Šiandien pabandėme desertą pasigaminti ir patys.

Šokoladiniai bananai

Atrodo pavyko. Teko kiek paeeksperimentuoti, bet principas buvo maždaug toks:

1. ant viryklės ištirpdykit bet kokio šokolado plytelę (pripylėme vandens į mažą puodą, ant jo uždėjom lėkštę sriubai, ir į ten sumetėm sulaužytą šokolado plytelę – galima ir dvi).
2. ant pagaliukų užmaukit bananą (mes naudojom paprastus kinų patiekalams valgyti naudajamus pagaliukus).
3. laikykit bananą virš lėkštės ir šaukšteliu apypilinėkit bananą šokoladu.
4. sugalvokit kažkokią konstrukciją ant ko sudėti šokoladinius bananus (nes šokoladas šiek tiek varvės) ir pašaukite į šaldymo kamerą (o gal net pakaktų ir šaldytuvo).
5. po tam tikro laiko, kol bananai nesušalo į akmenį – desertą valgykite. “tam tikras laikas” šiuo atveju neapibrėžtas – reikia paeksperimentuoti.

Jei šviežias bananas nesilaiko ant pagaliuko, bandykite tokį variantą:

1. sumovę ant pagaliukų – įkiškite bananus į šaldiklį.
2. jiems sušalus – apliekite karštu šokoladu – pastarasis iš karto sustings.
3. tada palaikykite ruošinius kambaryje arba šaldytuve tol kol sušalę bananai kiek atšils ir bus įkandami – tada jau galite juos kirsti!

Skanaus!

last view back - good bye ;)

Panamą iš Kubos po šešių dienų jūroje atplaukėme naktį iš penktadienio į šeštadienį. Migracijos biuras buriuotojams veikia tik darbo dienomis, tad visą savaitgalį buvome Panamos nelegalai. Apsistojom Colon uostamiesčio prieplaukoje, perpildytoje jachtų ir katamaranų, nes Colon – tai vartai į Panamos kanalą ir Ramųjį vandenyną.

Pirmadienį kartu su prancūzų jachtos kapitonu ir jo žmona, kaip ir visi laivų ekipažai, drauge nuėjom į prieplaukoje esantį migracijos biurą.Visų pirma, reikia gauti antspaudą iš minėto biuro, tada keliauti į migracijos departamentą miesto centre, kur išduodamas leidimas būti šalyje 90 dienų. Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, ten niekas nežinojo, kur yra Lietuva. Moteris prieplaukos migracijos biure nieko neklausinėdama sudėjo reikiamus antspaudus Katjai ir laivo savininkams, nes Vokietija ir Prancūzija – visiems žinomos šalys. Paėmusi mano pasą, pareigūnė ėmė dvejoti. Kur yra Lietuva? Bandė ieškoti specialiame valstybių sąraše, bet nerado. Žodžiu, ji užsiminė, kad man turbūt reikia vizos. Aš žinau, kad lietuviams Panamoje galioja bevizis režimas. Pareigūnė sakė, kad tai tegul išsiaiškina migracijos tarnyba mieste. Ta proga ant popiergalio užrašė paaiškinamąją žinutę, kad esą neturi informacijos apie Lietuvą, ir manęs paprašė šį popierių nugabenti jos kolegoms mieste.

Pareigūnai centriniame migracijos biure, pamatę, kad aš neturiu prieplaukos antspaudo ir prabėgomis perskaitę perduotą žinutę, ėmė burbėti, kad aš „turiu problemų“. Ėmiau aiškinti, kad problema yra jų, o ne mano, nes jie neturi informacijos apie bevizes šalis. Jie puolė kažkam skambinėti, tarpusavy kalbėtis, kad aš turėjau gauti vizą prieš atvykdamas į šalį. Pradėjau nervintis:
„Jūs pirmiausia pasižiūrėkite į šalių sarašą, kurioms nereikalingos vizos, ir tada burbėkite!
Ėmiau juos spausti, kad paieškotų to sąrašo. Šie ilgai knisosi tarp popierių, o mes aiškinom, kad Lietuva yra Europos Sąjungoje, kad lengviau įsivaizduotų, apie ką kalbame. „Nėra problemų, viskas bus sutvarkyta. Juk Europos Sąjungos šalys turi kažkokį bendrą susitarimą su Panama, jog gali važiuoti be vizų, tiesa?“, – po kelių minučių, pranešė vienas iš vyrukų.
Mes energingai lingavom galva, nors tai ir nėra visiška tiesa. Kiek žinau, dėl vizų režimo šalys tariasi individualiai, o ne per Europos Sąjungą.
Galiausiai gavau formą, kurią pildo visi užsieniečiai. Ta forma kainuoja vieną dolerį (Panamoje cirkuliuoja JAV pinigai). Įdomu tai, jog ta forma yra paprasčiausiai atšviesta su kopijavimo aparatu. Ant langelio buvo užrašyta „kopijos – 10 centų“. Kadangi mūsų laivo ekipažas – keturi žmonės, pradėjau derybas: „Duokit mums vieną formą už dolerį, o likusiems bendrakeleiviams padarysime kopijas po 10 centų“.
Pareigūnė kiek susierzinus griežtai palingavo galva ir paaiškino, kad jie taip nedaro. Beje, ant tos formos dar reikalaujama ir paso nuotraukos. Biurokratizmas. Panamos migracijos procedūra šiek tiek nustebino. Visiems antspaudams prireikė daugiau nei vieno puslapio. Pirmiausia gauni didelį anspaudą prieplaukoje. Tada per pusę puslapio uždedamas dar vienas spaudas, o jo kampe įklijuojamas pašto ženklas, kainuojantis 10 dolerių. Vėliau ant to ženklo uždeda apvalų antspaudą, šalia jo pareigūnas pasirašo, ir tai dar ne viskas. Galiausiai prireikia dar vieno kvadratinio antspaudo, kuriame užrašyta „užregistruotas“ bei data. Žodžiu, 4 žmonės – 4 antspaudai, du parašai ir pašto ženklas. Tikras pragaras tokiems keliautojams kaip mes, kuriems svarbu išsaugoti kuo daugiau vietos pase.

closer view to Panama City center

Kelias dienas praleidome sostinėje – Panamos mieste. Labiausiai į akį krito tai, kad verslas šiame mieste tiesiog kinkuliuoja. Net jei nukristumėt iš dangaus į atsitiktinę gatvę, joje rasite ir interneto kavinę, ir maisto priekių parduotuvę, prekyvietę apatiniais, ir galiausiai parduotuvę, kur galite nusipirkti naują fotoaparatą, jei jūsiškis sudužo. Čia pat galėsite ir gardžiai užkąsti kinų restoranėlyje. Beje, beklaidžiojant po miestą gal pavyks užklysti į gatvę palei įlanką, nuo kurios kitame įlankos gale įspūdingai sveikinasi keliolika dangoraižių.

Po laisvės stokojančios Kubos, Panama mums atrodė tikras rojus. Per tris savaites suspėjom pamilti šios šalies atmosferą ir žmones, kurie mums visada padėjo ir buvo labai draugiški. Net

waiting already 4,5 hours

keliauti autostopu Panamoje nebuvo sunku. Automobiliai stojo nespėjus net apžvelgti apylinkių. Išskyrus vieną kartą, kai kalnų kaimelyje Gualaca mus tiesiog ignoravo. Tiesą pasakius, automobilių nebuvo daug. Ten pralaukėme net 5 valandas. Mums belūkuriuojant  pro šalį slinko varganas kaimietis, nešinas ilgą, sunkų rastą. Kas 100 metrų vyrukas vis sustoja, pailsi. Sustojo jis ir priešais mus, kitoje kelio pusėje. Žmogelis dejavo, kad jis nuolat čia vaikšto, mat, rąstais kūrenama krosnis, kur gaminamas maistas. Atrodo aplinkui jau visi rąstai išrinkti, tad tenka toli keliauti. Vyrukas taip pat pasiguodė, kad ant jo „pimpaliuko“ atsirado balti taškeliai, ir jau kurį laiką kankina skausmai toje vietoje. Klausė, ar neturime jam vaistų. Hm, gaila, bet ne galėjom padėti… Galų gale iš tos vietos išsikapstėm.
Kartą mus pavežė Giljermo (Guillermo) – finansinių konsultacijų firmos direktorius su mažyliu sūnumi. Su juo bendrauti buvo linksma. Jis džiaugėsi, kad esame europiečiai. Bendravom apie JAV, šios šalies sistemą bei kai kurių amerikiečių bukumą. Pasak Giljermo, „netrukus amerikonai sklandys burbuluose. Kai burbulas palies žemę – sprogs, ir amerikietis mirs, nes nežinos kur dėtis“. Mes niekur neskubėjom, tad mūsų vežėjas pasikvietė naktį praleisti netoli jūros esančioje jo mamos viloje. Pastaroji turi kelis namukus, kuriuos savaitgaliais nuomoja žmonių grupėms arba kompanijoms. Kadangi buvo laisvų kambarių, galėjom šiek tiek atsipūsti ir pasimėgauti kaimelio ramybe.

