Ne, tikrai ne.

Šį kartą pasidalinsime su jumis savo mėgstamiausiais užsiėmimais, kitaip tariant, hobiais, kurie yra svarbi dalis mūsų gyvenimo čia, Varkaloje (Indijoje), kur praleisime dar 3 mėnesius. Svarbu paminėti tai, jog begyvenant kelyje (kaip kad mums nutiko Lotynų Amerikoje) yra labai sunku rasti erdvės hobiams. Gyventi kelyje – tai skirti daug laiko žmonėms pas kuriuos apsistojam, ko pasekoje gerbiam jų svetingumą ir, tam tikra prasme, esam nuo jų priklausomi. Be to, maisto ruošimas 2-3 kartus per dieną taipogi reikalauja keletos valandų. Gyvenimas kelyje taip pat nepalieka ir vietos privatumui. Nepriklausomybė ir privatumas – vienas svarbiausių momentų saviraiškai ir kūrybai. Sąlyginai neseniai suvokėme kaip mums svarbu turėti savo erdvę, savo vietą. Įvardinkime tai “Namais”. Tiesą sakant, mes visuomet vadinam “namais” tą vietą, kurioje apsistojame, kurioje esame dabartiniu momentu. Vis dėlto šį kartą kalbame apie Namus iš didžiosios “N“. Sutinkam, tam tikra prasme tai tie patys mobilūs Namai – keli mėnesiai čia, keli mėnesiai ten – bet visgi Namai. Bent jau tai yra ko mums reikia siekiant pažinti ir džiaugtis savimi. Ką gi, kiek trumpai apie mūsų pomėgius.

Creativity in Katja's room

Piešimas ir tapyba

Tai užsiėmimas, kurio Katjai per paskutinius kelerius metus trūko labiausiai. Dabar ji turi kampą visiems instrumentams (teptukai, pieštukai, kreidutės, dažai…), kurių pagalba ji gali save išreikšti kai tik gauna įkvėpimą. Visa ši “įranga” užimtų per daug vietos mūsų kuprinėse, tad turėti visą komplektą kelyje būtų sudėtinga. Dabar Katja savo rankose turi viską – tiek laiką, tiek ir erdvę, tad jos kūrybai nėra ribų

Knygos

Katja sunkiai išgyvena, kai šalia jos nėra knygų. Jai reikalingas intelektualus indėlis. Jai patinka skaityti apie realybę ir savęs pažinimą (dvasingumą).  Tikros istorijos, tikri žmonės, dvasinės ir ezoterinės knygos. Tuo tarpu aš esu labai blogas skaitytojas. Kažkaip knygose viskas vyksta labai lėtai Per paskutinius 10-12 metų pradėjau skaityti gal tuziną knygų, tačiau pabaigiau vos vieną. Įdomu kurią? Noah Levine ”Dharma Punx” – nuo panko iki budisto. Ją “suvalgiau” per 2 dienas.

Gyvas maistas (Raw Food)

Energy raw nut bars - almonds, cashews, walnuts

Magija, fokusai

Magic corner of Augustas

Rašymas

Kai kurie iš jūsų žino, jog Katja yra dokumentavusi mūsų pusantrų metų Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir Kuboje. Likusi kelionės dokumentika iš 1,5 metų Pietų Amerikoje vis dar laukia savo eilės Katjos dienotvarkėje. Tuo tarpu ji turi ir kitų idėjų rašymui, ko pasekoje lengva pasimesti nebežinant nuo ko pradėti

Gitara

Katja learning guitar

Dainavimas

Katja – kūrybiškumo simbolis. Jį svajoja apie viską, kas leistų save išreikšti per kūrybą. Profesionalus dainavimas – dar viena jos svajonė.

Katja's experiment - baking gluten-free bread with improvised oven

Maisto gaminimas

Tai daugiau dažnas užsiėmimas, nei hobis. Katjai patinka šeimininkauti virtuvėje labiau nei man. Nors… paskutiniu metu man patinka gyvo maisto (raw food) gaminimas. Tai kažkas naujo ir, dažniausiai, siuprizas mums abiems.

Internetas

Taip, man jis per daug patinka. Tuo tarpu Katja negali sedėt ilgai priešais ekraną – pas ją per daug skruzdžių kelnėse, kaip ji pati sako. O kokie jūsų hobiai? Ar pavyksta jų nepamiršti kelionių metu?

Augustai, jau vienuolika metų klajojate po pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo?

Kelionės su Vilniaus autostopo klubu, 1999

Kai įstojau į Matematikos fakultetą Vilniaus Universitete, jaučiau, kad man kažko trūksta. Žavėjo istorijos apie keliones autostopu iki Prahos, Berlyno ir kitų Europos miestų, tad su draugu nusprendėm nutranzuoti į Palangą. Pamenu, kaip sunku ir keista buvo iškelti nykštį pirmą kartą. Kelionė į pajūrį buvo totalus fiasko. Po pusės metų laikraštyje “Pirmadienis” mama rado skelbimą apie naujai įkurto Vilniaus autostopo klubo prezentaciją (1997 sausį). Renginyje sudalyvavau ir nusprendžiau įsijungti į šio klubo gretas. Jau nuo kito savaitgalio tapau aktyvus klubo narys, organizavom savaitgalio keliones į kaimynines šalis bei sportinio autostopo varžybas. Netrukus supratau tai ir yra ko man trūko – laisvė, pažinimas, nuotykiai. Taip ir užsikabliavau.

Kada pirmą kartą kirtote Lietuvos sieną ir kur tuomet vykote?

Bulgarijoje pakeliui į Varną, 1997

Pirmą kartą autostopu į užsieni išsiruošiau 1997 vasarį. Kartu su pora kitų autostopo klubo narių važiavome į Varšuvą organizuoti pirmosios tarptautinės autostopo konferencijos. Tai nebuvo pirmoji pažintis su užsieniu. Dar vidurinėje mokykloje lankiau turistų būrelį su kuriuo važiavome į Minska ir Karpatų kalnus Ukrainoje. Taip pat šokau tautinių šokių ansamblyje “Ugnelė” su kuriuo gastroliavom Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Graikijoje.

Kelionės jums – pomėgis, gyvenimo būdas ar…?

Iš pradžių tai buvo tik pomėgis. Laisvalaikį visuomet investuodavau kelionėms. Per paskutinius 5 metus šis hobi transformavosi į gyvenimo būdą, ypač po to, kai 2003 vasarą Ispanijoje susipažinau su Katja. Tiek ji, tiek ir aš turėjom tą pačią svajonę – pažinti pasaulį. Jai pabaigus studijas 2005 rudenį, pirmiausia du mėnesius apsukom ratą Europoje aplankydami seniai matytus draugus, ir galiausiai 2006 sausio 13 (penktadienį) atskridome į Meksiką, nuo kurios pradėjome laiko apribojimų neturinčią klajonę per pasaulio žmones.

Ką apie jūsų pomėgį keliauti mano artimieji?

Manau, jie yra laimingi, nes žino, jog gyvenu tokį gyvenimą, apie kurį svajoju. Savo pasakojimais ir skambučiais nuolatos palaikau ryšį, tad virtualiai esame netoliese vienas kito. Kitaip tariant – jie keliauja kartu su manimi. Ne paslaptis, jog keletą atvejų teko būti be ryšio kelias savaites, ko pasekoje gavau barti

Esate išmaišęs kone pusę pasaulio. Ar skaičiuojate šalis, kuriose jau teko pabuvoti?

Esu informatikas, tad skaičius mėgstu Žinoma, kad vedu sąrašą ir šalių kuriose vienaip ar kitaip yra tekę pabūvoti. Šiuo metu esu aplankęs 55 šalis – Europoje, 14 šalių Lotynų Amerikoje įskaitant Kubą, 6 šalys Afrikoje, taip pat įskaičiuoju Turkiją ir Kiniją.

Ar dažnai grįžtate į Lietuva?

Nuo 2000-ųjų rudenio, kai išvažiavau mokytis magistro į Daniją, Lietuvoje esu retokas svečias. Po dviejų metų studijų įsidarbinau tame pačiame Ąlborgo universitete. Į Lietuvą buvau grįžęs 2003. Planavau ilgai neužtrukti, nes norėjau su visomis santaupomis emigruoti į Kiniją. Ten planavau ieškotis darbo, bandyti įsikurti. Koją pakišo tais metais Aziją užpuolęs SARS virusas. Regionas išgyveno ekonominę krizę, tad planų ten važiuoti atsisakiau. Tada nelabai entuziastingai bandžiau ieškotis darbo, tačiau atėjus vasarai su draugu nusprendėm išlėkti į Ispaniją ir sudalyvauti 3 savaičių tarptautinėje savanoriško darbo stovykloje. Po šios stovyklos mašina keliavome po Ispaniją, ir Saragosoje susipažinau su vokiete Katja. 2004 metais laimėjau konkursą 4 mėnesių savanoriškam darbui Pietų Afrikos Respublikoje. Prieš projektą du mėnesius keliavau Rytų Afrikoje. 2005 metais vėl sugrįžau į Danija uždarbiauti ir metų gale ir vėl buvau kelyje.

Danijoje apsigynėte informatikos magistro diplomą. Neviliojo sėslus gyvenimas ir programuotojo darbas kokioje nors garsioje kompanijoje?

