Misija Salvadore (balandžio 30)

gegužės 5, 2007  
Temos: Salvadoras

Unil, Gerson, Fernando, Ercilia

Unil, Gerson, Fernando, Ercilia

Pareitais metais gyvendami Belize susipažinome su labai skurdžia šeimynėle. Šeimo galva – Fernando, būdamas 26-erių paliko savo gimtajį Salvadorą ir iškeliavo JAV link ieškotis darbo. Po mažų darbelių Gvatemaloje po trijų metų atklydo į Belizą, kur susipažino su 13-mete Carmita, kurią netrukus vedė. Labai greitai jie susilaukė pirmojo berniuko. Kai juos susipažinome 2006 m. pavasarį, jie turėjo 3 berniukus ir vieną mergaitę. Carmita dabar turi 25 metus. Vyriausiam sūnui Otonieliui – 12, o mažiausiam – beveik dveji. Fernando ilgą laiką turėjo problemų su alkoholiu, tačiau prieš keletą metų atrodo atsipeikėjo ir iš šios skylės išsikapstė. Tarp jo ir jo brolių, kuriuos paliko gimtajame Coquiama kaimelyje Salvadore, ryšys jau senokai nutrūko. Anksčiau dar vyko šiokia tokia komunikacija laiškais, tačiau kažkodėl viskas ėmė ir nutrūko. Žinodami, kad važiuosime į Salvadorą, Fernandui pasiūlėmė surasti jo šeimą ir papasakoti kaip gi gyvena jų brolis Belize, ir galbūt atnaujinti šeimyninį kontaktą.

Iš Santa Tecla, kuriame buvome apsistoję, su autobusu nusigavome iki Sonsonate miestelio. Žinojome, kad mums reikia kažkaip nuvykti iki Coqiama kaimelio, tačiau ne visi vairuotojai žinojo kur tai tiksliai yra. Vieni jų maišė kaimelį su Coqiamita, kuris skamba panašiai, bet pasirodo, nėra tas pats. Galiausiai įsėdom į autobusą link Cuisnahuat savivaldybės. Po valandinės kelionės mus bilietų pardavėjas išlaipino ant vienos sankryžos, ir teigė, kad nuo čia vedantis keliukas yra tai ko ir ieškome.

Juan Duran

Juan Duran

Kai autobusas nuvažiavo, iš aplinkinių sužinojome, kad tas keliukas veda į Coquiamitą, o mūsiškis Coquiama – yra kiek toliau. Purvo kelias buvo tuščias, tačiau palaukus 20 minučių – mums pasisekė. Vyrukas su žmona, iš mašinos pardavinėjantys ledus, mus pavežė reikiamus 5-8 kilometrus, kol privažiavom keliuką į Coquiamą. Pasak vietinių, mūsų laukė 3 kilometrų kelias pėsčiomis. Viename kukurūzų lauke susipažinome su Juan Duran – 74-erių metų žvalus diedukas. Pažintis su mumis jam atrodė lyg Dievo dovana. Papraše, kad užrašytume jam savo vardus tam, kad jis galėtų savo tarptautine pažintimi pasigirti savo šeimynai.

Mes žingsniavome toliau. Netikėtai pamatėm, kad Juanas Duranas mus vejasi. Kai galiausiai prisivijo – padavė mums savo ranką ir prisipažino „jūs nuėjote, o aš prisiminiau, kad jums net rankos nepaspaudžiau!“. Jis taip pat pasisiūlė mums padėti ieškoti Fernando šeimynos – na, kad bent kažkiek galėtų prisidėti prie mūsų misijos.

IMG_3289

Žinojome Fernando brolio vardą – Julius Cesar. Jo namą surasti nebuvo sunku. Užlipę stačiais akmeniniais laipteliais į joo daržą, Julijų radome kartu su savo draugais bestatantį namą. Kai prisistatėme, jog atkeliavome su naujienomis iš brolio Fernando, jo veidas kiek surimtėjo. Vėliau sužinojom, jog tikėjosi blogų naujienų. Kai pradėjome pasakoti apie laimingą jo brolio šeimą Belize, Julijaus šypsena vis plėtėsi. Jam pasiūlėm parašyti Fernandui laišką, kurį išsiūsime į Belizą kartu su Salvadoro šeimos nuotraukomis.

Kol Julius su šeima ruošė laišką broliui, mes užsukome į vietinę parduotuvėlę. Pardavime ten ne daug ko jie turėjo, tačiau ant suoliuko, su parduotuvės savininku radome vyruką, kuris yra dirbęs skirtingose šalyse. Įdomu buvo tai, jog prieš kelis metus šis tipelis darbavosi ir Copper Bank apylinkėse – būtent tame pačiame Belizo kaimelyje, kuriame mes praleidome 5 mėnesius, ir kuriame gyvena Julijaus brolis Fernando. Tikrai įdomus ženklas…

Mums reikėjo skubėti, nes norėjome pagauti autobusą atgal į Sonsonate. Iki stotelės – apie 3

hitch-hiking back from Coquiama to the crossroad

hitch-hiking back from Coquiama to the crossroad

a bus featured like a living room

a bus featured like a living room

kilometrus. Atsisveikinę su Julius Cesar ir jo šeimynėle, prigriebėm Juaną Duraną ir keliavome atgal. Netrukus sustojo parduotuvių tiekėjas su limonadais sunkvežimyje, kuris mus pametė iki stotelės. Atsisveikinome su Duranu ir po keliolikos minučių atbildėjo mūsų autobusas. Vairuotojo kabina buvo išdabinta minkštais spalvotais žaisliukais, o kabančiame televizoriuje grojo John Lennon video klipas. Jautėmės beveik kaip namie 🙂 Misija įvykdyta! Galime ramiai keliauti į kitą žemyną – į Pietų Ameriką!

Komentarai