'stealing' petrol

Vežėmės mažą viryklę, primusą, kuris dirba su paprastu benzinu. Dažnai gaminamės pusryčius ir vakarienę sau, šalia palapinės. Benzino į specialų butelį įsipilame pakelės degalinėse. Kartą pritrūkome degalų. Radome tuščią degalinę. Nebuvo nei darbuotojų, nei mašinų. Aš juokais priėjau prie vienos iš žarnų ir, mūsų nustebimui, pradėjo lašėti benzinas! Perėję per tris žarnas vis tik sugebėjom prisilašinti pusę litro. Neblogai? Vėliau panašiai džiaugėmės tik Venesueloje, kurioje litras benzino kainuoja vos 0,10 Lt…

Praleidę tris savaites Panamoje, pasukome „labiausiai išsivysčiusios“ Centrinės Amerikos valstybės Kosta Rikos link. Na, bent jau taip sakoma pie šią šalį. Tiesą pasakius, to nepajutome. Jau pirmieji sutikti žmonės Kosta Rikoje keistai reaguodavo į mūsų draugišką „buenas dias” (ispaniškai „laba diena“) pasisveikinimą. Žvilgsniai mums priminė Kubą. Tik Kuboje žmonės turi priežastį keistai žiūrėti į užsieniečius, kurie yra laisvi, o kubiečiai – ne. Tačiau Kosta Rikoje užsieniečiams žmonės ne itin draugiški turbūt todėl, kad jų čia paprasčiausiai per daug. Tai viena iš populiariausių regiono šalių, kurioje namus perka JAV pensininkai ir džiaugiasi pigiu gyvenimo lygiu.
Miestai, į kuriuos buvom užsukę, pasirodė labai pilki ir
nuobodūs. Kosta Rikos sostinėje San Jose kiekviename kvartale į akį krito gatvėse parpiantys benamiai. Tiek daug benamių nematėme nė viename kitame Centrinės Amerikos didmiestyje. Neneigiu, jog Kosta Rikoje nuostabi gamta, galybė nacionalinių parkų. Deja, mokesčiai parko lankytojams, palyginus su aplinkinėmis šalimis, gana dideli. Teko girdėti, kad prieš kelerius metus šios šalies vyriausybė cenzūravo bet kokius žiniasklaidos pranešimus apie nusikaltimus, kuriuose auka buvo užsienietis. Gal todėl ši šalis patraukli keliautojams, nes joje neva saugu ir viskas išplėtota.

Kosta Rikoje nesijautėme saugiau nei Meksikoje, Gvatemaloje ar kitose šalyse. Miestai pasirodė nuobodūs, o grožėtis gamta per brangu. Žmonės neatrodė draugiški, ir tai įrodė varginantis keliavimas pakeleivingais automobiliais. Vidutiniškai laukdavome apie dvi valandas, kol kas nors sustodavo mus pavežti.

Pajudėję vos 10 km nuo Panamos ir Kosta Rikos sienos, sustabdėm pagyvenusį vyruką, kuris važiavo keletą kilometrų mūsų kryptimi. Pakeliui pasakėm iš kur esame, pabendravome, šis išleido mus netoli vienos gražios sodybos vidury laukų. Mes prie kelio likom toliau stabdyti automobilių. Žiūrim, iš to namo mūsų link artinasi du jaunuoliai: vienas lyg ne vietinis, užsienietis. Jiems priėjus, tas baltasis ir klausia:
– Do you know Hokšila?
– Na, esu girdėjęs, kad yra toks keliaujantis muzikantas. Prieš kelionę į Afriką 2004-siais kreipiausi į jį patarimų, bet asmeniškai nepažįstu, sakau tam jaunuoliui.

Vienu žodžiu, amerikietis papasakojo, kad prieš keletą savaičių Antigua Guatemala mieste (Gvatemaloje) jis susipažino su Hokšila viename iš vadinamųjų hostelių. Vėliau jie keletą dienų drauge keliavo. Jis tame name visą savaitę lankosi pas savo draugų draugus ir padeda dažyti namą. Prisipažino, kad, kai mus pavežęs vyrukas prasitarė, jog esam iš Lietuvos (ne visai tiesa, nes Katja juk vokietė), pamanė, kad tai Hokšila pro šalį lekia. Jis juk planavo keliauti į šią pusę…
Tad tokia trumpa to „mažo pasaulio“ istorija…

Pirmoji mūsų planuota stotelė Kosta Rikoje buvo Žemės Rožės Ferma netoli San Isidro gyvenvietės. Tai ferma, kurioje du amerikiečiai Madži (Maji) ir Rožė (Rose) per artimiausius metus nori sukurti organinę fermą, išlaikomą suburtos bendruomenė, kuri gyventų tik iš fermos produktų. Viskas, ko reikia išgyventi būtų auginama fermoje. Šią žemę jie nusipirko 2006 m. pavasarį ir nuo to laiko intensyviai sodina vaismedžius, daržoves ir kitus įmanomus augalus. Rožė yra mirkobiologė, o Madži… gan sunku apibūdinti. Gal labiausiai tiktų jį pavadinti dvasiniu filosofu. Jis kiekvieną dieną šaudo didelėmis pasaulio idėjomis, pasakoja apie tai, kaip čia viską padarys ir kaip bus gražu, tačiau fizinis darbas yra jo silpnybė. Lyg turėtų dvi kaires rankas. Jei paims plaktuką, tai neabejotinai trinktels per pirštą, jei cementuos namą, tai neabejotinai statinys sugrius. Jis – mąstytojas. Puikus dvasinių ir bendruomenės susibūrimų moderatorius. Be to, jis yra genialus improvizacinių eilėraščių kūrėjas. Kartą jis mūsų paklausė:
- Pasakykite bet kokį žodį, kuris jums dabar šaus į galvą.
- Kojinė, – sakau aš.
Madži penkias minutes deklamavo čia pat kuriamą besirimuojantį eilėraštį apie kojines ir jų reikšmę gyvenime. Jo pase pavardės nerasite. Madži – tai pilnas jo vardas (prancūziškai „magija“). Tai vardas, susijęs su jo dvasine veikla.

happy family

Madži ir Rožė susipažino per pažinčių tinklapį internete ir prieš penkerius metus susituokė Havajuose. Vieną blankią dieną Rožė išvydo viziją, jog JAV valstybė žlugs ir reikės trauktis kažkur į saugią vietą, kur būtų galima išgyventi be papildomų lėšų. Vizija nukrypo į Havajus, kur Rožė su Madži pradžioje ir ieškojo žemės ploto save išlaikančiai fermai įkurti. Deja, Havajuose žmonės nėra labai draugiški atvykėliams, tad jie susidomėjo Kosta Rika. Jiems pasisekė ir surado didelį žemės plotą kalnuose su nuostabia panorama į upę ir aplinkines kalvas. Tiesa, ta vieta gan sunkiai privažiuojama paprastu automobiliu, tačiau šiek tiek izoliuotos fermos jie juk ir ieškojo. Dabar birželio–gruodžio mėnesiais jie gyvena savo name JAV, o likusią metų dalį, kai nėra lietaus sezono Centrinėje Amerikoje, praleidžia Kosta Rikos fermoje. Tarp kitko, ši porelė visą laiką ieško savanorių, kurie už gyvenimą fermoje ir sveiką maistą norėtų kelias valandas per dieną padirbėti jų ūkyje. Jei susidomėjote, rašykite mums.

making our own bread on sticks

Fermos gimtadienis – balandžio 1-oji. Į svečius atvykome kaip tik laiku, per pirmąsias fermos metines. Ta proga kūrėm laužą, ir realizavom Katjos idėją lauže kepti duoną ant pagaliukų. Paprasta tešla, paprasta procedūra ir pabaigoje – nuostabi duonos su džemu vakarienė. Norite šį receptą išbandyti patys? Labai paprasta:
2 arbatiniai šaukšteliai kepimo miltelių,
125 ml vandens,
50 g margarino arba aliejaus,
250 g miltų,
Pusė šaukštelio druskos ir, jei patinka, įmeskit šaukštą cukraus.

mniam!

Viską suminkykite ir palikite 30-iai minučių. Tuo tarpu kurkite laužą ir ieškokite medžio šakelių. Belieka mažą gabalėlį tešlos užminkyti ant pagaliuko ir laikyti virš laužo. Saugokite, kad duona nenudegtų. Bandykite nuspėti atstumą iki laužo. Svarbu, kad duonos vidus būtų iškepęs, o išorė neapdegus. Išsitraukite iš kuprinės džemą ir… gero apetito!

Ta dieną, kai atsisveikinome su Madži ir Rože, jie mus pametėjo iki San Isidro gyvenvietės galo. Madži palinkėjo šią dieną patirti patį nuostabiausią visos kelionės nuotykį… Kaip tyčia, ši diena buvo viena iš nemaloniausių mūsų kelionėje. Nuo San Isidro pasigavome vairuotoją, kuris važiavo iki pat sostinės – San Jose ir net toliau. Apie 5 valandos kelio. Prieš pat sostinę žemėlapyje pastebėjome ugnikalnį Irazu. Būtų įdomu ten užsukus, pamanėm. Jau sutemus išlipom Cartago priemiesčiuose, tiesiai ant kelio į Irazu. Tikėjomės pernakvoti kur nors netoliese, o ryt tęsti kelionę. Apylinkės neatrodė draugiškos. Žingsniavom keliu. Aplink vis dar buvo gyvenvietė. Netrukus pastebėjom plačią akmenų pilną neapšviestą laukymę. Pasukom jos link. Labai greitai pastebėjom, kad palapinei ten vietos nėra, ir buvom bežingsniuojantys atgal į kelią. Tuo momentu iš tamsos per laukymę atskubėjo narkomanas su pagaliu rankoje. „Duokit „babkes“, duokit „babkes“!“ – ėmė kriokti. Aš su 25 kg kuprine ant nugaros ir maža kuprine ant krūtinės bandžiau lėtai gintis. Jis man tvojo kelis kartus į ranką su pagaliu. Katja neiškentė ir puolė jį. Abu griuvo į griovį, besitęsiantį šalia kelio, kuriame telkšojo užsistovėjęs lietaus vanduo. Užpuolikas sviedė Katją į šoną, o ji, nelaimei, blauzda kliudė didelį akmenį. Susidūrimas

Luis - our angel in San Jose

greitai baigėsi, nes aš per griovį nuvijau narkomaną atgal į kelią, kur netrukus sustabdžiau sunkvežimiuką. Vairuotojas su kitu vyru padėjo iš skausmo verkiančiai Katjai pasiekti automobilį, nes ši nebegalėjo paei
ti.

