Nelegali nakvynė ir neįvykęs apiplėšimas (vasario 2-3)

kovo 18, 2007  
Temos: Kuba

Autobuse geriau pažinome argentinietę Clarą ir airį Hugo. Jie susipažino kažkur Meksikoje. Į Kubą abu atskrido dešimčiai dienų, todėl jų vizitas buvo įtemptas. Abu jie iš Kubos turėjo skristi į Buenos Aires, Argentiną. Clara žadėjo parašyti mums emailą ir pasikviesti į svečius. Tuo tarpu mes jiems pasakojom apie savo keliavimo stilių ir būdą. Hugo save vadino standartiniu turistu, nes skundėsi, kad be lankomos šalies knygos-gido jis jaustųsi nepatogiai. Jam parekomendavom užsiregistruoti į HospitalityClub.org, taip galės išvengti nuvalkiotų hostelių keliautojams ir glaudžiau užmegzti kontaktą su vietiniais.

Trinidado stotyje apie mūsų autobusą žino visas miestelis, todėl įvažiuojant į aikštelę pro langus galėjai stebėti besišypsančias moteriškaites, kurios atvyko žvejoti turistų į savo namus. Mes su Katja nusiteikėm ieškoti varianto už 10 USD. Porą moteriškaičių iš šitos kainos tik pasijuokė, tačiau vėliau viena iš jų sugrįžo su pasiūlymu. Sekti paskui ją nebuvo lengva, nes Trinidadas pilnas akmenais grįstų gatvelių, todėl Katjos traukiamas vežimaitis su kuprine vis kabindavosi už akmenų.

Mus atvedė pas seną seną moteriškaitę. Vieta nebuvo legali nakvynė turistams. Mums siūlė lovą pereiname kambaryje tarp senelės kambarėlio ir virtuvėlės. Čia taip pat zujo jaunas vyrukas invalidas – jo rankos ir veidas buvo šiek tiek paralyžuotas. Vieta nebuvo prabangi, bet užtat už 10 dolerių. Norėjome privatumo. Senutė nebuvo labai laiminga kai paaiškinom, jog pereinamas kambarys mums netinka. Buvom pasiūlyti panašių nelegalių sąlygų ir name kitoje gatvės pusėje. Savo reikalavimais visus aplinkui tik nuliūdinom, todėl patraukėm kitų gatvelių link. Ant vienos atokesnės sankryžos mąstėm apie avižų košę pusryčiams. Specialiai atsisėdom ant kampo, kad suinteresuoti praeiviai turėtų progos mums pasiūlyti nakvynę.

Netrukus pasirodė arklio karietą su prakiurusia padangą stūmęs senukas. Jis mūsų užklausė dėl nakvynės, ir mes sutikom pažiūrėti kas yra siūloma, jei kaina bus ne didesnė 10-ies dolerių. Jis paprašė palaukti kol savo priekabą nugabęns į padangų taisyklą, o kai sugrįžo nusekėm iki jo namo su didele šeimyna. Čia mus pasodino ant kėdžių ir liepė palaukti. Senuko sugrįžtant laukėm geras 20 minučių. Jam pasirodžius, paprašė sekti paskui jį į kitą vietą, o kuprines, dėl blogo kelio jis pažadėjo atgabenti vėliau su savo priekaba.

