Unil, Gerson, Fernando, Ercilia

Pareitais metais gyvendami Belize susipažinome su labai skurdžia šeimynėle. Šeimo galva – Fernando, būdamas 26-erių paliko savo gimtajį Salvadorą ir iškeliavo JAV link ieškotis darbo. Po mažų darbelių Gvatemaloje po trijų metų atklydo į Belizą, kur susipažino su 13-mete Carmita, kurią netrukus vedė. Labai greitai jie susilaukė pirmojo berniuko. Kai juos susipažinome 2006 m. pavasarį, jie turėjo 3 berniukus ir vieną mergaitę. Carmita dabar turi 25 metus. Vyriausiam sūnui Otonieliui – 12, o mažiausiam – beveik dveji. Fernando ilgą laiką turėjo problemų su alkoholiu, tačiau prieš keletą metų atrodo atsipeikėjo ir iš šios skylės išsikapstė. Tarp jo ir jo brolių, kuriuos paliko gimtajame Coquiama kaimelyje Salvadore, ryšys jau senokai nutrūko. Anksčiau dar vyko šiokia tokia komunikacija laiškais, tačiau kažkodėl viskas ėmė ir nutrūko. Žinodami, kad važiuosime į Salvadorą, Fernandui pasiūlėmė surasti jo šeimą ir papasakoti kaip gi gyvena jų brolis Belize, ir galbūt atnaujinti šeimyninį kontaktą.

Iš Santa Tecla, kuriame buvome apsistoję, su autobusu nusigavome iki Sonsonate miestelio. Žinojome, kad mums reikia kažkaip nuvykti iki Coqiama kaimelio, tačiau ne visi vairuotojai žinojo kur tai tiksliai yra. Vieni jų maišė kaimelį su Coqiamita, kuris skamba panašiai, bet pasirodo, nėra tas pats. Galiausiai įsėdom į autobusą link Cuisnahuat savivaldybės. Po valandinės kelionės mus bilietų pardavėjas išlaipino ant vienos sankryžos, ir teigė, kad nuo čia vedantis keliukas yra tai ko ir ieškome.

Juan Duran

Kai autobusas nuvažiavo, iš aplinkinių sužinojome, kad tas keliukas veda į Coquiamitą, o mūsiškis Coquiama – yra kiek toliau. Purvo kelias buvo tuščias, tačiau palaukus 20 minučių – mums pasisekė. Vyrukas su žmona, iš mašinos pardavinėjantys ledus, mus pavežė reikiamus 5-8 kilometrus, kol privažiavom keliuką į Coquiamą. Pasak vietinių, mūsų laukė 3 kilometrų kelias pėsčiomis. Viename kukurūzų lauke susipažinome su Juan Duran - 74-erių metų žvalus diedukas. Pažintis su mumis jam atrodė lyg Dievo dovana. Papraše, kad užrašytume jam savo vardus tam, kad jis galėtų savo tarptautine pažintimi pasigirti savo šeimynai.

Mes žingsniavome toliau. Netikėtai pamatėm, kad Juanas Duranas mus vejasi. Kai galiausiai prisivijo – padavė mums savo ranką ir prisipažino “jūs nuėjote, o aš prisiminiau, kad jums net rankos nepaspaudžiau!”. Jis taip pat pasisiūlė mums padėti ieškoti Fernando šeimynos – na, kad bent kažkiek galėtų prisidėti prie mūsų misijos.

Žinojome Fernando brolio vardą – Julius Cesar. Jo namą surasti nebuvo sunku. Užlipę stačiais akmeniniais laipteliais į joo daržą, Julijų radome kartu su savo draugais bestatantį namą. Kai prisistatėme, jog atkeliavome su naujienomis iš brolio Fernando, jo veidas kiek surimtėjo. Vėliau sužinojom, jog tikėjosi blogų naujienų. Kai pradėjome pasakoti apie laimingą jo brolio šeimą Belize, Julijaus šypsena vis plėtėsi. Jam pasiūlėm parašyti Fernandui laišką, kurį išsiūsime į Belizą kartu su Salvadoro šeimos nuotraukomis.

