiavo ilgai lauktas transportas su užrašu “Chivirico”. Mes nudrebėm kuprines prie automobilio ir laukėm momento kai reikės kovoti už vietą sunkvežimyje. Ta pati darbuotoja prie mūsų prilėkus ir vėl blevyzgojo “laukit eilėje ir į sunkvežimį tilpsit. Tie, kas grūdasi be eilės, turės mokėti daugiau”. Na gerai, mes irgi ne durni. Katja sugrįžo į mūsų vietą eilėje, o aš su kuprinėmis prilipau prie sunkvežimio laiptelių į priekabą. Aktyviausi buvo tie, kurių eilėje net nesimatė. Pasirodė vairuotojas ir žmonės ėmė grūstis į sunkvežimį. Pirmiausia minėta darbuotoja leido tuos, kurie stovėjo eilėje ir gavo didėjančius numeriukus. Kažkaip stebuklingai Katja numeriuko taip ir negavo… Na gerai, praleidom visus su numeriukais, ir tada jau aš mečiau savo kuprinę ant priekabos ir grūmiausi laipteliais aukštyn. Vairuotojas mane bandė stabdyti, o aš laukiau jo pasiaiškinimo. Vyrukas greit persimetė žodžiais su terminalo darbuotoja, kuri man pradėjo sekti pasaką, kad neva mes, užsieniečiai, keliauti šiuo transportu negalime, nes neturime kelionės paso. Hm… įdomi teorija, su savo limituota ispanų kalba ginčytis nepradėjau, o tiesiog grūmiausi toliau. Vairuotojas bandė lementi kad turės problemų su policija. Aha, čia jau suprantamiau. Dar keliolika sekundžių, greitai sutarėm dėl didesnės kainos mums – 20 pesų žmogui, ir pagaliau durys atsivėrė! Tie sunkvežimiai tikrai daug jėgų reikalauja – pirmiausia kelių valandų laukimas, vėliau kova dėl vietos ir galiausiai 40 km per valandą kelionė duobėtais dulkinais keliais ant metalinio suolo sausakimšoje priekaboje.

Šį kartą žmonės nebuvo tokie linksmi kaip ankstesniuose sunkvežimiuose. Nebuvo nuotaikos ir mums. Svajojom apie laisvą ir nepriklausomą tranzavimą, kuris kartais irgi suteikia nepatogumų, tačiau mes galim rinktis. Stiprėjo noras palikti Kubą kuo greičiau. Ne dėl jos žmonių, bet dėl komplikuoto mums įprasto keliavimo būdo.

Atvykę į Chivirico sužinojom, jog čia legalių nakvynės namų nėra. Marina turėjo būti kažkur porą kilometrų priešais kaimelį, tačiau pravažiuodami jachtų vandenyje nematėme. Kaimelio pakraštyje atsisėdom autobusų stotelėje, užkandžiavome ir mąstėm ką daryti toliau. Sustojo pro šalį dviračiu važiavęs jaunuolis. Daug dairydamasis aplinkui patyliukais siūlė nakvoti jo name. Minėjo, kad kažkada čia keliavo dviratininkas iš Europos ir irgi nakvojo pas jį. Aš likau stotelėje su kuprinėmis, o Katja nuėjo apsidairyti kas yra siūloma. Pasak jos, jei būtume ten apsistoję, vaikinukas nakvotų pas savo senelę. Namas yra gerai matomas kaimynų, bet šeimininkas, matyt, dėl to per daug nesirūpino. Jo kaina buvo 15 dolerių, tačiau mes nelegalams daugiau nei 10 USD nemokėtume.

Sukom galvą, kaip čia geriau padarius. Marinoje jachtų nematėme, todėl prasmės pasilikti Chivirico nebebuvo. Jei iki vakaro sugrįžtume atgal į Santiago – už tuos pačius 10 dolerių galbūt susirastume nakvynę ir ten, o ryte galėtume sau ramiai ieškoti trasporto į Trinidadą. Taip taip, nutarėm drožti 600 km palei pietinę Kubos pakrantę, kur, pagal mūsų žinias, turėjo būti dar viena marina su jachtomis.

Galvojom galvojom ir sugalvojom, kad bandom keliauti atgal į Santiago. Mums pasisekė, kaimelio centre sustabdėm taksistą, kuris važiavo į mūsų tikslą, ir, didelei nuostabai, kainą įvardijo sąžiningą – 30 pe
sų (3 Lt) žmogui, kaip ir visiems vietiniams. Sulipus į jo dulkiną tojotą su visomis kuprinėmis, vairuotojas pranešė, kad mums teks mokėti tiek daugiau, kiek vietų užims kuprinės. Jas sugebėjom sutalpinti užimdami tik vieną papildomą sėdimą vietą. Pakeliui vairuotojas stojo ir kitiems žmogeliams, kurie daugiausiai keliavo nuo vieno kaimo iki kito. Mašinoje turėjo garbę važiuoti ir Kulinarų Asociacijos prezidentė – bent jau tiek nuskaičiau nuo keleivės plastikinės kortelės ant krūtinės. Ji ir dar porą moteriškaičių buvo nepaprastai linksmos todėl visą kelią kikeno.

