Kartu su Katja (vokiete iš Leipcigo) savo beribią kelionę pradėjome skrydžiu iš Belgijos į Meksiką 2006-ųjų sausio 13-tą, penktadienį (keistas sutapimas!). Keliaujame antrus metus, neturėdami laiko apribojimų, todėl nieko ir neplanuojame. Gyvename šia diena. Dažnai sudarome dienos maršrutą tik atsikėlę. Pasižiūrime į žemėlapį, pasirenkame kryptį, ir judam pirmyn, o kartais ir atgal. Keliaujame autostopu, nes tik taip galime pažinti skirtingų socialinių grupių žmones. Nešiojamės mažą palapinę, nes mėgstame laisvai pasirinkti nakvynės vietą. Esam pasirengę tiek geriems, tiek ir blogiems patyrimams, nes tikime, kad niekas nenutinka be priežasties. Iš kiekvienos situacijos galime pasimokyti ir atrasti kažką nauja.

Mūsų kelionės tikslas – pasaulio žmonės. Manome, kad tik per juos galime pamatyti tikrąjį šalies veidą. Stengiamės kartu su jais pagyventi, pajusti jų kasdienybę bei nuotaikas. Aplankytų vietų įvaizdį mums kuria ne televizija ar skaitomi laikraščiai, bet susitikimai, bendravimas ir gyvenimas pas vietinius žmones.

Įdomūs Meksikos žmonės

Meksika buvo mūsų pirmoji šalis Amerikos žemyne. Pusantro mėnesio praleidome Meksikos pietuose esančiame Jukatano pusiasalyje. Čia netrūksta turistų, kurie, naudodamiesi pigiais skrydžiais, atskrenda į Kankuną. Pastarojo miesto (kurorto) apylinkėse dažnai sutikdavome žmonių ir matėme gamtą, kuri nukentėjo 2005 m. spalį nuo uragano „Vilma“.

Jau pirmomis savaitėmis Jukatane susipažinome su žmonėmis, vėliau tapusiais gerais draugais. Vieną vėlyvą popietę atvykome į Čikčulub (Čicxulub) kaimelį prie jūros, netoli Puerto Progreso. Policijos poste pasiteiravome, kur būtų saugu pasistatyti palapinę. Pasiūlė pajūryje. Čia pliažo nedaug buvo likę, nes vos už 20 metrų stūksojo vasarnamiai. Pastabėjom trijų aukštų namą, kur butai paprastai nuomojami nuo žiemos pabėgusiems Kanados pensininkams. Priešais pastatą žaliavo minkšta pieva, tad pirmajame aukšte gyvenusios inteligentiškos meksikiečių porelės paprašėme leidimo įsikurti priešais jų langus.

Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, lenkęs palapinę į šoną. Pasitelkę fantaziją, kinų gamybos konstrukciją sutvirtinom virvėmis ir rąstgaliais. Pirmojo aukšto kaimynai, Jorge ir Patricia, susirūpinę, ar tik mums nešalta, pakvietė arbatos. Tą vakarą pas juos sėdėjome iki vidurnakčio. Galiausiai gavom leidimą palapinę perkelti tiesiai šalia jų balkonų durų, kur buvo šiokia tokia užuovėja. Ten įsikūrę praleidome net tris dienas. Kaimynų bute naudojomės dušu, kartu su jais pusryčiavom ir pietavom. Jorge – buvęs trijų Meksikos valstijų turizmo ministras, o Patricia – menininkė. Šiuo metu ji vykdo kūrybinį projektą su kaimo moterimis, kurio tikslas – populiarinti vietinius rankdarbius tarp turistų. Beveik po metų, prieš Kalėdas, pas juos ir vėl užsukome. Šį kartą jie jau buvo įsikūrę dideliame dviejų aukštų name, kuriame atskirą kambarį gavome ir mes. Su šia porele iki šiol draugaujame.

Kitas įdomus nutikimas Meksikoje buvo savaitgalis, praleistas menonų (angl. mennonites) šeimoje. Menonai – religinė bendruomenė, kuri kadaise masiškai emigravo iš Vokietijos į Rusiją, o iš ten XX a. pradžioje persikėlė į Šiaurės Ameriką. Jie kalba senąja vokiečių kalba, kurios tarimas veikiau panašus į olandų. Dauguma menonų – žemdirbiai. Tai keisti žmonės. Kai kurios bendruomenės išlaikiusios šimtametes tradicijas – automobiliais važinėti draudžiama, naudojami tik traktoriai plieniniais ratais, draudžiama įsivesti elektrą, rengiamasi vienodo stiliaus drabužiais, į miestą prekių parduoti važiuoja tik vyrai, vesti ar tekėti už ne menono dažniausiai draudžiama. Paprastai menonų bendruomenė turi savo mokyklą, kurioje išsilavinimas grindžiamas Naujuoju Testamentu. Vaikai mokosi 6–7 metus ir vėliau eina dirbti į laukus. Tiesa, moterys ir mergaitės paprastai darbuojasi namų ūkyje: verda valgį, skalbia, tvarko namus.

Mūsų aplankyta menonų bendruomenė vadinosi Nueva Trinidad. Čia gyvena apie 30 šeimų. Visų apsirengimo stilius – vienodas ir senamadiškas. Moterys paprastai vilkėjo tamsias sukneles ir skarą, o skrybėlėti vyrai dėvėjo tamsiai mėlynus kombinezonus ir dryžuotus marškinius. Automobilių čia niekas neturi, vienintelė motorinė priemonė – traktoriai guminiais ratais. Sekmadieniais į bažnyčia keliaujama su arkliu ir karieta. Elektros tiekimas buvo teigiamai priimtas bendruomenės valdybos, todėl čia namuose galima buvo rasti šaldytuvą ir net mikrobangų krosnelę. Artimiausiame meksikiečių kaimelyje menonus giria kaip darbščius ūkininkus. Pasak jų, į artimiausius miestus šie išsiruošia šeštadieniais, kur perka ir kitaip pramogauja. Jie negeria alkoholio, yra nekalbūs, tarp savęs bendrauja nesuprantama kalba (senovės vokiečių). Daugelis menonų šeimų gimdo daugiau kaip dešimt atžalų, kurios kuria naujas menonų gyvenvietės visoje Meksikoje. Galbūt dar po šimto metų Meksiką valdys menonai? Su į svečius pasikvietusia šeima apsikeitėme adresais. Ne kiekvienas iš jų raštingas, tad parašyti bendruomenės adresą jiems prireikė valandos…

Mirusiųjų diena Meksikoje

2006 m. rudenį buvo įdomu dalyvauti mirusiųjų dienos („Dia del Muertos“) šventėje. Tai lietuviškų Vėlinių analogas. Pas mus ši diena, prisimenant išėjusius Anapilin, minima liūdnai, o Meksikoje – visi linksminasi. Jau savaitę ar dvi prieš šią šventę parduotuvėse pasirodo „mirusiųjų duona“, labiau panaši į saldų batoną. Be to, visur pilna kaukolės formos suvenyrų bei saldumynų, pagamintų iš cukraus.