Maži suoliukai Kinijoje, 2002

Tiesą pasakius, pabaigus magistrą Danijoje (2002 m.), buvau šiek tiek pasimetęs. Labiausiai norėjosi keliauti, tačiau spaudžiamas socialinių “standartų” – “būtina” dirbti pagal specialybę, sėslus gyvenimas yra “norma” ir panašiai – pasimečiau. Profesorius Danijoje kalbėjo su užuominomis apie doktorantūrą, su draugais Lietuvoje galvojom apie interneto paslaugų kompanijos kūrimą, tačiau mane vis tiek labiausiai traukė pasaulio pažinimas. Suviliojo profesoriaus pasiūlymas kelis mėnesius padirbėti universitete, neva, kad turėčiau daugiau laiko pamąstyti ir susidėlioti prioritetus. Gavęs diplomą 2002 liepą keliavau Kinijoje. Šalis ir žomių paslaptingumas mane taip suviliojo, jog supratau ko noriu – emigruoti į Kiniją! Per artimiausius 8 mėnesius dirbdamas Danijoje taupiau pinigus ir ieškojau informacijos apie gyvenimą Kinijoje. Deja, kaip jau minėjau, dėl SARS Kinijos plano teko atsisakyti. Ispanijoje susipažinus su Katja supratau, kad užtenka blaškytis ir turiu ruoštis gyvenimo kelionei per pasaulį.

Banglentininkai laukia savo gyvenimo bangos, žvejai – gyvenimo žuvies. Kaip manai, kokia turėtų būti gyvenimo kelionė ir ar jautiesi ją jau pagavęs?

Taip, aš jaučiuosi, kad gyvenu taip, kaip man buvo ir skirta. Gyvenu svajonėmis, vadovaujuosi nuojauta ir intuicija. Visa tai padeda sukurti gerą nuotaiką, beribės laisvės pojūtį ir, svarbiausia, džiaugsmą.

Kokio tipo keliautojas esate – norite aktyviai pailsėti, pažinti įvairių žmonių ar kuo daugiau pamatyti?

Man kelionėje svarbiausi – žmonės. Stengiuosi įsijausti į jų kasdienybę gyvendamas kartu su jais. Žinoma, įdomu kartais aplankyti ir turistines vietas – pastatus, griūvėsius, aktyvias pramogas, tačiau jos neatskleidžia šalies realybės, galbūt parodo veitos istoriją, tačiau retai kada atspindi dabartines problemas ir džiaugsmus. Mane domina šios dienos realybė.

Nuo ko turi pradėti žmogus, siekiantis tokiu iššūkių, kaip jūsiškiai?

Ką pasiūlytumėte pradedančiam keliauti žmogui, kad iš kelionės jis parsivežtų kuo daugiau smagių įspūdžių?

Patarčiau iš anksto nieko nesitikėti ir neturėti išankstinių nusistatymų. Tai padės mėgautis kiekvienu kelionės momentu.

Ne paslaptis, kad kelionės – ne pats pigiausias malonumas. Gal ir nemandagu klausti, tačiau kiek reikia dirbti, kad galėtumėte ištisus mėnesius klajoti po nepažintus kraštus?

Patirtis rodo, kad keliauti yra pigiau, nei gyventi sėsliai. Vien susikurti sėslų gyvenimą, įvairūs mėnesiniai mokesčiai – kaštuoja žymiai daugiau nei gyvenimas kelyje. Mes kartu su Katja per mėnesį keliavimui išleidžiam apie 1000-1200 Lt (dviems). Mums transportas ir nakvynė paprastai nekainuoja – keliaujam autostopu ir nakvojam pas vietinius arba palapinėje.

Pinigai – tai labai opi problema ilgalaikiams keliautojams, tad mes nieko neslepiam, nes norime dalintis savo patirtimi. Apie kelionės finansus detalią ataskaitą esame surašę mūsų tinklapyje: FAQ: Pinigai – kaip finansuojame kelionę arba “iš kur tiek pinigų”?.

Jei trumpai, kelionę 2006 metais pradėjome turėdami 27000 litų, kurių dauguma uždirbau per 8 mėnesius darbo Danijoje. Prieš pradedant klajones 22000 litų sudėjome į švedų investicinį fondą EastCapital. Investicijos sėkmingai augo apie 30% ir per dviejų metų laikotarpį susigrąžinome 29000 litų. Šiai dienai, investuoti pinigai jau baigėsi.

Be santaupų, gyvename iš mažų įplaukų, kurias aš gaunu programuodamas internetinius tinklapius. Taip pat kelis centus prisiduriame rašydami straipsnius lietuvių ir anglų kalbomis. Kaip ten bebūtų, dabar jau esame mažoje krizėje, nes santaupų turime vos 2-3 mėnesiams, o minėtos įplaukos kelionės išlaidų pilnai nepadengia. Šiuo metu ieškome informacijos apie galimybes padirbėti turizmo ir kituose sektoriuose Čilėje, Argentinoje ar bet kur kitur. Paieškas vykdome internetu, bendraujame su vietiniais bei kitais ilgalaikiais keliautojais ir taip ieškome skirtingų variantų.

Gyventi keliaujant – tikrai įmanoma, neatmetant būtinybės ieškoti darbo kelionės metu.

Kokį keisčiausią darbą esate dirbęs keliaujant?

Augustas was a driver :)

Nelabai daug teko dirbti. Keistų užduočių nebuvo apart senų užrudijusių varžtų iškrapštymas iš prastai prižiūrėto trimarano (trijų dalių jachtos). Tiesa, kartą gan įdomiai jaučiausi, kai poilsiavietės, kurioje 5 mėnesius nemokamai gyvenom Belize, savininkas paprašė su sunkvežimiu nuvažiuoti į miestą ir nupirkti apie 500 kg cemento maišų. Niekada nebuvau vairavės sunkvežimių, o, be to, ir vairuotojo teisių tokių neturiu. Bet kokiu atveju, kelionėje incidentų nepasitaikė ir policija nesusidomėjo.

Kaip planuojate savo kelionės lėšas ir ką galite patarti keliautojams, kurie nori keliauti ilgą laikotarpį ir nepatirti didelių išlaidų ten, kur to nebūtina?

Na, mūsų pagrindinės išlaidos – tai maistas ir komunikacijos (internetas, vietiniai telefoniniai skambučiai). Esam nusistatę per dieną išleisti 10 dolerių (22 litus), tačiau į šį biudžetą sunkiai įsitenkam.

'stealing' petrol

Nemažai sutaupome nepirkdami vandens. Dar Meksikoje nusipirkome vandenį dezinfektuojantį skystį, kurio dėka turimus butelaičius prisipildom bet kur – tualetuose, degalinėse, supermarketuose, arba dažniausiai prašom žmonių sėdinčių gatvėje priešais namą, ar mažų parduotuvėlių pardavėjų. Minėtą vandens dezinfekciją teko matyti ir Gvatemaloje, ir Peru. Kai mūsu atsargos pasibaigs, prašysim draugų Meksikoje, kad atsiūstų paprastu paštu, nes ten šitas produktas pigiausias.

Taip pat vežiojamės turistinę viryklę, kuri veikia su paprastu benzinu automobiliams. Taip pietų gamyba kainuoja apie 2-3 litus dviems, tuo tarpu Lotynų Amerikos šalyse pigiausios pietų kainos restoranuose svyruoja nuo 3 iki 10 litų. Tiesa, pigesnėse šalyse save lepinom ir pietaudavom restoranėliuose.

Nakvynė mums taipogi nekainuoja. Kartais miegame palapinėje – saugios vietos patarimų užklausiam praeivių, savivaldybės darbuotojų, policijos ar gaisrininkų. Dažnai žmonės išklausę mūsų norų tiesiog pasikviečia įsikurti jų namo sodyboje, arba net pasikviečia į namus. Prieš atvažiuodami į didesnius miestus nakvynės iš anksto ieškomės pasinaudoję nemokamos nakvynės duomenų bazėmis Internete: Hospitality Club ir Couch Surfing.

Pigiam keliautojui svarbiausia būtų pralaužti drovumo ledus ir išmokti prašyti nepažįstamų žmonių to kas reikalinga – vandens, vietos palapinei ir pan.

Kuri pasaulio šalis jums iki šiol yra tapusi didžiausiu iššūkiu? Ką teko patirti?

Darbas ryžių lauke, Kinija, 2002

Kinija įvarė kurltūrinį šoką, kurio visai nesitikėjau. Planavau ten keliauti autostopu, tačiau supratau, jog bendrauti šioje šalyje bus sudėtinga. Aš nekalbu kinų, o jie nekalba anglų. Taip pat mane suglumino kinų mąstymas, kuris vyksta iš kitos perspektyvos nei europiečio. Kitaip tariant, jei kinui pirštu parodysiu į apskritą stalą, nenustebsiu jei jis stalo formą pavadins elipse. Jis bus teisus, nes priklauso iš kurios perspektyvos į stalą žiūrima. Tačiau šiuo atveju kaip su tuo kinu susišnekėti, jei jis tą patį objektą mano elipse, o aš apskritimu?

