Majų korida ir naktinė fiesta (sausio 19-20)

sausio 24, 2006  
Temos: Meksika

Ketvirtadienį ryte (sausio 19), kempinge, kuriame tvyrojo karšto vandens užkeikimas, išsiskalbėm drabužius, nesėkmingai bandėm išsivirti valgyt, nes kažkodėl streikavo mūsų viryklė. Tame pačiame kempinge jau praeitą dieną matėm auto-karavaną (mašina su viduje įmontuota virtuvėle ir lovomis) su vokiškais Dortmundo numeriais. Rytą Katja su jais viską išsiaiškino: du pensininkai, paliko savo namą rūdyti gimtinėje, su keltu iš Brėmenhafeno į Kanadą per Atlantą nusipludė mašiniuką ir jau beveik vienerius metus keliauja po Kanadą, JAV ir Meksiką. Pasak jų, pavasarį jie grįš į Europą, nes su europietišku automobiliu kažkurios tai taisyklės jiems neleidžia būti ilgiau nei metus.

Vokiečiai taip pat pasakojo, kad šiuo metu į pagrindinę Chichen Itzos komplekso piramidę turistams lipti nebeleidžiama, nes prieš savaitę viena amerikietė apsižioplino ir nudardėjo laipteliais žemyn susilaužydama kaklą.

Atsisveikinom su anksčiau už mus išvykusiais vokiečiais, atsisveikinom su dedulėmis prižiūrinčiais kempingą ir vėl išlindom į kaimo gatves.

Viename kioskelyje pagyvenęs gerų bet jo ligas atveriančių akių senukas pardavinėjo atšaldytus kokoso riešutus. Buvo siaubingai karšta, todėl susigudėm kokosine atgaiva už 1$. Pardavėjas riešutą ištraukė iš šaldymo kameros, panaudodamas specialų įrankį tvirtu smūgiu prakirto kokosą ir įmerkė du šiaudelius. Pasak Katjos, tai labai sveika, tačiau aš ypatingo skonio nepajutau – atšaldytas vanduo su minimaliu skonio atspalviu. Bet negaliu pykti – buvo gaivu. Išgėrę kokoso pieną, paprašėm pardavėjo dar kartą smogti riešutui ir perskelti jį pusiau. Su šaukstais išgraibėm baltą minkštymą ir pasileidom tolimesnei kelionei.

Nusprendėm traukti į šiaurę, link jūros už 200 km. Kaimelio gale kilstelėjom ranką ir sustojo mašinytė su vyru ir žmona, kurie lėkė į gretimą gyvenvietę už 20 km – Dzitas.

Buvo dar anksti ieškotis nakvynės, bet ant baikos vairuotojo užklausėm, gal netyčia žino kokią vietelę Dzitas kaime kur galėtume ramiai pasistatyti palapinę. Vežėjas kiek pagalvojo, ir „Jo!“, sako, turiu idėją – pasikalbėti su kaimo savivaldybės prezidentu, arba, paprastais žodžiais tariant, su gyvenvietės meru. Na, mums tai kas – gerai, pasikalbėsim.

Atvykus į kaimą viskas vyko stebuklingai greitai. Vairuotojas sustojo centre prie gražiai išdažyto namo kelių sankryžoje (veliau pąiškėjo, kad tai buvo prezidento namai), papypsino ir galvos judesiais perdavinėjo klausiamus ženklus kiek atokiau iš gretimo namo kyšančiai moteriškei. Keli momentai ir kitoje gatvėje pasirodė mikruškė kur už vairo sedejo gal 50-ies metų trumpabarzdis vyrukas. Mūsu vežėjas staigiai perdavė mus i trumpabarzdžio globą. O tas keliais mostais praše lukterti, kol pastatys mašiną į namo garažą ir dar kažką nuveiks. Tiesą pasakius, visiškai nieko nesupratom kas vyksta ir kas yra kas.