Šios šventės tradicijos atkeliauja nuo ikikolumbinės Meksikos civilizacijos laikų. Senosios Meksikos gyventojai actekai tikėjo, jog mirusiųjų sielos kiekvienais metais sugrįžta aplankyti savo giminaičių. Šiais laikais žmonės namuose gėlėmis papuošia altorių, prie kurio mirusiems šeimos nariams aukoja vaisių, daržovių, duonos ir kitokių gėrybių. Kiekvienas Meksikos regionas turi savo altoriaus puošimo tradicijas. Tai labai svarbi šventė Meksikoje. Net mokyklos ir valstybinės institucijos paruošia savo altorius mirusiesiems. Kultūros centrai ir kai kurie muziejai per Vėlines siūlo trumpalaikes parodas su skirtingų Meksikos valstijų altoriais ir jų reikšmių aprašymais.

Naktį iš lapkričio 1-osios į 2-ąją suaugusieji eina į kapines, kur leidžia laiką su besiilsiančiais po žeme. Šalia kapinių šokami actekų šokiai ir kitos ceremonijos, lydimos būgnų ir kitokių muzikos instrumentų. Kitos dienos rytą visos kapinės mirga geltonai oranžiniais gvazdikais, kuriais išpuošti visi kapai. Po kapines slampinėja muzikantai, siūlantys už nedidelį honorarą mirusiajam šeimos nariui padainuoti nostalgišką baladę. Kiekviename mieste Vėlines švenčiamos skirtingai, tačiau svarbiausios tradicijos išlikusios Mixquic (netoli sostinės), Patzcuaro ir Janitzio miestuose.

Belizas mums paliko keistą įspūdį. Šioje šalyje yra daug viena į kitą nepanašių kultūrų. Nors oficiali kalba – anglų, daugelis bendrauja ispaniškai. Čia labai daug atvykėlių iš kitų Centrinės Amerikos šalių. Yra juodaodžių, kurių protėviai atkeliavo iš Afrikos. Nemažai čia ir menonų. Galima sutikti tiek senas tradicijas išlaikiųsių, tiek ir modernių, gyvenančių turtingą, amerikietiško stiliaus gyvenimą su dideliu namu ir naujausiomis technologijomis. Labiausiai nustebome Belize pamatę begalę kinų. Bene kiekviena parduotuvė ir kas antras restoranas čia priklauso kinams. Be visų išvardytų, dar būtinai sutiksite ir baltaodžių emigrantų iš Kanados, JAV ir kitų šalių. Pastarieji, ko gero, yra suvilioti anglakalbės šalies, nors gyvenimas čia nėra paprastas.

Daug kultūrų ir spalvų šalyje atrodo labai gražiai, tačiau didžiausia problema – Belize nėra tarpusavio integracijos. Kinai gyvena sau, beliziečiai sau, menonai – irgi sau. Mums ši atmosfera kiek priminė Pietų Afrikos Respubliką, kurioje yra 11 oficialių kalbų ir labai drug skirtingų bendruomenių.

Belize verslu užsiima tik kinai, menonai ir užsieniečiai. Bet kurioje srityje čia vis dar trūksta gero  aptarnavimo. Šia spraga naudojasi verslininkai iš Šiaurės Amerikos ir kuria savo įmones. Deja, verslą plėtoti nėra lengva, nes valstybinėse institucijose už stalo sėdi dirbti tingintys beliziečiai. Belize vargu ar pavyks surasti didelį prekybos centrą. Jau nekalbu apie kai kurių produktų deficitą. Paprastas pavyzdys – avižiniai dribsniai, kuriuos paprastai ruošiame pusryčiams. Jų Belizas negamina, parduotuvėse gali rasti tik 1,5–2 dolerius kainuojančių „1-minutės“ avižų pakuočių, atvežtų iš JAV. Na, gal produktų ir yra, tačiau trūksta jų įvairovės, be to, jie nėra pigūs.

Svarstėme, kodėl beliziečiai tokie nedarbštūs. Ši šalis atgavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos tik prieš 26 metus. Iki to laiko palies infrastruktūrą ir pramonę kūrė ne vietiniai, bet britai. Beliziečiai priprato būti tik patarnautojai, todėl tapę nepriklausomi neturėjo nei gabumų, nei noro kelti šalies ekonomiką.

Koper Banko paslaptis

Koper Bank (Copper Bank) kaimelis, kuriame praleidome penkis mėnesius, buvo keistokas. Vieta graži – šalia vanduo, džiunglės. Apsigyvenome poilsiavietėje, kurią perpirko kanadietis Džo ir jau keletą mėnesių vykdė remonto darbus. Mes jam padėjom dirbti, o jis mums leido viename iš namukų gyventi net 5 mėnesius nemokamai. Užstrigome tame kaime, nes netoliese radome kinę masažistę, kuri visą tą laiką gydė Katjos nugarą (ji turėjo šiokių tokių problemų).

Kaimelis mažas, gal 500 gyventojų, tačiau vienas su kitu jie nesisveikina ir mažai draugauja. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl? Tai buvo žvejų bendruomenė, tad kodėl gi jie nemėgo vienas kito? Kalbėjomės su keletu vietos užsieniečių, taip pat įdėmiai stebėjome kaimo įvykius… Galiausiai mįslę pavyko įminti. Belizas – tai viena iš pagrindinių kokaino iš Kolumbijos „stotelių“. Kriminalinė policija kartais „holivudiškai“ pasivaiko laivus su narkotikais. Jei pareigūnai būna bepagauną narkotikų motorlaivį, pastarojo komanda visus įkalčius tučtuojau išmeta į jūrą. Jei policijai pasiseka ir laivą prisiveja, narkotikų denyje vistiek neranda ir laivo komanda išvengia nemalonumų. Kitą naktį į darbą kimba Koper Banko žvejai. Žvejoja jie kiekvienas sau, nes tik tada laimikio nereikia dalintis su kitais. Patyliukais ši veikla dar vadinama baltojo vėžio gaudymu. Kitą rytą laimingasis žvejys veža savo laimikį į Korozal (Corozal) miestą ir ten už jį susišluoja apvalią sumelę. Loterija laimėta! Vakare visa šeima ir antros eilės giminės kviečiami į restoraną, kuriame džiaugiamasi laimėjimu. Taigi, loteriją laimėti bando visi, tačiau niekas apie tai nekalba su kaimynais. Dienos pabaigoje niekas nesako „labas“ konkurentams, nes kas gi norėtų turėti draugų sėkmės atveju?

