Netikras būriavimas iš Meksikos į Kubą (sausio 15-18)

sausio 24, 2007  
Temos: Kuba, Meksika

Po dramatiškos kelionės trimaranu, Kubos krantus pasiekėm ketvirtadienio (sausio 18) rytą. Šiaip iš Meksikos išplaukėm pirmadienį, ir 350 jūros mylių atstumą (apie 650km) normaliai būriuojant galima įveikti per 1.5-2 paras. Bet mums normalaus būriavimo patirti beveik nepavyko. Mes net Meksikoje buvom priversti kelionę uždelsti nepilną savaitę dėl nepalankaus vėjo. Turėjom keliauti į šiaurės rytus, tačiau vėjas pastaruoju metu iš ten ir pūtė. Zigzagais būriuoti prieš vėją nesinorėjo. Galiausiai nebesulaukę tinkamo oro, pirmadienį palikom Meksikos krantus. Deja, apie 80% kelio į Kubos sostinę Havaną prieš vėją stūmėmės įjungę motorą. Judėjom lėtai, apie 4-6 mazgus (7.5-11 km/val). Būruotojai atstumus skaičiuoja jūrmylėmis (nautical mile = nm). 1 nm = 1.85 km. O greitis matuojamas mazgais. 1 mazgas – tai 1 jūrmylė per valandą.

Laive lingavom penkiese. Kapitonas anglas Stiuartas (Stuart), mes su Katja, ir prieš kelias dienas į laivą pasiprašę du broliai jaunuoliai iš JAV – Adamas (Adam) ir Ovenas (Owen). Kelionės pradžioje mes su Katja prastai jautėmės. Čiulpėm imbierą, nes sako padeda įveikti jūros ligą. Gal ir padėjo, bet po trijų valandų pasidavėm ir isgėrėm anti-jūrligės tabletę. Katjos organizmas vis tiek neišlaikė spaudimo ir vieną kartą jai teko atpilti. Bet kitos dienos rytą ji jau jautėsi puikiai. Tuo tarpu mano pilvukas su visam stabilizavosi jau pirmą vakarą. Jūs net neįsivaizduojat koks malonus jausmas plaukti laivu ir nesirgti jūros liga! 🙂

Tarp Meksikos ir Kubos reikėjo skrosti Jukatano (Yucatan) kanalą, kuris nėra labai draugiškas būriuotojams. Bangos buvo palyginus nedidelės, tačiau kaip pirmam kartui – jų pakako. Motoru plaukėm dvi paras ir kai tik pasikeisdavo vėjo kryptis, išnaudodavom progą ir paskleisdavom bures.

Trečiadienio vakarą likus gal 15 jūrmylių iki Havanos, motoras su mumis atsisveikino ir nustojo dirbęs. Pavargo matyt bičelis. Stiurtas paskutinius kilometrus zigzagais atplaukė manevruodamas burėmis. Artėjom link vandenyje plūduruojančių Marinos Hemingway lempų, kurios žymi vandens kelią iki prieplaukos. Marina – tai laivams prisiparkuoti skirtos prieplaukos su patogumais (dušais, skalbykla, restoranu ir pan).

Buvo jau tamsu, ir būriavimo po Kubą knyga perspėjo, kad įplaukimas į mariną yra gan siauras ir pavojingas, nes aplink krūvos koralų. Bet kokiu atveju su sugedusiu motoru priplaukti prie kranto mums buvo neįmanoma, mat tik motoru gali manevruoti link kranto. Mes geras paskutines 2 valandas bandėme per trumpų bangų radijos skirtingus kanalus ir visais turimais telefono numeriais susisiekti su Marina Hemingway, tačiau iš jų atsako negirdėjom. Bet kai artėjom prie marinos įplaukimą žyminčių plūdurų, mus per radiją pasigavo pati marina. Jie skubėjo pakeisti mūsų kryptį: „Dėmesio, dėmesio! Kreipiamės į laivą artėjantį link Marinos Hemingway! Prieplauka yra uždaryta! Jūsų manevrai labai pavojingi! Keiskite kryptį tiesiai į šiaurę ir būkite 2 mylias nuo kranto. Susisiekite mus šiuo kanalu rytoj 6 val. ryto!“. Mes jiems išaiškinom, kad mums reikalinga motorlaivio pagalba, kuris mus nutemptų iki kranto, tačiau balsas marinoje liepė laukti iki rytojaus.