Teko skaityti, jog keliaujate autostopu ir dažnai pačiu sunkiausiu įmanomu būdu… Tai kelionėms suteikia papildomo žavesio?

chilling on the back of a pick-up, on which we spent 10 hours nearly non-stop

Autostopo dėka sutinkame įvairaus tipo žmonių. Tiesa, jog tai ne visada paprastas ir punktualus keliavimo būdas, tačiau jo dėka atvykę į naują šalį gauname pirmąjį kontaktą su vietiniais žmonėmis. Iš automobiliuose sutiktų žmonių sužinom šalies istoriją, vertas dėmesio vietoves, svarbiausius įvykius ir šviežiausias naujienas. Palikus šalį atmintyje lieka ne greitį viršijantys autobusai, patogūs viešbučiai, turistų perpildytos atrakcijos, o vietinių žmonių vertybės ir išgyvenimai, kasdieninė realybė ir natūralios spalvos.

Išduokite bent tris sėkmingos autostopininko kelionės paslaptis.

• Pozityvus mąstymas
• Kantrybė
• Šypsena veide

Kiek jūsų klajonėse yra improvizacijos ir kiek – planavimo?

Mūsų visa kelionė – didelė improvizacija. Kiek kartų susiplnuodavome bent jau artimiausius 2-3 mėnesius, visuomet viskas pasikeisdavo jau antrąją savaitę. Net neįtarėm, kad per du metus nesugebėsim apskrieti Lotynų Amerikos. Šiuo metu šitam regionui dar ir galo nesimato, ko gero užstrigsime papildomiems metams. Gyvename šia diena, tad dažnai žingsniuojam ten kur einamu momentu mus veda aplinkybės. Daugelyje vietų dėl įvairių priežasčių esame užsibuvę du, tris ar net penkis kartus ilgiau nei buvom grubiai susiplanavę.

Papasakokite apie lemtingiausią savo kelionių akimirką, kai ant kortos buvo pastatyta kaip niekad daug…

Nesam super ekstremalūs keliautojai, tad lemtingų situacijų nėra pasitaikę. Jei aplinka ar ją supantys žmonės mums sukelia neigiamą nuojautą, tučtuojau nešdinamės. Pats nemaloniausias įvykis, ko gero, buvo narkomano užpuolimas Kosta Rikoje. Laimei, jis rankoje grūmojo ne su mačete (universaliu ūkio įrankiu – dideliu peiliu), o mediniu pagaliu, atsipirkom keliais smūgiais ir sustabdę pro šalį važiavusį sunkvežimį – sėkmingai pabėgom.

Kelionės įvykis, kurio niekada nepamiršite…

Mūsų kelionė jau nebepanaši į kelionę. Tai jau virto gyvenimo būdų – kas dieną nauji žmonės, nauji vaizdai, skirtingi jausmai. Mūsų dabartiniame gyvenime tiek daug spalvų, kad vieną dieną šiam etapui užsibaigus, bus neįmanoma visą tai pamiršti.

Kaip pats manote, kur yra žmogaus riba? Kur jūsų asmeninės ištvermės ir galimybių ribos, ar jos išvis yra?

Vidinė nuojauta visuomet praneša apie ribas. Kiekvienai asmenybei jos skirtingos.

Kada galėsite sau ištarti: pasiekiau, ko norėjau?

Gyvenu įgyvendindamas svajones, kurios vargu ar kada pasibaigs. Tad šiuos žodžius ištariu po kiekvienos įgyvendintos svajonės.

Koks jausmas aplankė sužinojus, jog tapote šių metų „Lietuvos Magelanu“?

Netikėtumas. Peržiūrėjęs kitus pretendentus, mačiau, jog tapti Lietuvos Magelanu bus labai sunku – vis daugiau lietuvių investuoja savo laiką į keliones, tad profesionalų šioje srityje gausėja. Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad šį titulą gausiu aš.

Teko skaityti, kad keliaujate ne vienas, o su drauge Danja. Dviese smagiau?

Danja – jūsų kelionių partnerė ar širdies draugė, mylimoji? (Jei šis klausimas jums per daug asmeniškas, galite ir neatsakyti…)

Mano draugė – vokietė Katja. Su ja kartu keliaujame neatsitiktinai. Abu turėjome tą pačią svajonę – pažinti pasaulį, tad likimas mus ir suvedė. Žinoma, jog svajones įgyvendinti drauge yra daug lengviau ir įdomiau.

Papasakokite plačiau apie projektą „Sujungti pasaulį”… Kaip jums sekasi jį įgyvendinti?

Norime netiesiogiai sujungti skirtingų tautybių, religijų, pažiūrų, spalvų žmones. Mes esam lyg kurjeriai. Iš vieno sutikto žmogaus ar šeimos priimam dovanelę su žinute ir įteikiam “paketą” naujai sutiktam. Kadangi šios idėjos prasmę išaiškinti nėra labai paprasta, į žmonių “grandinę” itraukiame tik tuos, su kuriais turime pakankamai laiko susibendrauti.

Daugiau apie tai rasite mūsų tinklapyje: Sujunkime pasaulį.

Kaip manote Augustai, kada išaus ta diena, kai norėsis sėslaus ir ramaus gyvenimo, šeimos, vaikų… Ar pasvajojate apie tai? Ateityje planuojate gyventi Lietuvoje ar kažkur kitur?

Nesu tikras ar sėslumas ir yra tas “ramus” gyvenimas. Šeima ir vaikai neatriboja nuo svajonės keliauti. Su Katja jau svajojame apie vaikus su kuriais drauge pažinsime pasaulio žmones. Norime, kad mūsų vaikai vertintų tai ką turi, o ne tai ko negali gauti, kaip kad nutinka dabartiniame materialiame pasaulyje.

Kadangi gyvename pagal nuojautą, yra galimybė, jog vieną dieną norėsime ilgesniam laikui apsistoti vienoje vietoje. Tokiam laikotarpiui įsivaizduojame save Afrikoje arba Prancūzijoje.

Šiuo metu esate Čilėje. Kokie įspūdžiai iš šios šalies? Ką ten veikiate? Ir kokie artimiausi šių metų jūsų planai?

queen of the street

Čilė kainų ir tvarkos atžvilgiu – turbūt europiškiausia iki šiol aplankyta šalis Lotynų Amerikoje. Tikimės šią šalį apkeliauti nuo šiaurės iki pačių pietų. Galbūt kur nors pakeliui pavyks susirasti ir trumpalaikį darbelį, kurio metu galėtume susitaupyti papildomą dolerį mūsų beribei kelionei. Taip pat mūsų tinklapį per internetą radę žmonės yra pasikvietę užsukti į svečius. Tad būtinai užsuksime į miestelį netoli sostinės Los Andes, bei Čilės Patagonijoje esantį Puerto Natales. Deja, sunku pasakyti kada ir kur atvyksime, nes kol kas esame Čilės šiaurėje ir planai nėra aiškūs net artimiausiai savaitei.

Šiais metais turbūt keliausime kontinento pietuose, bandysim sutranzuoti laivą į Antarktidą, bei, jei likimas leis, pradėsim judėti link Brazilijos ir Karibų jūros, kurioje su pakeleivingomis jachtomis bandysim keliauti per salas.

Kadangi šitas klausimas yra toks populiarus ir įdomus, o taipogi ir labai smalsus, tai nusprendžiau tai paviešinti ir čia. Iš tikrųjų, kodėl pasaulyje tema apie pinigus yra tabu?

Prieš detalų atsakymą norėtume priminti, jog mes savo santaupų neinvestuojame į mašinos ar buto pirkimą lizingu, naują plačiaekranį televizorių, gerą šaldytuvą ar panašų apčiuopiamą daiktą. Kitais žodžiais tariant, mūsų materialus turtas yra tikrai menkas. Taip yra todėl, jog kiekvieną papildomą grąšį mieliau išleidžiame kelionėms.

Na o dabar šiek tiek konkrečių skaičių:

2005 metais 8 mėnesius dirbau Aalborgo universitete Danijoje. Atlyginimas buvo apie 2000 eurų per mėnesį. Atidavus skolas prisikaupusias dėl 2004 m. kelionės į Afriką, likutį sumečiau į investicinį fondą valdomą švedijos įmonės EastCapital. Tai patarė vienas draugas, kuris domisi investicijomis ir akcijų spekuliavimu.

Taigi, į EastCapital’o fondus tarp 2005 m. liepos ir 2006 m. sausio iš
viso nusiunčiau apie 6400 eurų. Kelionės pradžioje visos kitos
santaupos sudarė gal dar papildomus 1500 eurų asmeninėse banko
sąskaitose. Žodžiu, grubiai tariant 2006 metų sausį startavome turėdami
7900 eurų (27′000 Lt).

Kai banko sąskaitos aptuštėjo, pradėjom
mažas sumeles siurbti iš investicijų fondo. Pinigus “siurbėm” ištisus
du metus, iki tol kol fonduose jų nebeliko. Paskutinius fondo vienetus
pardavėm, t.y. paskutines kapeikas sau atsisiuntėm, 2008 m. kovą.
Paskaičiavom, kad iš viso iš fondų ištraukėm 8360 EUR. Labai nesunku
paskaičiuoti, jog dviejų metų laikotarpyje investuoti pinigai užaugo
net 30%!

Santaupos, mūsų pagrindinis finansavimo šaltinis,
pasibaigs jau 2008 metų vidury. Nepaslaptis, jog kelionės metu turėjom
ir turim papildomų įplaukų.