Kol Julius su šeima ruošė laišką broliui, mes užsukome į vietinę parduotuvėlę. Pardavime ten ne daug ko jie turėjo, tačiau ant suoliuko, su parduotuvės savininku radome vyruką, kuris yra dirbęs skirtingose šalyse. Įdomu buvo tai, jog prieš kelis metus šis tipelis darbavosi ir Copper Bank apylinkėse – būtent tame pačiame Belizo kaimelyje, kuriame mes praleidome 5 mėnesius, ir kuriame gyvena Julijaus brolis Fernando. Tikrai įdomus ženklas…

Mums reikėjo skubėti, nes norėjome pagauti autobusą atgal į Sonsonate. Iki stotelės – apie 3

hitch-hiking back from Coquiama to the crossroad

a bus featured like a living room

kilometrus. Atsisveikinę su Julius Cesar ir jo šeimynėle, prigriebėm Juaną Duraną ir keliavome atgal. Netrukus sustojo parduotuvių tiekėjas su limonadais sunkvežimyje, kuris mus pametė iki stotelės. Atsisveikinome su Duranu ir po keliolikos minučių atbildėjo mūsų autobusas. Vairuotojo kabina buvo išdabinta minkštais spalvotais žaisliukais, o kabančiame televizoriuje grojo John Lennon video klipas. Jautėmės beveik kaip namie Misija įvykdyta! Galime ramiai keliauti į kitą žemyną – į Pietų Ameriką!

Su autobusais nusigavom iki oro uosto. Vienas universitete dirbantis istorijos profesorius pametė mus gal kokį 40 kilometrų, iki San Ramon kaimelio. Kažkaip ryte prisiminiau, kad esam Centrinėje Amerikoje jau daugiau kaip metus ir per tą laiką nė karto neteko pasivėžinti su amerikonišku sunkvežimiu.

color competition

Na, “amerikoniškais” vadinu tuos, kurių kabina yra šiek tiek ilgesnė, galingiau atrodo. Europoje tokių furų sutikti galima, bet labai jau retai. Ir vat, stovim San Ramone, ir po valandikės laukimo, nes nesitikint – sustojo tas mano išsvajotas “amerikoniškas” sunkvežimis. Tai buvo vyrukas iš vieno Kosta Rikos galo į kitą kelis kartus per savaitę gabenantis melionus. Gavom progą pamatyti kam gi naudojama padidintos kabinos erdvė. Ogi, dvigulei lovai Europiniuose sunkvežimiuose sukonstruoja dvi lovas per du aukštus, o amerikonai, nepamiršdami kad furistai irgi vyrai, įtaiso didelę dvigulę lovą be kliūčių virš jos.

Ilgai dundėjom mes su vairuotoju. Iki pat Liberijos miesto. Išleido mus kelis kilometrus už miesto, ir bandėm apsižiūrėti kur galėtume pernakvoti. Bet aplinkui buvo tik šiukšlės ir besibadantys sausmedžiai. Susistabdėm kitą mašiniuką, kuris pametėjo dar keletą kilometrų, kur įsikūrėme už akmeninės tvoros-vartų. Palapinę pasistatėme šalia namo į kurį vakare sugrįžo vyrukas su dviem vaikais.

Iki sienos buvo belikę gal apie 50 km. Ketvirtadienį ryte mano “amerikoniškos” furos svajonės pildymasis tesėsi. Iki sienos buvom atgabenti kito Kosta Rikos vežėjo. Jo kabina buvo daug naujesnė, dailesnė ir švaresnė. Dabar jau galėsiu ramiai gyventi, nes pasivėžinti “amerikoniška” fura man norėjosi nuo to laiko kai prieš 10 metų pradėjau autostopininko karjerą.

Pasienyje su Nikaragva galvą kvaršino “change, change” pinigų keitikai. Jų knibždėjo ant kiekvieno kampo rankoje demonstruojančių šūsnis pinigų. Nikaragvos pareigūnai nulupo 7 dolerius nuo kiekvieno iš mūsų – toks jų įvažiavimo mokestis. Šiaip, procedūra buvo paprasta ir nesudėtinga. Tik teko pablūdyti kol suradome muitinės pastatą. Čia kitaip nei Europoj – muitininkai ne visada įsikuria ant praėjimo. Vienu žodžiu, pereiti iš vienos šalies į kitą be patikrinimo – gan paprasta. Tiesa, abiejose šalyse, kiek toliau nuo sienos vis tik yra kelių policija, kuri patikrina visų keleivių dokumentus.

Sylvie and Dominic, our Canadian drivers from Nicaragua to El Salvador

Tuo pat metu kai sienos kirtimą tvarkėmės mes, vis prasilenkdavom su prancūziškai šnekančia jaunuolių porele. Vėliau pastebėjom, kad jie keliauja su mašina Quebeco (Kanados) numeriais. Nieko nelaukdami pasiprašėm paimami, ir mums pasisekė – jie važiavo į Meksiką. Taigi, su jais keliavome bene 2 paras per 3 šalis: nuo Kosta Rikos/Nikaragvos sienos iki pat Salvadoro sostinės.