Visą naktį koregavom bures ir sukome ratus už mylios nuo šviesomis nusėto kranto. Stiuartas džiugėsi, kad vėjas naktį aprimo, ir didelė laivo plūduriavimo kontrolė nebuvo reikalinga. Naktį pakaitomis budėjome prie radaro ir elektroninio GPS žemėlapio, sergėdami, kad neprisiartintume per daug prie kranto.

Ryte marina pagaliau atsiuntė žvejų motorlaivį, kuris labai profesionaliai mus atitempė iki prieplaukos. Čia vykdėm taip vadinamą clearing-in – įvažiavimo į šalį – procedūrą. Mus aplankė gal 5-6-ių skirtingų institucijų pareigūnai. Pirmiausią laivo kabinas vabzdžių purškalu pakrikštijo daktaras. Pastarasis taip pat įdėmiai peržiūrėjo laivo vaistus sudėtus į 3 dėžes. Daktaras net juokavo, kad jei jis susirgs, ateis pas mus gydytis. Po jo vienas po kito sekė trys pareigūnai su trim šunimis. Gyvūnai išuostė visus užkampius, bei visų kuprines iškeltas ant denio. Paskui pasirodė muitininkai, kurie iščiupinėjo kiekvieną daiktą laive, paimdami signalines raketas. Jas jie gražina laivui išplaukiant iš marinos. Galiausiai 2.5 valandos procedūra baigėsi imigracijos atstove, kuri visiems išrašė vizas. Antspaudų į pasą ji niekam nedėjo, nes laive turėjom du amerikiečius. Kaip žinia, JAV vykdo embargą Kubai, ir taip pat draudžia savo piliečiams keliautį į šią šalį. Tačiau Kuba yra atvira visiems turistams, ir yra labai draugiška su amerikiečiais, kuriems į pasą nededa štampų ir duoda patarimų kaip jiems pasislėpti nuo JAV.

Tiesa, mūsų kolegos broliai Adamas ir Ovenas vis tik turėjo progos nerimauti. Trečiadienio naktį kai sugedo motoras Stuartas ėmė skambinti savo draugams Janui (Ian) ir Syntijai (Cynthia) su kuriais jis keliavo iš Teksaso į Meksiką. Janas ant kojų pastatė britų ambasadą Kuboje, kurie teigė dirbantys kartu su Kubos jūros policija (iš jų jokios pagalbos taip ir nesulaukėm). Tuo tarpu amerikoje buvusi Syntija sugalvojo apie mus pranešti JAV jūrų pakrantės patruliams, kurie be abejonės trinasi ir apie Kubą. Ir iš jų mes pagalbos nesulaukėm, bet naktį Stiuartas kalbėjosi telefonu su atsakingais pareigūnais Majamyje ir nemeluodamas pranešė, kad laive yra du JAV piliečiai. Žodžiu JAV ausys buvo aktyvuotos. Kai atlikinėjom clearing-in procedūrą, Kubos pareigūnai mums pašnibždomis sakė, kad imigracijos ofise Adamo ir Oveno laukia atstovai iš JAV. Paradoksalu, bet JAV Havanoje vis tik turi taip vadinamą interesų sekciją priglaustą po Šveicarijos ambasados sparneliu (lygiai taip pat po Šveicarų sparneliu glaudžiasi ir Kubos interesų sekcija JAV-e).