IMG_1253

Atvedė mus pas savo anūką, kuris gyveno su poros metų sūnumi ir tevais. Tai buvo primityvus kvadratinis plytų namas pačiame Trinidado pakraštyje. Pro langą matėsi didelės kalvos ir miškai. Mums buvo pasiūlytas pusiau atitvertas kambarėlis viename namo gale. Čia, atrodė, galėsim atsipūsti, todėl sutikom įsikurti pas juos. Kol laukėm kuprinių, bendravom su tuo vaikinuku, kuris rūpinosi po kambarius besiblaškančiu bambūzu. Vyruko vardo nepamenu, tad pavadinkime jį paprastai – Jonu. Kaip ir eilinis kubietis, Jonas labai greitai pradėjo kalbą apie pinigus. Apie tai, kaip visiems sunku, kad brangiai kainuoja ir vienas, ir kitas. Taip kalbėjo Jonas, kojas įsispyręs į tarp pasaulio keliautojų populiarius TEVA sandalus ir vilkintis oranžinę NIKE maikutę. Pasakojo, kad pats nedirba, bet pragyvena iš komisinių, kuriuos užsidirba turistams organizuodamas pramogas. Jis turbūt nelabai suprato, kad už 10 dolerių nakvynės ieškojome dėl taupymo priežasčių. Lyg tarp kitko pokalbio eigoje užsiminė, kad jei norėtume, jo kaimynas galėtų su arkliais pavedžioti po kalnus. Šiaip, neva, tokia paslauga kainuoja 15 dolerių, bet kaip mums jis suorganizuotų už 10. Pasak jo, nuomotis motociklą yra brangu – 24 USD dienai. Jei norėtume iki marinos, kuri yra už 10 km, važiuoti šia transporto priemone, mes galėtume sumokėti 14 dolerių, ir likusius 10 jis pridėtų iš savo kišenės ir motociklą naudotų vakare. Dar klausė ar kartais neturim CD plejerio. Pasak jo, užsienyje jų kaina 15 dolerių, o Kuboje jis rastų pirkėją už 30. Esam tikri, kad daug jis čia mums blevyzgojo ne iš geros širdies, o todėl kad seilės varvėjo iš noro pasipelnyti.

Į namus grįžo ir Jono gimdytojai. Tėvukas turėjo rimtų problemų su akimis, neseniai turėjo operaciją, todėl visą likusį laiką jį matėme tamsiais akiniais besvajojantį ant kėdės. Mama atrodė draugiška, bet vėliau nuomonė sublogo, kai ją girdėjome sėdinčią pas kaimynus ir apkalbančią mus – užsieniečius. Mūsų vedlys-senukas kuprines atvežė ne savomis priemonėmis, o su miesto transportu – arkliu kinkyta priekaba 8-iems keleiviams. Nors kuprines galėjom atsigabenti ir patys, dabar turėjome dar sumokėti ir tam vežėjui. Klausėm Jono kokie čia įkainiai. Jis, lyg mes pinigų neskaičiuotume, tik numojo ranka – „duokit jam dolerį ir gerai bus“. Nu nu, dolerį. Galų gale gal ir per daug sumokėjom, bet iš kišenės iškrapštėm 15 pesų – šiek tiek daugiau nei pusę dolerio. Mums šių namiškių požiūris į užsieniečius pradėjo nepatikti…

Dušas šiame name – kibirinis. Karšto vandens Jonas prišildė su didele spirale. Maisto gaminimui mums pasiūlė naudoti viryklę dirbančią su žibalu ar panašiu degiuoju skysčiu. Tas skystis varvėjo per visus daug atitarnavusios vienskylės viryklės kraštus. Visą laiką šalia mūsų noromis, nenoromis, o gal iš smalsumo prie mūsų budėjo arba Jonas, arba jo motina. Tiek ant lovos gautame kambarėlyje, tiek virtuvėje – nedavė jie mums ramybės. Vis klausinėjo kas čia, kas ten, vis jiems įdomu buvo. Net į tą kambarėlį jie vis ko nors užklysdavo – tai į komodos stalčių kokio triusiko prisireikdavo, tai kokios tabletės. Gražiausia buvo kai Jonas tame kambarėlyje prieš didžiulį veidrodį sugalvojo skustis. Na, suprantama, netikėtai čia mes juos aplankėme, bet negi jie niekada svečių nėra turėję?

Trinidad's huge central market

Trinidad's huge central market

Dieną praleidome slampinėdami po Trinidadą. Labai nuobodus miestukas, sakyčiau. Gatvės siauros, akmenuotos ir visos vienodos. Namai žemi, jaukūs, maži, bet visi daugiau mažiau panašūs. Žmonės orientuoti tik į turistus – patyliukais siūlo nakvynę arba vakarienę už 6 dolerius. Vienintelis kas buvo vertas dėmesio – didžiulis turgus miestelio gale. Čia radome nemažai daržovių ir vaisių, kurių jau buvom išsiilgę. Beje, Trinidado išvaizdą galima šiek tiek palyginti su San Cristobal de las Casas Meksikoje. Tik pastarajame žmonės labai skirtingą, jaukesnę atmosferą yra sukūrę, ir gyvenimas, žinoma, laisvesnis bei įvairesnis.

