Netikėtas maršrutas Čilėje – atgal į Peru (balandžio 18-22)

4 gegužės, 2008  
Temos: Čilė, Peru

Jau jums rašėm, kad buvom įžengę į Čilės žemes, tačiau prieš dešimt dienų trumpam sugrįžom į Peru. O buvo taip…

Kai svečiavomes Ikikėje (Iquique, Čilė), Katjai bronchito simptomai kažkodėl nenorėjo dingti. Buvo neaišku ar tai alergija, ar tai sinusito protrūkis, ar kitas nemalonumas. Negana to, vieną dieną man besirąžant, raumuo nugaroje, o gal nervas, šoktelėjo ir atgal į savo vietą nebegrįžo. Nuo tada vienoje nugaros zonoje jaučiau lyg spaudimą. Po kelių dienų tas spaudimams kiek sušvelnėjo, bet užtat kojų ir rankų sąnariai pasidarė jautrūs. Ne tai kad skaudėjo, bet jautėsi lyg būtų pavargę, nors nieko baisiai nedirbau (esu bedarbis).

Viską susumavę, iš Iquiques nusprendėm nulėkti į kalnus – pamanėm, gal Katjai pagerės su plaučiais ir nosim, o man atsistatys kaip nors tas pašlijęs nervas nugaroj. Keliose brošiūrose matėm vaizdingą fotografiją is Colchanės – miestelio prie pat sienos su Bolivija, tad ilgai negalvojom ir pasirinkom būtent jį.

desert and a man

desert and a man

Kad įsivaizduotumėt kaip atrodo žemėlapis, trumpai paaiškinsiu. Ikikė bazuojasi prie jūros. Apie 50 km į rytus išilgai Čilės eina panamerikana greitkelis. Nuo šios sankryžos – Peru siena už 280 km, o sostinė Santiago į pietus už kokių 1700 km. Na o kelias į Colčanę (ir Boliviją) prasideda panamerikana pavažiavus apie 30 km į šiaurę. Ten yra Huara kaimelis, kuriame kelias link sienos šakojasi Bolivijos link.

Taigi, pirmus 50 km iš Ikikės autostopu įveikėm gan lengvai. Dvi mašinos per miestą, sunkvežimiukas iki panamerikanos. Atsidūrėm dykumos kryžkelėj. Čia, beje, yra ir turistų lankomas miestas-vaiduoklis Humberstone. Jame lankemės ir apie jį papasakosim kada vėliau. Toliau tranzuoti buvo kiek sunkiau. Laukėm daugiau nei valandą. Šešėlio nerasta, saulė spigina. Žiauru. Per tą laiką už mūsų tranzuoti atėjo kaimo mergina, o vėliau ir tuščią vandens butelį į ranką barškinantis vyrukas su plejeriu ausyse. Tiesa, dar prieš pasirodant šitiems tipažams, iš priešingos juostos už mūsų netikėtai sustojo gerai apsirūpinęs pagyvenęs motociklininkas.

a bike tourist and a girl

a bike tourist and a girl

Pradžioj pamaniau tai policininkas, nes bežiūrint man į akis spigino saulė. Prastos regėjimo sąlygos. Nuėjau į motociklo galą pasižiūrėti kokius numerius turi.
– Tai jūs iš Amerikos? – paklausiau.
– Yes. Klausyk, gal gali pasižiūrėti į mano žemėlapį – kurioje vietoje dabar randamės?
Pirštu bakstelėjau netoli Ikikės.
– Ar šitas kelias dešinėje veda į Ikikę? – paklausė (o tai kam jam tas žemėlapis?).
– Aha.
– Iš kur esat?
– Iš Lietuvos ir Vokietijos.
– Iš Lietuvoooooooos!!! – vyrukas ta proga net nusiėmė pirštines kad galėtų man be trukdžių paspausti ranką. – Aš Čikagoje turiu gerą draugą kuris yra lietuvis! Būtinai jam parašysiu apie jus!