Kitas labai įdomus regionas, kuriame teko apsilankyti, – Gelon Džag (Gallon Jug) ferma. Šis milžiniškas, 12 proc. visos Belizo teritorijos užimantis plotas, priklauso verslininkui Bovenui (Bowen). Jo vardą žino visi, nes jam priklauso vienintelė gaiviųjų gėrimų gamykla, kuri reklamuoja ir „Coca colos“ ženklą („Pepsi-colos“ Belize nebeliko prieš kelerius metus) bei vienintelė alaus darykla „Belikin“. Šiam verslininkui priklausančioje teritorijoje dominuoja džiunglės. Tarp jų galima rasti gyvulių ūkių, kavos ir kitų plantacijų. Fermos darbuotojams sukurtas dirbtinis Silvesterio kaimelis, kuriame šeimos aprūpinamos primityviu namu, vandeniu ir elektra. Vaikai eina į aukštos klasės privačią Gelon Džag mokyklą. Baigus mokslus, jiems pasiūlomas darbas Gelon Džag industrijoje. Įvažiavimas į šią didžiulę teritoriją saugomas ir svečiai įleidžiami tik iš anksto pranešus administracijai. Mes į ši valstybę valstybėje patekome nieko apie ją nežinodami. Prie „pasienio posto“ mus pasitiko vienas iš fermos vadybininkų ir gavome leidimą apsistoti Silvesterio kaimelyje prie upės. Buvo įdomu susipažinti su dirbtiniu Boveno pasauliu. Vienintelis nepatogumas šioje teritorijoje – negailestingai kraują čiulpiančios sparvos, kurios, nesvarbu, kur būtum, atakuoja dešimtimis.

Kelionių gidų neskaitome, todėl atvykę į naują šalį viską atrandame patys. Jau pirmosiomis dienomis Gvatemaloje stebėjomės, kiek daug žmonių nešiojasi ginklus. Kiekviena vaistinė ar parduotuvė turi automatu ginkluotą apsaugos darbuotoją, kuris vargu ar žino, kaip šaudyti. Matant tokius vaizdus, Gvatemala nesunkiai gali užsitarnauti pavojingos šalies reputaciją. Tačiau tai ir labai spalvinga šalis. Keliaujant iš kaimo į kaimą galima stebėtis vietinių indėnų įvairove bei jų spalvingais drabužiais, kurie kiekviename regione vis kitokie.

Gvatemalą iš Belizo atkeliavome kirsdami kukurūzų laukus per žirgų išminkytą purvą. Kitaip tariant,  buvom nelegalai. Gvatemalos mieste užėjome į migracijos departamentą, tačiau pareigūnai pasigedo Belizo išvažiavimo antspaudų, tad atsisakė mus legalizuoti. „Važiuokit atgal į Belizą ir gaukite antspaudus“, liepė mums. Į Belizą grįžti noro nebuvo. Viena iš priežasčių – užsieniečiams privalomas 19 dolerių išvažiavimo iš Belizo mokestis. Šešias savaites praleidome be Gvatemalos antspaudų pasuose. Paliekant šią šalį pasisekė. Gvatemalos pasieniečių būstinė buvo gatvės pakraštyje, įsimaišiusi tarp kitų parduotuvių. Apsimetėm nieko neišmaną ir, net neatsisukę į tą pusę, nužingsniavome Meksikos posto link. Pastarajame susitvarkėme dokumentus ir džiaugėmės laiminga nelegalaus statuso pabaiga.

Gvatemaloje kelis kartus nakvoti pasiprašėme karinėse zonose. Prie vartų budintys kareiviai paprastai nenorėdavo mums padėti, tačiau mums vis pasisekdavo. Netrukus pasirodydavo į zoną su prašmatniu automobiliu įvažiuojantis aukšto rango pareigūnas. Nakvynė karinės zonos pievose būdavo saugi ir rami, ir kartais net susilaukdavom eilinių, disciplinos užgniaužtų kareivukų dėmesio.

Pamėgom keliauti po Gvatemalos kalnų kaimelius. Patiko vėsus klimatas ir žmonių geraširdiškumas. Vieną vakarą išlipome ant kalno prieš pat Solomos miestelį, kurio panorama galėjome mėgautis nuo tos vietos. Artinosi lietus, reikėjo ieškoti ir vietos palapinei. Priešais degalinę stovėjo geltonas namas. Pasislėpdami nuo lietaus sulindome po stogu ir galvojom, į kurią pusę mums dabar būtų geriausia eiti ieškoti nakvynės. Lietus nesiliovė… „Tai gal paklausiam gyventojų, gal jie ką patars?“, – pasiūliau Katjai, rodydamas į namą, prie kurio glaudėmės. Ji pritarė. Pabeldėm. Duris atvėrė jauna moteris su vaikais. Papasakojom situaciją. Šeimininkė kiek pagalvojo ir daug nedvejodama pasiūlė mums apsigyventi pas juos. Vakare susipažinome ir su šeimos galva Izraeliu, automobilių mechaniku. Ši šeimynėlė (abu turintys beveik 30) jau augino keturis nuostabius vaikus. Šiuose namuose praleidome gerą savaitę. Taip susidraugavome su vaikais, kad šie net klausė, ar aplankysime juos per Kalėdas…

Praleidę beveik metus Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, norėjome kiek atitrūkti nuo šių žemių. Mums šovė mintis: „Kodėl nepasižvalgius po Karibų jūros salas?“. 2006 m. gruodį ėmėm ieškoti jachtos, kuri mus nemokamai nuplukdytų į kokią nors Karibų jūros salą. Ar mums pasisekė, skaitykite jau kitame žurnalo straipsnyje.

Esame kaimelyje Tijutla (tariasi Tichutla). Tai apie 2 valandos nuo Meksikos sienos, link kurios pajudėsime kitą savaitę ir tikimės pavyks be finansinių skausmų pereitį pasienį, nes vis dar neturime Gvatemalos antspaudų ir jau 6 savaites esame nelegalai

Augustas & Katja

Po neoficialaus Belizo-Gvatemalos pasienio kirtimo, t.y. ten kur nėra pasieniečių, mums vis tik nepavyko gauti antspaudo Gvatemalos sostinėje esančiame migracijos ofise. Jie liepė mums sugrįžti į Belizą ir gauti Belizo išvaziavimo antspaudą. Hm, na i tą pusę mes tikrai nenorime sugrįžti. Todėl vykdysim planą B – legalizuotis bandysim ant Meksikos-Gvatemalos pasienio. Jei ir ten nepavyks, galbūt teks vykdyti plana C – važiuoti iki pasienio su Honduru arba Salvadoru.