Atvykom į Cartago ligoninę. Čia gydytojai kelis kartus peršvietė Katjos koją, davė patarimų, ir, kas mus labiausiai nustebino, ligoninės administracija atsisakė iš mūsų imti pinigus už paslaugas. Kitas dvi naktis praleidome viešbutėlyje. Pirmą naktį dirbęs registratorius taip pat neėmė pinigų. Iš Cartago per Velykas važiavom į Palmar Norte miestelį, kuriame prieš dvi savaites gatvėje sutikta mergina kvietėsi pas save į svečius. Kelios dienos ten, ir vėliau keliavome atgal į sostinę. Mus nuo kelio prigriebė nuostabus žmogus Luisas, dirbantis aplinkosaugos projektų konsultantu. Pamatęs, kad Katja dar vargiai gali vaikščioti, pasikvietė apsistoti jo namuose tiek, kiek mums prireiks. Jo name sostinėje praleidome net dvi savaites. Tiek laiko prireikė, kol Katja galėjo vėl normaliai vaikščioti.
Įvertindami nemalonų nutikimą Kosta Rikoje, labiau gailimės to narkomano, kuris desperatiškai ieško išgyvenimo šaltinio. Jis iš mūsų nieko nepešė, tad tikimės, kad kitą kartą turės mažiau pasitikėjimo savimi puldamas žmones. Šis nuotykis buvo pamoka ir mums. Dabar žinome, kad visada vietos palapinei turime ieškoti prieš saulei nusileidžiant!

Kartu su Katja (vokiete iš Leipcigo) savo beribią kelionę pradėjome skrydžiu iš Belgijos į Meksiką 2006-ųjų sausio 13-tą, penktadienį (keistas sutapimas!). Keliaujame antrus metus, neturėdami laiko apribojimų, todėl nieko ir neplanuojame. Gyvename šia diena. Dažnai sudarome dienos maršrutą tik atsikėlę. Pasižiūrime į žemėlapį, pasirenkame kryptį, ir judam pirmyn, o kartais ir atgal. Keliaujame autostopu, nes tik taip galime pažinti skirtingų socialinių grupių žmones. Nešiojamės mažą palapinę, nes mėgstame laisvai pasirinkti nakvynės vietą. Esam pasirengę tiek geriems, tiek ir blogiems patyrimams, nes tikime, kad niekas nenutinka be priežasties. Iš kiekvienos situacijos galime pasimokyti ir atrasti kažką nauja.

Mūsų kelionės tikslas – pasaulio žmonės. Manome, kad tik per juos galime pamatyti tikrąjį šalies veidą. Stengiamės kartu su jais pagyventi, pajusti jų kasdienybę bei nuotaikas. Aplankytų vietų įvaizdį mums kuria ne televizija ar skaitomi laikraščiai, bet susitikimai, bendravimas ir gyvenimas pas vietinius žmones.

Įdomūs Meksikos žmonės

Meksika buvo mūsų pirmoji šalis Amerikos žemyne. Pusantro mėnesio praleidome Meksikos pietuose esančiame Jukatano pusiasalyje. Čia netrūksta turistų, kurie, naudodamiesi pigiais skrydžiais, atskrenda į Kankuną. Pastarojo miesto (kurorto) apylinkėse dažnai sutikdavome žmonių ir matėme gamtą, kuri nukentėjo 2005 m. spalį nuo uragano „Vilma“.

Jau pirmomis savaitėmis Jukatane susipažinome su žmonėmis, vėliau tapusiais gerais draugais. Vieną vėlyvą popietę atvykome į Čikčulub (Čicxulub) kaimelį prie jūros, netoli Puerto Progreso. Policijos poste pasiteiravome, kur būtų saugu pasistatyti palapinę. Pasiūlė pajūryje. Čia pliažo nedaug buvo likę, nes vos už 20 metrų stūksojo vasarnamiai. Pastabėjom trijų aukštų namą, kur butai paprastai nuomojami nuo žiemos pabėgusiems Kanados pensininkams. Priešais pastatą žaliavo minkšta pieva, tad pirmajame aukšte gyvenusios inteligentiškos meksikiečių porelės paprašėme leidimo įsikurti priešais jų langus.

Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, lenkęs palapinę į šoną. Pasitelkę fantaziją, kinų gamybos konstrukciją sutvirtinom virvėmis ir rąstgaliais. Pirmojo aukšto kaimynai, Jorge ir Patricia, susirūpinę, ar tik mums nešalta, pakvietė arbatos. Tą vakarą pas juos sėdėjome iki vidurnakčio. Galiausiai gavom leidimą palapinę perkelti tiesiai šalia jų balkonų durų, kur buvo šiokia tokia užuovėja. Ten įsikūrę praleidome net tris dienas. Kaimynų bute naudojomės dušu, kartu su jais pusryčiavom ir pietavom. Jorge – buvęs trijų Meksikos valstijų turizmo ministras, o Patricia – menininkė. Šiuo metu ji vykdo kūrybinį projektą su kaimo moterimis, kurio tikslas – populiarinti vietinius rankdarbius tarp turistų. Beveik po metų, prieš Kalėdas, pas juos ir vėl užsukome. Šį kartą jie jau buvo įsikūrę dideliame dviejų aukštų name, kuriame atskirą kambarį gavome ir mes. Su šia porele iki šiol draugaujame.

Kitas įdomus nutikimas Meksikoje buvo savaitgalis, praleistas menonų (angl. mennonites) šeimoje. Menonai – religinė bendruomenė, kuri kadaise masiškai emigravo iš Vokietijos į Rusiją, o iš ten XX a. pradžioje persikėlė į Šiaurės Ameriką. Jie kalba senąja vokiečių kalba, kurios tarimas veikiau panašus į olandų. Dauguma menonų – žemdirbiai. Tai keisti žmonės. Kai kurios bendruomenės išlaikiusios šimtametes tradicijas – automobiliais važinėti draudžiama, naudojami tik traktoriai plieniniais ratais, draudžiama įsivesti elektrą, rengiamasi vienodo stiliaus drabužiais, į miestą prekių parduoti važiuoja tik vyrai, vesti ar tekėti už ne menono dažniausiai draudžiama. Paprastai menonų bendruomenė turi savo mokyklą, kurioje išsilavinimas grindžiamas Naujuoju Testamentu. Vaikai mokosi 6–7 metus ir vėliau eina dirbti į laukus. Tiesa, moterys ir mergaitės paprastai darbuojasi namų ūkyje: verda valgį, skalbia, tvarko namus.

Mūsų aplankyta menonų bendruomenė vadinosi Nueva Trinidad. Čia gyvena apie 30 šeimų. Visų apsirengimo stilius – vienodas ir senamadiškas. Moterys paprastai vilkėjo tamsias sukneles ir skarą, o skrybėlėti vyrai dėvėjo tamsiai mėlynus kombinezonus ir dryžuotus marškinius. Automobilių čia niekas neturi, vienintelė motorinė priemonė – traktoriai guminiais ratais. Sekmadieniais į bažnyčia keliaujama su arkliu ir karieta. Elektros tiekimas buvo teigiamai priimtas bendruomenės valdybos, todėl čia namuose galima buvo rasti šaldytuvą ir net mikrobangų krosnelę. Artimiausiame meksikiečių kaimelyje menonus giria kaip darbščius ūkininkus. Pasak jų, į artimiausius miestus šie išsiruošia šeštadieniais, kur perka ir kitaip pramogauja. Jie negeria alkoholio, yra nekalbūs, tarp savęs bendrauja nesuprantama kalba (senovės vokiečių). Daugelis menonų šeimų gimdo daugiau kaip dešimt atžalų, kurios kuria naujas menonų gyvenvietės visoje Meksikoje. Galbūt dar po šimto metų Meksiką valdys menonai? Su į svečius pasikvietusia šeima apsikeitėme adresais. Ne kiekvienas iš jų raštingas, tad parašyti bendruomenės adresą jiems prireikė valandos…

Mirusiųjų diena Meksikoje

2006 m. rudenį buvo įdomu dalyvauti mirusiųjų dienos („Dia del Muertos“) šventėje. Tai lietuviškų Vėlinių analogas. Pas mus ši diena, prisimenant išėjusius Anapilin, minima liūdnai, o Meksikoje – visi linksminasi. Jau savaitę ar dvi prieš šią šventę parduotuvėse pasirodo „mirusiųjų duona“, labiau panaši į saldų batoną. Be to, visur pilna kaukolės formos suvenyrų bei saldumynų, pagamintų iš cukraus.

