last view back - good bye ;)

Panamą iš Kubos po šešių dienų jūroje atplaukėme naktį iš penktadienio į šeštadienį. Migracijos biuras buriuotojams veikia tik darbo dienomis, tad visą savaitgalį buvome Panamos nelegalai. Apsistojom Colon uostamiesčio prieplaukoje, perpildytoje jachtų ir katamaranų, nes Colon – tai vartai į Panamos kanalą ir Ramųjį vandenyną.

Pirmadienį kartu su prancūzų jachtos kapitonu ir jo žmona, kaip ir visi laivų ekipažai, drauge nuėjom į prieplaukoje esantį migracijos biurą.Visų pirma, reikia gauti antspaudą iš minėto biuro, tada keliauti į migracijos departamentą miesto centre, kur išduodamas leidimas būti šalyje 90 dienų. Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, ten niekas nežinojo, kur yra Lietuva. Moteris prieplaukos migracijos biure nieko neklausinėdama sudėjo reikiamus antspaudus Katjai ir laivo savininkams, nes Vokietija ir Prancūzija – visiems žinomos šalys. Paėmusi mano pasą, pareigūnė ėmė dvejoti. Kur yra Lietuva? Bandė ieškoti specialiame valstybių sąraše, bet nerado. Žodžiu, ji užsiminė, kad man turbūt reikia vizos. Aš žinau, kad lietuviams Panamoje galioja bevizis režimas. Pareigūnė sakė, kad tai tegul išsiaiškina migracijos tarnyba mieste. Ta proga ant popiergalio užrašė paaiškinamąją žinutę, kad esą neturi informacijos apie Lietuvą, ir manęs paprašė šį popierių nugabenti jos kolegoms mieste.

Pareigūnai centriniame migracijos biure, pamatę, kad aš neturiu prieplaukos antspaudo ir prabėgomis perskaitę perduotą žinutę, ėmė burbėti, kad aš „turiu problemų“. Ėmiau aiškinti, kad problema yra jų, o ne mano, nes jie neturi informacijos apie bevizes šalis. Jie puolė kažkam skambinėti, tarpusavy kalbėtis, kad aš turėjau gauti vizą prieš atvykdamas į šalį. Pradėjau nervintis:
„Jūs pirmiausia pasižiūrėkite į šalių sarašą, kurioms nereikalingos vizos, ir tada burbėkite!
Ėmiau juos spausti, kad paieškotų to sąrašo. Šie ilgai knisosi tarp popierių, o mes aiškinom, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje, kad lengviau įsivaizduotų, apie ką kalbame. „Nėra problemų, viskas bus sutvarkyta. Juk Europos Sąjungos šalys turi kažkokį bendrą susitarimą su Panama, jog gali važiuoti be vizų, tiesa?“, – po kelių minučių, pranešė vienas iš vyrukų.
Mes energingai lingavom galva, nors tai ir nėra visiška tiesa. Kiek žinau, dėl vizų režimo šalys tariasi individualiai, o ne per Europos Sąjungą.
Galiausiai gavau formą, kurią pildo visi užsieniečiai. Ta forma kainuoja vieną dolerį (Panamoje cirkuliuoja JAV pinigai). Įdomu tai, jog ta forma yra paprasčiausiai atšviesta su kopijavimo aparatu. Ant langelio buvo užrašyta „kopijos – 10 centų“. Kadangi mūsų laivo ekipažas – keturi žmonės, pradėjau derybas: „Duokit mums vieną formą už dolerį, o likusiems bendrakeleiviams padarysime kopijas po 10 centų“.
Pareigūnė kiek susierzinus griežtai palingavo galva ir paaiškino, kad jie taip nedaro. Beje, ant tos formos dar reikalaujama ir paso nuotraukos. Biurokratizmas. Panamos migracijos procedūra šiek tiek nustebino. Visiems antspaudams prireikė daugiau nei vieno puslapio. Pirmiausia gauni didelį anspaudą prieplaukoje. Tada per pusę puslapio uždedamas dar vienas spaudas, o jo kampe įklijuojamas pašto ženklas, kainuojantis 10 dolerių. Vėliau ant to ženklo uždeda apvalų antspaudą, šalia jo pareigūnas pasirašo, ir tai dar ne viskas. Galiausiai prireikia dar vieno kvadratinio antspaudo, kuriame užrašyta „užregistruotas“ bei data. Žodžiu, 4 žmonės – 4 antspaudai, du parašai ir pašto ženklas. Tikras pragaras tokiems keliautojams kaip mes, kuriems svarbu išsaugoti kuo daugiau vietos pase.