Papasakojom, kad esam kelyje daugiau nei du metus, o tuo tarpu jis pasigyrė, jog su draugais atsiplukdė motociklus į Santiago ir 3 savaites keliavo per Čilę, Argentiną, Boliviją ir Peru.

Išsitraukiau fotiką ir įamžinau šį keliautoją į mūsų atminties kortelę.
– O! Aš irgi turiu jus būtinai nufotkint! Nusiūsiu savo draugui lietuviui! – tai betardamas amerikonas išsitraukė skaitmeninę muilinę ir įamžino mus į savo kortelę.

who is waiting patiently beside the road

who is waiting patiently beside the road

Tai buvo vienintelė pramoga šioje sankryžoje. Vėliau prieš mus pakely atsirado dar du vyrukai su tašėmis. Vienas jų nusišlapino ant dykumos. Jie buvo labiau panašūs į autobuso laukiančius nei į autostopininkus. Tiesa, mes stabdėm bet kokį transportą, tame tarpe ir tarpmiestinius autobusus, tačiau vairuotojai supratę kad iš mūsų neuždirbs – nestojo. Kiek palengvėjo kai minėtiems vyrukams sustojo autobusas į Ariką (prie pat Peru sienos). Kol keleiviai ropštėsi į vidų, Katja užklausė vieno iš vairuotojų, ar galėtų mus nemokamai pametėti iki Huara – kaimelio kuriame šakojasi kelias link Bolivijos. Vairuotojai neprieštaravo. Nors lauke buvo ganėtinai karšta, prašmatniame autobuse su oro kondicionieriumi reikėjo užsimesti turimus megztukus-džamperius.

Huara kaimelyje išlipom apie 2 valandą dienos. Iki Colchanės beliko 300 km. Kelionė per kalnus – 5-6 valandos. Deja deja, iš šio mirties taško išjudėti taip ir nepavyko. Dauguma mašinų –

excuse me, sir...

excuse me, sir...

Bolivijos sunkvežimiai. Esam girdėję, kad Bolivija –  autostopininkų pragaras, tad nesistebėjom ir kai furų vairuotojai (išlipę nusipirkti užkandos kioskeliuose) vis prisigalvodavo priežasčių, kodėl mūsų neggali pavežti. Keletas jų sakė, jog leidimo turim prašyti sankryžoje esančiame policijos poste (čia jie vadinami Carabineros). Dėl visa ko šią teoriją patikrinom, nes visgi Čilėje esam naujokai. Pareigūnas tik nusijuokė – imti pakeleivįus ar neimti – sprendžia vairuotojas. Deja, boliviečiai turi fantazijos ir atrasdavo kitų priežasčių. Kartais staiga sužinodavom, kad kabinoje kartu važiuoja vos ne visa šeima ir vietos nėra, arba vairuotojas sugalvodavo, kad dabar lauks savo kolegos kuris keliaus kartu, nors atvykstant antro keleivio niekad nematydavom. Žinoma, jie mums blogo nelinkėjo, o tik aiškino, kad visai netrukus pasirodys autobusai, kurie mus nuveš ten kur norim.

Situacija buvo totaliai beviltiška. Net pro šalį važiuojantys lengvųjų automobilių vairuotojai mus pamatę nė nemirktelėdavo. Sutemo gerokai prieš 7 vakaro. Kadangi esam Čilėj, kurioje žmogus jautiesi kažkaip saugiau (plius policija kitoj gatvės pusėj), nusprendėm tranzuoti iki

9 hours later we are still waiting for a ride

9 hours later we are still waiting for a ride

vėlumos. Taip prastovėjom iki 11 vakaro. Beje, mokamo transporto ta kryptimi yra. Per pusę dienos pro mus pravažiavo bent 10 autobusų. Dauguma jų traukė į Bolivijoje esantį miestą Oruro. Prašėm, kad iki išsvajotosios Colchanės pavežtų nemokamai (šiaip bilietas – 3000 pesų, 15 litų), bet girdėjom tik „kas čia dabar per nemokamai… Nemokamai šiais laikais nieko nėra…” – tikino mums vairuotojai.