Šios šventės tradicijos atkeliauja nuo ikikolumbinės Meksikos civilizacijos laikų. Senosios Meksikos gyventojai actekai tikėjo, jog mirusiųjų sielos kiekvienais metais sugrįžta aplankyti savo giminaičių. Šiais laikais žmonės namuose gėlėmis papuošia altorių, prie kurio mirusiems šeimos nariams aukoja vaisių, daržovių, duonos ir kitokių gėrybių. Kiekvienas Meksikos regionas turi savo altoriaus puošimo tradicijas. Tai labai svarbi šventė Meksikoje. Net mokyklos ir valstybinės institucijos paruošia savo altorius mirusiesiems. Kultūros centrai ir kai kurie muziejai per Vėlines siūlo trumpalaikes parodas su skirtingų Meksikos valstijų altoriais ir jų reikšmių aprašymais.

Naktį iš lapkričio 1-osios į 2-ąją suaugusieji eina į kapines, kur leidžia laiką su besiilsiančiais po žeme. Šalia kapinių šokami actekų šokiai ir kitos ceremonijos, lydimos būgnų ir kitokių muzikos instrumentų. Kitos dienos rytą visos kapinės mirga geltonai oranžiniais gvazdikais, kuriais išpuošti visi kapai. Po kapines slampinėja muzikantai, siūlantys už nedidelį honorarą mirusiajam šeimos nariui padainuoti nostalgišką baladę. Kiekviename mieste Vėlines švenčiamos skirtingai, tačiau svarbiausios tradicijos išlikusios Mixquic (netoli sostinės), Patzcuaro ir Janitzio miestuose.

Belizas mums paliko keistą įspūdį. Šioje šalyje yra daug viena į kitą nepanašių kultūrų. Nors oficiali kalba – anglų, daugelis bendrauja ispaniškai. Čia labai daug atvykėlių iš kitų Centrinės Amerikos šalių. Yra juodaodžių, kurių protėviai atkeliavo iš Afrikos. Nemažai čia ir menonų. Galima sutikti tiek senas tradicijas išlaikiųsių, tiek ir modernių, gyvenančių turtingą, amerikietiško stiliaus gyvenimą su dideliu namu ir naujausiomis technologijomis. Labiausiai nustebome Belize pamatę begalę kinų. Bene kiekviena parduotuvė ir kas antras restoranas čia priklauso kinams. Be visų išvardytų, dar būtinai sutiksite ir baltaodžių emigrantų iš Kanados, JAV ir kitų šalių. Pastarieji, ko gero, yra suvilioti anglakalbės šalies, nors gyvenimas čia nėra paprastas.

Daug kultūrų ir spalvų šalyje atrodo labai gražiai, tačiau didžiausia problema – Belize nėra tarpusavio integracijos. Kinai gyvena sau, beliziečiai sau, menonai – irgi sau. Mums ši atmosfera kiek priminė Pietų Afrikos Respubliką, kurioje yra 11 oficialių kalbų ir labai drug skirtingų bendruomenių.

Belize verslu užsiima tik kinai, menonai ir užsieniečiai. Bet kurioje srityje čia vis dar trūksta gero  aptarnavimo. Šia spraga naudojasi verslininkai iš Šiaurės Amerikos ir kuria savo įmones. Deja, verslą plėtoti nėra lengva, nes valstybinėse institucijose už stalo sėdi dirbti tingintys beliziečiai. Belize vargu ar pavyks surasti didelį prekybos centrą. Jau nekalbu apie kai kurių produktų deficitą. Paprastas pavyzdys – avižiniai dribsniai, kuriuos paprastai ruošiame pusryčiams. Jų Belizas negamina, parduotuvėse gali rasti tik 1,5–2 dolerius kainuojančių „1-minutės“ avižų pakuočių, atvežtų iš JAV. Na, gal produktų ir yra, tačiau trūksta jų įvairovės, be to, jie nėra pigūs.

Svarstėme, kodėl beliziečiai tokie nedarbštūs. Ši šalis atgavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos tik prieš 26 metus. Iki to laiko palies infrastruktūrą ir pramonę kūrė ne vietiniai, bet britai. Beliziečiai priprato būti tik patarnautojai, todėl tapę nepriklausomi neturėjo nei gabumų, nei noro kelti šalies ekonomiką.

Koper Banko paslaptis

Koper Bank (Copper Bank) kaimelis, kuriame praleidome penkis mėnesius, buvo keistokas. Vieta graži – šalia vanduo, džiunglės. Apsigyvenome poilsiavietėje, kurią perpirko kanadietis Džo ir jau keletą mėnesių vykdė remonto darbus. Mes jam padėjom dirbti, o jis mums leido viename iš namukų gyventi net 5 mėnesius nemokamai. Užstrigome tame kaime, nes netoliese radome kinę masažistę, kuri visą tą laiką gydė Katjos nugarą (ji turėjo šiokių tokių problemų).

Kaimelis mažas, gal 500 gyventojų, tačiau vienas su kitu jie nesisveikina ir mažai draugauja. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl? Tai buvo žvejų bendruomenė, tad kodėl gi jie nemėgo vienas kito? Kalbėjomės su keletu vietos užsieniečių, taip pat įdėmiai stebėjome kaimo įvykius… Galiausiai mįslę pavyko įminti. Belizas – tai viena iš pagrindinių kokaino iš Kolumbijos „stotelių“. Kriminalinė policija kartais „holivudiškai“ pasivaiko laivus su narkotikais. Jei pareigūnai būna bepagauną narkotikų motorlaivį, pastarojo komanda visus įkalčius tučtuojau išmeta į jūrą. Jei policijai pasiseka ir laivą prisiveja, narkotikų denyje vistiek neranda ir laivo komanda išvengia nemalonumų. Kitą naktį į darbą kimba Koper Banko žvejai. Žvejoja jie kiekvienas sau, nes tik tada laimikio nereikia dalintis su kitais. Patyliukais ši veikla dar vadinama baltojo vėžio gaudymu. Kitą rytą laimingasis žvejys veža savo laimikį į Korozal (Corozal) miestą ir ten už jį susišluoja apvalią sumelę. Loterija laimėta! Vakare visa šeima ir antros eilės giminės kviečiami į restoraną, kuriame džiaugiamasi laimėjimu. Taigi, loteriją laimėti bando visi, tačiau niekas apie tai nekalba su kaimynais. Dienos pabaigoje niekas nesako „labas“ konkurentams, nes kas gi norėtų turėti draugų sėkmės atveju?

Kitas labai įdomus regionas, kuriame teko apsilankyti, – Gelon Džag (Gallon Jug) ferma. Šis milžiniškas, 12 proc. visos Belizo teritorijos užimantis plotas, priklauso verslininkui Bovenui (Bowen). Jo vardą žino visi, nes jam priklauso vienintelė gaiviųjų gėrimų gamykla, kuri reklamuoja ir „Coca colos“ ženklą („Pepsi-colos“ Belize nebeliko prieš kelerius metus) bei vienintelė alaus darykla „Belikin“. Šiam verslininkui priklausančioje teritorijoje dominuoja džiunglės. Tarp jų galima rasti gyvulių ūkių, kavos ir kitų plantacijų. Fermos darbuotojams sukurtas dirbtinis Silvesterio kaimelis, kuriame šeimos aprūpinamos primityviu namu, vandeniu ir elektra. Vaikai eina į aukštos klasės privačią Gelon Džag mokyklą. Baigus mokslus, jiems pasiūlomas darbas Gelon Džag industrijoje. Įvažiavimas į šią didžiulę teritoriją saugomas ir svečiai įleidžiami tik iš anksto pranešus administracijai. Mes į ši valstybę valstybėje patekome nieko apie ją nežinodami. Prie „pasienio posto“ mus pasitiko vienas iš fermos vadybininkų ir gavome leidimą apsistoti Silvesterio kaimelyje prie upės. Buvo įdomu susipažinti su dirbtiniu Boveno pasauliu. Vienintelis nepatogumas šioje teritorijoje – negailestingai kraują čiulpiančios sparvos, kurios, nesvarbu, kur būtum, atakuoja dešimtimis.

Kelionių gidų neskaitome, todėl atvykę į naują šalį viską atrandame patys. Jau pirmosiomis dienomis Gvatemaloje stebėjomės, kiek daug žmonių nešiojasi ginklus. Kiekviena vaistinė ar parduotuvė turi automatu ginkluotą apsaugos darbuotoją, kuris vargu ar žino, kaip šaudyti. Matant tokius vaizdus, Gvatemala nesunkiai gali užsitarnauti pavojingos šalies reputaciją. Tačiau tai ir labai spalvinga šalis. Keliaujant iš kaimo į kaimą galima stebėtis vietinių indėnų įvairove bei jų spalvingais drabužiais, kurie kiekviename regione vis kitokie.