closer view to Panama City center

Kelias dienas praleidome sostinėje – Panamos mieste. Labiausiai į akį krito tai, kad verslas šiame mieste tiesiog kinkuliuoja. Net jei nukristumėt iš dangaus į atsitiktinę gatvę, joje rasite ir interneto kavinę, ir maisto priekių parduotuvę, prekyvietę apatiniais, ir galiausiai parduotuvę, kur galite nusipirkti naują fotoaparatą, jei jūsiškis sudužo. Čia pat galėsite ir gardžiai užkąsti kinų restoranėlyje. Beje, beklaidžiojant po miestą gal pavyks užklysti į gatvę palei įlanką, nuo kurios kitame įlankos gale įspūdingai sveikinasi keliolika dangoraižių.

Po laisvės stokojančios Kubos, Panama mums atrodė tikras rojus. Per tris savaites suspėjom pamilti šios šalies atmosferą ir žmones, kurie mums visada padėjo ir buvo labai draugiški. Net

waiting already 4,5 hours

keliauti autostopu Panamoje nebuvo sunku. Automobiliai stojo nespėjus net apžvelgti apylinkių. Išskyrus vieną kartą, kai kalnų kaimelyje Gualaca mus tiesiog ignoravo. Tiesą pasakius, automobilių nebuvo daug. Ten pralaukėme net 5 valandas. Mums belūkuriuojant  pro šalį slinko varganas kaimietis, nešinas ilgą, sunkų rastą. Kas 100 metrų vyrukas vis sustoja, pailsi. Sustojo jis ir priešais mus, kitoje kelio pusėje. Žmogelis dejavo, kad jis nuolat čia vaikšto, mat, rąstais kūrenama krosnis, kur gaminamas maistas. Atrodo aplinkui jau visi rąstai išrinkti, tad tenka toli keliauti. Vyrukas taip pat pasiguodė, kad ant jo „pimpaliuko“ atsirado balti taškeliai, ir jau kurį laiką kankina skausmai toje vietoje. Klausė, ar neturime jam vaistų. Hm, gaila, bet ne galėjom padėti… Galų gale iš tos vietos išsikapstėm.
Kartą mus pavežė Giljermo (Guillermo) – finansinių konsultacijų firmos direktorius su mažyliu sūnumi. Su juo bendrauti buvo linksma. Jis džiaugėsi, kad esame europiečiai. Bendravom apie JAV, šios šalies sistemą bei kai kurių amerikiečių bukumą. Pasak Giljermo, „netrukus amerikonai sklandys burbuluose. Kai burbulas palies žemę – sprogs, ir amerikietis mirs, nes nežinos kur dėtis“. Mes niekur neskubėjom, tad mūsų vežėjas pasikvietė naktį praleisti netoli jūros esančioje jo mamos viloje. Pastaroji turi kelis namukus, kuriuos savaitgaliais nuomoja žmonių grupėms arba kompanijoms. Kadangi buvo laisvų kambarių, galėjom šiek tiek atsipūsti ir pasimėgauti kaimelio ramybe.

'stealing' petrol

Vežėmės mažą viryklę, primusą, kuris dirba su paprastu benzinu. Dažnai gaminamės pusryčius ir vakarienę sau, šalia palapinės. Benzino į specialų butelį įsipilame pakelės degalinėse. Kartą pritrūkome degalų. Radome tuščią degalinę. Nebuvo nei darbuotojų, nei mašinų. Aš juokais priėjau prie vienos iš žarnų ir, mūsų nustebimui, pradėjo lašėti benzinas! Perėję per tris žarnas vis tik sugebėjom prisilašinti pusę litro. Neblogai? Vėliau panašiai džiaugėmės tik Venesueloje, kurioje litras benzino kainuoja vos 0,10 Lt…