Na o kol kas nuo penktadienio svečiuojamės Gvatemalos sostinėje, kuri taip ir vadinasi Gvatemala (Guatemala City). Katjos žarnynas ir vėl negaluoja nuo jame gyvenančių bakterijų, todėl šitame mieste turbūt būsim iki savaitės galo.

Linkėjimai,
Augustas & Katja

Saulėti linkėjimai!
Augustas & Katja

Prieš du metus Pietų Afrikos Respublikoje susipažinom su gvatemaliečiu Gustavo, kuris dirbo įvairiuose vystymo projektuose. Kažkada jis mums minėjo, kad Kobane turi giminių, kuriuos mes galėtume aplankyti. Gustavą kontaktavome emailu prieš keletą savaičių, todėl manėm nuvažiuosim į tą miestą ir Interneto kavinėje pasitikrinę savo el. paštą mūsų draugas jau bus atsiuntęs savo reikiamus kontaktus.

Iš žolėto lauko, kuriame praleidome pirmąją naktį Gvatemaloje, žaislus susirinkom prašvitus. Surinktą lietaus vandenį susipylėm į butelius, šlapioje žolėje nusiplovėm morką bei obuolius pusryčiams ir vėl buvom pasiruošę kelionei. Varteliai, dėl kurių taip nerimavau praeitą naktį, buvo tvirtai užsklęsti ir arklys tikrai niekur nepabėgo. Po lietingos nakties žvyrkeliu nuo kalvos tekėjo maža srovelė vandens, kuria Katja pasinaudojo veido apsiprausimui. Ko tik neprisigalvojam mes kai neturim kasdieninių patogumų…

Ėjom keliu tikėdamiesi surasti patogią vietą tranzavimui. Buvo keista, kad per pusvalandį keliu nepravažiavo nė viena mašina. Pakelėje gyvenanti šeima mums paaiškino, kad dėl liūčių naktį upelis, Santa Cruz kaimelio pradžioje kertantis žvyrkelį, gerokai patvino ir kol kas jis yra mašinų nepravažiuojamas. Tos šeimynėlės prašėm, kad priglaustų mūsų šiukšlių maišelį, kurį kiek pabodo tampytis. Baisiai nustebom, kai jie mums pasakė “meskit tas šiukšles šalia kelio – visi taip daro”. Ir iš tikrųjų, pakėlė buvo pilna šiukšlių… Na, mes taip nekultūringai nesielgiam ir mūsų šiukšlės kuriam laikui patapo šiukšlės-keliauninkės.

Įsitaisėm ant vienos kalvos, kur netrukus sulaukėm mikroautobusoo. Dėl patvinusios upės kaimelyje, lengvųjų mašinų kol kas nesitikėjome, o be to kuo greičiau norėjom palikti šią nedraugišką vietovę. Nusprendėm su mikruške pasivahinėti apie 15km iki Čakte (Chacte) kaimelio ant didesnio greitkelių. Mikroautobusas riedėjo per kalvotas apylinkes, karts nuo karto įveikdamas patvinusius upelius kertančius žvyrkelį. Vienoje gyvenvietėje ištinęs sraunus upelis buvo gan sudėtinga kliūtis vairuotojui, kuris turėjo net stabtelėti prieš prįmant sprendimą kirsti ar ne. Keleiviai irgi išsižioję stebėjo procesą. Laimei, avarijos nenutiko ir sėkmingai įveikėm kliūtį. Autobuse skambėjo gvatemalietiška muzika, kuri, po penkis mėnesius klausytų devynių tų pačių dainų Belize, liaudiškai išsireiškus, buvo atgaiva širdžiai.

Čakte kaimelyje kažkaip nublūdijom į priešingą galą, kur pasigavom mašiniuką, kuris atvežė atgal į pradinį tašką. Sugaišome valandą, bet juk keliaujam atsipūtę, niekur neskubam.

Kitame kaimelio gale ėdėm bananus ir laukėm kas mus pavežtų Kobano link. Sustojo eilinis pikapas su krūta išvaizda, plačiais ratais ir bezdančiu duslintuvu. Tai buvo raumeningas kietas jaunuolis su keliomis tatiūruotėmis bei marškinėliais be rankovių. Mašinoje dar sėdėjo kiek vyresnė žmona ir dar vienas jaunuolis, gal koks trečias brolis. Mes su Katja įsitaisėm pikape ir visą kelią burzgiančiai lėkėm vingiuotu greitkeliu. Važiavom su jais turbūt apie penkias valandas. Karts nuo karto sustodavom skirtinguose kaimuose, kur ta porelė vis ką nors nusipirkdavo – tai vandens, tai krevečių dežutę, tai benzino, tai trisdešimt didelių bananų (platanų), tai ant vieno aukšto tilto per plačią upę jiems reikėjo pasidaryti momentinę nuotrauką su fotorgafu, kuris atrodė besąs moteriškės tėvukas. Vienoje tradicinėje stotelėje jie mus pavaišino tokiais tešliniais suktukais su mėsa. Na, mes pradžioje prįmdami vaišes užklausėm ar ten nėra mėsos – “ne nėra, viduje tik daržovės” pąiškino moteriškė iš mūsų mašinos. Aš įkandau pirmą suktuką ir atradau maltą mėsą. Katja iš karto susiraukė, o aš nusprendžiau mūsų vežėjų neįžeisti ir suvalgyti tą mėsą. Tuo tarpu Katja išsirankiojo gabaliukus be mėsos. Tiesą pasakius, mano skrandis po metų vegetarizmo nelabai suprato ką aš ten jam daviau virškinti ir kitą valandą turėjau kentėti pilvo kaprizus…

Su kieto bičo kietu tipo sportiškai bezdančiu pikapu nusigavom iki El Rancho gyvenvietės. Čia gyvenimas virė kaip ir Čakte – mažas pakelės turgelis, transporto mazgas, užkandėlės-zabigalavkos ir taip toliau… Nakvynės ieškotis šioje vietoje visai nesinorėjo. Iki Kobano buvo belikę 125 km kalnuoto kelio, tačiau jam laiko nebeturėjom. Su fermerių mašina pasivėžinom apie 20 km iki posūkio į artimiausią kaimelį Morazan. Už šimto metrų matėm didelę S_hell degalinę, o aplinkui smėlėtas kalveles su spygliuočiais. Paėję kiek atgal greitkeliu, perlipom per sugadintą spygliuotą tvorą ir greit pasislėpėm už medžių, kad nebūtume matomi nuo kelio. Čia palikę savo turtą, saugodami drabužius nuo spygliuotų šakų lindom pro krūmus kiek giliau kur įmatėm mažą plotą palapinei.