Privažiavus Santiago ribas, taksistą sustabdė policininkas. Oficialiai privatininkai vežioti užsieniečių neturi teisės, tačiau mūsų vairuotojas argumentavo tuo, jog jo taksi mums buvo vienintelis transportas vakare išsigauti iš Chivirico. Policininkas dar bandė taksistą pagauti užklausdamas kuria valiuta jis mums įvardijo kainą – Kubos nacionaliniais ar konvertuojamais pesais. Paprašyti policininkui patvirtinom, jog mums kelionė kainuoja 30 nacionalinių pesų. Pareigūnas vairuotojui davė suprasti, kad daro malonę ir šį kartą jį paleidžia be nuobaudos.

Paprašėm mus paleisti traukinių stotyje, nes tikėjomės, kad rasim naktinį traukinį Trinidado link. Žmonių stotyje laukė nežmoniškai daug. Bilietų šiam vakarui jau nebebuvo. Kitas traukinys – rytoj vakare. Bilieto kaina iki Santa Clara miesto (arčiausiai Trinidado) – 18 dolerių, ir juos nusipirkti įmanoma tik kitos dienos ryte.

Tiesą pasakius, tiek daug pinigų grynais net neturėjome, o kortelės jie nepriima. Bet kokiu atvejų būtų reikėję ryte ieškotis banko. Kitas variantas – patikrinti naktinius autobusus, galbūt yra nors veinas iki Trinidado. Entuziastingas dviratis taksi siūlėsi mus pavežti, todėl nusiderėję iki 1 dolerio sutikom su jo paslaugomis. Ant dviračio dviejų sėdynių keleiviams vos sutalpinom kuprines ir dar liko šiek tiek vietos mums dviems. Kelias iki autobusų buvo vingiuotas ir netikėtai ilgas. Kelis kartus dviratininkas sulaukė pagelbos iš jo kolegų bestumiančių jį iš nugaros.

Atvežė iki ASTRO autobusų terminalo. Šita linija skirta kubiečiams ir kainos mizerinės. Paprastai maršrutas turi ir dvi vietas turistams, kurių kainos nebemizerinės, bet pakenčiamos. Deja, bet šiam vakarui visos galimos vietos mums buvo užimtos. Nuėjom patikrinti situacijos turistams skirtose VIAZUL linijose. Čia autobusas turėjo išvažiuoti 19:30, t.y. už 30 minučių, ir bilietas iki Trinidado kainavo 33 dolerius. Daug. Labai daug. Stovėjom lauke ir vėlgi mąstėm ką daryti. Kaina siaubinga, tačiau Santiago praleisti dar vieną naktį nesinorėjo. Turėjom ir dar vieną problemą – kreditine kortele atsiskaityti nebuvo galima, todėl būtų reikėję su brangiu taksi per 15 minučių lėkti iki bankomato miesto centre.

fresh peeled oranges

Apie mūsų komplikuotą situaciją žinojo ne tik 2-3 VIAZUL darbuotojai, porą taksistų lauke, bet ir keliautojų porelė – Clara iš Argentinos ir Hugo iš Airijos, kurie ką tik įsigijo bilietus į Trinidadą. Jei turėtume pakankamai grynų, sau VIAZUL pramogą leistume. Claros ir Hugo aš tiesiai šviesiai paklausiau “ar galėtumėte mums paskolinti pinigų? Trinidade grąžintume”. Clara ilgai negalvojo “Ne, negalim, nes nežinom ar jūs tikrai mums atiduosite”. Mano gudrumas sukosi greitai ir jiems pasiūliau 50 eurų užstatą grynais (kapitonas Stiuartas mums už darbą laive sumokėjo 250 eurų). Clarai toks variantas patiko ir po dešimties minučių jau turėjom du brangius bilietus į Trinidadą. Situacija sukosi greitai ir įtemptai, todėl buvau šiek tiek jautrus bet kokiems išpuoliams. Pastarieji prasidėjo, kai pristačius kuprines VIAZUL darbuotojams, jie paprašė sumokėti papildomą dolerį, nes mano kuprinė viršyjo leidžiamą 23 kg limitą. Jiems neva bus labai sunku tokią kuprinę nunešti 10 metrų iki autobuso. Pradžiai daviau jiems paskutinius 60 centų, tačiau greitai persigalvojau, susigriebiau centus atgal ir pasakiau, kad kuprinę iki autobuso nunešiu pats. Jie su mano sąlygomis sutiko. Autobuso patalpa kuprinėms turėjo keletą skyrių, kurių vienas buvo tuščias ir turėjo labai šlapią grindinį. Darbuotojas liepė padėti mano kuprinę ant kitų viduriniame skyriuje. Greitai nulėkiau į stoties tualetą. Sugrįžęs pastebėjau, kad mano kuprinė ir keletas kitų buvo dabar nudrėbtos į skyrių su vandeniu. Mokam tokius pinigus, ir gaunam šlapią servisą! Pasigavau vairuotoją ir papriekaištavau, kad mano kuprinė dabar bus šlapia. Vairuotojas pažadėjo iškviesti valytoją, kad tą vandenį išvalytų. Susitaikiau su mintimi, kad niekas man kuprinės neišdžiovins. Palinksėjau galva ir nutariau, kad pats laikas atsipūsti. Įsitaisėme minkštose autobuso kėdese ir mūsų laukė 12 valandų naktinė kelionė šalto oro kondicionuotame autobuse.