Praleidę tris savaites Panamoje, pasukome „labiausiai išsivysčiusios“ Centrinės Amerikos valstybės Kosta Rikos link. Na, bent jau taip sakoma pie šią šalį. Tiesą pasakius, to nepajutome. Jau pirmieji sutikti žmonės Kosta Rikoje keistai reaguodavo į mūsų draugišką „buenas dias” (ispaniškai „laba diena“) pasisveikinimą. Žvilgsniai mums priminė Kubą. Tik Kuboje žmonės turi priežastį keistai žiūrėti į užsieniečius, kurie yra laisvi, o kubiečiai – ne. Tačiau Kosta Rikoje užsieniečiams žmonės ne itin draugiški turbūt todėl, kad jų čia paprasčiausiai per daug. Tai viena iš populiariausių regiono šalių, kurioje namus perka JAV pensininkai ir džiaugiasi pigiu gyvenimo lygiu.
Miestai, į kuriuos buvom užsukę, pasirodė labai pilki ir
nuobodūs. Kosta Rikos sostinėje San Jose kiekviename kvartale į akį krito gatvėse parpiantys benamiai. Tiek daug benamių nematėme nė viename kitame Centrinės Amerikos didmiestyje. Neneigiu, jog Kosta Rikoje nuostabi gamta, galybė nacionalinių parkų. Deja, mokesčiai parko lankytojams, palyginus su aplinkinėmis šalimis, gana dideli. Teko girdėti, kad prieš kelerius metus šios šalies vyriausybė cenzūravo bet kokius žiniasklaidos pranešimus apie nusikaltimus, kuriuose auka buvo užsienietis. Gal todėl ši šalis patraukli keliautojams, nes joje neva saugu ir viskas išplėtota.

Kosta Rikoje nesijautėme saugiau nei Meksikoje, Gvatemaloje ar kitose šalyse. Miestai pasirodė nuobodūs, o grožėtis gamta per brangu. Žmonės neatrodė draugiški, ir tai įrodė varginantis keliavimas pakeleivingais automobiliais. Vidutiniškai laukdavome apie dvi valandas, kol kas nors sustodavo mus pavežti.

Pajudėję vos 10 km nuo Panamos ir Kosta Rikos sienos, sustabdėm pagyvenusį vyruką, kuris važiavo keletą kilometrų mūsų kryptimi. Pakeliui pasakėm iš kur esame, pabendravome, šis išleido mus netoli vienos gražios sodybos vidury laukų. Mes prie kelio likom toliau stabdyti automobilių. Žiūrim, iš to namo mūsų link artinasi du jaunuoliai: vienas lyg ne vietinis, užsienietis. Jiems priėjus, tas baltasis ir klausia:
– Do you know Hokšila?
– Na, esu girdėjęs, kad yra toks keliaujantis muzikantas. Prieš kelionę į Afriką 2004-siais kreipiausi į jį patarimų, bet asmeniškai nepažįstu, sakau tam jaunuoliui.

Vienu žodžiu, amerikietis papasakojo, kad prieš keletą savaičių Antigua Guatemala mieste (Gvatemaloje) jis susipažino su Hokšila viename iš vadinamųjų hostelių. Vėliau jie keletą dienų drauge keliavo. Jis tame name visą savaitę lankosi pas savo draugų draugus ir padeda dažyti namą. Prisipažino, kad, kai mus pavežęs vyrukas prasitarė, jog esam iš Lietuvos (ne visai tiesa, nes Katja juk vokietė), pamanė, kad tai Hokšila pro šalį lekia. Jis juk planavo keliauti į šią pusę…
Tad tokia trumpa to „mažo pasaulio“ istorija…