JAV atstovai neva buvo susirūpinę savo piliečiais ir tik norėjo pasiteirauti ar Adamui ir Ovenui nereikalinga pagalba. Jaunuoliams aišku pradėjo kinkos drebėti, nes jei JAV sužinos kad jie atvyko i Kubą be jų valstybės palaiminimo, gresia keliasdešimt tūkstančių dolerių bauda, ar net keli metai kalėjime.

Su Kubos pareigūnais užtrukome ilgai, todėl JAV atstovai nebelaukė, o tik paliko vienam iš Kubos muitininkų trijų skirtingų JAV interesų grupės pareigūnų vizitines korteles ir paprašė jas perduoti į mūsų laivą. Kubos muitininkas Adamui ir Ovenui draugiškai patarė savo šalies atstovams neskambinti. Bet kokiu atveju, jei vieną dieną JAV vyriausybė prisikabintų prie šių jaunuolių „nusižengimo“, motoro sugedimas ko gero išgelbėtų situaciją. Neva keliavome į Bahamų salas ir palei Kubos pakrantę įvykęs gedimas privertė sustoti Kuboje.

Beje, motoro sunegalavimas nebuvo vienintelis kelionės nesklandumas. Tris metus vandenyje nejudamai stovėjęs laivas reikalavo kiek detalesnės peržiūros. Vieną kelionės naktį lūžo maža detalė, sauganti didžiąją burę nuo baladojimosi iš vienos laivo pusės į kitą. Tas baladojimasis gan pavojingas, nes išlindus iš kabinos ir užsimiršus gali mirtinai gauti per galvą su metaliniu horizontaliu strypu, prie kurio pritvirtinta burė. Tą lūžimą su Stiuartu buvom sutaisę, bet po paros tas laikinas varžtelis ir vėl lūžo nusviesdamas burę į šoną. Teko tą mechanizmą pataisyti antrą kartą. Negana to, kai kurios virvės reikalauja skubaus pakeitimo. Viena iš jų keliose vietose išsiardė, taip vietoje 1 cm storio pasidarydama 4 mm virvele. O kai kurios virvės turi gilias įpjovas, kurios vieną gražią dieną ims ir pratrūks.

Del mechaninių problemų laive, ir Stiuarto neorganizuotumo į tą trimaraną sugrįžti nesinori. Kol kas pabuvę kelias dienas Marina Hemingway visi išsiskirstėm. Adamas su Ovenu, kaip ir mes, iškeliavo naršyti po Kubą, o Stiuartas nuskrido 10-čiai dienų į Santa Liucijos salą Karibų jūroje. Čia jis dalyvauja viename nekilnojamo turto projekte, kuris tęsis 4 metus. Stiurtas kliedėjo, kad reikiamas detales ir virves laivui gaus toje saloje, o ko neras, iš Anglijos atsiųs jo brolis. Mes neabejojam, kad su Stiurato tempais laivo taisymas Havanoje užsitęs iki vasario vidurio. Iš Kubos jis planuoja plaukti į Bahamų salas (šiek tiek į šiaurę) ir tada vėl judėti žemyn į likusias Karibų valstybes. Norint plaukti iš Kubos į rytus, link kitų salų, tektų ir vėl brautis prieš vėją su motoru. Prieš prasidedant uraganų sezonui birželio mėnesį Stiuartas nori nugabenti laivą iki Venesuelos, kur darys kapitalinį remontą.

Toks planas mums skamba viliojančiai, nes iki to laiko ir mums reikėtų pasiekti žemyną (prasidėjus uragano sezonui iš salų pabėgs visi laivai), tačiau preliminariai iš Bahamų Stiuartas nori skristi vėl į Santą Liuciją, o paskui į Angliją. Žinom mes jo tempus ir stilių, todėl manom, kad keliauti su juo yra rizikinga, nes ko gero užstrigtume kažkur negyvenamoj saloj. Bet kokiu atveju, sugrįžti pas trimaraną galimybės neatmetam, bet tuo pačiu Kubos pietinėje pakrantėje bandysime ieškoti naujų laivų, kurie mums padėtų tęsti kelionę.

 

Komentarai