Santiago de Cuba ir Chivirico bandymas su prabrangia pabaiga (sausio 29 – vasario 1)

kovo 8, 2007  
Temos: Kuba

Domino - probably the most important Cuban game, played everywhere on the streets

Domino - probably the most important Cuban game, played everywhere on the streets

Santiago de Cuba centre tik išlipus iš motociklinio taksi, vienas vyrukas užklausė ar mums reikalinga nakvynė. Neneigėm, lova ir dušas po trijų dienų praleistų palapinėje buvo tai apie ką mes ir svajojome. Nakvynės siūlytojas sutiko su mūsų pageidaujama 15 dolerių kaina.
– Kaip arti yra nakvynės vieta? – klausėm.
– Netoli, pačiame centre. 3-4 blokai nuo čia.
Netrukus tas pats vyrukas užklausė ar nenorėtume taksi ir pirštu parodė į savo draugelį. Tas draugelis:
– Taksi – tik 2 doleriai, važiuojam!
Mes tik pasijuokėm. Trims-keturiems blokams turim savo sveikas kojas.
– Jei atstumas tik keli blokai – eime pėsčiomis! – nepasidavėm mes.

shower made in USSR

shower made in USSR

Nenustebome, kai iki reikiamo namo ėjome dvigubai ilgiau nei buvo žadėta, tačiau tai buvo tikrai netoli centro. Name, kuriame gyveno vyruko tėvai, nuomojamame kambaryje buvo dvi lovos ir jaukus balkonas, kuriame radome dvi supamas kėdes. Na o dušas, pasak mus atvedusio, turėjo karštą vandenį. Vėliau pamatėm, kad tas karštas vanduo daugiau yra kabutėse. Vandens šildytuvas, kaip ant jo užrašyta, MADE in USSR, todėl viskas veikia labai grubiai, net ir daužymai nepadėtų. Reikia kiek palaukti kol ant dušo esančiame vieno litro kokone vanduo sušils.

press the button and the water will heat to boiling temperature

press the button and the water will heat to boiling temperature

Tada, paleidus vandenį keletą sekundžių iš tikrųjų teka šiltas vanduo, tačiau norint ir vėl pasimėgauti šiluma, tekdavo kraną trumpam užsukti, tam kad vanduo ir vėl turėtų laiko sušilti.

Kambaryje kovojom su skruzdėmis. Kadangi turėjom nemažai maisto, per kitas tris dienas viską laikėme maišeliuose sukabintuose ant virvės balkone. Taip skruzdelėms prireikia daugiau laiko atsekti maisto atsargas.

Išsimaudę ir išsimiegoję išėjom pasivaikščioti po miesto centrą. Wow, čia radome gatvę su gausybę iškabų ir parduotuvių. Tiesa, visos jos – valstybinės ir negalėjo pasigirti labai didele pasiūla, tačiau vis tiek atrodė lyg tikra šopingo gatvelė. Ir žmonių buvo daug tame pėsčiųjų prospekte. Gatvėse galima buvo rasti daug pardavėjų – duonos, saldumynų, sumuštinių, vaisių, daržovių. Po praeitos savaitės kaimelių – mums tai atrodė tikras rojus. Tikras miestas. Radome netgi turgelį kur diedukai pardavinėjo įvairiausias metalines atliekas, prietaisų detales ir kitokį šlamštą, lygiai taip pat kaip ir Vilniaus Kalvarijos turgaus gale.

shopping mall - a rare case

shopping mall - a rare case

Santiago užsibuvome tris dienas. Jau pradėjom mąstyti kaip gi čia išsigavus iš tos Kubos, nes situacija su mūsų trimarano kapitonu Stiuartu buvo neaiški. Apsilankėm ir prie vandens kur yra uostas, tačiau užsieniečių jachtų ten nesimatė. Vėliau sužinojom, jog Santiago marina su jachtomis yra apie 15 km nuo miesto.