Dominic ir Sylvie – tokie kanadiečių vardai. Abu jie – trisdešimtmečiai, beveik kaip ir mes Sylvie – vidurinės mokyklos mokytoja. Ji pasinaudoja Kanados vyriausybės siūloma programa – dirbti mokytoju 3 metus ir gauti 75% atlyginimo. Užtat ketvirtais metais galima pasįmti metines atostogas ir gauti likusę 25% išmoką. Tuo tarpu Dominicas – inžinierius. Dirbo hidraulikos industrijoje ir po visų kelionių ko gero ten pat ir sugrįš. Praeitų metų rudenį jie abu trims mėnesiams buvo išvykę pasavanoriauti Benine – Vakarų Afrikoje. O nuo sausio mėnesio pusei metų pasileido į Centrinę Ameriką, norėdami išpildyti seną svajonę – aplankyti visas šio regiono šalis.

Kelionei per Centrinę Ameriką, Dominicas kruopščiai paruošė savo automobilį. Jame paliko tik dvi sėdynes, tačiau įtaisė daug lentynų, dvigulę lovą, kriauklę su vandeniu ir netgi musgaudį. Be to, automobilyje yra keletas apsaugos priemonių. Tarp jų net metalinis mini-seifas po sėdyne, kuris užrakintas su spyna. Čia saugomi ir pinigai, ir laptopas. Pastarajam galima sumontuoti staliuką priekinėje sėdynėje ir keliaujant klausyti muzikos arba žiūrėti filmus.

Kanadiečių porelė su savo mašina buvo nuvažiavus iki pat Panamos. Dabar jie skubėjo atgal į Meksiką kur dvi savaites keliaus kartu su savo draugu iš Mexico City. Po to bastysis mėnėsį po JAV nacionalinius parkus ir keliausiai kelias savaites praleis atrasdami Vakarų Kanadą, kurioje jiems nėra tekę svečiuotis. Kelionės metu jie retai kada miega viešbučiuose. Paprastai įsikuria degalinėse ar kitose aikštelėse su sargu ir naktį praleidžia mašinoje. Dušas kartais pasitaiko degalinėse, o kartais sustodavo auto-hoteliuose, kuriuos jie vis pašiepdavo. Auto hotelių dažniausi nuomotojai – varuotojai su prostitutėmis. Pasinaudoje specialia kambario kaina 4-ioms valandoms, tokie klientai atlieka savo reikalus ir keliauja toliau. Dominicas juokavo, kad į auto hotelius apsiprausti važiuodavo tik kraštutiniu atveju, o jei vis tiek nebūdavo kur dingti – kambaryje stengdavosi nieko neliesti, o duše stovėdavo su šlėpetėmis. 

Pirmą naktį su kanadiečiais praleidome Nikaragvoje – Leono mieste. Čia kaip tik vyko kažkoks jaunimo šokių festivalis. Buvo suvažiavę liaudiškų ir modernių šokių kolektyvai iš skirtingų Centrinės Amerikos šalių. Dominicas ir Sylvie mėgavosi restoranu, o mes slampinėjom po gatves. Vakare miesto gale radome erdvią tarp furistų populiarią degalinę. Joje ir apsistojome – mes palapinėje, o kanadiečiai – automobilyje.

traffic jams

Pakeliui į Hondūrą kelias nebuvo labai malonus. Pasitaikydavo maži ruožai asfalto, tačiau beveik visą kelią dardėjome per kelio griuvenas. Apylinkės atrodė siaubingai skurdžios. Pakelyje galėjai matyti purvinus vaikus, vieną kitą pagyvenusį ir vos begyvenantį kaimietį. Labai dažnai vietiniai su savo vieninteliu kastuvu pildavo ant kelio duobių iš pakelės paimtą žemę. Už tai pravažiuojančių jie meldė pinigų. Atrodydavo, kad vaikai palis po ratais, kai pravažiavus jie imdavo basomis bėgti per duobėtą ir akmenuotą kelio dangą.

funny receipt for paying immigration service on Nicaraguan-Honduran border

Ant Nikaragvos ir Hondūro sienos ir vėl teko susimokėti rinkliavas. Po du dolerius Nikaragvai ir po tris – Hondūrui. Hondūro pareigūnė net išdavė bilietėlį “už migracijos paslaugas”. Čia ir vėl šėžojo vaikai-paprašaikos. Vienam jų davėm duonos. Norėjo paimti visą kurią turėjome, bet mums ir patiems reikėjo kažką valgyti. Pamatė jis Katjos karutį kuprinei:
- Duok man, - liepė jis jai.
- Neduosiu, man pačiai jis reikalingas, – diskutavo su bertniuku Katja.
- Duok man!
- Aš juk sakiau, kad NE.
- Duok man tą daiktą! Aš noriu jo!
- Sakiau gi, kad NE. Ar tu man atioduotum savo marškinėlius jei aš nei iš šio nei iš to paprašyčiau?

