Susikalbėjimai Indijoje

Varkaloje (Pietų Indijoje), kur mes gyvenome pusę metų, bendravimas su vietiniais ne visuomet pasisekdavo. Moterys paprastai angliškai nekalba. Tarp vyrų situacija – kiek geresnė, nors ir tie ne visi žino anglų. Net jei ir susišnekėdavome, toli gražu nereiškė, kad pašnekovas turi omeny tai ką girdime mes, ir atvirkščiai.

Štai keletas pusiau juokingų pokalbių, kuriuos patyrėme Indijoje.

Kurjeris I

Laukiame pašto kurjerio su paketu. Skambinu jam:

Kurjeris: „Pone, kur jūs?”
Aš: „Aš priešais Vačar Muku suvirinimo dirbtuvę, o kur tu?”
Kurjeris: „Prie Vačar Muku suvirinimo dirbtuvės.”
Aš: „Aš ten ir stoviu, ir tavęs nematau.”
Kurjeris: „Gerai, aš atvažiuosiu prie Vačar Muku suvirinimo dirbtuvės ir jums paskambinsiu.”
Aš: „Gerai.”

Kurjeris pagaliau pasirodo, įteikia paketą, ir užklausia: „Gal norėtumėte išsiųsti kokį nors laišką?” 😉

Kurjeris II

Aš: „Kada? Kokiu laiku jūs atvažiuosite?”
Kurjeris: „Taip, aš atvažiuosiu.”

Mažoje parduotuvėje

– Iš kur esate? – klausia darbuotojas.
– Iš Lietuvos.
– Kur apsistoję? Kokiame viešbutyje?
– Ne viešbutyje. Mes gyvename Vačar Muku, ten nuomojamės namą.
– Kiek mokate už namą?
– Hm… Per daug asmeniškas klausimas…

Tyla iš pašnekovo pusės.
Tyla iš mano pusės.

– Aš tik bandau būti draugišku… – pasiteisina indas.
– Viskas gerai, tiesiog nenorime atsakinėti į klausimus susijusius su pinigais, visi kiti klausimai – be problemų.

Rikša

Rikšos (kitur vadinama „tuk-tuk”) taksometras rodo 16 rupijų. Tiek turiu mokėti už kelionę. Paduodu vairuotojui du banknotus po 10 rupijų. Vairuotojas viską paima ir užtikrintu balsu sako „OK!”.
– Ne, ne – duok grąžą, – sakau jam.

Jis paduoda 2 rupijas ir sako „Ok”.
– Ne, duok man dar 2 rupijas.
– Neturiu grąžos. O tu gal turi smulkių? – užklausia manęs ir grąžina dešimtinę.

Aš duodu jam 5 rupijas (sumoje vairuotojas jau turi 15) ir sakau „OK!?”.
O jis: „Neeeee”.
Padaviau dar vieną rupiją.

Prie užsakomosios rikšos kiosko

Kai kuriose stotyse ir oro uostuose būna kioskai, kuriuose pasakai į kur važiuosi, gauni bilietą su užrašyta kaina ir nurodo į kurią rikšą lipti. Kol laukiau eilėje, prie manęs priėjo pašalinės rikšos vairuotojas.

– Kur važiuoji? – klausia jis.
– Why do you want to know? – pasidomėjau. Tai lietuviškai reikštų kodėl norėtum tai žinoti? ir angliškai skamba maždaug vaidujuvantunau.
– Wajuwa? – bando spėti vairuotojas.
– Why do you want to know? – perklausiu.
– A! YMCA? – angliškai tariasi „vajemsyei”.
– Ne 😉 Klausiu, kodėl tau reikia žinoti kur aš važiuoju?

Tas vyrukas atrodo pagaliau mane suprato, indiškai palingavo galva ir nuėjo. Tą lingavimą aš vadinu „lingu-lingu” ir jis yra labai panašus į mūsiškį „ne”. Indijoje tai reiškia „taip” arba tiesiog „ok”. Painu.

Vaikai

Vaikas gatvėje:
– Laba diena, kaip sekasi?
– Labas 🙂 Neblogai, o pačiam kaip?
– Taip. – ir šyyypsosi 😉

Mūsų siuvėjas

Paskutinę dieną Indijoje Katja skambina mūsų draugui siuvėjui Čandranui (vietine malajalų kalba reiškia „mėnulis”). Turim sužinoti kada galim atsiimti jo pasiūtos dovanos Katjai. Čandranas darbuojasi netoli Varkalos pliažo, o savaitgaliais paprastai grįžta į namus Trivandrume (už 70 km).

– Aš namie. – sako siuvėjas.
– Namie? Trivandrume? Tai tu ne darbe? – nustemba Katja.
– Ar jūs Varkaloje?
– Taip. Tai tu darbe?
– Taip.
– Gerai, tuomet mes užsuksime pas tave po poros valandų.
– Ok, iki susimatymo.

…žinoma, Čandrano siuvyklėlėj nebuvo. Drabužį (žr. nuotraukoje) perdavė jo kolega.