Gvatemalą iš Belizo atkeliavome kirsdami kukurūzų laukus per žirgų išminkytą purvą. Kitaip tariant,  buvom nelegalai. Gvatemalos mieste užėjome į migracijos departamentą, tačiau pareigūnai pasigedo Belizo išvažiavimo antspaudų, tad atsisakė mus legalizuoti. „Važiuokit atgal į Belizą ir gaukite antspaudus“, liepė mums. Į Belizą grįžti noro nebuvo. Viena iš priežasčių – užsieniečiams privalomas 19 dolerių išvažiavimo iš Belizo mokestis. Šešias savaites praleidome be Gvatemalos antspaudų pasuose. Paliekant šią šalį pasisekė. Gvatemalos pasieniečių būstinė buvo gatvės pakraštyje, įsimaišiusi tarp kitų parduotuvių. Apsimetėm nieko neišmaną ir, net neatsisukę į tą pusę, nužingsniavome Meksikos posto link. Pastarajame susitvarkėme dokumentus ir džiaugėmės laiminga nelegalaus statuso pabaiga.

Gvatemaloje kelis kartus nakvoti pasiprašėme karinėse zonose. Prie vartų budintys kareiviai paprastai nenorėdavo mums padėti, tačiau mums vis pasisekdavo. Netrukus pasirodydavo į zoną su prašmatniu automobiliu įvažiuojantis aukšto rango pareigūnas. Nakvynė karinės zonos pievose būdavo saugi ir rami, ir kartais net susilaukdavom eilinių, disciplinos užgniaužtų kareivukų dėmesio.

Pamėgom keliauti po Gvatemalos kalnų kaimelius. Patiko vėsus klimatas ir žmonių geraširdiškumas. Vieną vakarą išlipome ant kalno prieš pat Solomos miestelį, kurio panorama galėjome mėgautis nuo tos vietos. Artinosi lietus, reikėjo ieškoti ir vietos palapinei. Priešais degalinę stovėjo geltonas namas. Pasislėpdami nuo lietaus sulindome po stogu ir galvojom, į kurią pusę mums dabar būtų geriausia eiti ieškoti nakvynės. Lietus nesiliovė… „Tai gal paklausiam gyventojų, gal jie ką patars?“, – pasiūliau Katjai, rodydamas į namą, prie kurio glaudėmės. Ji pritarė. Pabeldėm. Duris atvėrė jauna moteris su vaikais. Papasakojom situaciją. Šeimininkė kiek pagalvojo ir daug nedvejodama pasiūlė mums apsigyventi pas juos. Vakare susipažinome ir su šeimos galva Izraeliu, automobilių mechaniku. Ši šeimynėlė (abu turintys beveik 30) jau augino keturis nuostabius vaikus. Šiuose namuose praleidome gerą savaitę. Taip susidraugavome su vaikais, kad šie net klausė, ar aplankysime juos per Kalėdas…

Praleidę beveik metus Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, norėjome kiek atitrūkti nuo šių žemių. Mums šovė mintis: „Kodėl nepasižvalgius po Karibų jūros salas?“. 2006 m. gruodį ėmėm ieškoti jachtos, kuri mus nemokamai nuplukdytų į kokią nors Karibų jūros salą. Ar mums pasisekė, skaitykite jau kitame žurnalo straipsnyje.

Šį kartą daug nerašysiu, o tik pasidalinsiu su jumis vaizdais iš San Jose – Kosta Rikos – “bene labiausiai išsivysčiusios Centrinės Amerikos šalies” - sostinės.

Tiesą pasakius, kitokių vaizdelių šiame mieste mes beveik ir nematėmė…

Visas kitas mūsų nuotraukas iš Kosta Rikos galite peržiūrėti cia:
http://followtheroad.com/lt/nuotraukos/

Unil, Gerson, Fernando, Ercilia

Pareitais metais gyvendami Belize susipažinome su labai skurdžia šeimynėle. Šeimo galva – Fernando, būdamas 26-erių paliko savo gimtajį Salvadorą ir iškeliavo JAV link ieškotis darbo. Po mažų darbelių Gvatemaloje po trijų metų atklydo į Belizą, kur susipažino su 13-mete Carmita, kurią netrukus vedė. Labai greitai jie susilaukė pirmojo berniuko. Kai juos susipažinome 2006 m. pavasarį, jie turėjo 3 berniukus ir vieną mergaitę. Carmita dabar turi 25 metus. Vyriausiam sūnui Otonieliui – 12, o mažiausiam – beveik dveji. Fernando ilgą laiką turėjo problemų su alkoholiu, tačiau prieš keletą metų atrodo atsipeikėjo ir iš šios skylės išsikapstė. Tarp jo ir jo brolių, kuriuos paliko gimtajame Coquiama kaimelyje Salvadore, ryšys jau senokai nutrūko. Anksčiau dar vyko šiokia tokia komunikacija laiškais, tačiau kažkodėl viskas ėmė ir nutrūko. Žinodami, kad važiuosime į Salvadorą, Fernandui pasiūlėmė surasti jo šeimą ir papasakoti kaip gi gyvena jų brolis Belize, ir galbūt atnaujinti šeimyninį kontaktą.

Iš Santa Tecla, kuriame buvome apsistoję, su autobusu nusigavome iki Sonsonate miestelio. Žinojome, kad mums reikia kažkaip nuvykti iki Coqiama kaimelio, tačiau ne visi vairuotojai žinojo kur tai tiksliai yra. Vieni jų maišė kaimelį su Coqiamita, kuris skamba panašiai, bet pasirodo, nėra tas pats. Galiausiai įsėdom į autobusą link Cuisnahuat savivaldybės. Po valandinės kelionės mus bilietų pardavėjas išlaipino ant vienos sankryžos, ir teigė, kad nuo čia vedantis keliukas yra tai ko ir ieškome.

Juan Duran

Kai autobusas nuvažiavo, iš aplinkinių sužinojome, kad tas keliukas veda į Coquiamitą, o mūsiškis Coquiama – yra kiek toliau. Purvo kelias buvo tuščias, tačiau palaukus 20 minučių – mums pasisekė. Vyrukas su žmona, iš mašinos pardavinėjantys ledus, mus pavežė reikiamus 5-8 kilometrus, kol privažiavom keliuką į Coquiamą. Pasak vietinių, mūsų laukė 3 kilometrų kelias pėsčiomis. Viename kukurūzų lauke susipažinome su Juan Duran - 74-erių metų žvalus diedukas. Pažintis su mumis jam atrodė lyg Dievo dovana. Papraše, kad užrašytume jam savo vardus tam, kad jis galėtų savo tarptautine pažintimi pasigirti savo šeimynai.

Mes žingsniavome toliau. Netikėtai pamatėm, kad Juanas Duranas mus vejasi. Kai galiausiai prisivijo – padavė mums savo ranką ir prisipažino “jūs nuėjote, o aš prisiminiau, kad jums net rankos nepaspaudžiau!”. Jis taip pat pasisiūlė mums padėti ieškoti Fernando šeimynos – na, kad bent kažkiek galėtų prisidėti prie mūsų misijos.

Žinojome Fernando brolio vardą – Julius Cesar. Jo namą surasti nebuvo sunku. Užlipę stačiais akmeniniais laipteliais į joo daržą, Julijų radome kartu su savo draugais bestatantį namą. Kai prisistatėme, jog atkeliavome su naujienomis iš brolio Fernando, jo veidas kiek surimtėjo. Vėliau sužinojom, jog tikėjosi blogų naujienų. Kai pradėjome pasakoti apie laimingą jo brolio šeimą Belize, Julijaus šypsena vis plėtėsi. Jam pasiūlėm parašyti Fernandui laišką, kurį išsiūsime į Belizą kartu su Salvadoro šeimos nuotraukomis.

Kol Julius su šeima ruošė laišką broliui, mes užsukome į vietinę parduotuvėlę. Pardavime ten ne daug ko jie turėjo, tačiau ant suoliuko, su parduotuvės savininku radome vyruką, kuris yra dirbęs skirtingose šalyse. Įdomu buvo tai, jog prieš kelis metus šis tipelis darbavosi ir Copper Bank apylinkėse – būtent tame pačiame Belizo kaimelyje, kuriame mes praleidome 5 mėnesius, ir kuriame gyvena Julijaus brolis Fernando. Tikrai įdomus ženklas…

Mums reikėjo skubėti, nes norėjome pagauti autobusą atgal į Sonsonate. Iki stotelės – apie 3

hitch-hiking back from Coquiama to the crossroad

a bus featured like a living room

kilometrus. Atsisveikinę su Julius Cesar ir jo šeimynėle, prigriebėm Juaną Duraną ir keliavome atgal. Netrukus sustojo parduotuvių tiekėjas su limonadais sunkvežimyje, kuris mus pametė iki stotelės. Atsisveikinome su Duranu ir po keliolikos minučių atbildėjo mūsų autobusas. Vairuotojo kabina buvo išdabinta minkštais spalvotais žaisliukais, o kabančiame televizoriuje grojo John Lennon video klipas. Jautėmės beveik kaip namie Misija įvykdyta! Galime ramiai keliauti į kitą žemyną – į Pietų Ameriką!

Su autobusais nusigavom iki oro uosto. Vienas universitete dirbantis istorijos profesorius pametė mus gal kokį 40 kilometrų, iki San Ramon kaimelio. Kažkaip ryte prisiminiau, kad esam Centrinėje Amerikoje jau daugiau kaip metus ir per tą laiką nė karto neteko pasivėžinti su amerikonišku sunkvežimiu.

color competition

Na, “amerikoniškais” vadinu tuos, kurių kabina yra šiek tiek ilgesnė, galingiau atrodo. Europoje tokių furų sutikti galima, bet labai jau retai. Ir vat, stovim San Ramone, ir po valandikės laukimo, nes nesitikint – sustojo tas mano išsvajotas “amerikoniškas” sunkvežimis. Tai buvo vyrukas iš vieno Kosta Rikos galo į kitą kelis kartus per savaitę gabenantis melionus. Gavom progą pamatyti kam gi naudojama padidintos kabinos erdvė. Ogi, dvigulei lovai Europiniuose sunkvežimiuose sukonstruoja dvi lovas per du aukštus, o amerikonai, nepamiršdami kad furistai irgi vyrai, įtaiso didelę dvigulę lovą be kliūčių virš jos.