Mūsų kuprinės svėrė nežmoniškai daug. Susimetėm apie 3-4 kg avižų, maišą riešutų ir kitų deficitinių produktų Kuboje. Prieš paliekant mariną nulėkiau į imigracijos ofisą, kuris dirba “24 valandas”, nes jie prašė visuomet pranešti apie pasikeitimus, na, kad jie žinotų kas vyksta. Buvo apie 7-ta valanda ryto. Mane nukreipė į mažą namuką ant prieplaukos, kur radau paauglį besivalantį dantis virš vandens. “Kur čia imigracijos ofisas?”, paklausiau. Jis parodė į varganas mėlynas duris. Viduje radau mažą kambarį su televizoriumi, staliuku ir dvigule lova už užuolaidos, bei moteriškę bebaigiančią tvarkyti sujauktą lovą. “Imigracija?”, dar kartą pasitikslinau. “Jo”, sako ji. Žodžiu, pasižymėjo ji savo žurnale, kad mes iš marinos išvažiuojame.

Kai su kapitonu išsikraustėm, marinos pareigūnai laivo iėjimą apklijavo lipdukais, kurie turėjo užtikrinti laivo saugumą ir neliečiamumą iki tol, kol kapitonas sugrįš. Šia prasme Kuboje kontrolė turi ir privalumų…

Iki traukinių stoties nusigavome su taksi už 10 USD. Gan brangoka, tačiau gaišti laiką pigesnio transporto paieškai nenorėjom, nes tikėjomės, kad bus rytinis traukinys mūsų kryptimi. Tiesa, dieną prieš bandėm prisiskambinti į traukinių stotį, tačiau buvo labai sudėtinga gauti jų telefoną. Pirmiausia užklausėm turistų informacijos ofise, tačiau jų duotas numeris neveikė. Tada paskambinom į nemokamą telekomo informaciją, bet jų nurodytas telefonas pataikė į privatų butą, kuriame turistams yra nuomojami kambariai. Skambinom į informaciją dar kartą. Kita operatorė, žinoma, nurodė kitą numerį. Deja, bet pastaruoju niekas nekėlė ragelio. Supratom, kad nuvažiuoti į stotį buvo paprasčiausias būdas sužinoti traukinių tvarkaraštį…

Tą dieną iš stoties išvykti turėjo 4 traukiniai, ir visi – po pietų. Mums bilietai kainavo 32 dolerius, 2 dolerius bagažo saugykla ir iki traukinio 15:30 turėjom kelias valandas pasižvalgymui po Havaną. Labiausiai patiko neturizmui pritaikytos gatvės su skurdžiomis parduotuvėmis vietiniams. Vienoje gatvėje ant žemės radome sojos jogurto įpakavimą – “Oba geras! Būtų jėga jį išbandyti”, pagalvojom. Apsidairėm aplinkui… Sustabdėm pro šalį skubančią merginą ir liepėm pasiaaiškinti, kur galėtume rasti šį produktą. Ji nurodė, kad už poros gatvių prieisime parduotuvėlę, kurioje šį jogurtą ir parduoda. Tai buvo vieta, kur vietiniai gauna kelis maisto produktus pagal knygutę. Čia sojos jogurtas tekainavo 1 pesą (0.10 Lt), o be knygutės jį galima gauti už 3 pesus. Nors mes knygutės ir neturėjom, pardavė jie mums tą gardėsį už tą patį 1 pesą. Įpakavimas – polietileninis maišelis su mėlynais užrašais. Viduje – skystas vaisinio jogurto gėrimas.
 

normal mean of transport

Stoty turėjome būti valandą prieš traukinį. Dėl techninių kliūčių traukinys vėlavo 4 valandas. Belaukiant kartą stebėjom įdomų vaizdą – penki uniformuoti policininkai ratuku gėrė romą. Matyt, jiems jau baigėsi darbo valandos. Vaizdas buvo neįprastas…