Tik atvykę į Trinidadą planavome praleisti čia dvi naktis, nes turėjome patikrinti jachtų situaciją marinoje. Šeimynėlei, pas kurią apsistojome, taipogi sakėm, kad pas juos praleisime mažiausiai dvi naktis. Deja, bet jau vakare rezgėm planus kaip čia lengviau iš to namo ištrūkus, kad nereikėtų niekam nieko aiškinti. Kitos dienos rytą atsikėlėm labai labai anksti. dar švito. Namiškiai po vakarykščių parčių kietai miegojo. Pasinaudojom proga ir ant stalo palikę sutartus 10 dolerių patyliukais išsikraustėm. Turėjom naują planą. Miesto centre susirasti privatų nuomininka, kuris už mažą mokestį sutiktų pusei dienos priglausti mūsų kuprines. Tuo tarpu mes nulėktume iki marinos ir po pietų keliautume iš Trinidado į Cienfuegos (90 km).

Susirasti kuprinių saugotoją nebuvo sunku. Vyrukui pasakėm, kad sugrįšim per pietus. Kubietis pasinaudojo proga ir pasiūlė mums sugrįžus pagaminti pietus (už atitinkamą mokestį, žinoma). Deja, bet maistą gaminamės patys. Davėm jam už saugojimą 1 dolerį. „Ar gerai?“ paklausėm nenorėdami, kad jis jaustųsi nuskriaustas. Tas pažiurėjo į 1 konvertuojamo peso kupiūrą ir visai nekukliai atsakė – „dar vieną“. Pažadėjome antrą dolerį sumokėti sugrįžę.

Trinidado gale radom arkliu kinkytos priekabos transportą į kaimelį Casilda už 6 km. Kažkur šalia jo turėjo būti mūsų ieškoma marina. Vieno turisto Lonely Planet gide perskaitėm, jog arkliai iki Casildos kainuoja 2 pesus (0.20 Lt). Karietoje jau sedėjo porą keleivių. Prieš įlipdami dar kartą pasiklausėm kainos. Važnyčiotojas (berods, taip jie vadinas?) pamatęs mūsų baltą odą, matėsi kaip smegenėlese įjungė gudrų kalkuliatorių, – kiek gi čia užsiprašius? Pauzė akivaizdžiam atsakymui buvo per ilga. Net vienas iš keleivių, jaunas vaikinukas, nedrąsiai pralemeno „d..o..s“ (du). „Dos pesos?“ išlaukęs tinkamo momento greitai perklausiau. Vairuotojui nieko neliko kaip pripažinti jo smegenėlių lėtumą.

IMG_1255

Casildoje buvom nukreipti į netoliese esantį Ancon pusiasalį su pliažais, daugiažvaigždutiniais viešbučiais ir marina su jachtomis. Iki to taško sutranzavom žigulius valdiškais numeriais. Jie keliavo į vieną iš viešbučių. Pinigų už pavežimą neprašė, todėl neprieštaraudami išlipom. Už kelių šimtų metrų jau stiebėsi jachtų stiebai. Kaip tik tuo metu rinkosi grupė užsieniečių, kurie buvo išsipirkę dienos turą katamaranu. Marinos darbuotojai mus palaikė vienais iš jų. Galbūt turėjom šansą nemokamai pasiplaukioti? 🙂

Marinoje radome tik du užsieniečių laivus. Jachtą iš Floridos ir prabangų ispanui priklausantį katamaraną su Panamos vėliava. Abiejų burlaivių savininkai buvo laikinai išvykę, todėl ant šitos marinos uždėjom kryžiuką – „Patikrinta!“.

Užsukom į pliažą priešais grandiozinius viešbučius. Čia saulutėje kaitinosi šimtai Kubos pensininkų. Pliažai – vieši, tačiau šalia viešbučio esantys dušai skirti tik klientams. Bet mes išlaukėm momento kai apsauginiai buvo tolėliau ir po pasiplaukiojimo jūroje nušuoliavom po dušu. Vienas iš apsauginių mums mandagiai paaiškino, kad dušai skirti tik tiems pensininkams apsistojusiems „all inclusive“ viešbutyje.

Į Trinidadą sugrįžome apie vidurdienį su tuščiu autobusu turistams, kuris po trumpų derybų mus atvežė už dvigubai mažesnę kainą (šiaip kainuoja 2 doleriai žmogui).

cooking in a side street - a picture of us became a Cuban sovenir for two French

cooking in a side street - a picture of us became a Cuban sovenir for two French

Susirinkome savo kuprines iš saugotojo ir vienoje centro gatvelėje prie namo įkūrėm mažą virtuvėlę – buvom alkani. Čia patapom turistų atrakcija. Mus, gaminančius pietus gatvėje, intensyviai fotografavo du turistai iš Prancūzijos.