Ilgai dundėjom mes su vairuotoju. Iki pat Liberijos miesto. Išleido mus kelis kilometrus už miesto, ir bandėm apsižiūrėti kur galėtume pernakvoti. Bet aplinkui buvo tik šiukšlės ir besibadantys sausmedžiai. Susistabdėm kitą mašiniuką, kuris pametėjo dar keletą kilometrų, kur įsikūrėme už akmeninės tvoros-vartų. Palapinę pasistatėme šalia namo į kurį vakare sugrįžo vyrukas su dviem vaikais.

Iki sienos buvo belikę gal apie 50 km. Ketvirtadienį ryte mano “amerikoniškos” furos svajonės pildymasis tesėsi. Iki sienos buvom atgabenti kito Kosta Rikos vežėjo. Jo kabina buvo daug naujesnė, dailesnė ir švaresnė. Dabar jau galėsiu ramiai gyventi, nes pasivėžinti “amerikoniška” fura man norėjosi nuo to laiko kai prieš 10 metų pradėjau autostopininko karjerą.

Pasienyje su Nikaragva galvą kvaršino “change, change” pinigų keitikai. Jų knibždėjo ant kiekvieno kampo rankoje demonstruojančių šūsnis pinigų. Nikaragvos pareigūnai nulupo 7 dolerius nuo kiekvieno iš mūsų – toks jų įvažiavimo mokestis. Šiaip, procedūra buvo paprasta ir nesudėtinga. Tik teko pablūdyti kol suradome muitinės pastatą. Čia kitaip nei Europoj – muitininkai ne visada įsikuria ant praėjimo. Vienu žodžiu, pereiti iš vienos šalies į kitą be patikrinimo – gan paprasta. Tiesa, abiejose šalyse, kiek toliau nuo sienos vis tik yra kelių policija, kuri patikrina visų keleivių dokumentus.

Sylvie and Dominic, our Canadian drivers from Nicaragua to El Salvador

Tuo pat metu kai sienos kirtimą tvarkėmės mes, vis prasilenkdavom su prancūziškai šnekančia jaunuolių porele. Vėliau pastebėjom, kad jie keliauja su mašina Quebeco (Kanados) numeriais. Nieko nelaukdami pasiprašėm paimami, ir mums pasisekė – jie važiavo į Meksiką. Taigi, su jais keliavome bene 2 paras per 3 šalis: nuo Kosta Rikos/Nikaragvos sienos iki pat Salvadoro sostinės.

Dominic ir Sylvie – tokie kanadiečių vardai. Abu jie – trisdešimtmečiai, beveik kaip ir mes Sylvie – vidurinės mokyklos mokytoja. Ji pasinaudoja Kanados vyriausybės siūloma programa – dirbti mokytoju 3 metus ir gauti 75% atlyginimo. Užtat ketvirtais metais galima pasįmti metines atostogas ir gauti likusę 25% išmoką. Tuo tarpu Dominicas – inžinierius. Dirbo hidraulikos industrijoje ir po visų kelionių ko gero ten pat ir sugrįš. Praeitų metų rudenį jie abu trims mėnesiams buvo išvykę pasavanoriauti Benine – Vakarų Afrikoje. O nuo sausio mėnesio pusei metų pasileido į Centrinę Ameriką, norėdami išpildyti seną svajonę – aplankyti visas šio regiono šalis.

Kelionei per Centrinę Ameriką, Dominicas kruopščiai paruošė savo automobilį. Jame paliko tik dvi sėdynes, tačiau įtaisė daug lentynų, dvigulę lovą, kriauklę su vandeniu ir netgi musgaudį. Be to, automobilyje yra keletas apsaugos priemonių. Tarp jų net metalinis mini-seifas po sėdyne, kuris užrakintas su spyna. Čia saugomi ir pinigai, ir laptopas. Pastarajam galima sumontuoti staliuką priekinėje sėdynėje ir keliaujant klausyti muzikos arba žiūrėti filmus.

Kanadiečių porelė su savo mašina buvo nuvažiavus iki pat Panamos. Dabar jie skubėjo atgal į Meksiką kur dvi savaites keliaus kartu su savo draugu iš Mexico City. Po to bastysis mėnėsį po JAV nacionalinius parkus ir keliausiai kelias savaites praleis atrasdami Vakarų Kanadą, kurioje jiems nėra tekę svečiuotis. Kelionės metu jie retai kada miega viešbučiuose. Paprastai įsikuria degalinėse ar kitose aikštelėse su sargu ir naktį praleidžia mašinoje. Dušas kartais pasitaiko degalinėse, o kartais sustodavo auto-hoteliuose, kuriuos jie vis pašiepdavo. Auto hotelių dažniausi nuomotojai – varuotojai su prostitutėmis. Pasinaudoje specialia kambario kaina 4-ioms valandoms, tokie klientai atlieka savo reikalus ir keliauja toliau. Dominicas juokavo, kad į auto hotelius apsiprausti važiuodavo tik kraštutiniu atveju, o jei vis tiek nebūdavo kur dingti – kambaryje stengdavosi nieko neliesti, o duše stovėdavo su šlėpetėmis. 

Pirmą naktį su kanadiečiais praleidome Nikaragvoje – Leono mieste. Čia kaip tik vyko kažkoks jaunimo šokių festivalis. Buvo suvažiavę liaudiškų ir modernių šokių kolektyvai iš skirtingų Centrinės Amerikos šalių. Dominicas ir Sylvie mėgavosi restoranu, o mes slampinėjom po gatves. Vakare miesto gale radome erdvią tarp furistų populiarią degalinę. Joje ir apsistojome – mes palapinėje, o kanadiečiai – automobilyje.

traffic jams

Pakeliui į Hondūrą kelias nebuvo labai malonus. Pasitaikydavo maži ruožai asfalto, tačiau beveik visą kelią dardėjome per kelio griuvenas. Apylinkės atrodė siaubingai skurdžios. Pakelyje galėjai matyti purvinus vaikus, vieną kitą pagyvenusį ir vos begyvenantį kaimietį. Labai dažnai vietiniai su savo vieninteliu kastuvu pildavo ant kelio duobių iš pakelės paimtą žemę. Už tai pravažiuojančių jie meldė pinigų. Atrodydavo, kad vaikai palis po ratais, kai pravažiavus jie imdavo basomis bėgti per duobėtą ir akmenuotą kelio dangą.

funny receipt for paying immigration service on Nicaraguan-Honduran border

Ant Nikaragvos ir Hondūro sienos ir vėl teko susimokėti rinkliavas. Po du dolerius Nikaragvai ir po tris – Hondūrui. Hondūro pareigūnė net išdavė bilietėlį “už migracijos paslaugas”. Čia ir vėl šėžojo vaikai-paprašaikos. Vienam jų davėm duonos. Norėjo paimti visą kurią turėjome, bet mums ir patiems reikėjo kažką valgyti. Pamatė jis Katjos karutį kuprinei:
- Duok man, - liepė jis jai.
- Neduosiu, man pačiai jis reikalingas, – diskutavo su bertniuku Katja.
- Duok man!
- Aš juk sakiau, kad NE.
- Duok man tą daiktą! Aš noriu jo!
- Sakiau gi, kad NE. Ar tu man atioduotum savo marškinėlius jei aš nei iš šio nei iš to paprašyčiau?

Berniukas pasitraukė iš kovos…

Per dvi valandas kirtome Hondūrą. Pravažiuojant vieną miestelį Dominicas pajuokavo – “noriu Pizza Hut picos!”, net nesitikėdamas, kad toks dalykas šioje šalyje egzistuoja. Ir ką gi jūs manot? Pravažiavus dvi gatves – išdygo Pizza Hut stulpas su reklama. Mūsų vežėjai ten ir papietavo.

Salvadoro muitininkai kiek užtruko su automobilio dokumentais, tad po sieno kirtimo daug laiko nebeturėjom – netrukus turėjo tempti, tad reikėjo ieškotis nakvynės. Neprivažiavus San Miguel miesto aptikom PUMA degalinę. Aplink buvo daug vietos tiek mašinoms, tiek ir mūsų palapinei.

waiting for a small capsule to turn into a fancy sponge

Šeimyna, kuriai priklauso verslas, neprieštaravo, kad mes čia įsikurtume. Vakare bendravome su suaugusiais ir dviem vaikais – vienuolikmečiu Džefersonu ir viską išmanančia keturių metukų Džulisa. Pastaroji - labai mandra mergaitė. Mane vis apgaudinėjo, kai spardėme kamuolį. Tarp kitko, ji yra Džefersono teta. Mums pasakojo, kad mergaitė kartais ima ir pareiškia savo sūnėnui “Esu tavo teta! Turi mane gerbti!”.