Jau antrą mūsų kelionės mėnesį Meksikoje susipažinome su viena JAV darbo paieškos portalo CoolWorks.com savininke, kuri išgirdus mūsų istoriją iš karto pasiūlė “gal norėtumėte reguliariai rašyti trumpus pasakojimus (blog’ą) į mūsų tinklapį už $50?”. Kodėl gi ne, sutikome. Nuo tos dienos kas 6-8 savaites publikuojame pasakojimą jiems ir gauname 50 žalių. Tuo dažniausiai užsiima Katja. Šio portalo blog’us galite rasti čia: www.coolworks.com/blogs

Tuo tarpu aš karts nuo karto atlieku su tinklapių programavimu (PHP + MySQL) susijusius smulkius užsakymus (sumoje uždirbau gal 900€). Tiesa, jų nedaug, bet vis kapeika. Be to, nuo 2006 metų galo intensyviai dirbu prie komercinio “Business Credit Card” tinklapio ir jo dukterinių puslapių programavimo. Iš šios chaltūros pragyvenimą finansuojame kol kas labai dalinai.

Ir dar, nuo 2007 liepos mėnesio kiekviename žurnalo “Kelionių Magija” numeryje yra spausdinamas pasakojimas iš mūsų kelionės kuris prideda papildomus 220 Lt į finansų krepšelį.

Taigi, pirmų kelionės metų suvestinėje (nuo 2006.01.13 iki 2007.01.12) matau, jog mūsų dienos išlaidos buvo 5 eurų žmogui. Tai yra daug, nes tikėjomės įtilpti į 3-5 dolerius per dieną (žmogui). Plačiau apie išlaidas skaitykite čia.

Nuorodas į CoolWorks ir Kelionių Magijos spausdinamus straipsnius rasite tinklapio skyrelyje “multimedia”.

2007 m. įplaukos (viso $5700 – 12500 Lt):
$600 – 1300 Lt – straipsnių apie mūsų kelionę rašymas
$3700 – 8000 Lt – tinklapių programavimas
$1400 – 3200 Lt – kita

Kaip mes vežiojamės pinigus?

Kelionės pradžioje turėjome DAUG grynų, kuriuos suslėpėme visuose galuose. Keliose vietose kuprinėje, piniginėje ant kaklo (joje taip pat ir pasas), turime paprastai atrodančius EagleCreek diržus su vidiniu užtrauktuku, po kuriuos susukę sukišam kelioliką kupiūrų. Afrikos kelionėje dar turėjom bent 3-4 slaptas skyles kelnių siūlėse, į kurias kišom celofanu apvilktus banknotus. Na, ir žinoma, turime VISA korteles, kurias dabar, pasibaigus grynųjų atsargoms, tik ir naudojam. Išsiimam didesnę sumą, ir suslepiam.

Stengiamės visada turėti smulkių dolerių, kurie gelbėja atvykus į naują šalį, taip išvengiant nepatikimų valiutos keitikų pasienyje. Iš esmės geriausia turėti dolerių dvidešimtukus, nes kupiūros po 50, nors ir patogu vežiotis, tačiau ne visada yra mėgiamos – dėl didenės tikimybės, kad yra padirbta, arba tiesiog gali neturėti grąžos (jei tai šalis kur cirkuliuoja JAV pinigai – Panama, Ekvadoras…).

Kelionės čekių nenaudojame, nes jų operacijos labai brangiai atsieina (kartais net iki 13% mokesčių). O be to, kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, kai kur Afrikoje) gali būti sunku rasti tokių čekių keitimo punktą. Galų gale, neturim mes tiek daug laisvų pinigų, kad juos kelionių čekiais vežiotis

Ar dar turite smalsių klausimų? Būtinai rašykite komentaruose arba mums asmeniškai.

waiting already 4,5 hours

Transportas mums kaip ir nekainuoja, nes paprastai naudojamės keliavimo autostopu privalumais. Per 2 pirmus metus (2006-2007) nuvažiavome 31700 km, autostopu 27000 km (85%) ir tarpmiestiniam transportui viso išleidom $375 (850 Lt) – 4700 km. Gaunasi 0,18 Lt už kilometrą   Net $170 teko palikti Kubos transportui (2100 km), nes ten, dėl apribotos sistemos, tranzavimas yra labai labai sudėtingas. Beje, į šias išlaidas miesto transportas nėra įtrauktas, nes už jį visuomet mokame, jei tik juo naudojamės.

Nakvynė taip pat dažniausiai nekainuoja nes su savim tampomės 3kg palapinę. Miegame arba joje arba pas vietinius žmones. Daugiau apie tai kaip ieškome nakvynės, skaitykite čia. Per tuos pačius 2 pirmus metus mokamai nakvojom 37 naktis ir tau kainavo $400, iš kurių net $260 nutekėjo Kuboje (2007 sausį-vasarį). Cia neiskaicivau 5 mėnesiu buto nuomos Cuencoje, Ekvadore.

Maistas. Bent jau Meksikoj ir Centrinėje Amerikoje paprastai valgį gamindavomės patys sau. Turim benzinu varomą viryklę (primusą), tad ja ir naudojamės. Panamoj kažkaip įsigudrinom karts nuo karto užkąsti ryžių su pupomiss ir saujele salotų (esam vegetarai), nes atrodė nebrangu, berods apie 2 dolerius. Pietų Amerikoj, ypač Ekvadore, pietų gauti už 1-1,5 dolerius nėra didelių bėdų. Kalba eina apie nežymius restoranėlius, arba užkandines turguose ir panašiai.

Piniginiai 2007 metų reikalai detaliau:

Išlaidos (viso $10′900 — $15 žm./dieną):
$1650 – Katjos apsilankymai pas daktarus, dantistai, skiepų atnaujinimas
$1400 – kelionių įranga, audio-foto-video, Psion kompiuteriukų taisymas
$725 – penkių mėnesių buto nuoma Cuencoje, Ekvadore
$150 – legalūs įvažiavimo/išvažiavimo mokesčiai kertant valstybių sienas, bei migracinių leidimų pratęsimai
$110 – FollowTheRoad marškinėliai ir vizitinės kortelės
$270 – du padevėti kompiuteriai, kuriuos pirkom darbui Cuencoje (vis dar nepardavėm)
$180 – nakvynė kelionės metu (70% Kuboje, sausį’07)
$300 – tarpmiestinis transportas (50% Kuboje)

Įplukos (viso $5′700):
$600 – straipsnių apie mūsų kelionę rašymas (žurnalui “Kelionių Magija” ir CoolWorks.com blogui)
$3700 – tinklapių programavimas
$1400 – Kita

2007 m. balansas: -$5′200

Kai keliavau Afrikoje, per 50 dienų išleidau apie $700, bet, jei gerai pamenu, $200 išėjo vizoms. Afrikoje turbūt visoms šalims lietuviai, deja, turi pirkti vizas. Jų kaina $20-$50. Afrikoje valgydavau restoranėliuose ir pinigų negailėjau, nes žinojau, kad kelionė “trumpa”. Bet dabar situacija sudėtingesnė Katjos biudžetos jos dviejų mėnesių kelionės per Afriką metu buvo panašus.

Two times wider and more stable!

nę „ShoSho 60“, bet Europoj nupirkom naują, daug lengvesnę – Anglijos gamintojo „Lightwave“ S-54 (nuotrauka). Šita super lengva, 985 gramų. Į ją prikrauname 12-15kg. Kuprinei vežioti Katja vis dar naudoja karutį, kurį pirkome Meksikoje, struktūrą patobulinome Belize ir atlikom galutinį dalių virinimą Gvatemaloje. Karučio evoliucijos nuotraukas rasite čia.

Turime abu po 2 poras batų – rimtam vaikščiojimui ir sandalus. Tiesa, maniškės abi poros jau vertos šiukšlyno, tai 2007 metų gale online JAV parduotuvėj ShoeBuy.com pasinaudojau Thanksgiving (padėkos diena JAV) nuolaida bei affiliate programa ir nusipirkau Merrell Phaser Rush Gore Tex batus vos už $90 = 210 Lt (normali kaina $140 = 325 Lt). O sandalų kol kas nepirksiu, nes keliausim į žiemą (Peru, Čilė, Argentina). Iki šiol keliavau su itališkais Garmont batais (nuotrauką žiūrėti čia), kuriuos pirkau kelionei į Afriką 2004 metais. Karštam klimatui jie buvo puikūs – gerai kvėpavo ir kojos nesmirdėjo. Tačiau pliaupiant lietui jie buvo tikras šūdas, nes ten tik medžiaga. O atvažiavus į Ekvadorą tie batai pradėjo prašyti valgyt. Taip pat pradžioje turėjau Izraelio firmos „Source“ sandalus. Visai patiko. Tik biški juos suvaikščiojau Centrinėje Amerikoje ir palikau viename Hondūro kaime, kad perduotų vienam ūkininkui. Kadangi Cuencoje (Ekvadore, kur gyvenom 5 mėnesius) mano dydžio batų niekas neparduoda ir negali gauti, teko naudotis pigiomis kainomis JAV rinkoje. Katja dabar naudoja savo ilgaamžius Lowa batus bei tarp keliautojų populiarius Tewa sandalus.