Nors pagal grafiką į Guantanamo turėjom nusigauti per 13 valandų, kelionė užtruko 22 valandas. Guantanamo su arkliu kinkyta karieta ir dar 6 keleiviais nusigavome iki miesto galo, kur radom sunkvežimių transportą į Baracoa kaimelį. Iki pastarojo – 170 km vinguoto kelio. Sunkvežimis vietiniams kainuoja 20 pesų (2 Lt) ir kelionė trunka 5 valandas. Kadangi vairuotojui užsieniečius vežti yra nelegalu, jis, rizikuodamas gauti policijos baudą, siūlėsi kiekvieną iš mūsų paimti už 5 dolerius. Atsisakėm šios paslaugos ir ėmėm žingsniuoti keliu link Baracoa. Planas buvo paprastas – šią naktį nakvojam palapinėje, ir ryt ryte tranzuojam į Baracoą.

Miesto gale praėjom skirtingas kareivines. Manėm, kad vis tik kas nors iš ten sustabdys mus ir užklaus kur ruošemės nakvoti. Laimei, niekam mes neužkliuvom. Prasidėjo laukai. Dešinėje radom fermą su sunkvežimiu pilnu bananų. Mes į tuos vaisius veizėjom, kad net seilė varvėjo, gal todėl vyrukai iš tos fermos pakvietė mus pasirinkti keletą geltonesnių bananų kelionei.

Dar koks kilometras pirmyn. Saulė tuoj leisis. Dešinėje – cukranendrių laukai. Sulaukėm momento kai kelyje nebeliko nei mašinų, nei arklių, nei dviratininkų, ir smukom į takelį tarp cukranendrių. Greitai susiradom vietelę palapinei ir džiaugėmės pirmuoju kempingu Kuboje. Tiesa, saulėlydžio metu pro šalį ant dviračio prariedėjo kaimietis. Kadangi nakvoti palapinėje Kuboje yra kaip ir nelegalu, buvo maža tikimybė, kad tas kaimietis mus įskųs. Bet, ačiū tam ūkininkui, naktis praėjo be nuotykių.

Ryte atsikėlėm labai anksti, nes nenorėjom sulaukti darbininkų laukuose. Nusigavom ant kelio, kur greitai sukirtom kelis vakarykščius bananiukus. Na ką, laikas atidaryti tranzavimo sezoną Kuboje!

Ilgai nelaukėm. Pro šalį praskuodė valdiškas automobilis, tačiau už 100m persigalvojęs sustojo ir atbulomis privažiavo prie mūsų. Automobilyje sėdėjo trys vyrukai dirbantys įmonėje užsiimančia elektros energijos gamyba. Jie važiavo ten kur ir norėjom – į Baracoą. Pirmos dienos Kuboje. Dar nesam tikri kiek daug galim pasakoti apie savo keliavimo būdą. Šiems vyrukams sakėm, kad neva į Baracoą norėjom eiti pėsti. Na, kartais gal mums patinka vaikščioti… Jie, aiškų, ilgai iš to juokėsi, primindami 170 km atstumą. Vėliau jie dar užklausė kur nakvojom. Bandėm abstrakčiai atsakyti, bet jie nenustygo vietoje – privačiuose namuose?, viešbutyje?, koks pavadinimas? – todėl nemelavom ir prisipažinom, kad statėmės palapinę laukuose. Jautėmės šiek tiek kalti. Vyrukams tai labai neužkliuvo – “aa, palapinėje…” kiek nusistebėjo ir tiek.

Kelio viduryje vienas iš jų pradėjo kalbėti apie kelionės mokestį. Na, to ir reikėjo tikėtis. “30 dolerių, ne daugiau, ar gerai?” buvo jų pirma kaina. Tą kartą dar nedaug žinojom apie Kubą, todėl dėrėjomės labai nedrąsiai ir kainą numušėm tik iki 18 USD, aiškindami, kad pigiausiu autobusu kainuoja 8 USD žmogui. Bet jūs taip nedarykit. Žinokit faktą, jog automobiliai valdiškais numeriais dėl prastos transporto sistemos privalo surinkti kelyje stabdančiuosius ir vežti juos nemokamai. Užsienietis automobilyje – tai jau kitas reikalas. Tai nėra legalu, todėl vairuotojai irgi rizikuoja. Jei kalba vis tik eina apie pinigus, žinant valstybės tarnautojų 10-25 USD mėnesinius atlyginimus, vos kelių dolerių dideliam atstumui turėtų pakakti. Jei kainos numušti nepavyks ir jų sąlygos nepatiks – gal būsit išlaipinti ir teks laukti kito rizikuojančio vairuotojo, o tai gali užtrukti ir pusę dienos…

cooking in Baracoa

Baracoa kaimelyje turėjome vokiečio Olferto uošvių adresą. Kadangi atvykom gan anksti, susiradom jaukią vietelę prie vandens ir pusryčiams išsivirėm avižų košę. Mes net patapom turistų atrakcija. Viena moteriškaitė ėmė fotografuoti mus su virykle. Kiek vėliau džiovinomės aprasojusią palapinę. Pro šalį bėgo prancūzas, kuris norėjo žinoti ar aplinkui yra kempingų. Jam paaiškinom, kad nakvojom laukuose ir apie oficialias vietas nesam girdėję.