Pirmoji mūsų planuota stotelė Kosta Rikoje buvo Žemės Rožės Ferma netoli San Isidro gyvenvietės. Tai ferma, kurioje du amerikiečiai Madži (Maji) ir Rožė (Rose) per artimiausius metus nori sukurti organinę fermą, išlaikomą suburtos bendruomenė, kuri gyventų tik iš fermos produktų. Viskas, ko reikia išgyventi būtų auginama fermoje. Šią žemę jie nusipirko 2006 m. pavasarį ir nuo to laiko intensyviai sodina vaismedžius, daržoves ir kitus įmanomus augalus. Rožė yra mirkobiologė, o Madži… gan sunku apibūdinti. Gal labiausiai tiktų jį pavadinti dvasiniu filosofu. Jis kiekvieną dieną šaudo didelėmis pasaulio idėjomis, pasakoja apie tai, kaip čia viską padarys ir kaip bus gražu, tačiau fizinis darbas yra jo silpnybė. Lyg turėtų dvi kaires rankas. Jei paims plaktuką, tai neabejotinai trinktels per pirštą, jei cementuos namą, tai neabejotinai statinys sugrius. Jis – mąstytojas. Puikus dvasinių ir bendruomenės susibūrimų moderatorius. Be to, jis yra genialus improvizacinių eilėraščių kūrėjas. Kartą jis mūsų paklausė:
- Pasakykite bet kokį žodį, kuris jums dabar šaus į galvą.
- Kojinė, – sakau aš.
Madži penkias minutes deklamavo čia pat kuriamą besirimuojantį eilėraštį apie kojines ir jų reikšmę gyvenime. Jo pase pavardės nerasite. Madži – tai pilnas jo vardas (prancūziškai „magija“). Tai vardas, susijęs su jo dvasine veikla.

happy family

Madži ir Rožė susipažino per pažinčių tinklapį internete ir prieš penkerius metus susituokė Havajuose. Vieną blankią dieną Rožė išvydo viziją, jog JAV valstybė žlugs ir reikės trauktis kažkur į saugią vietą, kur būtų galima išgyventi be papildomų lėšų. Vizija nukrypo į Havajus, kur Rožė su Madži pradžioje ir ieškojo žemės ploto save išlaikančiai fermai įkurti. Deja, Havajuose žmonės nėra labai draugiški atvykėliams, tad jie susidomėjo Kosta Rika. Jiems pasisekė ir surado didelį žemės plotą kalnuose su nuostabia panorama į upę ir aplinkines kalvas. Tiesa, ta vieta gan sunkiai privažiuojama paprastu automobiliu, tačiau šiek tiek izoliuotos fermos jie juk ir ieškojo. Dabar birželio–gruodžio mėnesiais jie gyvena savo name JAV, o likusią metų dalį, kai nėra lietaus sezono Centrinėje Amerikoje, praleidžia Kosta Rikos fermoje. Tarp kitko, ši porelė visą laiką ieško savanorių, kurie už gyvenimą fermoje ir sveiką maistą norėtų kelias valandas per dieną padirbėti jų ūkyje. Jei susidomėjote, rašykite mums.

making our own bread on sticks

Fermos gimtadienis – balandžio 1-oji. Į svečius atvykome kaip tik laiku, per pirmąsias fermos metines. Ta proga kūrėm laužą, ir realizavom Katjos idėją lauže kepti duoną ant pagaliukų. Paprasta tešla, paprasta procedūra ir pabaigoje – nuostabi duonos su džemu vakarienė. Norite šį receptą išbandyti patys? Labai paprasta:
2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių,
125 ml vandens,
50 g margarino arba aliejaus,
250 g miltų,
Pusė šaukštelio druskos ir, jei patinka, įmeskit šaukštą cukraus.

mniam!

Viską suminkykite ir palikite 30-iai minučių. Tuo tarpu kurkite laužą ir ieškokite medžio šakelių. Belieka mažą gabalėlį tešlos užminkyti ant pagaliuko ir laikyti virš laužo. Saugokite, kad duona nenudegtų. Bandykite nuspėti atstumą iki laužo. Svarbu, kad duonos vidus būtų iškepęs, o išorė neapdegus. Išsitraukite iš kuprinės džemą ir… gero apetito!