Nedraugiški medžiai ir krūmai braižė rankas, bet mes visgi nusižiūrėjome slaptą vietelę palapinei. Kai sugrįžome prie kuprinių, per medžius pastebėjom šalikelėje sustojusią mašiną. Vyrai darė sysalą palei krūmus, o viena moteriškė lipo per spygliuotą tvorą ir ieškojo privačios vietelės, kur galėtų pasikalbėt su nykštukais. Deja, jai nepasisekė, nes pasuko mūsų kryptimi. Ji pamatė mus, o mes jai draugiškai pamojavom. Jai nieko kito neliko kaip mums nusišypsoti ir grįžti į mašiną…

Kaip ir visada, turėjome kovoti su laiku. Iki prietemos buvo likę gal pusvalandis. Rankomis išrankioję spygliuotų krumų nuolaužas ant išdžiuvusios žolės nieko neįtardami pasistatėm palapinę. Buvom nusikalę, todėl norėjom atsipūsti ir pailsėti. Aš iš karto lūžau, o Katja tuo metu sugalvojo išsimaudyti. Dvi dienos sunkių žygių Katją privertė atrasti apsiprausimo būdą su minimaliu kiekiu vandens. Į plastmasinę dėžutę įpilus apie stiklinę vandens ir jame mirkydama mažą rankšluostėlį ji sugebėjo apsivalyti visą kūną. Prabudęs aš irgi nusprendžiau išbandyti jos išradimą.

Po “dušo” apie dešimtą vakaro traukė miegas ir tingulys, tačiau žūt būt turėjom kuom nors užpildyti mūsų tuščius skrandžius. Turbūt jau ketvirtą dieną vargiai buvom ką nors padoraus valgę, nes nebuvo galimybės išsikeisti pinigų. Kuprinėje radom porą bulvių ir morką, kurias Katja pasiryžo griaužti žalias, bet aš pasisiūliau užkurti mūsų viryklėlę.

Buvo jau tamsu, žibintuvėlio baterijos seko, todėl su degtukų, o vėliau ir žvakės pagalba ruošiau daržoves virimui. Turėjau pastoviai trepsėti, nes į sandalus ropštėsi skaudžiai besikandžiojančios skruzdės. Buvo taip gera vėl lįsti į palapinę ir kasytis įkandimus… Į puodą įmetėm porą kubelių daržovių bulijono ir eksperimentuodami įmaišėm šiek tiek avižų dribsnių. Tai buvo daugiau ne eksperimentas, o maisto atliekų efektyvus panaudojimas kovai su alkiu. Buvom ir vėl nusikalę, todėl po kuklios vakarienės nulūžom net padoriai nenusirengę ir nesulindę į miegmaišius…

Mane prižadino Katjos aikčiojimai. Ji skundėsi, kad kažkas ją kandžioja. Su senkančiu žibintuvėliu pamatėm skruzdžių greitkelį mūsų palapinėje. Jos zujo ant Katjos kuprinės, tik niekaip nesupratom kuom jos ten susidomėjo ir pro kur jos patenka į palapinę. Geresniam mūsų teritorijos apšvietimui rizikuodami sudeginti palapinę naudojom degtukus ir žvakę. Skruzdėles bandėm deginti, purkšti purškalu žaizdoms ir specialiu dezodorantu veido valymui. Iš užpurkštos vietos jos lyg pasitraukdavo, tačiau netrukus ir vėl sugrįždavo. Naikinti šiuos gyvius su rankomis būt buvus nesibaigianti savižudybė…

Kovoti su užpuolikėmis skruzdėlėmis buvo beviltiška… Mąstėm, gal reikia kraustytis į smėliu padengtą vietą arčiau kelio. Pasižiūrėjom į laikrodį – dvi valandos nakties! Mes buvom lužę ilgiau nei dvi valandas!!! ir iki šiol neatlikom privalomų vakaro apeigų – dantų valymo ir kasdieninio nugaros masažo Katjai, kuris buvo ypač svarbus po pastarųjų dienų varginančios kelionės. Kraustyti palapinės ir visų mūsų daiktų į kitą vietą su žvake nesiryžom…. Pakuotis ir eiti į degalinę irgi neskambėjo protingai…

Pastebėjom, kad skruzdėlės nelipa ant mūsų termarestų (pripučiamų kelioninių matracų)… Į ramesnį palapinės kampą perdėjom likusias maisto atliekas ir ryžomės užpuolikes palikti jų valiai, o patys bent šiek tiek pamiegoti. Nors buvo nakties vidurys, limpančiomis akimis ir kovodamas su miegu šiaip ne taip atlikau nugaros masažą Katjai. Apie trečią nakties aš persikrausčiau į palapinės pusę su skruzdėlėmis ir apsisiautę miegmaišiais vėl lūžom saldžiam miegui…

Ryte atsikelti buvo sunku, bet delsti negalėjom, nes palapinėje vis dar karaliavo skruzdėlės. Džiaugėmės, kad jos mūsų labai neapvalgė, ir tik darė ekskursiją Katjos kuprinėje. Per naktį jos savo teritoriją praplėtė iki palapinės stogo ir palei sienas iki mano kuprinės. Iš tikrųjų, taip ir nesupratom, kas sudomino mūsų užpuolikes, nes maisto kampas taip ir liko nepaliesta. Atsargiai pakavomės daiktus ir nešėm juos kuo toliau nuo nakvynės vietos.

Evakuacijos metu iš greitkelio mus pastebėjo viena mašina, kuri ėmė signalizuoti. Mes nereagavom. Vairuotojas pavažiavo kiek atbulomis ir sustojo ties sugadinta spygliuota viela. Iš mašinos išlipo vyras su pistoletu ant diržo. Jis ko gero buvo iš vietinės policijos. Iš jo sužinojom, kad didelis metalinis aprūdijęs konteineris netoli tos vietos kur statėmės palapinę vis dar turi šiek tiek benzino, todėl teritorija yra kontroliuojama ir saugoma. Tam vyrukui mūsų istorija atrodė pakankama, ir jis paliko mus ramybėj.