Vieną vakarą suorganizavom HospitalityClub.org narių susitikimą. Į sutartą vietą prie kino teatro KUBA atėjo keturi nariai: Giljermo, Denis, bei sesės Lixy ir Leanne. Giljermo buvo kažkoks nervingas, vis dairėsi į šalis, sunkiai su juo mezgėsi pokalbis. Dirbo jis valstybiniuose projektuose su alternatyviomis saulės ir vėjo energijomis. Denis – baigęs ekonomiką ir jau porą metų dirba banke. Tikras vadybininkas – į viską turės perdėtai išsamų atsakymą, todėl kalbės daug. Su juo pagrinde bendravau aš. Kitą vakarą jį ir vėl susitikom trumpai ekskursijai po Santiago universitetą, kuriame prieš metus 9 mėnesius dirbo ir HospitalityClub.org įkurėjo brolis Kjelis. Galiausiai sesės: Lixy ir Leanne. Lixy – jaunesnė ir tylesnė, tuo tarpu Leanne dirba universiteto dėstytoja, pažįsta daug užsieniečių, žino kaip suktis Kuboje ir taip pat labai daug kalba. Keliautojai, norintys kelias dienas pigiai apsistoti Santiago mieste, galėtų kontaktuoti Leanne. Ji gal padės surasti pigią nelegalią nakvynę, arba ką nors suorganizuos per universiteto tarptautinius studentus. Deja, bet ją geriausia kontaktuoti telefonu, nes į emailus, pasak jos, ji neatsakinėja. Tarp kitko, bendravimas su minėtais jaunuoliais vyko ispaniškai, kame aš jau daugiau mažiau įkertu, o Katja tai tikra profesionalė 🙂

Manėm, kad Kubos rytinėje pakrantėje yra šansų surasti jachtą keliaujančią Džamaikos ar Dominikos Respublikos link. Kadangi Santiago mariną pražiopsojome, norėjom patikrinti situaciją mažame Chivirico kaimelyje, 70 km į Vakarus nuo Santiago. Čia taip pat turėjo būti marina. Į Chivirico keliauti norėjome sunkvežimiais, todėl anksti ryte prisistatėm į terminalą. Čia jau buvo ilga eilutė laukiančiųjų, tad užsiėmėm savo eilė ir mes. Pradėjome laukti kartu su visais. Po dviejų valandų sunkvežimio dar nesimatė. Aplinkui vis zujo taksistas, kuris siūlė grupinį taksi iki Chivirico už 5 dolerius mums abiems ir 30 pesų (3 Lt) vietiniams.

Terminalo darbuotoja paprašė visų iš stoties laukiamojo išeiti į lauką, nes jie turėjo išpurkšti patalpą keistais dūmais. Norėjom iškelti mūsų kuprines į lauką, bet ta pati darbuotoja mus nuramino – galim daiktus palikti patalpoje, nes po dūmų visi sugrįš į savo vietas. Na gerai, paklausėm. Staiga pastebėjom, kad visi laukiantys sušoko į kiek atokiau stovėjusį sunkvežimį. Anksčiau sudaryta eilė nebeegzistavo. Su savimi kuprinių neturėjome, todėl mes likom ant ledo… Nuskubėjom prie to sunkvežimio, bet jis buvo pilnut pilnutėlis. Pinigų surinkėjas irgi nenorėjo eiti į kalbas, nors vėliau ant greito paskelbė savo sąlygas „20 pesų (2 Lt) iš kiekvieno“, vietoje 5 pesų, kuriuos moka likusieji. Viskas vyko taip greitai, kad, savaime suprantama, su tokia nelygybe iš karto sutikti nenorėjome. Nespėjom moraliai susitaikyti su jų sąlygomis, kai sunkvežimis už savęs palikęs riebų dūmą dingo iš akiračio.

trash bin

trash bin

Na ką, ėjom skųstis terminalo darbuotojai. Pradžiai ji atrodė lyg būtų mumis susirūpinus, bet galiausiai ji mums tik melavo ir bandė mūsų išvengti. Nieko neliko, kaip užsįmti eilę iš naujo tarp laukiančių kito sunkvežimio. Po valandos prie pastato privažiavo ilgai lauktas transportas su užrašu „Chivirico“. Mes nudrebėm kuprines prie automobilio ir laukėm momento kai reikės kovoti už vietą sunkvežimyje. Ta pati darbuotoja prie mūsų prilėkus ir vėl blevyzgojo „laukit eilėje ir į sunkvežimį tilpsit. Tie, kas grūdasi be eilės, turės mokėti daugiau“. Na gerai, mes irgi ne durni. Katja sugrįžo į mūsų vietą eilėje, o aš su kuprinėmis prilipau prie sunkvežimio laiptelių į priekabą. Aktyviausi buvo tie, kurių eilėje net nesimatė. Pasirodė vairuotojas ir žmonės ėmė grūstis į sunkvežimį. Pirmiausia minėta darbuotoja leido tuos, kurie stovėjo eilėje ir gavo didėjančius numeriukus. Kažkaip stebuklingai Katja numeriuko taip ir negavo… Na gerai, praleidom visus su numeriukais, ir tada jau aš mečiau savo kuprinę ant priekabos ir grūmiausi laipteliais aukštyn. Vairuotojas mane bandė stabdyti, o aš laukiau jo pasiaiškinimo. Vyrukas greit persimetė žodžiais su terminalo darbuotoja, kuri man pradėjo sekti pasaką, kad neva mes, užsieniečiai, keliauti šiuo transportu negalime, nes neturime kelionės paso. Hm… įdomi teorija, su savo limituota ispanų kalba ginčytis nepradėjau, o tiesiog grūmiausi toliau. Vairuotojas bandė lementi kad turės problemų su policija. Aha, čia jau suprantamiau. Dar keliolika sekundžių, greitai sutarėm dėl didesnės kainos mums – 20 pesų žmogui, ir pagaliau durys atsivėrė! Tie sunkvežimiai tikrai daug jėgų reikalauja – pirmiausia kelių valandų laukimas, vėliau kova dėl vietos ir galiausiai 40 km per valandą kelionė duobėtais dulkinais keliais ant metalinio suolo sausakimšoje priekaboje.