Po pusryčių patraukėm Olferto uošvių link. Jie nuomai turėjo vieną kambarį, tačiau jame jau buvo keliautojai. Mus uošvis nukreipė pas savo seserį, kuri gyveno centrinėje miestelio aikštėje. Nusiderėjom kainą iki 15 dolerių nakčiai (pradžioje buvom pasiūlyti 20 USD su pusryčiais). Deja, vėliau supratom, kad pats centras tai nėra privalumas, nes kiekvieną rytą 6 valandą mus žadino centrinės aikštės gyvenimas – prekeiviai, praeiviai ir mašinos. Beje, valgį gaminomės patys, todėl šeimininkė leido mūsų viryklę naudoti duše.

Dušas buvo kartu su tualetu – erdvi patalpa, todėl mūsų improvizacinei virtuvėlei vietos irgi užteko.

Vaikštinėjant po kaimelį savo paslaugas už 1-2 dolerius dažnai siūlo bici-taxi (dviračiai-taksi). Vieną dieną aikštėje buvo trumpas koncertas vaikams. Aplinkines gatves blokavo kelių policija. Mes tingėjom eiti kilometrą iki degalinės (reikėjo benzino viryklei), todėl užklausėm netoli policininko esančių bici-taksi kiek kainuotų pasivėžinimas. Visi trys ten stovėję taksi mums neigiamai palingavo galvomis. Negalėjom suprasti kame reikalas. Visom dienom jie patys siūlosi, o šiandien bac ir visi jie užpakalį mums atkišo. Paėjom keletą blokų į priekį, ir iš paskos atskubėjo vienas iš tų dviratininkų. “Važiuojam!”, sako, vis dairydamasis atgal ar policija nemato. Taip taip, tai mums buvo naujiena – bici-taksi Kuboje neturi teisės vežioti užsieniečių. Dviratininkas rizikuoja gauti 200 pesų (virš 20 Lt) baudą. Dabar supratom ir šių taksistų brangius įkainius. Iki degalinės visi prašė dviejų dolerių, bet atsirado vienas paprastas žmogelis, kuris sutiko pavežti už 20 pesų (2 Lt). Vajėzau, koks jis įsitempęs buvo visą kelią. Pro šalį riedančių taksistų klausinėjo ar nėra priekyje policijos. Prakaitas ne dėl sunkaus darbo, bet dėl rizikos varvėjo. Atgal į miesto centrą pasiūlėm jam važiuoti aplinkinėmis gatvėlėmis, kad rizikuotų mažiau. Užtat labai džiaugėsi savo uždarbiu kai mus paleido. Džiaugėmės ir mes, kad policija jo nepagavo. Katja sakė, jei vargšą dviratininką būtų policija sustabdžius, ji tą baudą būtų sumokėjusi…

Baracoa praleidome tris naktis. Mums ši vieta pasirodė siaubingai turistinė (vien 270 siūlomų nuomai kambarių tai sako), tačiau vizito gal ir verta. Kaimelį supa vanduo ir daug žalumos. Jei žmonės, pas kuriuos gyvensite, nuomoja dviračius (turbūt 2 USD dienai) – turėsite progą išnaršyti aplinkinę gamtą. Jei norėsit, už 20 km yra pliažas, į kurį turistus kas dieną veža autobusas (4 USD pirmyn atgal). Teks kiek prasimiklinti atrandant kur parduoda minkštą duoną, daržoves, vaisius ar kitus skanėstus (nekalbant apie dolerių parduotuves)…

with those trucks we usually travelled

Sugalvojom su tranzavimais nesivarginti ir išbandyti pigiausią transportą Kuboje – keleivinius sunkvežimius. Baracoa kaimelyje į sunkvežimių terminalą (stotį) geriausia ateiti labai anksti. Išvykimo tvarkaraštis neegzistuoja, tačiau paprastai pirmas sunkvežimis pasirodo tarp 6-7 val. ryto. Mes nusprendėm keliauti Moa miestelio kryptimi. Tai buvo nestandartinis rytas, nes sunkvežimis pasirodė tik po 10 valandos. Terminale susipažinome su 4 ispanais, kurie taip pat keliavo į Moą. Sunkvežimio vairuotojas mums, užsieniečiams, liepė palaukti. Priekaba buvo pilna žmonių, nesimatė vietos nei mums, nei mūsų didelėms kuprinėms. Vienas iš ispanų pradėjo derybas su sunkvežimiu. Vietiniams kelionės kaina – 10 Kubos pesų (1 Lt), o ispanas už mus šešis užsieniečius siūlė net 6 dolerius (apie 2.5 Lt kiekvienam). Vairuotojui tai pasirodė patrauklu ir ėmėm ropštis į vidų. Kuprinės per žmonių rankas ir kojas nulingavo į priekį, o mes – baltieji užsieniečiai, buvom susodinti kas kur, kad tik nestovėtume ir neužkliūtume policijai. Pakeleiviai pasirodė labai draugiški ir linksmi. Kelionė iki už 80 km esančios Moa – 2 valandos. Mes su Katja planavom išlipti viename kaimelyje anksčiau, tačiau kai vienai moteriškei apie tai užsiminėm, ji nusistebėjus išsprogdino akis – ką gi jūs ten darysit? Pajutom, kad tame kaime arba nieko gero nerasime, arba žmonės mus nekaip sutiks, todėl keliavome iki pat Moa.