Before Playa del Carmen we got rain in Piste (near Chichen Itza)

Kelionę pradėjome su MSR kompanijos therm-a-rest‘ais (prisipučiantys kelioniniai matracai), kurie buvo apie 2m ilgio ir 900g svorio, tačiau norėdami sumažinti kuprinių svorį 2007 m. gegužę juos iškeitėm į angliškos Alpkit firmos produktą Wee Airic – kiek trumpesnius (126cm) ir lengvesnius (460g) matracus. Tiesą pasakius, šie paklotėliai ilgai neatlaikė. Po 4 mėnesių intensyvaus naudojimo pradėjo ishsileidinėti. Galiausiai abu matracai suformavo didelius burbulus per centrą (išsiardė vidinė konstrukcija) ir ant jų miegoti beveik neįmanoma. Na gerai, gal tai ir mūsų klaida dėl tų burbulų, nes matracus ilgokai laikėm kaitinančioje saulėje, kas yra nerekomenduojama. Alpkit tokiais atvejais siūlo produktą siųsti jiems pataisymui/pakeitimui, tačiau iš Pietų Amerikos mums tai daryti būt buvę per brangu, ir Alpkit kompanija sutiko sugrąžinti tai ką buvom jiems sumokėję (įskaitant siuntimo išlaidas) be papildomų sąlygų.

Na o miegmaišiai pas mus čekiški. Juos pirkom Brno (Čekija) tiesiai iš gamintojo Prima būstinės. Mums pavyko gauti miegmaišius su 40% nuolaida, nes jie keitė modelius į naujesnius, ir seniems gaminiams vyko stambus išpardavimas. Prima aptikom netyčia kai ieškojom Čekijos gamintojų tinklapių, ir kaip tik užtaikėm ant jų čekiškame puslapyje skelbiamų nuolaidų.

Galų gale, savaime suprantama, jog vežiojamės triūsikus ir maikes. Dar turim po dvi kelnes. Ir dar šio bei to. Karts nuo karto apsiprekinam ir šalyse kur keliaujam, nors man sunkiausia būna rasti ilgas kelnes Turbūt Pietų Amerikoj teks ir šiltesnių rūbų nusipirkti, kad nesustiptume Čilės sniege.

Viryklė / Primusas

Kai pradėjome keliauti, turėjome MSR kompanijos Whisperlite Internationale benzinu varomą viryklę (nuotrauka). Prieš kelionę prašymą mus paremti siuntėme keliems kelionių įrangos gamintojams. Kontaktavom pagrindinius ofisus Švedijoj, JAV ir panašiai. Galiausiai teigiamą atsakymą gavom tik iš JAV firmos MSR, kurios viryklės labai norėjom. Ją ir gavom! Deja, jau pirmų metų gale ji ėmė veikti vis prasčiau ir prasčiau. Pirmiausia plastmasinė pompa ir jos gumos kėlė problemas (pasak MSR, dėl to jog naudojome benziną iš degalinių — nors pagal instrukcijas tai neturėtų kelti problemų…), o vėliau ėmė degti net ir metalinė spiralė per kurią keliauja benzas į viryklės patį viršų kur jau gaunam ugnį. Dėl šios problemos vėl klibinom MSR, tačiau jie mus ignoravo. Nusprendėm įsigyti europietišką švedų gamybos viryklę Primus „Omni-Fuel“. Iki šiol šiuo prietaisu esam patenkinti. Beje, jį prašėm vieno anglo nupirkti Anglijos parduotuvėje ir per kitus anglus persiųsti mums į Meksiką. Galiausiai anglas nusprendė, kad tai bus mums Kalėdinė dovana. Ačiū!

Apie tai kokį maistą su šiuo primusu gaminame, skaitykite skyrelyje apie maistą.

Pasakojimų rašymas

Kelionės pasakojimų ir emeilų atsakymų rašymui offline naudojamės Psion 5mx mažais kompiuteriukais. Jie šiek tiek ilgesni nei mano delnas, veikia su dviem AA baterijomis, o informaciją iš jų į interneto kavinių kompus permetam su 32mb atminties CompactFlash kortele. Apie šitą prietaisą mus prieš kelis metus apšvietė mūsų draugas iš Latvijos, autostopininkas ir elektronikos mėgėjas-profesionalas Vitaly. Psion kompanija šitų prietaisų jau nebegamina nuo 2000 me
tų, tad juos, dažniausiai padėvėtus už 60-100 eurus galima įsigyti Vokietijos ir Anglijos eBay aukcionuose. Aparatus kuriuos naudojame dabar, gavom naujus per Anglijos aukcioną. Tiesa, jų operacinė sistema ir klaviatūra – prancūziška, tačiau keletas spec. programų padėjo perprogramuoti klavišus ir sudaryti patogią aplinką spausdinimui.

Deja, nors šitas prietaisas vis dar laikomas vienas geriausių savo kategorijoje, jis turi vieną didelę bėdą. Anksčiau ar vėliau, įtrūksta lanksti jungtis (flexi), kuri sujungia ekraną su pagrindine mikroschema. Tame pačiame eBay galima iš taivaniečio pigiai nusipirkti atsarginių flexi paketą, turim visas instrukcijas kaip tą daiktą pakeisti, bet tam atlikti vis tiek reikia ieškoti smulkių aparatų specialisto, turinčio labai smulkų lituoklį (apie 20 jungčių 2-jų centimetrų plotyje). Tiek Belize, tiek Kosta Rikos sostinėje San Jose turėjom prastą patirtį su tokiais specialistais, galiausiai savo aparatukus pataisėm profesionalų specializuojančių su Psion’ais firmoje Leipcige (Vokietijoje, mūsų 3-jų savaičių europinio vizito 2007 gegužį metu).

Foto ir video

Pirmus metus (2006) keliavom su juostiniu Canon EOS 300 foto-aparatu. Tačiau nebuvom iki galo patenkinti, nes kuprinėje kaupėsi juostelės, o be to labai norėjosi pamatyti nuotraukas iš aplankytų vietų ir sutiktų žmonių. Meksikos mieste vienoje foto laboratorijoje padavėm 10 juostelių nuotraukų pagaminimui. Kai pamatėm kokybę, buvom labai nepatenkinti, o be to ta šūsnis 300 nuotraukų irgi nebuvo patogu tampytis. Galiausiai nusprendėm investuoti į skaitmeninę kamerą. Taip ir padarėme pasinaudodami pigiais pasiūlymais JAV eBay aukcionu Internete. Į pirkimą aišku įtraukėme mūsų pažįstamą meksikietę, kuri gyvena JAV. Fotoaparato taip baisiai norėjome, kad per žioplumą nusipirkome net du aparatus Bėda buvo ta, jog Canon 2000 metais yra išleidę modelį pavadinimu D30, o po 5-6 metų pagamino ir kitą modelį, panašiu pavadinimu 30D („D“ gale). Žodžiu, rastas eBay aukcionas daug aprašymo apie kamerą neturėjo, bet užtat siūlė gerą kainą už D30. Paieškojom apie šį gaminį informacijos – vertė jo didelė ir atsiliepimai geri. Tik tą kartą nepastebėjom, jog skaitome naujesnio 30D modelio aprašymą. Kai už „gerą“ kainą laimėjome D30 aukcioną, nujautėme, kad kažkas čia negerai. Dar kartą įsigilinom į pavadinimus, ir jomajo – nusipirkom 6 metų senumo daiktą!!! Su tuo taikstytis negalėjome, ir iš karto puolėm ieškoti ir pirkti Canon EOS 350D (digital) kameros, JAV šis modelis vadinamas Rebel XT. Istorijos gale, neteisingą, primąjį pirkinį už tą pačią kainą pardavėm atgal per eBay kitiems žiopliams (nes į aukciono aprašymą neįdėjom daug detalių), ir vėliau sėkmingai į Meksiką atsisiuntėm tą Rebel XT (kiek panaudotas be objektyvo $420 + $102 siuntimas ir Meksikos muitinės mokesčiai).

2007 metų rudenį dar investavom į Sony video kamerikę DCR-HC48 ($330) su 5 valandų baterija ($100) ir Sigma 18-200mm objektyvą ($260) fotikui.

Daiktų siuntimas į ten kur mums reikia

Jei atidžiai viską skaitėte, pastebėjot, kad kelis kartus daiktus pirkom JAV parduotuvėse. Klausiat kaip gi mes atsisiuntėm iki savęs? Batus į Ekvadorą atvežė mūsų draugė Kat iš JAV. Foto kamerą per brangius kurjerius iki Meksikos mums atsiuntė kita pažįstama Katheryn. Siuntimas kainavo apie 90 dolerių + 12 dolerių importo mokesčiai. Nors kameros vertė yra mažiausiai $500, paprašėm, kad Katheryn į paketą įdėtų raštą teigiantį, jog ji mums tą aparatą parduoda už $50. Meksikos muitinėje, laimei, tai nepasirodė įtartina ir be klausimų uždėjo tik 25% importo mokesčius.