Regionas buvo kalnuotas ir nuklotas sausa smelėta žeme. Lietaus pastaruoju metu čia turbūt nebuvo. Virš sausos žemės zujo įvairūs vabzdžiai ir laukinės bitės. Vieną jų bepakuodamas palapinę sugebėjau užkliudyti ir aš. Ta nelaboji įkando man į koją, bet apart mažo gelimo, jokių kitų įkandimo žymių nesimatė. Buvom gerokai išvargę, ir tik svajojom apie erdvius S_hell’o tualetus bei degalinės parduotuvę su karšta arbata. Prieš paliekant skruzdėlių atakuotą nakvynės vietą dar viena nelaba bitė sugebėjo įgelti Katjai į pirštą. Pastarasis ištino ir sukeltas skausmas buvo visų pastarūjų dienų sunkaus žygio kulminacija… Katjos kantrybė baigėsi ašaromis…

Paskutines pusantros savaitės keliaujam per kaimelius Quiche ir Huehuetenango provincijų kalnuose. Jei paskutinius pusę metų vaikščiojom tik su maikutemis, tai čia, kalnuose, be šiltų rūbų ir striukių nuo lietaus neišsiverčiam. Nuo penktadienio svečiuojamės Solomos miestelyje pas jauną mūsų amžiaus šeimą su keturiais vaikais. Pirmadienį planavome tęsti kelionę, tačiau tą naktį Katja šiek tiek apsirgo. Įtariam mažą apsinuodijimą maistu. Šiandien ji jaučiasi geriau. Trečiadienį planuojame tęsti kelionę.

Na, o kol kas kviečiu pasiskaityti mūsų nuotykius prieš dvi savaites neoficialiai kertant Belizo ir Gvatemalos sieną, bei pirmasias dienas Gvatemaloje.

Beje, ateinantį penktadienį, rugsėjo 15 d., visa Gvatemala švęs nepriklausomybės dieną (1821 m. jie tapo laisvi nuo Ispanijos).

Mašinų mūsų kryptimi kaip tyčia nebuvo. Po valandos laukimo ėmėm spirgėti, kad žūt būt iš šios vietos reikia judėti. Nusprendėm iki Jalacte eiti pėsčiomis. Kaip tik tą minutę išgirdome atriedančią mašiną. Jėga, ji važiavo į Jalacte! Sulipom į pikapą ir pajudėjom… tačiau po 300 metrų jie sustojo prie parduotuvės. Mašinoje buvo pagyvenęs vyrukas ir du jaunuoliai. Vienas iš pastarųjų ėmė vietinių klausinėti kur galėtu surasti vieną žmogų… Galiausiai jis nuėjo į gretimus namus ir dingo. Jo bendražygiai mums paaiškino, kad kai tik tas jaunuolis sugrįš – pajudėsime link Jalacte.

Praėjo dešimt, penkiolika minučių, galiausiai pusvalandis… Pagyvenęs vyrukas, kuris vairavo mašiną, paaiškino, kad vaikinukas ieško merginos ir užsiminė, kad jos čia yra brangios… Supratom, kad kalba eina apie prostitutes. Laukti teko dar ilgiau. Jau buvo praėjus beveik valanda. Pergyvenom ir gan didelę liūtį, todėl savo kuprines iš pikapo perkraustėm po parduotuvės stogu. Čia ant suoliuko stebėjom du vietinius žaidžiančius šaškėmis. Mums labai patiko jų šaškės – raudoni Coca-colos ir mėlyni Sprite’o kamšteliai ant tušinuku subrūkšniuoto kartono gabalo.

Laikas slinko. Mašinų nebuvo, o 300 metrų pavežusi mašina vis dar laukė savo bendrakeleivio. Su šia mašina važiuoti iki Jalacte užsisakė dar du vyrukai žingsniuojantys į Gvatemalą. Vienas iš jų mums paaiškino, kad jaunuolis nuėjo ne pas prostitutę, bet pas savo merginos tėvus pokalbiui. Kaip supratom jis savo draugę ketina vesti, todėl turi rimtai pasikalbėti su būsimais uošviais.

Priešinga mūsų krypčiai važiavo mašina, kurios vairuotojas pranešė, kad už 2 mylių kelią kertantis upelis yra siaubingai patvinęs ir lengvoji mašina to upės lygio tiltuko neįveiks dėl stiprios srovės. Mums tai buvo blogos žinios, todėl vairuotojo, kurio laukėme jau pusantros valandos paprašėm ar negalėtų jis mūsų pamesti iki to upelio, o nuo jo jau keliautume pėsti. Laimei, jis sutiko mums padėti. Po 10 minučių mes ir dar trys į Gvatemalą keliaujantys vyrai stovėjom priešais sraunią upę plaunančią kelią.

Vandens gylis buvo iki kelių, o plotis apie 10 metrų. Man su kuprine buvo gan nelengva balansuoti kovojant su upės srove, ypač pačioje kliūties pabaigoje. Matyt, atrodžiau labai nestabiliai, todėl trečdalį kelio mane už rankos vedė vienas iš vyrukų. Katja taip pat sulaukė pagalbos pernešant kuprinę per vandenį… Iki Jalacte liko apie 4 kilometrus.

Pradžioje spėjom žingsniuoti drauge su trim vyrais, bet galiausiai nuo jų atsilikom. Normaliu tempu be kuprinių tą atstumą galima įveikti per 45 minutes. Mums su visomis pertraukomis tai užtruko 2 valandas. Kelias buvo akmenuotas ir kalnuotas. Kiekvieną kartą įveikiant statesnę kalvą atrodė daugiau jos nepasikartos, bet kur tau… Likus gal puskilometriui iki kaimelio, mus pasitiko vyrukas su žirgu ir už 5 USD siūlėsi padėti nugabenti kuprines iki Gvatemalos pirmo kaimelio. Pakely sutikti žmonės mums sakė, kad su plaustu persikelti per upę, kuri skiria Belizą nuo Gvatemalos, kainuoja 5 kecaliai (quetzal, apie 0.7 USD) o vėliau reikia pasivaikščioti apie 30 minučių iki Santa Cruz kaimelio Gvatemalos pusėje. Mokėti žirgui 5 USD už paprastai įveikiamą atstumą (taip atrodė pradžioje) nesiryžom.