Šitie sunkvežimiai yra specialiai perdaryti žmonių vežiojimui. Stačiakampė konstrukcija su kieto polietileno stogu, o viduje 2-4 išilgos eilės metalinių suolų ant kurių telpa 40-70 žmonių. Be to, yra ir turėklai konstrukcijos viršuje – tiems, kas negavo vietos atsisėsti. Policija kartais šituos sunkvežimius stabdo ir bauduoja jei yra stovinčių, todėl karts nuo karto yra prašoma pasispausti ir pabandyti visiems susėsti.

Kartą suskambo vienos moteriškės telefonas. Ji atsidarė rankinuką ir jame su ispanais nustebom pamatę paprastą namų telefono aparatą su laidiniu rageliu. Moteriškaitė pakėlė ragelį ir ėmė kalbėtis lyg būtų namuose. Vėliau ispano paprašyta ji ištraukė visą aparatą ir tikrai – tai buvo paprastas namų telefonas Tiesa, jis turėjo gan riebią anteną, matyt, todėl jis veikia kaip mobiliakas.

cleaning lady in central park in Moa

Moa miestelyje ispanai nuėjo ieškoti terminalo iš kurio galėtų sunkvežimiais keliauti toliau, į Holguin provinciją. Tuo tarpu mes nutarėm apsidairyti aplinkui. Iš tikrųjų tai nebuvo ką per daug ten veikti. Šiek tiek panaršėm po gatves, bet nieko įdomaus neradę patraukėm miesto galo link.

Pasivaikščiojimas buvo ilgokas, nes gyvenimas miesto pakraščiuose virė. Galiausiai priėjom dirbamus laukus, kuriuose tarp retų krūmų vis tik radom mažą nuo kelio nematomą vietelę. Kirtom vakarienę ir laukėm kol šiek tiek sutems.

countryside near Moa

Ryte džiaugėmės dar vienu sėkmingu kempingu Kuboje. Dar nebuvom susipakavę palapinės, kai pro šalį karves ganė keli kaimiečiai. Nieko jie mums nesakė.

Susipakavę žingsniavom toliau, kol priėjom nedidelį kaimuką, kuriame slėpdmiesi nuo saulės po medžiu transporto į Moą laukė krūva žmonių. Kitoje kelio pusėje po medžiu nusprendėm apsistoti ir mes. Kai kurias mašinas bandėm stabdyti, tačiau su autostopu čia sunkiai. Pasitaikė keli taksi, bet su jais mes irgi nenorėjom važiuoti. Žodžiu, laukėm… Nežinojom ir patys ko… Gal autobuso. Net ir vietiniai mūsų negalėjo užtikrinti, kad toks pasirodys…

Vienu metu netoliese sustojo moskvičius su porą vyrų. Vienas jų buteliu nešinas nuėjo į gretimus namus kažko nusipirkti, o antras susidomėjo mumis: iš kokios šalies esat? iš kur važiuojat? kur keliaujat? kiek laiko Kuboj?
Mes atsakinėjom labai abstrakčiai, nes jo tonas buvo ne itin draugiškas. Vėliau jis prisistatė kaip regiono policininkas, tik dabar jam ne darbo valandos. Tvirtino, kad visi jį aplinkui pažįsta, ir gali mums padėti sustabdyti transportą, kuris nugabentų iki artimiausio miestelio Sagua de Tanamo (apie 30 km). Priėmėm jo pagalbą ir netrukus mus įsodino į valdiškos tojotos pikapą. Mums tai priminė dažnus pasivažinėjimus pikapuose Meksikoje ir Gvatemaloje. Buvom pasiilgę tikro tranzavimo.