Tą naktį palapinę pasistatėme apgriuvusiame, o gal nebaigtame statyti name. Tai buvo trys sienos su pusiau dengtu stogu. Na o ketvirtają sieną, kurios nebuvo, atstojo vaizdas į Bolivijos kelią ir vis rečiau pravažiuojantį transportą.

in Huara you read newspapers in the middle of the road

in Huara you read newspapers in the middle of the road

Nors naktį čia žiauriai šalta, miegojom labai saldžiai. Ryte užkandom vakarykštės duonos ir bandėm sustabdyti ką nors įdomaus. Po valandos mūsų kantrybė baigėsi. Galvojom ką daryti. Kaip ir nebuvom visiškai pasveikę, o pigioji Peru su pigesniais daktarais juk visai netoli. Be to man dar ir vieną plombą reikėtų į dantį įstatyti (prieš 2 savaitės pravalė netoli šaknų kariesą ir uždėjo laikiną minkštą baltą plombikę). Viskas, nusprendėm – važiuojam į Ariką. Tai šiauriausias Čilės miestas, nuo kurio iki Peru sienos belieka vos 20 km. Mąstėm pabūti kelias dienas Arikoje, dar kartą įvertinti savijautą ir po kelių dienų priimti naujus sprendimus.

Perėjom į kitą sankryžos pusę, iškėlėm ranką, ir bene po 10 minučių mums sustojo didelė fura su kuria nusigavom iki pat Arikos. Tiesa, pusiaukelėje mūsų vairuotojas policijos poste gavo baudos balą už tai, jog vežė du papildomus keleivius. Džiaugėmės, kad dėl to jis mūsų negraužė ir kartu važiavom toliau. Pabuvę porą savaičių Čilėje jau spėjom suprasti, jog policija čia yra labai griežta ir praktiškai nepaperkama.

Arikoje susidūrėm su dar vienu iššūkiu – reikėjo susirasti nakvynę. Kai kurie beskaitantys gal sakys kaip čia mes viską norim nemokamai gauti, tačiau
tai yra mūsų keliavimo būdas – apeliuojam į žmogiškumą o ne komerciją, o be to su dabartine finansine situacija (teturim apie 2500 Lt santaupų) mokėti už nakvynę ar transportą būtų didelė prabanga.

Nakvynės ieškojom per svetingumo klubus HospitalityClub ir CouchSurfing. Iš tikrųjų tai neturėjom daug laiko, tad tiek kiek radom, nusirašėm kai kurių narių telefonus. Gerai, kad netoliese buvo didelis supermarketas – ir pavalgyt yra ką nusipirkti, ir tualetas švarus. Iš ten esančių telefonų ėmėm skambinti surinktais numeriais. Daugelis atsiliepdavo ir prisipažindavo, jog jau turi svečių arba dėl kitų priežasčių pagelbėti negali. Taip tęsėsi kol paskambinom Omarui. Vaikinukas užsiminė, jog kitą dieną išvažiuoja ir nelabai gali kuom padėti, tačiau perklausėm – gal būtų galimybė pernakvoti bent vieną naktį, o rytą nakvynę šaudysim toliau.

Omar and Carolina - our saviors in Arica concerning accomodation

Omar and Carolina - our saviors in Arica concerning accomodation

Omaras – geras žmogus.
– Kur esat?
– „Lider” supermarkete.
– O geras! Aš irgi ten pat.
– Jėga, lauksim prie telefonų.
Taip susipažinom su Omaru ir jo drauge Karolina. Jie mus nusivežė į jos namus. Su mumis susipažinus, Karolinos mama pasiūlė įsikurti 10 km nuo miesto, viename namuke, kuris pastatytas dykumos oazėje, ir jame šeima kartais apsilanko papiknikauti. Pasiūlymą priėmėm.