Jalacte kaimelyje radome išmintą taką, kur jau stovėjo keli vyyrai su žirgais ir šaukė “taxi! taxi! pakeliui į Gvatemalą – purvas, be žirgo neišsiversite…”. Čia paslaugos kaina nekrito. Pasitikslinę ar tikrai jie nenori mums pasiūlyti sąžiningos kainos, nusprendėm purvyną įveikti savo kojomis… Paėję dar keliasdešimt metrų pamatėm arklių išminkytą nuokalnę. Pirmiausia griebiau savo kuprinę ir basomis grūmiausi su purvu iki kelių kol priėjau lopinėlį žolės. Čia pastebėjau, kad esu pusiaukelėje iki upės per kurią galima persikelti plaustu. Palikęs savo kuprinę grįžau pas Katją ir mėšlynu pasivaikščioti teko dar sykį.

Kol leidomės link upės, visi žirgai taip pat nusileido į paupį. Sausu sezonu ši upė yra iki kelių, ir ją įveikti yra mienkniekis. Tačiau po audringų liūčių pastarosiomis dienomis upė praplatėjo iki 20 metrų, o vandens lygis pakilo virš krūtinės. Šiuo sezonu vietiniai nuleidžia mažą plaustą pagamintą iš 5 storų rąstų. Ant jo pritvirtina dvi apversas plastmasinės PEPSI dėžes, kurios tarnauja kaip kėdė keleiviui. Šis miniatiūrinis keltas virvėmis valdomas dviejų vyrų skirtingose upės pusėse, mat plaustas būna pritvirtintas prie skersai upės nutiestą virvę.

Plaustininkai aiškino, kad persikėlimo į kitą pusę kaina – 5 Belizo doleriai (2.5 USD). Mes teigėm žiną tikrąją 5 kecalių kainą, tačiau jie diskusijoms buvo beviltiški. Iš kito upės kranto plaustu kėlėsi keturi jauni žmonės iš Honduro. Jų užklausėm kiek gi jie mokėjo už šią paslaugą. Deja, jų atsakymas buvo mūsų nenaudai – visi jie sumokėjo po 5 Belizo dolerius… Matyt, užkėlė kainą nes jie neatrodė tokie purvini kaip vietiniai. Bandėm dėrėtis su keltininkais iki trijų dolerių, bet jie atkirto, kad tuomet papildomus 3 dolerius turėsim moketi ir už kuprines. Mes užpykom ant jų ir atsisėdom netoliese po medžiu. Katja nuėjo palei upę tikėdamasi rasti kokį susiaurėjimą kur galėtume kirsti vandenį savarankiškai, tačiau nieko įdomaus nerado. Per pusvalandį savo akimis matėm kaip upė po truputį senka. Per tą laiką vandens lygis sumažėjo mažiausiai 30 centimetrų, tačiau bristi be arklio buvo vis tiek pavojinga. Laikrodis rodė beveik trečią dienos… Tai reiškė, kad iki sutemos turime vos 3-4 valandas, o mums dar reikėjo įveikti purvą iki Gvatemalos ir susirasti nakvynę. Vyrai su žirgais pastoviai tikrino vandens lygi. Kaip vėliau supratom, jie laukė tokio lygio, kai kirsdami upę galėtų sėdėti ant žirgo ir nesušalpti kojų.

Išlaukę beveik valandą nuo derybų pradžios nusprendėme dar kartą išbandyti trijų dolerių taktiką, kuriai nepavykus sumokėtume galiausiai tą kainą kurios jie prašo. Laimei, keltininkų širdys suminkštėjo ir jie sutiko kiekvieną iš mūsų perkelti už 3 Belizo dolerius. Kitoje upės pusėje savo akimis matėm kaip visi vietiniai mokėjo vos 5 kecalius…

Dar nežinojom kas mūsų laukia pakeliui į artimiausią kaimelį Gvatemaloje – Santa Cruz. Prieš tai sutikti žmonės teigė, kad takelis nėra labai klampus. Nuo upės užkilom į kalvą ir čia radome du kelius. Vienas jų vedė kairiau ir buvo platesnis, karts nuo karto mėšlinas, bet kartais nusėtas akmenimis. Tuo tarpu šalia kukurūzų lauko juodoje žemėje ištryptas takelis atrodė daug sudėtingesnis. Bedvejojant kurį kelią pasirinkti, aplink mus susirinko gal dešimt žirgų. Jie siūlė už 5 belizo dolerius nugabenti mūsų kuprines iki Santa Cruz. Už keliolikos metrų jau blizgėjo purvas. Prisiminę purvo gylį Belizo pusėje šalia upės, ir supratę, kad per tokią pliurzą Katjos karutis su kuprine nė už ką nepravažiuos, vis tik sutikome pasinaudoti arklių paslaugomis. Na, mes jų prašomų dolerių neturėjom, bet davėm visus Belizo pinigus, kuriuos gavom grąžos persikėlus per upę. Du vyrai užsimetė mūsų kuprines, sėdo ant žirgų ir nurisnojo tolyn. Dar prieš jiems pabėgant, greit užklauiau:
- Kurį kelią mums geriau pasirinkti?
- Eikite šituo, – tarė vienas iš vyrų ir ranka mostelėjo į taką kairėje. Beje, šia kryptimi nukeliavo ir mūsų kuprinės…

Tolumoje per kalvas ir laukus ant pakalnės matėsi mažas autobusas, kuris surenka atkeliaujančius iš Belizo pusės. Dar pusvalandukas ir mes irgi būsime ten!

Prieš mėšliną žygį aš prigriebiau sandalus į ranką ir nusprendžiau visą kelią įveikti basomis. Tuo tarpu Katja manė, kad su sandalais bus lengviau. Kelias buvo labai kalvotas. Ant aukštumų paprastai būdavo tik akmenys, tačiau leidžiantis į nuokalnę klimpom per arklių išminkytą purvą. Kartais klimpdavom labai negiliai, bet kartais koja smigdavo iki kelių. Tos vandeningos purvo duobutės būdavo labai apgaulingos – atrodydavo prasieisim paviršiu, bet staiga smegt ir koja iki pusės mėšlyne, kuris visą dieną buvo mynkomas arklių.

Tolumoje, ant kitos kalvos, matėme priešinga kryptimi palei kukurūzus žingsniuojančius žmones. Atrodo vyrai su arkliais, nurodydami arklių sumintą kelią, nusprendė iš mūsų pasityčioti. Aš nesakau, kad žmonių ištryptas takelis palei kukurūzus nebuvo pliurzinas, tačiau iki kelių purvais aplipusių keliautojų nepastebėjom.