Papietavus prasidėjo tradicinė istorija – žingsniavom miesto galo link. Buvom išsimaudę, pavalgę, pailsėję, todėl kitą naktį galėjom sau leisti nakvoti palapinėje. Kadangi marinoje nieko doro neradome, kita laivų žvejojimo stotelė – didmiestis Cienfuegos už 90 km. Trinidado miestelis baigėsi gan greitai. Prasidėjo bemedžiai laukai su spygliuotomis tvoromis. Nutarėm stabdyti tik mašinas su turistais, nes jie supras mūsų norą nakvoti palapinėje ir išleis keletą kilometrų prieš Cienfuegos. Mums pasisekė. Sustojo jauna panelė iš Kanados, vardu Nataša. Ji nuomotu automobiliu po Kubą keliauja viena ir šiomis dienomis buvo apsistojusi Trinidade. Ji skundėsi, kad šį vakarą viskas jai buvo nuobodu, todėl sugalvojo porą valandų pasivėžinti iki artimiausių kaimelių.

Natasha helping to find a place to camp

Natasha helping to find a place to camp

Su Natašos ratuota pagalba ieškojome vietelės mūsų palapinei. Buvom įsukę į kelis šunkelius, tačiau aplinka nebuvom patenkinti. Galų gale už kokių 10-15 km privažiavom akmenuotą pajūrį, kurį nuo kelio blokavo medžiai. Ten netgi radome mažą mašinų pravažinėtą keliuką iki pat jūros. Mums patiko. Padekoję kanadietei čia ir apsistojome.

Pastatėm palapinę ant mažo smėliu padengto lopinėlio. Per akmenis nuėjom pasižvalgyti šalia jūros. Vienoje vietoje radome keliu dienų senumo laužavietę. Hm… Tikėkimės, kad šią naktį niekas nepasirodys… Širdutė ėmė stipriau plakti, kai laužavietėje pastebėjome besimėtančią adatą nuo švirkšto. Tai čia dar ir narkomanai renkasi? Trauktis iš šios vietos buvo per vėlu. Palapinę užmaskavome didelėmis lapuotomis šakomis. Lauke mėgavomės saulėlydžiu. Staiga tolumoje, anksčiau minėtu keliuku pastebėjau vyrą be maikute ir su užraitotomis žaliomis kelnėmis. Mūsų palapinė buvo lygiai tarp jo ir saulėlydžio, todėl ko gero jis mus pastebėjo. Greitai sulindome į palapinę ir kiek nerimavom kuo viskas baigsis.

Saulė nusileido. Kelyje girdėjom sustojusį automobilį. Atrodė, kad vėliau jis įsuko ir į keliuką link jūros. Mūsų ausys buvo visą laiką įtemptos, tad bet koks krebžtelėjimas mus dirgino. Dar kurį laiką rodėsi, kad girdime balsus arba ant kelio, arba kažkur pakeliui link jūros. Iki mūsų taip niekas ir neatėjo. Atrodė, kad mašinos ir balsai dingo, todėl susiruošėm miegoti.

IMG_1274

Buvo apie devinta valanda. Išgirdome keliu risnojančius du žirgus ir vyriškus balsus. Garsai ir risnojimas pasuko jūros link. Ups. Girdėjom kaip per krūmus žirgų keliamas šlamesys artėja link mūsų… Širdys ėmė tuksėti penkis-šešis kartus greičiau. Kūnas įkaito. Kas mūsų laukia??? Buvom tikri – mus apiplėš! Jau tada kai įtarėm, kad mus galėjo pastebėti anas vyras, buvom pasiruošę nelaimės atvejui. Skaitmeninės kameros atminties kortelę paslepėm atskirai nuo aparato. Visas turimas kreditines korteles irgi daugiau mažiau suslepėm giliose vietose, išskyrus vieną, kurią praradus nebūtų daug žalos. Žinojom, kad svarbiausia yra išlikti ramiems ir su plėšikais bendrauti draugiškai, nes jie juk irgi žmonės.