Į pikapą įsodinęs policininkas sakė, kad vairuotojui turėsime sumokėti 20 pesų (2 Lt), tačiau pastarasis pinigų iš mūsų imti nenorėjo. Sagua miestelyje mus paleido pačiame centre. Gyventojai ruošėsi vakarinei fiestai, todėl garsiai grojo muzika ir zujo daug žmonių. Mes įsitaisėme šalia turgaus ir ėmėm virti valgyt. Kol Katja rūpinosi ryžiais, aš turguje gavau porą daržovių, kitoje gatvėje užtaikiau mandarinų po 2 pesus (0.20 Lt) už kilogramą, bei nulėkiau kelis kvartalus iki duoninės.

cooking in front of central market

Turgaus darbuotojai domėjosi mūsų benzinine vyriklėle. Vienas vyrukas net svogūną padovanojo iš susižavėjimo. Pro turgaus vartus pastoviai kas nors mus susidomėjęs veizėdavo. Pasinaudojom proga ir užklausėm kur galėtume rasti geriamo vandens. Čia pro šalį ėjusi moteriškė nugirdo mūsų norus ir pakvietė sekti paskui ją. Nusivedė mane pas save į namus, kur iš šaldytuvo ištraukė butelius su vandeniu ir užpildė manuosius.

Papietavę patraukėme už miesto ribų. Šį kartą žingsniavom labai ilgai, apie 3-4 valandas, nes visus 10 kilometrų pakėlėje buvo trobos arba bemedžiai laukai. Jau beveik sutemus pagaliau radom šiokius tokius besibadančius krūmus, kurie mus nakčiai paslepė nuo gatvės.

Ryte atsikėlėm su saule ir už kilometro radome autobusų stotelę. Čia jau sėdėjo vyrukas, kurio užklausėm ar yra šansų, jog šiandien pasirodys transportas iki Mayari – artimiausio didesnio miesto. Laukiantysis negalėjo mums daug ko prižadėti, nes buvo sekmadienis ir kas ten žino kokio transporto tokią dieną galima tikėtis.

Toje stotelėje prasitrynėme 5 valandas. Iki pat vidurdienio. Per tą laiką prisirinko daug žmonių, tame tarpe pasirodė ir transporto inspektorius, taip vadinamas “amarillo”, ispaniškai “geltonasis”. Jo funkcija – stabdyti lengvuosius automobilius bei sunkvežimius valdiškais numeriais ir, esant laisvai vietai, įsodinti laukiančiuosius. Stotelėje žmonės maždaug žinojo kas po ko eina, tačiau, sustojus mašinai įsėsdavo šustresnis. Mums konkuruoti su didelėmis kuprinėmis šiose varžybose nebuvo lengva, todėl tiesiog laukėme.

Vidurdienį pasirodė keleivinis sunkvežimis važiuojantis į Holguin. Tuo metu mes jau buvom apsisprendę keliauti iki turistinio didmiesčio Santiago de Cuba, todėl šis sunkvežimis buvo pusiau pakeliui. Į šį transportą sutilpo visi belaukiantys. Kadangi šalia pinigų surinkėjo stovėjo “geltonasis”, už 80 km kelionę mums pasisekė sumokėti vietinę kainą – 10 pesų (1 Lt) žmogui.

Aplamai, kelionė sunkvežimiais nėra įdomi, tačiau šį kartą mus linksmino viena “lesanti” močiutė. Vadinu ja lesančia, nes ji užmigo palaida galva ir todėl vis knapsėjo lyg lesanti višta. Na, žinot kaip ten būna staiga užmigus mašinoje ar autobuse. O linksma buvo todėl, kad savo lesėjimu ji galva vis daužė paauglei mergaitei į nugarą sėdinčiai priešais. Nedaug galėjai žmogus ką ir padaryti. Į šoną mergaitei vietos pasislinkti nebuvo kur, o močiutė jau kai miegojo, tai miegojo iš širdies. Be močiutės buvo ir vargšė kiaulytė tašėje, kurią vienas keleivis nutrenkė kitiems tarp kojų. Gyvulėlis buvo tvirtai supančiotas, todėl daug vietos jis pasimuistymams neturėjo…

"Amarillo", the transport inspector

Išlipom kryžkelėj, kurioje pakeitėm kryptį ir laukėm transporto link Santiago. Čia ir vėl buvo transporto inspektoriai bei krūva laukiančių. Aplinkui stūksojo keletas kioskų, kuriuose pardavinėjo vandenį, cukranendrių gėrimą guarapą po 1 pesą, cigaretes, tačiau nė viena prekyvietė neturėjo ko nors valgomo. Visuose taškuose teigė, kad “ką nors valgomo” jie jau išpardavė. Matant kiek yra laukiančiųjų, biznis tikrai būt buvęs neblogas.