Mano misija buvo kuo greičiau pasiekti galutinį tašką, nes norėjau būti tikras, kad mūsų kuprinės nenukeliaus bloga kryptimi. Katja purvus įveikinėjo kiek lėčiau, nes jos purvais aplipę ir permirkę sandalai jau pusiaukelėje svėrė turbūt keletą kilogramų. Ji, vargšė, paskutinėje kelio dalyje pasidavė ir atslinko basomis. Iš tikrųjų pati atkarpos pabaiga buvo negailestingiausia, nes ten dauboje reikėjo perbristi gal dešimt metrų gilaus gilaus purvo. Man lėtai ropojant per šią tirštą košę gretimais vargo ir arklys. Jei Katja gali pasigirdi besanti žirgu kai traukia savo karutį su kuprine, tai aš būtent tą akimirką irgi jaučiausi kaip vargšas alkanas gyvulys. Tiesa, nereikia pamiršti, kad visas pliurzinas kilometras nuo upės iki Santa Cruz ne lietaus sezonu būt buvęs tiesiog malonus pasivaikščiojimas gamtoje. Tačiau iki gruodžio mėnesio, sauso sezono pradžios, dar toli…

Valio!!! Po poros dienų sudėtingo šturmavimo mes pagaliau esam nelegalai Gvatemaloje! Savo žemėtas kojas apsiplovėme pas žmones gyvenusius priešais takelį vedantį į Belizą. Katjai teko apsiplauti ne tik blauzdas, bet ir kelnes, mat ji ne tokia aukšta kaip aš Reikėjo greitai suktis, nes temti turėjo po mažiau nei dviejų valandų.

Neturėjom maisto, neturėjom Gvatemalos kecalių, neturėjom ir idėjų kur teks praleisti naktį. Patraukėm link Santa Cruz kaimelio centro su viltimi išsikeisti pinigų ir šiek tiek pasipildyti maisto atsargas. Pirmas įspūdis apie šio kaimelio žmones mus baugino – pašiepiantys ir nedraugiški žvilgsniai, kai kurie piliečiai slinko pro mus su doze alkoholio arba narkotiku… Kaimelyje susiradom pinigų keitiką, kuris mums iškeitė kelis JAV dolerius. Nieko nelaukdami atakavom vieną parduotuvėlę-kioską ir pirkom viską kas valgoma… Šį kartą tarp mūsų su Katja ilgų diskusijų ką pirkti nebuvo:
- Imam pomidorus?
- Žinoma. Keturis.
- Keturis? Geriau šešis.
- Ok, tinka. Kaip dėl obuolių? Keturis?
- Aha. užteks. Prigriebiam ir morką?
- Jo, bet ne vieną o dvi.
- O! Žiūrėk, jie turi šoko-krispus.
- Imam, imam. Ar duonos turit? Ne? Gaila, duokit dar agurką…

Buvom alkani kaip vilkai, o pardavėjai atrodo sunkiai gaudėsi ko mums reikia ir ko nereikia, nes mūsų akys skanavo viską kas buvo lentynose. Prie kiosko priėjo ir jauna vietinė porelė:
- Iš kur keliaujat? – paklausė vyras.
- Iš Belizo…
- Jo… Belize jie viską ten turi, net juodukus… – labai menkinančiai nuskambėjo jo žodžiai. Tai mus dar labiau atitolino nuo noro pažinti šio kaimelio žmones.

Apsipirkę nusprendėm žingsniuoti tolyn į Santa Cruz galą. Visą kelią mus lydėjo nedraugiški žvilgsniai. Jautėm, kad šitas kaimas yra sugadintas pinigų. Mat čia daug beliziečių ateina pigiau apsiprekinti. Net nesitikėjom, kad kaimelis tęsis daugiau nei kilometrą. Netoli pabaigos mums ir vėl teko basomis bristi patvinusią upę, kuri skersai plovė pagrindinę gatvę. Po tokių dienos vargų kitaip šis kaimelis atsisveikinti turbūt negalėjo…

Nakvynės bandėm prašytis viename neturtingame pakelės namuke. Jie gyveno kalvos apačioje, todėl visa kiemo žolė buvo permirkus ir klampi. Šie žmonės mums pasiūlė kilti keliu į kalną ir užklausti ten esančių gyventojų. Jau pradėjo temti ir ilgai nakvynės paieškai nebeturėjom visai laiko. Laimei, užkilę į pusę kalvos, abiejose kelio pusėse pastebėjom vartelius į žalius laukus, kur paprastai ganosi karvės. Varteliai neturėjo spynų. Palaukėm kol mus aplenks keliu ėjęs kaimo berniukas, atsidarėm parūdijusius vartus ir įsmukom į aukštą žolę. Už keliasdešimt metrų radom daugiau mažiau apyligę vietą, kur ir įsikūrėm. Po dešimties minučių jau buvo visiškai tamsu. Su paskutinėmis vandens atsargomis nusiplovėm kaimelyje pirktus vaisius bei daržoves ir garžiai viską sugraužėm.

Visai netoli palapinės išgirdom besiganantį arklį. Tada kiek suabejojau ar gerai uždariau vartelius. Kažkaip nesinorėjo, kad dėl mūsų kaltės, pro pravirus vartus pabėgtų tas arklys. Ryžausi eiti ir patikrinti vartelių stabilumą. Likus vos dešimčiai metrų iki tvoros, išgirdau žingsnius – kažkas kilo keliu į kalną vos už dešimties metrų nuo manęs kitoje tvoros pusėje. Buvo geroka prieblanda, todėl nei aš galėjau įmatyti tą žmogų, nei jis manęs. Tik girdėjom vienas kitą. Aš apsimečiau besąs savas ir vietoje vartelių ėmiau bristi per žolę nuokalnės kryptimi taip, kad anas žmogelis pagalvotų, jog aš ieškau savo arklio ar šiaip blūdinėju po savo lauką. Į palapinę sugrįžau suvaikščiojęs didelį lanką ir nepatikrinęs vartelių.

Miegan smigom kaip akmenys į vandenį. Po sunkios varginančios purvo dienos miegojom kaip lėliukai… Tiesa, naktį lijo, todėl ryte į plastmasines dėžutes prisirinkom pakankamai geriamo vandens pirmai dienos pusei…

Dabar esam Coban. Po 2 valandų temsta, bet dar nežinom kur nakvosim. Bandysim gaudyti vietinius jaunus žmones ir ieškoti studentų bendrabučių ar panašių jaunimo vietų.

Beje, jau sudėjau keleta naujų istorijų:

Tas pats Belizas, bet skirtinga dimensija (rugpjūčio 12-15)
12% Belizo (rugpjūčio 16-19)
Per džiungles į džiungles (rugpjūčio 20)
Caracol – istorija džiunglėse (rugpjūčio 21)
Ilga kelionė į Barranco (rugpjūčio 22-24)

Linkėjimai iš mūsų naujojo pasiekimo – Gvatemalos!!!

Augustas & Katja