Kaip netikėtai atsirado trumpabarzis (vėliau sužinojom ir vardą – Carlos), taip staiga pasirodė ir kita mašina su skrrybelėtu žmogumi, pas kurį Carlosas pasitikslino, kur mes galėtume nakvoti. Vienas iš dviejų galimų variantų buvo ant pievelės šalia pagrindinėje kaimo aikštėje esančios bažnyčios. Vietelė buvo gan vieša, bet jauki, tačiau pagrindinio religinio tėvo nebuvo bažnyčioj, todėl teko tenkintis antruoju nakvynės variantu. Tai buvo kitoje aikštės pusėje stovintis didžiulis keturių sienų nenaudojamas angaras, kuris turi apie metrą erdvės tarp stogo ir sienų. Viduje atrodo lyg betonuota rankinio ar mini futbolo aikstelė. Buvo ten net suklerę tualetai.

Taigi, dviems dienoms įsikūrėm angare, nuo kurio spynos raktą turėjo kaimo policija ir mes. Šis stogas buvo puiki slėptuvė nuo lietaus, kuris profilaktiškai pylė abu vakarus (tada supratom, kodėl likimas neleido kempingo įkurti bažnyčios pievelėje).

Angaras turėjo ir neviliojančių savybių. Tualetuose vanduo pasibaigė po pusės dienos, tai paskui užpildavom vandeniu iš angare buvusios dailios skylės betone. Taip ir nesupratom iš kur ten vanduo po betonu. Gal kokie vamzdžiai prakiurę buvo, nežinau. Vakarais virš galvų ramybę drumsdavo šiknosparniai. Dar būdamas mažas girdėjau, kad verta saugotis kad jie neįsiveltų į plaukus, tad vakarais kepurių nenusįmdavom. Vakare užsidegdavom didelius žibintus kurie apšviesdavo visą angaro aikštelę. Tai, žinoma, link mūsų palapinės pritraukdavo įvairaus plauko gyvius: naktinius drugelius, skruzdes, didelius šlykščius tamsiai rudus žiogus, panašius į tarakonus, ir kitą čebrą.

Mes iki šiol nežinom kas buvo tas žmogėnas mus pavežęs iki Dzitas, kuris mus supažindino su Carlosu. Pastarasis, kaip vėliau išsiaiškinom, buvo mero (prezidento) giminaitis, o pats meras buvo anksčiau minėta skrybelėta persona.

Už viską turėjom dėkoti Prezidentui. Carlosas mus painformavo, kad kaip tik šiandien Dzite prasideda kasmeinė tradicinė 4 dienų fiesta Šventos Ines garbei. Šiek tiek informacijos: Meksikoje yra 32 provincijos, ir viena iš jų – Yucatan. Kiekvienas Yucatan miestelis, kaimelis ir kaimeliūkštis turi po skirtingą šventąjį globėją (patroną). Taigi, Dzito globėja yra Šventoji Ines. Ta 4-ių dienų fiesta tokiam kaimui kaip Dzitas mums tikrai atrodė grandiozinė: kiekvieną dieną tradicinės majų koridos su jojikų-kaubojų šou, o naktį tradiciniai reiliginiai šokiai ar kitos apeigos, bei naktiniai koncertai su kasnakt skirtingomis grupėmis.

Būtent – „kasnakt“ – nes pagrindiniai renginiai prasidėdavo apie 2-ą val. nakties! Sunku patikėti, bet taip ir buvo. Atleiskit, bet mes tuos visus koncrtus pramiegodavom, nors paskui biški gailėjomės. Žodžiu, ketvirtadienį apie 5 val. vakaro išejom pasivaikščioti, ir netoliese sutikom Carlosą. Tas mus iš karto nutempė prie koridos arenos, kur ant arklio išdidžiai sėdėjo prezidentas besiruošiantis rodyti šou koridoje. Keliais žodžiais persimetėm su meru, o tas mums suorganizavo du bilietus į koridą. Šiaip bielietai tą dieną kainavo vos 0.5$.