Perkant video kamerą įvyko panašiai. Siuntėm vienam draugui, o jis kitam adresui, galiausiai jį gavo Ekvadore pažįstamo amerikiečio draugas, ir paketą atgabeno iki Ekvadoro…

Kai ruošiamės skrydžiui į Europą (2007.05), bilietą maršrutui [Kosta Rika - Berlynas + Diuseldorfas - Venesuela] gavome už 750 eurus (jie mums buvo padovanoti kaip kvietimas į Europą) ir užsakinėjome per Berlyno agentūrą Traveltopia. Ieškodami gero pasiūlymo išsiuntėm užklausimus 20-iai Vokietijos agentūrų ir sulaukėm tikrai neblogų pasiūlymų. Nors su Traveltopia turėjau nekokią patirtį pirkdamas pigius bilietus į Kinija 2002 metais, tačiau galiausiai viskas įvyko tvarkingai ir be problemų. Tik bilietus reikėjo kažkaip saugiai atsisiūsti į Kostą Riką (nes e-bilietų jie neteikia). Tad nusprendėm ieškoti pagalbos tarp HospitalityClub narių San Jose (sostinėje). Galiausiai vienas vaikinukas sutiko mums padėti. Bilietus Berlyno agentūra išsiuntė per agentą jo adresu, ir po poros savaičių laišką iš mūsų padėjėjo atsiėmėm.

Kartais pirkimo ir siuntimo procedūra yra labai sudėtinga, įtraukianti 4-6 žmones, tačiau ką daryt? Juk pasaulyje ir esame tam, kad vieni kitiems padėtume

family in Uspantan, which invited us to stay in their house

užterštu vandeniu, ko pasekoje ji susirgo viduriavimu. Su juo teko kovoti net 6 mėnesius. Gydėm šį sutrikimą natūraliais vaistais, o ne chemikalais, kurie užmuša geras ir blogas bakterijas per 3 dienas. Tiems kas domisi natūralumu, bakterijas žarnyne galima nugalėti su juoduoju graikišku riešutu, kurio turbūt negausite Lietuvoje, tačiau Centrinėje ir Pietų Amerikoje jis egzistuoja. Šito riešuto kapsules taip pat pardavinėja JAV firma „Natures Sunshine“, kuri turi ofisus ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse.

Be to, egzistuoja medis ispanišku pavadinimu Jacaranda (tariasi „chakaranda“, kaip jis vadinasi angliškai ar lietuviškai, sunku pasakyti), kurio žiedlapių arbata ir panašūs ekstraktai irgi gydo žarnyną.

my great blue wheelchair in Cartago hospital after the attack

Kartą teko apsilankyti ir vienoje Kosta Rikos ligoninėje po to kai mus su pagaliu užpuolė vienas narkomanas ir vanojo Katją į akmenį. Cartago miesto ligoninėje daktarai padarė tris kairės kojos rentgeno nuotraukas norėdami įsitikinti jog lūžimo nėra. Nors tikėjomės suploti apie šimtą dolerių už konsultaciją ne-gyventojams, tačiau, mūsų nuostabai, šios ligoninės administracija išgirdus pasakojimą apie užpuolimą nusprendė mus aptarnauti nemokamai.

Dar nepaminėjau dantistų, kuriuos iki 2007 metų galo buvom aplankę Meksikoje, Belize bei Ekvadore, bei nuolatinių Katjos apsilankymų pas įvairių šalių fizio-terapistus ir kiropraktikus (angl. „quiropractic“, nežinau kaip lietuviškai) beieškant jos nugaros raumenų chroniško negalavimo. Tiesa, Ekvadore, po konsultacijos su neurologu, berods daugiau mažiau išaiškėjo, jog tai greičiausiai bus „myofascial“ sindromas (arba „fibromyalgia“).

Trumpi sveikatos patarimai

Keletas patarimų besiruošiantiems keliauti į tolimas šalis, kuriose maisto ir bakterijų kultūra skiriasi nuo europinės.

Prieš išvykstant į Afriką (2004 m.) net iš kelių šaltinių buvau gavęs patarimų atvykus į naują šalį gerti daug jogurto. Paslaptis ta, jog jogurtas paprastai turi savyje bakterijų, kurios būdingos vietiniam regionui. Suvartojus 1-2 litrus kuo natūralesnio jogurto pirmomis atvykimo dienomis, jūsų organizmas apsipras su vietinėmis bakterijomis ir taip sumažinsit šansus jog kelionės metu pagautos bakterijos sukels ligas.

Be to, Lietuvoje turbūt visi žino jog česnakas yra natūralus antibiotikas. Tad jį intensyviai vartoti kelionės metu būtų irgi patartina.

Na ir lieka paminėti laktobacilas (lactobacilos), kurias turėtų pardavinėti bet kurioje vaistinėje. Tai „gerosios“ bakterijos, kurios stiprina žarnyno atsparumą. Jos auginamos iš pieno arba sojos, ir pardavinėjamos vaistinėse kapsulių arba tablečių pavidalu. Jei būsit Meksikoje, ten vaistinių tinklas „Farmacias Similares“ (su storu baltaūsiu Dr.Simi personažu) turi labai pigius sojos laktobacilų paketus (100 kapsulių – $10 arba mažesniais kiekiais).

Draudimas

Susimokėti įnašą į komercinę draudimo kompaniją yra kaip ir svarbiausias dalykas keliautojams. Neslėpsim, jog mes blaškomės be sveikatos draudimo nuo pat pradžios. Kai startavom lyg ir svarstėme tokį įsigyti. Ieškojom Internete pigesniu variantų. Buvom radę Australijos kompaniją WorldNomads kuri tuo metu bent jau vokiečius keliautojus draudė sąlyginai pigiai (Lietuvos jų sąraše nebuvo), bet galiausiai nusprendėm kad finansiškai tokios paslaugos negalim sau leisti. Per daug jau brangu. Pamenu, kai keliavau 2 mėnesius per Rytų Afrikos šalis (Etiopija, Kenija, Tanzanija, Zambija, Pietų Afrikos Respublika), agentė draudimo polisą įvertino dvigubai (240 Lt) nei kainuoja keliaujant po Europos šalis. Kai pervažiavau minėtas šalis, dvigubos grėsmės sveikatai, lyginant su Europa, tikrai nepastebėjau…

Apie draudimo kompanijas, kurios iš centą skaičiuojančių piliečių uždirba gerą pelną, turiu savo asmeninę nuomonę, tačiau viešai publikuoti nesinori, kad tik neprisikalbėčiau kaip sakoma, tfu tfu tfu…

Skiepai

Keliaujame nežinodami į kur, tad skiepijomės nuo visko kas įmanoma. Vidurių šiltinė, difterija-stabligė, hepatitai A+B, meningokokinė infekcija, poliomielitas ir geltonasis drugys. Bendroj sumoj skiepams gaunasi keli šimtai litų, tačiau tai nebrangi investicija į jūsų sveikatą. Ypač, jog daugelis iš suleidžiamų skiepų galioja 3-5 metus, o difterija su polio – 10 metų.

Konsultacijos, kokių skiepų reikia, geriausia ieškoti infekcinėse ligoninėse, pas tropinių ligų gydytojus ar panašiose gydymo įstaigose.

Vilniuje rekomenduočiau šią vietą:

Skiepų Kabinetas – jiems galite perduoti nuo mūsų linkėjimus
tinklapis, kainynas (pdf)
Tel. 8-5-2159273
Kalvarijų 153, Vilnius
Pirm-ketv: 8:00-12:00, 12:45-15:30
Penkt: 8:00-12:00, 12:45-14:30

Infekcinė ligoninė
tinklapis, kainynas
Priėmimo skyriaus tel. 8-5-2751076
Birutės g. 1/20, Žvėrynas, Vilnius

(jei šie kontaktai bus pasikeitę, būsim dėkingi, jei mums pranešite)

Čia gausite tiek išsamią konsultaciją apie reikiamas vakcinas, bei, mano manymu, sąžiningas kainas.

Jei turite informacijos apie skiepų kabinetus ir kituose Lietuvos miestuose – parašykite, ir puslapį papildysim pateikta informacija.

Be to, galite pasiskaityti šį dokumentą, paruoštą Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos: skiepai keliautojams (pdf).

Dar daugiau apie skiepus pagal šalis skaitykite šiame dokumente (pdf).

Svarbi pastaba: norime tiesiog jus informuoti, kad joks pasaulio daktaras neduos 100% garantijos, jog patys skiepai (vakcinos) nekenkia žmogaus sveikatai. Vargu ar net skiepų kūrėjai žino ilgalaikes vakcinų pasekmes žmogui. Tiesa yra viena – dauguma skiepų silpnina jūsų organizmo imuninę sistemą. Kai kuriais atvejais nutinka, jog skiepai vaiką ar suaugusį tiesiog suparalyžuoja iki gyvenimo pabaigos. Taip pat, daugeliu atveju, turbūt būtų naudingiau liga persirgti ir taip sustiprinti savo organizmo kovą prieš antikūnius ir bakterijas… Nepamirškite, jog medicinos industrija – tai vienas iš pelningiausių verslų pasaulyje. Daugiau informacijos apie teorijas, kodėl vakcinos nėra gerai, galite pasiskaityti interviu su vakcinų kūrėju (originalas angliškai), bei peržiūrėti šiuos filmus.

Maliarija

Nei skiepų, nei 100% prevencijos nuo maliarijos neegzistuoja. Keliautojai turo po užkrėstas zonas metu gali reguliariai gerti maliarijos prevencijos tabletes. Susirgus šia liga, vis tik geriausia yra keliauti į artimiausia vietinę vaistinę ir nusipirkti ten parduodamas maliarijos parazitą neutralizuojančias tabletes. Atsargiai su maliarijos simptomais. Gal atrodys, kad gavot peršalimą, ar šiaip paprastas negalavimas, tačiau jei per paskutinius 12 mėnesių keliavote po maliarijos zonas, arba jose vis dar esate, būtinai pirmiausia išsitirkite dėl maliarijos! Juokauti ir laukti turint šią ligą yra labai pavojinga.