Šeimynėlė vaišino mus tortilijomis su dviem skirtingais sūriais. Abu jie buvo panašūs į varškės sūrius. Vienas standesnis, o kitas tešlesnis. Tas tešlesnis turejo ir gabaliuką su skonio variaciją – gamyboje buvo panaudota čili pipiru. Kartą nepaklausė manęs, kurio sūrio noriu ir gavau su čili. Nedaug ten jo buvo, bet vis tiek degino burną! Na kur gi matyta - varškės sūris su čili?

Ryte visi ruošėsi į bažnyčią. Prieš atsisveikinant, šeimos vyras senjoras Mauro inicijavo pasimeldimą skirtą mums – keturiems keliautojams. Po “AMEN” jis šnabžtelėjo kažką savo žmonai. Ta nuėjo į mašiną ir iš rankinuko atnešė du 10-ties dolerių banknotus. Vieną įdavė mums su Katja, o kitą – kanadiečiams. Mes, turėdami panašios patirties, pinigus be komentarų paėmėm. Taip elgtis manome, kad yra teisingiausia, kai pinigus dovanoja ypač religingi žmonės. Kartą Gvatemaloje vienas spirituolistas norėjo prisidėti prie mūsų kelionės pinigais. Jų atsisakėme ir tas tikintis ėmė verkti. Jautėmės labai keistai ir tikrai nesitikėjome tokios reakcijos. Užtat dabar žinome, kad iš stipriai tikinčių finansinę pagalbą geriau priimti. Tuo tarpu Dominicas to visiškai nesitikėjo ir bandė pinigų atsisakyti, kad neva šeimyna taip mumis rūpinosi, kad pinigus mokėti turėtų greičiau jis. Galiausiai kanadietis nusileido įkalbinėjamas…

Mauro ir šeima išvažiavo į Dievo namus, tuo tarpu mes keturiese praleidome keletą minučių dalindamiesi įspūdžius ir patirtimi. Degalinės apsauginis mums užrašės šios vietovės adresą ir telefoną. Būtinai reikės jiems parašyti kokį laišką ir atsiūsti nuotraukų. Beje, apsauginis su savimi nešiojosi pistoletą. Dominicas smalsiai užklausė kaip tas daiktas veikia ir ar jis ten nors kiek automatinis. Apsauginis daug negalvodamas greit užtaisė ginklą ir BUM!!!! šovė į orą. Hm, na ačių už demonstraciją. Manau, ir Dominicas buvo patenkintas

Tęsėme kelionę. Tiksliau mes po poros valandų išlipome, kai atvažiavom iki Santa Tecla – San Salvadoro (šalies sostinės) priemiesčio. Atsisveikinome su Dominicu ir Sylvie. Netrukus pasibeldėme į Amado duris – nemokamos nakvynės tinklapio www.CouchSurfing.com narį, pas kurį kelioms dienoms ir apsistojome.

Į Salvadorą atvykome ne šeip sau. Mūsų misija čia – surasti Belize gyvenančio mūsų draugo Fernando brolį ir visą kitą šeimyną. Tarp jų kontaktas nutrūko prieš kelis metus, tad nusprendėme padėti atnaujinti nutrūkusią stygą. Apie tai – kitame pasakojime.

that's how you open a coconut when wanting to save its juice

Po bandymo mus apiplėšti, porą dienų pabuvome Cartago. Iš jo patraukėmq atgal – link pietinės Kosta Rikos. Nusprendėm aplankyti Joaną Palmar Norte mieste, nes mes vis tiek patapom nemobilūs, nes Katjai reikėjo pasigydyti sužeistą koją. Ją susipažinome tranzuodami priešais jos namą. Teko ilgai laukti mašinų, tad ji mus vaišino šviežių kokosų sultimis bei kinietiškais obuoliais.

Atvykę į Palmarą, Joanos nesuradome, nes ji, pasak jos mamos, klajojanti siela. Netikėtai susikrauti kurpinę ir dingti savaitei-dviems be žinios – jos stilius. Ji mėgsta keliauti, ir keliauja namai ir mama jai neegzistuoja.

Tris dienas praleidome su Joanos seserimi Stefani (dvidešimtmetė, sakyčiau) ir jos vyru Rene – pensininku iš Kanados. Tinginiavome ir jau šnibždėjo kažkas į ausį, kad turime važiuoti sostinės link, nors Katjos koja dar ir nebuvo sugijus.

Tą dieną susistabdėme Luisą iš San Jose (sostinės). Jis mus ilgai nelaukęs pasikvietė apsigyventi jo name, ir būti čia tiek kiek mums reikės. Tą ir padarėme, dvi savaites ilsėjomės jo namuose San Rafael Abajo priemiestyje.

Luis - our angel in San Jose

Luisas – aplinkosaugos projektų konsultantas, pats sau vienas dirbantis jau 13 metų. Be to, jis nuostabus virėjas. Pirmomis dienomis teko garbė mėgautis jo vegetariškais patiekalais, nors pats yra ir mėsaėdis. Jis ir pats yra buvęs 3 metus vegetaru, tačiau dirbdamas projektuose dažnai lankosi pas vietinius ūkininkus, kurie be mėsos nieko daugiau ir neturi.

Luiso namas gan originalus sakyčiau. Aplink blaškosi 5 šunys. Keturi iš jų buvo priglausti tiesiai iš gatvės. Mažasis Pinki ir rotveileris Mariposa (Drugelis) – visuomet sergi vartus. Jei pro šalį eina blogas kvapas, Drugelis ima loti, o kartu su juo ir mažasis Pinkis rekauja, o tarp AU-AU jis pašoka apie metrą į orą, kad galėtu geriau matyti per vartus kas gi ten darosi vartuose. Kiti trys šunes – tai haski Beluga – elgiasi lyg įsimylėjusi moteris. Visuomet užsisvajojusi. Jos priešas – maišytasis Gil. Pradžioje atrodė tai ramiausias šunėkas, tačiau jis net agresyvesnis už Drugelį. Ir galiausiai – nerimastingoji Princesė – rudas terjeras. Labai smalsus padarėlis. Vis bando įveikti barikadas ir iš namo galo peršokti pas Drugelį su Pinkiu, nes ir jai įdomu, pareguliuoti gatvės eismą.

Dienos metu šunys per daug nevargina, tačiau naktį laukiniai gangsteriai skanuoja gatves ir terorizuoja namų sargus.

Luis's tiny garden has even a green house

Princesė, Pinkis ir Drugelis – visi jie periodiškai pašūkauja nakties metu. O mus nuo jų skiria tik kiaura ventiliuojanti lango konstrukcija. Prirasti nesugebėjom prie to naktinio terorizavimo…

compost corner

Namo galiniame sode Luisas yra įrengęs mini šiltnamį, kuriame augina pomidorus ir kelias spec.žoleles. O pačiame pačiame gale, peržingsniavus šunų prikakintą pievą, rasite Luiso komposta – organinių šiukšlių puvenas. Visas daržovių, vaisių ir panašias atliekas jis meta į tą krūvą, kurioje karaliauja specialūs sliekai, šlykščios kirmėlės ir karts nuo karto užsukantis tarakonas (atidžiau įsižiūrėkite į nuotrauką).

Mes judame toliau!

Katjos koja jau beveik sugijus, tad šiandien, antradienį, tęsiame kelionę ir bandysime kuo greičiau pasiekti Salvadorą. Ten turime mažą misiją. Kai prieš metus gyvenome Copper Bank kaimelyje Belize, susidraugavome su viena iš neturtingiausių šeimų. Šeimos galva – Fernando, būdamas 29-erių keliavo iš savo gimtojo Salvadoro į JAV, tačiau Belize susiradęs 13-etę žmoną (dabar jai jau 25-eri) ten ir užstrigo. Nuo to laiko jis prarado kontaktą su savo šeima. Mes pabandysime surasti jo giminaičius ir sujungti nutrūkusias jungtis. Be to, Fernando dvylikametis sūnus Otoniel svajoja mesti mokyklą ir atvažiuoti į Salvadorą, kur norėtų tapti mekanikos inžinieriumi.

Iš Salvadoro trumpai pasižvalgysime po Nikaragvą, nes Katja apie šią šalį jau nuo mokyklos laikų girdi. O dar vėliau reikės pradėti organizuotis persikėlimą iš Centrinės į Pietų Ameriką.

Na ką gi, į kelionę!

happy family

Antradienį atsisveikinome su Rože ir Madži iš Žemės Rožes Fermos ( www.earthrosefarm.org ).
- Linkiu, kad šiandienos tranzavimas būtų visų laikų sėkmingiausias ir įdomiausias! – taip laimino Madži, atvežęs mus į San Isidro miesto galą. Buvo jau vėlyva popietė, tad žinojom, kad keliavimui teturime vos dvi valandas.

Su vaikinuku, kuris dirba pamesto avialinijų bagažo vežiotoju, atvažiavome į Cartago miestą (20 km nuo sostinės). Buvo tamsu, apie pusė aštuonių vakaro. Mus paleido Cartago priemiesčiuose, ant kelio link ugnikalnio Irazu. Buvo vėsoka. Tad prieš žingsniuodami toliau, apsidabinome šiltesniais rūbais.
- Jaučiuosi labai reprezentatyviai,- tariau Katjai. Visi mano drabužiai buvo švarūs ir dailūs, tad iš tikrūjų, jaučiausi lyg eičiau į pokalbį dėl darbo. Be to, San Isidro miestelyje šiandien nusipirkau naujo dizaino plastmasinius sandalus. Jų mada atkeliauja iš JAV. Ten jie baisiai populiarūs jau 1-2 metus. Nežinau, gal ir Lietuvoje juos galima sutikti. JAV jų kaina – 30 dolerių, tuo tarpu Kosta Rikoje šis kinų plastmasės gabalas tekainuoja 8 USD. Panamoje, girdėjau, galima įsigyti vos už 4 dolerius. Sandalai labai lengvi, tikrai patogus,  dailūs ir saugo kojų pirštus nuo sumušimų, nes yra uždari.