Šį kartą žmonės nebuvo tokie linksmi kaip ankstesniuose sunkvežimiuose. Nebuvo nuotaikos ir mums. Svajojom apie laisvą ir nepriklausomą tranzavimą, kuris kartais irgi suteikia nepatogumų, tačiau mes galim rinktis. Stiprėjo noras palikti Kubą kuo greičiau. Ne dėl jos žmonių, bet dėl komplikuoto mums įprasto keliavimo būdo.

Atvykę į Chivirico sužinojom, jog čia legalių nakvynės namų nėra. Marina turėjo būti kažkur porą kilometrų priešais kaimelį, tačiau pravažiuodami jachtų vandenyje nematėme. Kaimelio pakraštyje atsisėdom autobusų stotelėje, užkandžiavome ir mąstėm ką daryti toliau. Sustojo pro šalį dviračiu važiavęs jaunuolis. Daug dairydamasis aplinkui patyliukais siūlė nakvoti jo name. Minėjo, kad kažkada čia keliavo dviratininkas iš Europos ir irgi nakvojo pas jį. Aš likau stotelėje su kuprinėmis, o Katja nuėjo apsidairyti kas yra siūloma. Pasak jos, jei būtume ten apsistoję, vaikinukas nakvotų pas savo senelę. Namas yra gerai matomas kaimynų, bet šeimininkas, matyt, dėl to per daug nesirūpino. Jo kaina buvo 15 dolerių, tačiau mes nelegalams daugiau nei 10 USD nemokėtume.

Sukom galvą, kaip čia geriau padarius. Marinoje jachtų nematėme, todėl prasmės pasilikti Chivirico nebebuvo. Jei iki vakaro sugrįžtume atgal į Santiago – už tuos pačius 10 dolerių galbūt susirastume nakvynę ir ten, o ryte galėtume sau ramiai ieškoti trasporto į Trinidadą. Taip taip, nutarėm drožti 600 km palei pietinę Kubos pakrantę, kur, pagal mūsų žinias, turėjo būti dar viena marina su jachtomis.

Galvojom galvojom ir sugalvojom, kad bandom keliauti atgal į Santiago. Mums pasisekė, kaimelio centre sustabdėm taksistą, kuris važiavo į mūsų tikslą, ir, didelei nuostabai, kainą įvardijo sąžiningą – 30 pe
sų (3 Lt) žmogui, kaip ir visiems vietiniams. Sulipus į jo dulkiną tojotą su visomis kuprinėmis, vairuotojas pranešė, kad mums teks mokėti tiek daugiau, kiek vietų užims kuprinės. Jas sugebėjom sutalpinti užimdami tik vieną papildomą sėdimą vietą. Pakeliui vairuotojas stojo ir kitiems žmogeliams, kurie daugiausiai keliavo nuo vieno kaimo iki kito. Mašinoje turėjo garbę važiuoti ir Kulinarų Asociacijos prezidentė – bent jau tiek nuskaičiau nuo keleivės plastikinės kortelės ant krūtinės. Ji ir dar porą moteriškaičių buvo nepaprastai linksmos todėl visą kelią kikeno.

Privažiavus Santiago ribas, taksistą sustabdė policininkas. Oficialiai privatininkai vežioti užsieniečių neturi teisės, tačiau mūsų vairuotojas argumentavo tuo, jog jo taksi mums buvo vienintelis transportas vakare išsigauti iš Chivirico. Policininkas dar bandė taksistą pagauti užklausdamas kuria valiuta jis mums įvardijo kainą – Kubos nacionaliniais ar konvertuojamais pesais. Paprašyti policininkui patvirtinom, jog mums kelionė kainuoja 30 nacionalinių pesų. Pareigūnas vairuotojui davė suprasti, kad daro malonę ir šį kartą jį paleidžia be nuobaudos.