Ta dieną, kai atsisveikinome su Madži ir Rože, jie mus pametėjo iki San Isidro gyvenvietės galo. Madži palinkėjo šią dieną patirti patį nuostabiausią visos kelionės nuotykį… Kaip tyčia, ši diena buvo viena iš nemaloniausių mūsų kelionėje. Nuo San Isidro pasigavome vairuotoją, kuris važiavo iki pat sostinės – San Jose ir net toliau. Apie 5 valandos kelio. Prieš pat sostinę žemėlapyje pastebėjome ugnikalnį Irazu. Būtų įdomu ten užsukus, pamanėm. Jau sutemus išlipom Cartago priemiesčiuose, tiesiai ant kelio į Irazu. Tikėjomės pernakvoti kur nors netoliese, o ryt tęsti kelionę. Apylinkės neatrodė draugiškos. Žingsniavom keliu. Aplink vis dar buvo gyvenvietė. Netrukus pastebėjom plačią akmenų pilną neapšviestą laukymę. Pasukom jos link. Labai greitai pastebėjom, kad palapinei ten vietos nėra, ir buvom bežingsniuojantys atgal į kelią. Tuo momentu iš tamsos per laukymę atskubėjo narkomanas su pagaliu rankoje. „Duokit „babkes“, duokit „babkes“!“ – ėmė kriokti. Aš su 25 kg kuprine ant nugaros ir maža kuprine ant krūtinės bandžiau lėtai gintis. Jis man tvojo kelis kartus į ranką su pagaliu. Katja neiškentė ir puolė jį. Abu griuvo į griovį, besitęsiantį šalia kelio, kuriame telkšojo užsistovėjęs lietaus vanduo. Užpuolikas sviedė Katją į šoną, o ji, nelaimei, blauzda kliudė didelį akmenį. Susidūrimas

Luis - our angel in San Jose

greitai baigėsi, nes aš per griovį nuvijau narkomaną atgal į kelią, kur netrukus sustabdžiau sunkvežimiuką. Vairuotojas su kitu vyru padėjo iš skausmo verkiančiai Katjai pasiekti automobilį, nes ši nebegalėjo paei
ti.

Atvykom į Cartago ligoninę. Čia gydytojai kelis kartus peršvietė Katjos koją, davė patarimų, ir, kas mus labiausiai nustebino, ligoninės administracija atsisakė iš mūsų imti pinigus už paslaugas. Kitas dvi naktis praleidome viešbutėlyje. Pirmą naktį dirbęs registratorius taip pat neėmė pinigų. Iš Cartago per Velykas važiavom į Palmar Norte miestelį, kuriame prieš dvi savaites gatvėje sutikta mergina kvietėsi pas save į svečius. Kelios dienos ten, ir vėliau keliavome atgal į sostinę. Mus nuo kelio prigriebė nuostabus žmogus Luisas, dirbantis aplinkosaugos projektų konsultantu. Pamatęs, kad Katja dar vargiai gali vaikščioti, pasikvietė apsistoti jo namuose tiek, kiek mums prireiks. Jo name sostinėje praleidome net dvi savaites. Tiek laiko prireikė, kol Katja galėjo vėl normaliai vaikščioti.
Įvertindami nemalonų nutikimą Kosta Rikoje, labiau gailimės to narkomano, kuris desperatiškai ieško išgyvenimo šaltinio. Jis iš mūsų nieko nepešė, tad tikimės, kad kitą kartą turės mažiau pasitikėjimo savimi puldamas žmones. Šis nuotykis buvo pamoka ir mums. Dabar žinome, kad visada vietos palapinei turime ieškoti prieš saulei nusileidžiant!

Paskutinę naktį nakvojome Gualaca kaimelyje, už degalinės. Karštą rytą po dviejų prakaituojančių dienų, nusprendėme atsigaivinti dušu. Buvo ten viešas plastmasinis vamzdis su kraneliu, tad užsidėję maudymkes – pasipliuškenom ir net galvą išsiplovėm.

1,25 and 2,5 cent coins of Balboa (currency of Panama)

Prieš keletą dienų dvi naktis praleidome Pedasi kaimelyje (Azuero pusiasalyje). Čia apsistojome šalia parduotuvėlės, kuri priklauso Silkai (Silca), kuri mus tą vakarą ir atvežė iki Pedasi. Įdomiausia buvo peržiūrėti kuklią jos monetų kolekciją. Rodė mums 1940 metų balboa (Panamos pinigo) monetas: 2.5 centų 2.5 cents (dos y medio centesimos), ir 1.25 cento (uno y quarto – vienas ir ketvirtis). Labai įdomi nominacija, ar ne?