Berniukas pasitraukė iš kovos…

Per dvi valandas kirtome Hondūrą. Pravažiuojant vieną miestelį Dominicas pajuokavo – “noriu Pizza Hut picos!”, net nesitikėdamas, kad toks dalykas šioje šalyje egzistuoja. Ir ką gi jūs manot? Pravažiavus dvi gatves – išdygo Pizza Hut stulpas su reklama. Mūsų vežėjai ten ir papietavo.

Salvadoro muitininkai kiek užtruko su automobilio dokumentais, tad po sieno kirtimo daug laiko nebeturėjom – netrukus turėjo tempti, tad reikėjo ieškotis nakvynės. Neprivažiavus San Miguel miesto aptikom PUMA degalinę. Aplink buvo daug vietos tiek mašinoms, tiek ir mūsų palapinei.

waiting for a small capsule to turn into a fancy sponge

Šeimyna, kuriai priklauso verslas, neprieštaravo, kad mes čia įsikurtume. Vakare bendravome su suaugusiais ir dviem vaikais – vienuolikmečiu Džefersonu ir viską išmanančia keturių metukų Džulisa. Pastaroji - labai mandra mergaitė. Mane vis apgaudinėjo, kai spardėme kamuolį. Tarp kitko, ji yra Džefersono teta. Mums pasakojo, kad mergaitė kartais ima ir pareiškia savo sūnėnui “Esu tavo teta! Turi mane gerbti!”.

Šeimynėlė vaišino mus tortilijomis su dviem skirtingais sūriais. Abu jie buvo panašūs į varškės sūrius. Vienas standesnis, o kitas tešlesnis. Tas tešlesnis turejo ir gabaliuką su skonio variaciją – gamyboje buvo panaudota čili pipiru. Kartą nepaklausė manęs, kurio sūrio noriu ir gavau su čili. Nedaug ten jo buvo, bet vis tiek degino burną! Na kur gi matyta - varškės sūris su čili?

Ryte visi ruošėsi į bažnyčią. Prieš atsisveikinant, šeimos vyras senjoras Mauro inicijavo pasimeldimą skirtą mums – keturiems keliautojams. Po “AMEN” jis šnabžtelėjo kažką savo žmonai. Ta nuėjo į mašiną ir iš rankinuko atnešė du 10-ties dolerių banknotus. Vieną įdavė mums su Katja, o kitą – kanadiečiams. Mes, turėdami panašios patirties, pinigus be komentarų paėmėm. Taip elgtis manome, kad yra teisingiausia, kai pinigus dovanoja ypač religingi žmonės. Kartą Gvatemaloje vienas spirituolistas norėjo prisidėti prie mūsų kelionės pinigais. Jų atsisakėme ir tas tikintis ėmė verkti. Jautėmės labai keistai ir tikrai nesitikėjome tokios reakcijos. Užtat dabar žinome, kad iš stipriai tikinčių finansinę pagalbą geriau priimti. Tuo tarpu Dominicas to visiškai nesitikėjo ir bandė pinigų atsisakyti, kad neva šeimyna taip mumis rūpinosi, kad pinigus mokėti turėtų greičiau jis. Galiausiai kanadietis nusileido įkalbinėjamas…

Mauro ir šeima išvažiavo į Dievo namus, tuo tarpu mes keturiese praleidome keletą minučių dalindamiesi įspūdžius ir patirtimi. Degalinės apsauginis mums užrašės šios vietovės adresą ir telefoną. Būtinai reikės jiems parašyti kokį laišką ir atsiūsti nuotraukų. Beje, apsauginis su savimi nešiojosi pistoletą. Dominicas smalsiai užklausė kaip tas daiktas veikia ir ar jis ten nors kiek automatinis. Apsauginis daug negalvodamas greit užtaisė ginklą ir BUM!!!! šovė į orą. Hm, na ačių už demonstraciją. Manau, ir Dominicas buvo patenkintas

Tęsėme kelionę. Tiksliau mes po poros valandų išlipome, kai atvažiavom iki Santa Tecla – San Salvadoro (šalies sostinės) priemiesčio. Atsisveikinome su Dominicu ir Sylvie. Netrukus pasibeldėme į Amado duris – nemokamos nakvynės tinklapio www.CouchSurfing.com narį, pas kurį kelioms dienoms ir apsistojome.

Į Salvadorą atvykome ne šeip sau. Mūsų misija čia – surasti Belize gyvenančio mūsų draugo Fernando brolį ir visą kitą šeimyną. Tarp jų kontaktas nutrūko prieš kelis metus, tad nusprendėme padėti atnaujinti nutrūkusią stygą. Apie tai – kitame pasakojime.