Pirmoji diena Meksikoje – vienintelių planų griuvimas (sausio 13)

sausio 13, 2006  
Temos: Meksika

Penktadienį, sausio tryliktą, anksti ryte iš Briuselio su JetAirFly išskridome į Cancun kurortą (Meksikos siaurės rytuose). Skrydžio trukmė – 14 valandų, įskaitant trumpą sustojimą Varadero mieste Kuboje, kuriame išlipo dalis turistų. Daugelis klausia kiek kainavo skrydis. Neslėpsim 🙂 300 eurų į abi puses, tačiau atgalinio bilieto mes naudoti nesiruošiame.

Nors ruošiamės keliauti be išankstinių planų, pirmąją dieną vistik buvome šiek tiek susiorganizavę. Viskas buvo paprasta: atskrendame, nuvaziuojame pas Danielių (jį susiradome per HospitalityClub), kuris sutiko mus priglausti Cancune, ir toliau keliaujam kaip Dievas duos 🙂

Šiek tiek užtrukome kol praėjome visas imigracijos procedūras, tačiau sėkmingai gavome štampą leidžiantį Meksikoje būti iki 90 dienų. Oro uoste nusipirkome telefono kortelę ir pasiskambinome Danieliui į mobilų. Kaip ir reikėjo tikėtis iš gryno meksikiečio – jo planai pasikeitė ir jis jau nebe Cancune, ir į jį sugrįš tik po dviejų dienų – sekmadienį. Jis gal jautėsi šiek tiek kaltas, todėl davė savo brolio kontaktą, kuriam prisiskambinti mums taip ir nepavyko… Su Katja sutartinai susižvalgėm, nusišypsojom ir supratom kad esam Meksikoj, kur viskas vyksta manjana (rytoj) 🙂

Ką daryt? Neturim kur nakvot, padoraus žemėlapio gauti nepavyko (visi jie su viešbučių reklamomis, o planuose tik pagrindiniai pliažai). Juk Cancunas – juodas kurortas su tūkstančiais turistų. Iki miesto centro autobusas kainavo 15 pesų (1.5 $), bet Katja pametėjo įdomesnę idėją – „tranzuojam!“ sako ji.

Taip iškeliavom i kelią vedantį iš oro uosto. Buvo karšta, gal +30C, tvanku, as kepurę pasiskolinau iš Katjos 🙂 nes savąją pamiršau Lietuvoje… Pro mus važiavo krųvos taxi ir mikruškių turistams iš didelių viešbučiu… Sustojo keletas mašinų, tačiau arba jos važiavo ne iki pat miesto, arba lėkė i Playa De Carmen („playa“ ispaniškai reiškia „pliažas“) kuris buvo gal už kokių 40 km nuo Cancuno. Bet mes vis tiek neilgai stovėjom, ir po kokių 20-30 minučių mus pagaliau paėmė jauna porelė meksikiečių Carlos ir Eliza. Eliza kaip tik atskrido iš kito Meksikos krašto, netoli Amerikos, ir matyt bus su Carlosu apie savaitę.

Mes norėjome nusigauti iki autobusų stoties, kur planavom pračekinti Internetą ir per HospitalityClub susirastį kokį kitą žmogų galintį mus apnakvindinti pirmai nakčiai. Carlosas neišsigando mūsų ir pasiųlė pasinaudoti internetu jo namuose. Ta padarėm – su Katja nusirašėm 3-4 naujus kontaktinius telefonus, ir vėliau meksikiečių porelė pametėjo mus iki artimiausio supermarketo, kur pradėjom skambinimo procesą.

Buvo gal apie pusę penkių, o temti pradeda prieš 6 val. vakaro. Turėjom nedaug laiko, nes tamsiu paros metu vaikšioti po gyvenvietes nepažistamoje šalyje kol kas dar nėra noro. Pirmiausia susukau Alejandrui, pas kurį mūsų draugė latvė Agnesė nakvojo praeitą vasarą. Alejandrui į darbą perskambinėjau gal tris kartus, nes pas jį pastoviai būdavo klientas. Paskutinį kartą gal ir jam jau atsibodo, tai paminėjęs, kad vis dar turi klientų, vis tik sutiko trumpai šnektelti. Bet ilgai nebuvo ką kalbėti, nes jis kiekvieną penktadienį važiuoja į Meridą, miestą už kokių 250 km į vakarus, kur aplanko savo sėimą – mamą ir tėtę. Aš nieko neprarasdamas jam sakau, „tai mes galim su tavim iki Meridos pasivazinėti Mums dar būtų įdomiau :)“, bet Alejandro tik pasakė kad su nakvynė pagelbėti galėtu nebent tik nuo pirmadienio…

Liko viena valandą iki sutemimo. Bandžiau antrą telefono numerį. Vel skambinau į kažkokį ofisą. Atsiliepė HospitalityClub narys Edgaras. Nors savo anketoje rašo kad angliškai kalba, aš su juo ta kalba nesusišnekėjau ir ragelį perdaviau Katjai, kuri moka šiek tiek ispaniškai. Ji labai greit išaiškino situaciją, ir Edgaras sutiko mus prįmti vienai nakčiai. Beliko nusigauti iki jo ofiso – mobilaus telefono operatoriaus salono, kuriame jis dirba su klientais.

Turėjom varganą zėmelapį su viešbučiais (kurį gavome oro uoste) ir atsitiktinės moteriškės parkinge užklausėme kur yra mobilios kompanijos ofisas. Buvom labai nustebę, kad ji ne tik kad parodė plane kur ta vieta maždaug yra, bet netgi pasisiūlė mus pavežti.

Taip nusigavome iki Edgaro darbo kur patyliukais sedėjome kampe ir laukėme darbo pabaigos. Edgaras klausė ar norėtume eiti i šį vakarą pabaliavoti, bet teko atsisakyti, nes dėl laiko skirtumo tarp Meksikos ir Europos, mūsų organizmai buvo gerokai praradę koncentraciją i objektus. Kai Meksikoje 8 valados vakaro – Lietuvoje +8-ios, t.y. 4 val. nakties.

Edgaras gyvena su dar vienu vaikinuku, pas kurį vakare atėjo pora draugelių ir iki nakties gėrė viskį. Bet mes su Katja lūžom konkrečiai ir pradėjom budintis kai Meksikoje buvo 5-6 val. ryto. Visai normalu, juk tuo metu Lietuvoje – 2 valanda dienos 🙂

Šiandien šeštadienis, jau buvom dideliam supermarkete, padarėm pirmą apsipirkimą, bet ateityje norėtume įsigudrinti apsipirkinėti turgeliuose. Interneto valanda čia kainuoja nuo 1 iki 2 US dolerių. Įdomu tai, kad Meksikietiškų pesų ženklas yra toks pat kaip ir US dolerio „$“. Dar kol kas nepripratom suprasti, kad „10 $“ kaina yra 10 pesų (apie 1 amerikos dolerį).

Šiandien bandysim tranzuoti į šiaurę nuo Cancuno. Žemė ten baigiasi gal už kokių 40 km, bet vis tiek įdomu pasižiurėti ką rasime ten esančiame Porvenir kaimelyje.

Cancun, Meksika
Augustas & Katja

Komentarai

  1. agne sako:

    aisku, papasakok Dievui apie savo planus ir jis smagiai pasijuoks (o dar meksikoje!) 😉