Paprašėm mus paleisti traukinių stotyje, nes tikėjomės, kad rasim naktinį traukinį Trinidado link. Žmonių stotyje laukė nežmoniškai daug. Bilietų šiam vakarui jau nebebuvo. Kitas traukinys – rytoj vakare. Bilieto kaina iki Santa Clara miesto (arčiausiai Trinidado) – 18 dolerių, ir juos nusipirkti įmanoma tik kitos dienos ryte.

Tiesą pasakius, tiek daug pinigų grynais net neturėjome, o kortelės jie nepriima. Bet kokiu atvejų būtų reikėję ryte ieškotis banko. Kitas variantas – patikrinti naktinius autobusus, galbūt yra nors veinas iki Trinidado. Entuziastingas dviratis taksi siūlėsi mus pavežti, todėl nusiderėję iki 1 dolerio sutikom su jo paslaugomis. Ant dviračio dviejų sėdynių keleiviams vos sutalpinom kuprines ir dar liko šiek tiek vietos mums dviems. Kelias iki autobusų buvo vingiuotas ir netikėtai ilgas. Kelis kartus dviratininkas sulaukė pagelbos iš jo kolegų bestumiančių jį iš nugaros.

Atvežė iki ASTRO autobusų terminalo. Šita linija skirta kubiečiams ir kainos mizerinės. Paprastai maršrutas turi ir dvi vietas turistams, kurių kainos nebemizerinės, bet pakenčiamos. Deja, bet šiam vakarui visos galimos vietos mums buvo užimtos. Nuėjom patikrinti situacijos turistams skirtose VIAZUL linijose. Čia autobusas turėjo išvažiuoti 19:30, t.y. už 30 minučių, ir bilietas iki Trinidado kainavo 33 dolerius. Daug. Labai daug. Stovėjom lauke ir vėlgi mąstėm ką daryti. Kaina siaubinga, tačiau Santiago praleisti dar vieną naktį nesinorėjo. Turėjom ir dar vieną problemą – kreditine kortele atsiskaityti nebuvo galima, todėl būtų reikėję su brangiu taksi per 15 minučių lėkti iki bankomato miesto centre.

fresh peeled oranges

fresh peeled oranges

Apie mūsų komplikuotą situaciją žinojo ne tik 2-3 VIAZUL darbuotojai, porą taksistų lauke, bet ir keliautojų porelė – Clara iš Argentinos ir Hugo iš Airijos, kurie ką tik įsigijo bilietus į Trinidadą. Jei turėtume pakankamai grynų, sau VIAZUL pramogą leistume. Claros ir Hugo aš tiesiai šviesiai paklausiau „ar galėtumėte mums paskolinti pinigų? Trinidade grąžintume“. Clara ilgai negalvojo „Ne, negalim, nes nežinom ar jūs tikrai mums atiduosite“. Mano gudrumas sukosi greitai ir jiems pasiūliau 50 eurų užstatą grynais (kapitonas Stiuartas mums už darbą laive sumokėjo 250 eurų). Clarai toks variantas patiko ir po dešimties minučių jau turėjom du brangius bilietus į Trinidadą. Situacija sukosi greitai ir įtemptai, todėl buvau šiek tiek jautrus bet kokiems išpuoliams. Pastarieji prasidėjo, kai pristačius kuprines VIAZUL darbuotojams, jie paprašė sumokėti papildomą dolerį, nes mano kuprinė viršyjo leidžiamą 23 kg limitą. Jiems neva bus labai sunku tokią kuprinę nunešti 10 metrų iki autobuso. Pradžiai daviau jiems paskutinius 60 centų, tačiau greitai persigalvojau, susigriebiau centus atgal ir pasakiau, kad kuprinę iki autobuso nunešiu pats. Jie su mano sąlygomis sutiko. Autobuso patalpa kuprinėms turėjo keletą skyrių, kurių vienas buvo tuščias ir turėjo labai šlapią grindinį. Darbuotojas liepė padėti mano kuprinę ant kitų viduriniame skyriuje. Greitai nulėkiau į stoties tualetą. Sugrįžęs pastebėjau, kad mano kuprinė ir keletas kitų buvo dabar nudrėbtos į skyrių su vandeniu. Mokam tokius pinigus, ir gaunam šlapią servisą! Pasigavau vairuotoją ir papriekaištavau, kad mano kuprinė dabar bus šlapia. Vairuotojas pažadėjo iškviesti valytoją, kad tą vandenį išvalytų. Susitaikiau su mintimi, kad niekas man kuprinės neišdžiovins. Palinksėjau galva ir nutariau, kad pats laikas atsipūsti. Įsitaisėme minkštose autobuso kėdese ir mūsų laukė 12 valandų naktinė kelionė šalto oro kondicionuotame autobuse.

Komentarai