Taigi, gerą pusvalandį ėjom keliu ieškodami žolės palapinei. Aplinkiniai rajonai atrodė gan vargani. Radom tamsią laukymę, kurioje galbūt būtume galėję pasistatyti palapinę. Įžengėm į tamsumą, toliau nuo kelio, ir pamatę akmenimis nusėtą lauką, apsisukom atgal link greitkelio. Tamsumoje pastebėjom žmogų, kuris staiga ėmė artėti link mūsų. Aš tai tikrai maniau, kad tai bus smalsuolis norintis žinoti ko gi mes ieškom.

Liko 10 metrų iki kelio. Pusiau apšviesta. Pasirodė tas vyrukas. Rankoje turėjo lazdą. Čiupo Katjos karutį, tačiau šis pavirto ir guma pritvirtinta kuprinė pasviro į šoną, taip sustabdydama karutį. Varganai atrodantis jaunuolis ėmė reikalauti pinigų. Aš, su 25 kg ant pečių ėmiau jį atakuoti su nežmoniškais garsais. Nedaug ką galėjau padaryti, nes ant priekio taip pat turėjau mažą kuprinukę su maistu ir kamera. Vanojo jis man pagaliu į kairę ranką, vanojo dar kelis kartus, bet jaučiu, kad smūgius atlaikė didžioji kuprinė. Užpuolikas vėl bandė čiupti karutį. Tuo tarpu Katja puolė ant jo tiesdama rankas į veidą. Jie abu judėjo vis arčiau kelio. Ten buvo šalikėlės griovys, į kurį pirmiau įdribo užpuolikas, o paskui jį ir Katja. Pastaroji buvo įsikibus į jo drabužius, todėl tas sviėde Katją didelio akmens link. Aš skubėjau į pagalbą. Lipau į griovį, ir… o šūdas, ten pilna dvokiančio vandens. Dar iki šiol drabužiai dvelkia ta smarve. Per vandenį skubėjau link užpuoliko ir kažkur ten pamečiau savo kepurę. Tuo tarpu Katja susitrenkė kairės kojos blauzdą į akmenį ir toliau judėti nebegalėjo. Iš skausmo verkdama ėmė šauktis pravažiuojančių mašinų pagalbos (buvom 2 m nuo kelio), o aš, vis dar turėdamas sunkią kuprinę ant pečių šiaip ne taip išsirioglinau iš griovio ir gąsdinau užpuoliką. Buvom prie pat kelio. Sustabdžiau mašiną. Bailys užpuolikas susigėdo, ėmė slėpti lazdą už nugaros ir rodė mašinoms, kad tos važiuotų toliau. Be to, tas lazdininkas pastoviai lemeno “dinero, plata”. Maždaug, duok babkių. Netgi tada kai aš sustabdžiau mažą sunkvežimį, jis vis žiūrėjo vargšo akimis ir meldė “plata plata”…

Sunkvežimyje buvo du vyrai su vaiku iš kaimo netoli ugnikalnio. Užpuolikas pabėgo, vairuotojai padėjo Katjai išlipti iš duobės, o aš nuskubėjau prigriebti karučio su kuprine, kad koks kitas blogietis jų nenugriebtų. Vairuotojas Rolando skubino mus lipti į mašiną, nes, pasak jo, tai buvo pavojingas narkomanų ir benamių rajonas ir todėl yra pavojus, kad netrukus pasirodys ir daugiau plėšikų. Ropštėmės į mašiną ir girdėjom, kaip iš tamsumos į mus skrieja akmenys…

my great blue wheelchair in Cartago hospital after the attack

Kadangi Katja sunkiai galėjo vaikščioti, nusprendėm jos būklę patikrinti miesto ligoninėje. Mes draudimo, aišku, neturime, tad už paslaugas buvom pasiruošę mokėti šimtus dolerių. Katja buvo įsodinta į invalido vežimėlį ir išvežta į užkulisius. Padarė jai 3 rentgeno nuotraukas ir paskutinis daktarėlis viską įvertinęs pranešė, kad tai tik didelė rimta mėlynė, ir lūžimo nėra. Katja atsisakė bet kokių nuskausminančiųjų chemikalų ir buvo įvertinta, kad gyjimas užtruks apie 4 dienas.
- Kiek mums kainuos konsultacijos? – užklausėm to daktarėlio.
- Hm, tai kad aš nežinau. Klauskit registracijoje.

Ten mums pranešė, kad atsakinga moteriškė, priėmusi mūsų registraciją (paminėjom ir apiplėšimą), mums autorizavo nemokamą konsultaciją. Wow, koks malonus siurprizas!

Sėdom į taksi ir su jo pagalba suradome viešbutuką vietiniams už 15 dolerių nakčiai. Katjos žaizdos gydymui mums reikėjo ledo. Taksistas pasisiūlė jį mums surasti. Buvo vėlu, apie pusę dešimtos. Laukėm laukėm mes to vairuotojo, bet jis taip ir nepasirodė…

Viešbutyje vakarais nėra vandens, tad Katja žaizdą vėsino su mūsų geriamu vandeniu. Beje, viešbučio darbuotojas nugirdęs mūsų istoriją pareiškė, kad pinigų neims. Čia dėl Katjos sunkaus vaikščiojimo nusprendėme praleisti ir antrą naktį. Antrą dieną čia jau dirbo kitas registratorius, ir į jo klausimą “ar susimokėjote už pirmą naktį” atsakėme neigamai. Bet ne esmė Svarbu, kad esam laimingi ir užjaučiam tą užpuoliką, kurį gyvenimas verčia būti desperatišku.

Katja taisosi, vaikšto lėtai, bet vis daugiau. Tuo tarpu aš užpuolimo metu gavau randą kairėje rankoje ir pasitempiau vieną iš raumenų dešiniajame petyje, tad dabar ranka nėra labai lanksti, bet manau po kelių dienų viskas susitaisys.

Šiandien, ketvirtadienį, ruošiamės palikti Cartago miestą, tik dar nežinom į kurią pusę važiuosim. Po interneto skambinsim keliems žmonėms ir tada jau matysim.

Saulėti linkėjimai,
Augustas & Katja

coconut-water and its flesh was served, too

Mes turtingoje pakrantėje. Ispaniškai tai reikštų Kosta Rika. Kraštovaizdis kurį iki šiol matėme – tikrai įspūdingas. Aplink vien žalia ir daug vietos kempingui Deja, bet iki šiol šios šalies draugiškumu autostopininkams pagirti negalime. Mašinos nestoja. Tiksliau, jos stoja, bet tik kelyje prastysojus 3-4 valandas. Žiūrėsim kaip seksis toliau, gal šalies šiaurėje bus lengviau.

Nuo penktadienio vakaro mes svečiuojamės Žemės Rožės fermoje (Earth Rose Farm, www.EarthRoseFarm.org ). Jos įkūrėjai – du amerikonai, Madži (Maji) ir Rožė (Rose). Jų vizija – suburti bendruomenę, kuri išgyventų iš vaisių ir daržovių auginamų fermoje.

melking a cow

Jau pirmą rytą atsikėlėme labai anksti ir padėjom Rožei melžti pieną. Mama Mū, toks karvės vardas, prieš savaitę pagimdė Baby Mū. Pastaroji vargšelė yra visą dieną laikoma tvarte – kažkodėl nenori niekas jos paleisti su mama.

Fermoje svečiuosimės ir su darbais gelbėsime dar kokią savaitę. Balandžio 1-ą – bus pilnatis ir ta proga švesime 1 metų fermos gimtadienį. Iš karto po jo keliausime į šiaurinę Kosta Rikos dalį ir trumpam patrauksim link Nikaragvos, Salvadoro ir Honduro. O toliau teks mums kastis kelią iki Pietų Amerikos…

Linkejimai iš fermos!
Augustas & Katja

Paskutinę naktį nakvojome Gualaca kaimelyje, už degalinės. Karštą rytą po dviejų prakaituojančių dienų, nusprendėme atsigaivinti dušu. Buvo ten viešas plastmasinis vamzdis su kraneliu, tad užsidėję maudymkes – pasipliuškenom ir net galvą išsiplovėm.

1,25 and 2,5 cent coins of Balboa (currency of Panama)

Prieš keletą dienų dvi naktis praleidome Pedasi kaimelyje (Azuero pusiasalyje). Čia apsistojome šalia parduotuvėlės, kuri priklauso Silkai (Silca), kuri mus tą vakarą ir atvežė iki Pedasi. Įdomiausia buvo peržiūrėti kuklią jos monetų kolekciją. Rodė mums 1940 metų balboa (Panamos pinigo) monetas: 2.5 centų 2.5 cents (dos y medio centesimos), ir 1.25 cento (uno y quarto – vienas ir ketvirtis). Labai įdomi nominacija, ar ne?

Linkėjimai iš kalnuotos Boketės!
Augustas ir Katja