Arkliai artėjo. Artėjo ir ta minutė, kai, ko gero, patirsime vieną iš nemaloniausių nuotykių mūsų kelionėje. Raiteliai apėjo mūsų palapinę, vienas vyrų net pasisveikino „Buenas nočes“ (labas vakaras) ir tamsumoje sustojo priešais palapinę. Stambesnis vyrukas nušoko nuo savo arklio ir su didele agresija vanojo žirgui per galvą, neva nepatiko jam kažkas. Mes, parodydami draugiškumą, atsegėme palapinę ir pasisveikinom. Antrasis raitelis taipogi nusileido žemėn ir abu vyrukai priėjo arčiau prisistatydami kaip guardia frontera (pasienio apsauga). Mūsų nuotaikos netikėtai pasikeitė. Bent jau džiaugėmės, kad nėra taip viskas blogai, kaip manėme. Aš vyrų paprašiau, kad parodytų dokumentą, patvirtinantį, jog yra pareigūnai, o ne plėšikai 🙂 Jie kažkaip keistai sureagavo, parodė į savo žalias uniformas su užrašu „ministerio del interior“ (vidaus reikalų ministerija). Na gerai, šį kartą jais patikėjome, nes Kuboje vargu ar žmonės drįs padirbinėti tokias uniformas.

Agresyvusis pareigūnas buvo gal 35 metų amžiaus, drūtas. Antrasis – jaunas gal 22-25 metų vaikinukas, turintis daug pozityvesnę ir draugiškesnę išraišką. Vyresnis vedė pokalbį ir, aišku, ėmė klausinėti, ką gi čia veikiame, kaip atsidūrėme ir panašiai. Žinoma, pirmiausia paprašė jie mūsų pasų. Šiek tiek keista, bet jie neturėjo net žibintuvėliu, todėl turėjom jiems šviesti savais. Nusirašė visus duomenis ir sunkiai tikėjo, kad mes kęliaujame pėsčiomis. Nenorėjome užsiminti apie tranzavimą ir panašius dalykus, nes žinom, jog Kubos valdžia tokių keliautojų tikrai nemėgsta.
– Tai iš Trinidado iki čia atėjot pėsčiomis?, – netikėjo tas agresyvesnis.
– Na, dalinai… Dalį kelio pavežė viena užsienietė iš Kanados?
– Iš Kanados?
– Jo.
– Kodėl nevažiuojat autobusais?
– Tai kad pėsčiomis keliauti mums įdomiau. Patinka gamta. Tai tiesiog mūsų būdas pažinti pasaulį.
– Ir ką, visada nakvojat palapinėj???
– Ne, ne visada. Tačiau jei esame vidury laukų ir sutemsta, nieko negalime padaryti. Turime nakvoti gamtoje.
– Hm, aš nakvočiau palapinėje tik tokiu atveju, jei neturėčiau pinigų… Kiek laiko esat Kuboj?
– Dvi savaites.
– Tokiam laikotarpiui juk reikia daug pinigų…
– Nu jo… – bandėm kooperuotis su pareigūnu.
– Tai rytoj eisit pėsčiomis į Cienfuegos? Ar autobusu?
– Na nežinom dar. Žiūrėsim kaip jausimės. Kartais važiuojam ir autobusu.
– Tai aš galiu iškviesti taksi, kad atvažiuotų jūsų paimti rytoj ryte.
– Ne ne. Taksi prašo nežmoniškos kainos. – nesutikom mes su siūloma pagalba.

Vyruko klausimai rodė, kad sunku jam suvokti ką mes čia darome ir kodėl tai darome ir kaip tai darome. Dialogas užsibaigę ilga tyluma. Pareigūnas dar kurį laiką į mus žiūrėjo, kažką mąstė. Net jo jaunesnysis kolega nepatogiai pradėjo jaustis. Nežinojo kur dėtis. Galiausiai sėdo jie abu ant arklių, palinkėjo geros kelionės ir atsisveikinom.

IMG_1294

Ryte arklių vietoje matėsi išdžiuvęs sysalas. Naktį išgyvenome. Iki Cienfuegos atvažiavome sustabdę ne darbo valandų taksi. Jis prieš įsėdant prašė 25 dolerių už kelionę, bet sakėm kad daugiau dešimties mokėti negalim. Gavosi pigiai mums (autobusas, žmogiu 5 doleriai) ir kišenę pasipildė tas taksistas, keliaujantis net 500 km į priekį, į namus Pinar del Rio provincijoje.

 

Komentarai