bathing in river water

bathing in river water

Kadangi namuke leido pagyventi ilgėliau, užsibuvom Arikoje kelias dienas. Kiek sudėtinga buvo su vandeniu ir transportu. Iki miesto vis reikėdavo tranzuoti, o sugrįždavom su autobusu, kurio kaina palyginus didelė – 650 pesų, 3,3 lito. Sumokam už du žmones ir jau 3 doleriai kaip į balą. O tris doleriai šiais laikais – tai mūsu dienos biudžeto ketvirtadalis. Su vandeniu tame namuke buvo labai prastai. Turėjom didelį, kokiu 50 litrų bidoną, ir kelis butelaičius geriamo vandens. Kai važiuodavom į miestą, butelius iš naujo užsipildydavom. Dušo aišku nebuvo, tad eidavom maudytis į netoliese esantį žiauriai seklų upeliuką. Ant šalia esančių stulpų mus sergėdavo dideli juodi raudongalviai paukščiai (gal žinot kaip jie vadinas?).

our hut in Arica stylish as we like it an oasis in the desert path to the river


IMG_0655 IMG_0656 looking out of the door hungry visitros

Vieną naktį mane užpuolė siaubingas nugaros skausmas. Įtariau, jog tai vietos neradusio nervo pasekmės. Neįsivaizdavau pas kokį daktarą su tokiom problemom reikėtų eiti. Turbūt pradėtų siuntinėti iš vienos vietos į kitą, užsiprašytų krūvos testų ir taip be galo. Racionaliausia atrodė – susirasti biomagnetizmo daktarą. Internete radau vieną tuo užsimančią moteriškę. Pas ją užsukom po pietų (paprastai tokie „daktarai” pacientus priima savo namuose). Seansas čia – 10000 pesų (apie 50 Lt). Čilės mastu – tai pigu, nes paprastai biomagnetikai prašo nuo 15000 iki 40000 pesų.

IMG_8055

Biomagnetikė rado manyje keletą virusų, kuriuos sakė išgydžiusi (nuotraukoje Katja Ekvadore). Paprastai po tokių seansų artimiausias kelias dienas savijauta gali net pablogėti, tačiau po to pacientai pasveiksta. Panašiai nutiko ir man. Naktį po seanso nugaros skausmai nesumažėjo. Kitas dienas vis jaučiau, kad raumenys darbuojasi. Nugara įsitempusi, šiek tiek jaučiausi pavargęs. Galiausiai praėjus keletui dienų, dingo ir skausmai, ir nugaroj buvęs spaudimas. Dar kartą įsitikinome, jog biomagnetizmas vis tik veikia, nepaisant to, jog gydymas atrodo tikra mistika. Sako, žmones tokiu būdu pagydo ir nuo diabeto, ir nuo vėžio, ir net nuo AIDS.

Arika pradėjo pabosti. Mūsų namuke baiginėjosi vanduo. Tuo tarpu Katją vis dar persekiojo sinusito simptomai. Be to, man jau atėjo laikas įtaisyti plombą į dantį, o prieš savaitę atsiradęs kosulys nenorėjo manęs palikti. Buvo pats laikas važiuoti i Takną (Tacna) – pirmą miestą Peru teritorijoj. Čia juk ir daktarai, ir dantistai, ir vaistai, galų gale ir pragyvenimas – viskas daug pigesni nei Čilėje. O tai reiškia – mažiau kapitalizmo ir daugiau žmogiškumo. Trečiadienį, balandžio 23-ią, sėdom į kontrabandininkų pilną autobusą (1000 pesų, 6 solės, 5 litai) ir po poros valandų jau buvom Peru. Čia gyvenimas atrodė daug laisvesnis. Pasirodo jau buvom pasiilgę to natūralaus chaoso ir normalių kainų…

Komentarai

  1. Mindaugas Gringo parašė:

    maciau panasu pauksti i jusiski” Urugvajuje zoologijos sode,ta pauksti vadina „carnibolus”(taip taria:),gali but erelis,vanagas ar grifas:),nors man i grifa nepanasus!

  2. alma parašė:

    Peruiečiai tą paukštį vadina gallinazo, lietuviškai grifas!

  3. pedantė parašė:

    neteisinga humberstone nuoroda:)
    http://en.wikipedia.org/wiki/Humberstone_and_Santa_Laura_Saltpeter_Works
    o į čilę grįšit?