Daugiau informacijos apie maliariją rasite čia (pdf).

This was our home for 2 days :)

Vienas iš seniausių mūsų įrangos draugų – tai maža palapinė. Nuo pat tada kai pradėjau intensyviai tranzuoti (1997 m.) naudojau tą paprastą dvivietę Kinijoje pagamintą palapinę, kurią prieš keletą metų tiek maximose, tiek ir kitose vietose galėjai įsigyti už 35-50 litų. Jos išmatavimai 2m x 2m, svoris 2 kg. Tiesa, aš su savo ūgiu (1.96m) joje pastoviai turėdavau pasirangyti, nors vieną kartą Bliuzo Naktyse prie Lukšio (?) ežero teko miegoti keturiems.

Savo grand kelionės turą mes taipogi pradėjome su tokia pačia palapine. Su mano ūgiu, ir dviem didokom kuprinėm, buvo ankštoka, bet ką daryti?

Big THANKS to you, Joe, for help!

Pamenu, 2006 m. kovą atvažiavome į Belizą, ir ten susiradome poilsiavietę „The Last Resort“, kurioje nusprendėm apsigyventi mažiausiai mėnesiui. Susitarėm su savininku Joe (kanadietis), jog jo teritorijoje gyvensim savo palapinėje ir mokėsime 6 dolerius dienai. Siūlėmės imtis darbų tam kad išsimokėtume, tačiau pirmos pažinties metu jis teigė, kad kol kas papildomų darbuotojų jam nereikia. Pasistatėm savo 2 metrų būstą ir susigrūdom. Jau kitą rytą pas mus atskubėjo Joe ir pasiūlė įsikurti viename iš paprasčiausių namukų, už gyvenimą nemokėti, tačiau karts nuo karto padirbėti. Aišku, kad sutikome Galų gale toje vietoje išgyvenome net 5 mėnesius. Vėliau Joe prisipažino, kad jis savo nuomonę pakeitė po to, kai pamatė mūsų palapinės dydį, kuri buvo vos ne dvigubai mažesnė nei jis yra dovanojęs savo 7 metų anūkei…

Belize nusprendėm, kad pats laikas įsigyti kiek didesnę palapinę. Tame kaimelyje kur gyvenom, viena kanadietės+amerikiečio porelė paprašė per Velykas 10-iai dienų pagyventi jų name. Neatsisakėme, ir už tai dovanų gavome naują palapinę [Bass Pro Shops 7'x7' Dome Tent] Tiesa, nors tai produktas su JAV kompanijos ženkleliu, kokybė nepasakyčiau, kad yra geresnę už tas pigias kinietiškas palapines. Palapinės pagaliukai jau pradeda skilti išilgai.

Kur mes nakvojame ir kaip ieškome nakvynės?

Dažnai naudojamės palapine. Vietos jai pasistatyti pasiprašom vietinių žmonių kiemuose. Prieinam prie namo, ir klausiam kur galėtume saugiai pasistatyti palapinę. Šeimininkai pradeda galvoti, kartais pasiūlo viešą parką, o mes sakom tai per daug vieša, mums reikėtų kažko paprasčiau, tarkim žolės lopinėlio ar kokio saugaus neviešo kampelio… Galiausiai labai dažnai gaunam leidimą įsikurti jų teritorijoje.

family Duran, our home for one night

Jei tai mažesnis miestelis ar kaimelis, kartais užsukam patarimo ieškoti į savivaldybes ar policijos postą. Paprastai jie pasiūlo kokią nors saugią vietą palapinei, arba kartą Venesueloje buvom net pasikviesti į vienos darbuotojos bažnyčios brolio svečius.

ended up staying overnight in a Guardia Nacional control point

Kai kuriose šalyse (pvz., Venesuela, Kolumbija) keliuose būna policijos arba armijos kontrolės postai. Gal juose ne visada kontroliuoja, tačiau kelis kartus prašėm, kad leistų su palapine įsikurti šalia jų posto ant pievos.

Meksikoje ir Venesueloje taip pat kelis kartus nakvojome netoli kelių mokėjimo postų (peaje, tariasi „peachė“). Jie paprastai turi apsaugą ar net policijos štabą.

Visais išvardytais atvejais dažnai turim galimybę ir pasinaudoti dušu. Arba žmonės juo leidžia naudotis savo namuose, arba naudojamės policijos, apsauginių postuose.

Visiškai laukinėj gamtoj nesam nakvoję. Visuomet stengiamės būti arčiau žmonių, užmegzti su jais kontaktą, kartais net b0nam pakviesti i jų namus ir įsikurdavom arba lovose, arba ant savo kelioninių matracų ant grindų.

Kelis kartus nutiko, kad nebuvo kur ir kaip prašyti patarimų dėl nakvynės, tad ieškodavom kokio nors užkampio gale krūmų ar panašiai. Bet tokiose vietose naktys nebūdavo iš maloniausių, nes dirgindavo bet koks šlamesys ar praeivių balsai.

Merida, Venesuela parkelis viename miesto gyvenamam rajone	Bucaramanga, Kolumbija rekonstruojamas parkas vaikams, palapinę statėm toje būdelėje	Pedasi, Panama apsistojom priešais mokyklą šalia mus pavežusios moteriškės namo	Dzitas, Meksika kaimelio meras mums suorganizavo saugią vietelę šiame angare	Santa Elena, Meksika nakvynė apleistoje ir šiukšlinoje mokykloje

Tiesa, jei ruošiamės aplankyti didelį miestą ar sostinę, nakvynę bandomės organizuotis iš anksto naudodamiesi nemokamos nakvynės tinklapiais Hospitality Club ir Couch Surfing. 2006 metų pabaigoje kelis mėnesius buvom įsirašę į panašią organizaciją, pavadinimu Servas. Tai panašu į pirmas dvi paminėtas, tačiau ji funkcionuoja ant popieriaus, ne per internetą. Metinė narystė kainuoja apie 30 dolerių (priklausomai nuo šalies) ir jie suteikia adresų knygelę su žmonėmis norimoje šalyje. Toks variantas kiek patogesnis mūsų nežinomybės pilnam keliavimo būdui, ir visą laiką po ranka turime adresus, nereikia lįsti į Internetą. Pas Servas narius lankėmės Meksikoje ir patirtis buvo tikrai nuostabi, kiek kitoniška nei su Hospitality Club ir panašiom internetinėm bendruomenėm. Planuojame ir vėl įsirašyti į šią organizaciją artimiausiu metu.

Prie išlaidų aprašymo jau minėjom, kad per 19 kelionės mėnesių nakvynei esam išleidę $350. Pusę šios sumos palikome Kuboje, o kita pusę išėjo neatidėliotinoms situacijoms.

Keletas įdomesnių nakvynės vietų:

• Du kartus palapinę statėmės Gvatemalos karinėse zonose, o Meksikoje ir armijos jūrininkų posto teritorijoje prie pat Ramiojo Vandenyno su vėžliais (kurių taip ir nematėm)
  

   

  

   

  

• Venesueloje miestelyje ant pasienio su Kolumbija nakvojome gaisrininkų kambaryje (tokią nakvynę padėjo suorganizuoti miestelio savivaldybė)

   

  

• Gvatemalos mieste Coban nakvojome miesto
  ligonines teritorijoje ant pievos, prie pat pagrindinių vartų (šalia budinčių policininkų posto)
• Meksikoje kartą apsistojom 10 metrų nuo mokėjimo punkto už kelius. Iš esmės per palapinės langelį galėjom stebėti kaip vairuotojai duoda pinigus kasininkei
• Kolumbijoje aš nakvojau sunkvežimio priekaboje, o Katja su vairuotoju hamakuose prikabintuose tarp sunkvežimio ratų

   

  

• Meksikoje teko du kartus nakvoti pusiau atviruose restoranuose, kurie nakčiai uždaromi ir budi tik vienas sargas. Palapinę statydavom tarp restorano staliukų

   

• Panamoj, Salvadore ir Nikaragvoj buvom prisiglaudę šalia degalinių

Baracoa, Kuba čia mus fotografavo kanadietė/anglė (‘excuse me, can I take a picture of you?’)	Trinidad, Kuba čia sulaukėme dėmesio iš prancūzų turistų grupelės (‘exuze muo…’)	Sagua de Tanamo, Kuba čia turistai nesilanko, tad stebinom tik vietinius	Piste, (Chichenitza) Meksika	Pedasi, Panama

Ką mes valgom?

Esam tam tikra prasme vegetarai, nes atsisakom bet kokios mėsos. Lotynų Amerikoje dažnai gatvės restoranėliuose užklausus „ar turit ką nors be mėsos?“ gaunam atsakymą „taip – ryžius su viščiuku“. Taip taip, vištiena pas juos neskaitoma kaip mėsa Tačiau mes ir jos neimam į burną, bet užtat retkarčiais užgardžiaujam žuvimi. Pradžioj nevartojom ir jos, tačiau vegetarams svarbu gauti vitaminą B12, kurį kiti pasiima iš mėsgalių. Vakarų Europos organinėse daržovių prekyvietėse perkant ir valgant neplautas daržoves ir vaisius, tą B12 galima pasirinkti ir tokiu būdu (per nešvarumus), tačiau „trečio pasaulio“ šalyse nešvarumus yra primygtinai rekomenduojama nuplauti. Tad ir B12 nelieka, bet užtat ir visų kvailų ligų taip pat nelieka. Ką gi, nenorėjom ryti B vitamino tablečių, tad nusprendėm pasigardžiuoti žuvimi, kurioje gausu ir kitų svarbių medžiagų. O be to, žuvis nėra tokia skausminga organizmui kaip gyvulinė mėsa, kuri dažnai užauginta dirbtiniais ir gal net cheminiais būdais.