Pati koridos arena buvo apskritimo formos ir sumontuota is medinių pagalių ir virvių. Ši, publiką talpinanti dviejuose aukštuose, konstrukcija tikrai atrodė įspūdingai, bet nestabiliai.

Tai va, net nenutuokdami kas ta majų tradicijų korida, uzlipom į antrą aukštą ir laukėm šou. Iki galo taip ir neišsedėojm, nes ta korida buvo šiek tiek panaši į ispanišką, tik kankinamos karvės buvo kiek kitokios – meksikietiškos, su kuprele ant nugaros.

Prasidėjus koridai, pirmiausia atvedė karvę, kurią torerai (vyrukai su raudonais medžiagos gabalais) kiek pagainiojo, ir paskui pabadę, ir galiausiai į areną įjoję gal 10 raitelių su virvėmis tą karvę užtampė ir vidury scenos prapjovė…

Fęę… Su Katja susižvalgėm kiek nuliūdusiom akim, bet vis tiek buvo įdomu stebėti raitelių šou, kuris buvo demonstruojamas prieš į areną atvedant bulius. Būtent, pirmoji papjautoji mums pasirodė besanti karvė, o kiti keturi buvo buliai. Karvės mėsą kaimo moterys galęqjo nusipirkti tuojau pat už koridos arenos, prie bažnyčios vartų. Net galėjai matyti, kaip mėsą pjausto nuo šalia stalo ant žolės gulinčios praskrostos karvės odos.

Su buliais jie elgėsi kiek kitaip: pirmiausia torerai užgainiodavo su savo apšiurusiais raudonais skudurais (ju spalvingi drabužiai buvo ne ką solidesni), ir vėliau įjoję raiteliai gyvūną supančiodavo virvėmis ir nutempdavo iš arenos. Su Katja atsipūsdavom, kad bent tų gyvūnų nežudė.

Visos koridos metu už nugarų pastoviai vaikščiojo užkandų pardavėjai. Iš vieno iš jų nusipirkom maišelį žalių vaisių pavadinimu kreolitas. Jie gal šiek tiek didesni už vyšnias, o vidus kaip obuoliukas su vienu dideliu kauliuku pačiame centre. Beje, ant kreolitų pardavėjas aišhku užbėrė druskos ir čili mišinio. Čia, Meksikoje, dažnai gali pamatyti parduodamų nuluptų vaisių maišelį, ant kurių užpila druską su čili. Skonis gan įdomus, nestandartinis, bet nešlykštus. Pabandykite namie patys, nepavojinga 🙂

Penktadienį vakare ir vėl buvo panaši koridą. Tik kainavo jau 2$, o torerai buvo liliputai (visi iki 1m aukščio) ir klounai. Gal tos dienos korida buvo spalvingesnė ir linksmesnė, tačiau vis tiek nužudė vieną karvę ir kankino bulius. Į šią koridą jau nėjom, bet rezgėm planus kaip nors sudalyvauti naktiniuose koncertuose (bet ir tai nepavyko).

Juokinga atrodė tai, kad kiekviena koncertuojanti grupė, greičiausiai provincijos žvaigždės, atvažiuodavo su savo scena, kurią statydavo šalia mūsu angaro. Savaime suprantama, miegoti trukdydavo, tačiau būdavom gerokai nuvarginti karščio. Su tom scenom tai vaizdelis maždaug toks: pavakary privažiuoja mašina su konstrukcijom, ir per 4-6 valandas vyrai sumontuoja profesionalią sceną su pilnu apšvietimu ir visais sujungimais. Naktį koncertas prasideda nuo viurnkčio ar kiek anksčiau ir tęsiasi iki kokių keturių ryto. Išeinam mes vidurdienį į miestą, o ten kaip niekur nieko – nė menkiausio scenos ženklo, tik sysiuko kvapai kampuose. O po pietų ir vėl prasideda naujas, bet kitokios konstrukcijos scenos montavimo ciklas.

Štai taip ir prabėgo dvi dienelės be-internetiniame Dzitas kaime su koridomis ir naktiniais festivaliais.

Komentarai