Linkėjimai iš kalnuotos Boketės!
Augustas ir Katja

Dienos El Valle buvo labai aktyvios. Lipom į miegančio indėno kalną. Pažiūrėkite į nuotrauką, ten matosi indėno figūra. Be to, kitą dieną taip pat įveikėm kitą šlapią kalną. Šį kartą mums kompaniją palaikė Dave draugas panamietis Jose.

Trečiadienį keliausime toliau. Norim aplankyti Azuero pusiasalį.

our ad searching for a ride to Colombia

Dviejuose jachtų klubuose pakabinome skelbimus dėl ieškomo nupludymo iki Pietų Amerikos, ir toliau keliausime pasidairyti į Kosta Riką (apie 500 km iki sienos). Ten paskutinę kovo savaitę praleisime su draugais organinėje Earth Rose fermoje netoli San Isidro – www.EarthRoseFarm.org . O balandžio 1 ir 2 sudalyvausime jų vienų metų gimtadienyje.

Beje, Panamą stebina ne tik operuodama svetimu piniginiu vienetu (JAV doleriu), bet ir nebūtinumu automobiliams turėti valstybinius numerius priekyje. Paprastai ten nieko nėra, tačiau kartais chebra učsideda krūtas lenteles su skirtingais užrašais. Pasitaiko net Europos šalių numeriai (Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir pan.).

Buvom alkani ir nusprendėm pavalgyti kinų restorane. Užsisakėm Čow Mein su daržovėmis. Kainos buvo dvi. 1.75$ už pusę porcijos ir 3.00$ už pilną. Su kinų porcijomis juokauti negalima. Todėl kad per daug neužsiprašytume paprašėme vieną tokią, kitą tokią. Ir spėkit ką gavom? Pagal mus tai buvo viso 3 porcijos maisto!

Beje, Panamoje cirkuoliuoja JAV doleriai. Tarp monetu maišosi JAV dolerio centai ir Panamos Balboa piniginio vieneto centai, kurie turi identiška forma kaip doleriniai (tik paveiksliukas kitas). Popieriniai Balboa pinigai jau seniai išgaravę. Internetas Panamos sostinėje vos 0.50$, tikras atsigavimas po šešia-dolerinės Kubos

Beje, publikavau keletą naujų pasakojimų apie mūsų nuotykius Kuboje:
Kelionė į “neturistinę” Baracoa (sausio 21-25)
Trys naktys palapinėje (sausio 26-28)

Netrukus publikuosiu trumpą gidą apie Kubą, kur surašiau daug triukų kaip keliauti pigiai. Jis gal padės organizuotis kelionę besiruošiantiems į šią šalį.

Linkėjimai!

Esame Colon mieste. Tai vienas didžiausių pasaulio uostų. Čia sustoja visi laivai norintys Panamos kanalu perplaukti iš Atlanto vandenyno pusės į Ramujį vandenyną.

Kol kas nesame tikri kaip keliausime artimiausiomis savaitėmis. Galbūt apsilankysime tose Centrinės Amerikos šalyse, kuriose dar neteko būti, o tada jau teks ieškoti variantų, kaip galėtume persikelti į Pietų Ameriką – Kolumbiją arba Ekvadorą. Kelių Tarp Panamos ir Kolumbijos nėra. Tik 100 km džiunglių su Kolumbijos banditais.

Linkėjimai iš naujos valstybės – PANAMOS!

Esame Cienfuegos mieste. Čia pagaliau suradome prancūzų jachtą kuri sutiko mus pavėžinti iki Panamos. Taip, grįžtam atgal į Centrinę Ameriką, nes į Rytų Karibų salas praktiškai niekas neplaukia dėl nepalankių vėjų. Į tas salas galbūt sugrįšime kitą plaukiojimo sezoną iš Venesuelos.

Esam nemažai parašę įspūdžių iš Kubos, tačiau čia kompiuteriai labai limituoti todėl išspausdinti tekstų kol kas negalime. Tai padarysime iš Panamos!

Linkėjimai,

Augustas ir Katja