Po geros valandos sustojo keleivinis sunkvežimis iki Palmos miestelio. Į jį sušoko visi važiavę į Santiago, nes nuo Palmos minėtas didmiestis yra jau nebetoli, vos už 25 km. Sumokėję vietinę 5 pesų (0.50 Lt) kainą, kelionę tęsėme ir mes. Šis sunkvežimis teturėjo tik dvi eilės suolų, todėl visi naujai sulipę pagrinde važiavo stovėdami. Kai kirtome dviejų provincijų ribą, mus sustabdė policija, kuriai stovintys keleiviai užkliuvo ir nubaudavo vairuotoją 50 pesų (5 Lt) mokesčiu. Žiūrint į tuos varganus sunkvežimio vairuotojus, sunku patikėti, kad dar ir policija juos skalpuoja…

“Autobuse” į Palmą žmonės buvo labai paslaugūs. Vieni jų Katjai suorganizavo vietos ant suolo, kiti siūlėsi prilaikyti mūsų kuprines. Viena porelė ruošėsi netrukus išlipti pakelės kaime, žvilgsniu susirado mane, stovintį kitame sunkvežimio gale, ir siūlė užimti jų vietą ant suolo. Na, aš tokio gerumo atsisakiau, nes tarp stovinčių mačiau daug vyresnių už save.

Visus keliaujančius į Santiago išlaipino viaduke dar neprasidėjus Palmos miesteliui. Aplinkui buvo daug tamsių krūmynų ir medynų. Netrukus turėjo tempti. Iki Santiago nusprendėme važiuoti kitą dieną, o dabar norėjome išnaudoti progą pernakvoti pakelės medelynuose.

Ten kur įsikūrėm seniai nelijo, todėl žolė buvo pavirtusi į šieną. Prieš pasistatydami palapinę ant celofano įtaisėm savo viryklę ir gaminomės vakarienę. Teko apsipurkšti mūsų nemėgstamu purškalu nuo uodų, nes pastarieji negailestingai atakavo.

Buvo gili prietema. Pasistatėm palapinę. Tolumoje ant autostrados išgirdom kaip trumpam sustojęs krovininis sunkvežimis išleido porą žmonių. Po penkių minučių už 3 metrų keliuku tarp krūmų pamatėm du vyrus sunkiai benešančius baltus maišus. Mes buvom lauke, todėl jie pastebėjo ir mus. Pilvukai ėmė gurgti, bet paskui apsiraminom, nes tikėjom, jog šie žmonės per medelynus ko gero eina į netoliese esančias trobas, ir, tikėtina, kad jie mums žalos nepridarys…

Ryte atsikėlėm sveiki ir gyvi. Besipakuojant pro šalį pražingsniavo dar porą vyrukų su maišais. Šį kartą daug dėl to nesirūpinom, nes buvom pakeliui į Santiago!

Ten kur susikirto visi įmanomi keliai Santiago link, radom “geltonajį” transporto inspektorių ir du keleivius. Atraportavom inspektoriui mūsų tikslą ir tvarkingai laukėm kartu su kitais. Labai greit pasirodė krovininis sunkvežimis, greičiausiai ZIL’as ar KAMAZ’as, kuris priekaboje jau turėjo gerą dešimtį keleivių. Priekaba buvo labai aukšta, todėl sumesti kuprines prireikė poros vyrų esančių viršuje pagalbos.

driver makes coffee break, people in truck are waiting

Saulė dar tik tekėjo, todėl važiuoti atvirame sunkvežimyje darėsi siaubingai šalta. Gerai, kad kelionė buvo trumpa. Juokinga mums pasirodė, kai iki Santiago likus kilometrui ar dviems, abu automobilio vairuotojai sustojo prie pakelės namo, kuriame pardavinėjo kavą. Dvidešimt žmonių laukė priekaboje, o vairuotojai sau maukė rytinę kavą. Beje, tarp visų mūsų irgi atsirado vienas kavos megėjas, todėl vairuotojai buvo už tarpininkus, tam kad žmogeliui nereikėtų vargintis besiropštint iš ir atgal į priekabą.

Į erdvią revoliucijos aikštę atvykome kai Santiago mieste gyvenimas tik prasidėjo. Viename sumuštinių pardavėjų taške po 3 pesus (0.30 Lt) nusipirkom kelias bandeles su sūriu ir džemu. Netrukus prie mūsų prisistatė vienarankis vyrukas, kuris siūlė su savo motociklu ir priekaba mus nugabenti iki centro už 20 pesų (2 Lt). Kaina, lyginant su 2-4 kartus brangesniais dviračiais taksi, buvo prįmtina ir netrukus riedėjom per miesto gatves centrinio centro link…

Esame Colon mieste. Tai vienas didžiausių pasaulio uostų. Čia sustoja visi laivai norintys Panamos kanalu perplaukti iš Atlanto vandenyno pusės į Ramujį vandenyną.

Kol kas nesame tikri kaip keliausime artimiausiomis savaitėmis. Galbūt apsilankysime tose Centrinės Amerikos šalyse, kuriose dar neteko būti, o tada jau teks ieškoti variantų, kaip galėtume persikelti į Pietų Ameriką – Kolumbiją arba Ekvadorą. Kelių Tarp Panamos ir Kolumbijos nėra. Tik 100 km džiunglių su Kolumbijos banditais.

Linkėjimai iš naujos valstybės – PANAMOS!