Po Kubos atplaukę į Panamą, joje pradėjom karts nuo karto užsukti ir į restoranėlius už 2 dolerius. Dažniausiai mėsinės virėjos galėdavo pasiūlyti tik ryžių, pupų ir „salotų“ kurios turėdavo kriaukšlelę svogūno, pomidoriuko riekeles kelias ir kokį salotos lapą, žodžiu skurdokai, nebent prašydavom vietoje mėsos (nes su ja kaina dažnai panaši) pridėti daugiau daržovių.

Beje, baltymus gaunam iš pupų, riešutų (ypač žemės ėdam labai dažnai). Tiesa, pupas labai pamilome. Nors Europoje jos nėra baisiai populiarios, tačiau Centrinėje (įskaitant Meksiką) ir Pietų Amerikoje pupos vos ne kasdieninis patiekalas. Visi jas gamina ir visos valgyklos jas siūlo.

Ekvadore papietauti galima už $1,00-$1,50. Tuo tarpu Cuenca miestas – tai tikras rojus vegetarams. Čia galima rasti mažiausiai 5-7 restoranėlius, kurie gamina tik vegetariškus patiekalus su sojos mėsa. Daugiau apie vegetarizmą Cuencoje galite pasiskaityti mūsų straipsnyje Coolworks.

Beje, Katjos organizmas netoleruoja laktozės (pieno cukraus), tad ji pieno produktų nevartoja. Aš nuo seno buvau didelis pieno, jogurto, sūrio ir ledų mėgėjas, tačiau kažkada man Katja užrodė šį aprašymą (žiūrėti ten kur „Cow’s Milk & Health“), kuriame aiškinama, jog karvės organizmas gamina pieną sureguliuotą veršeliui, kuris pirmąsias 47 dienas svorį padvigubina ir per metus užauga 150 kg. Tuo tarpu žmogus yra žymiai smulkesnis gyvis. Ir dar, gyvi organizmai (tame tarpe ir žmonės) pieną natūraliomis sąlygomis gamina tik savo vaikams, ir jis nėra skirtas suaugusiems. Tad gaunasi, kad vartoti tokio didelio gyvūno kaip karvės pieną kiek smulkesniam organizmui – žmogui, yra šioks toks išsigimimas, nes tai nėra natūralu. Ypač girdyti karvės pienu kūdikius. Jau nekalbant apie automatizuotas pieno gamyklas, kurios kankina karves su robotais siurbdami iš jų pieną.

Na, kaip ten bebūtų, palaipsniui aš pieno ir jogurto beveik nebevartoju. Tiesa, geltono fermentinio sūrio bei ledų, jei yra galimybė, neatsisakau

Galiausiai keletas nuotraukų vaizduojančių mūsų dietą:

Blynų tešla kibo prie mūsų keptuvės, tad pagaminom iš jų kukuliukus (kakučius) ir užgardžiavom su bananais bei papaja	Mūsų beveik kasrytinė avižų košė su razinomis ir riešutais	Supermarketo pusryčiai: ryžiai, špinatas, konservuotos juodosios pupelės, pomidorai ir žemės riešutai	Vienas iš gardžiausių Katjos patiekalų – bulvių košė su pupelėmis guliašo tipo padaže ir šviežiomis salotomis	Žiediniai kalafijorai, pupelės, svogūnų lapai, džiovinti grybai ir šviežių daržovių trinta sriuba (žalia, nes pagrindinė sudedamoji dalis – mangoldo lapai – kažkas panašaus į špinatą).

Pačių užauginti kviečių daigai, daržovė labai panaši į bulvę, keletas kitų daržovių bei vėlgi žalia, šviežia trintų mangoldo lapų sriuba	Avižų košė su razinomis ir riešutais, kartu su pačių užaugintais amaranto daigais, cornflake’ais bei saldžiuoju agurku (tokį atradome Ekvadore – nematytas daiktas)	Iš daržovių ir lęšių pagaminti kotletai, ryžiai, špinatai, salotos ir pomidorai	Įvairūs kalafijorai, kviečių daigai, mangoldo lapai, avokadas, alyvuogės ir daržovių arba sojos kotletas	Bulviniai blynai su grybų ir daržovių garnyru, na ir papildomai grietinė, bei Katjos sukurtas grietinės pakaitalas be pieno (tas geltonas)

Vanduo

Paprastai žmogus per dieną turi išgerti mažiausiai 2 litrus vandens (ne sulčių, o vandens). Keliaujant ar užsiimant kitais aktyviais užsiėmimais, per dieną reikėtų suvartoti 3-4 litrus vandens. Susumavus, mums abiem per dieną reikia 8-10 litrų vandens, nes taip pat verdame valgyt bei plaunamės rankas, dantis. Neišsigąskite, tiek daug su savim nesinešiojame. Paprastai turime keletą butelių, kurie talpina apie 4 litrus vandens. Kelionės metu kelis kartus per dieną tenka vandens atsargas pasipildyti. Tam pasitarnauja tualetai tiek kavinėse, tiek degalinėse, tiek ir kitose viešose vietose. Jei kriauklė yra per maža buteliui pakišti po kranu, naudojame plastmasinę dėžutę, kuri taip pat pasitarnauja verdant valgį. Taip pat vandens gauname tiesiog iš vietinių arba pakelės restoranų. Beje, Belize lietaus sezonu šeimos naudoja lietaus vandenį, tad ten didžiąją dalį gėrėm būtent jį.

Kai kuriose šalyse (Meksika, Gvatemala) yra plačiai paplitę Garafonai – tai 20 litrų buteliai su purifikuotu vandeniu. Tuščio butelio pakeitimas į pilną tekainuoja 3,5-5,0 Lt. Tad jei vienoje vietoje apsistodavom kelioms dienoms, pirkdavom tokį butelį. O būdami kelyje vandens iš tokių butelių prašydavom vietinių gyventojų, restoranuose, ofisuose, policijoje ir panašiai.

Deja, ne visose šalyse vanduo iš krano yra tinkamas gerti. Jį patartume dezinfekuoti. Kelionės pradžioje turėjom keliasdešimt chloro tablečių iš Vokietijos, kurios mums labai greitai pasibaigė. Ieškojom kitų vandens purifikavimo variantų.

Meksikos supermarketuose daržovių skyriuje galima buvo rasti mažus vandens dezinfekcijos butelaičius už 2,5-4,0 Lt. Šiaip meksikiečiai naudoja šitą skystį ruošiant salotas. Daržoves tereikia užmerkti į vandenį su 10-čia dezinfekcijos lašų 15-kai minučių ir visos bakterijos žūsta.

Čia nuotrauka iš supermarketo Meksikoje kai pusryčiams dezinfekavome špinatus:

Kadangi ant to butelaičio instrukcijų parašyta, jog jis tinka ir geriamam vandeniui dezinfekuoti, tad mes prisipirkom šios dezinfekcijos kelis vienetus ir dar iki šiol naudojam. Vieno butelaičio užtenka 2-3 mėnesiams. O dviems litrams purifikuoti užtenka 1-2 lašelių. Tiesa, Gvatemaloje už tą pačią kainą galima buvo nusipirkti dezinfekuotojo dar didesniuose buteliuose.

Panašią vandens dezinfekciją matėme ir Peru esančių supermarketų
“Metro” vaisinėse. Butelaitis toks pat kaip ir iš Meksikos, tik
žalsvas, taip pat talpina 30 ml, tačiau kainuoja žymiai daugiau – apie
25 Lt (32 soles), bet vis geriau negu nieko. Daugelis Peru vaistinių
taip pat pardavinėje purifikavimo tabletes skirtas iš karto 20-čiai
litrų. Viena kainuoja 1,20 Lt (1,50 soles). Žinoma, keliaujant toks
variantas netinka, tačiau tą tabletę galima būtų sutrinti ir padalinti
daugiau mažiau į dešimčia dalių ir mesti po truputį į dvilitrinius
butelius.

Chloras – dar vienas variantas užmušti bakterijas
vandenyje. Įtariam, kad chlorą gauti galima bet kur. Pavyzdžiui, Peru
250 ml butelaitis tekainuoja 0,40 Lt. Vietiniai dažniausiai jį naudoja
paviršių valymui, drabužiams ar net indams plauti. Ant butelaičio
užrašyta ir kaip dezinfekuoti vandenį – 2 lašeliai vienam litrui vandens ir
palaukti 30 minučių. Šiaip norint atmeruoti lašelius – reikėtų iš
kokios vaistinės nusipirkti pipetę ar kažką panašaus. Vaisiams ir
daržovėms dezinfekuoti – arbatinis šaukštelis (5 ml) į 10 litrų vandens
ir palaukti 2 minutes.