KUBA - žmonės, komunikacijos ir elektros revoliucija

ŽMONĖS, JŲ GYVENIMAS IR JŲ PROBLEMOS

Keliose vietose teko skaityti, kad Kubos žmonės neva atrodo labai sveiki ir yra laimingi. Nesu tikras ar tai tiesa. Sutikčiau, kad kubiečiai nėra apkūnūs. Sutikom keletą močiučių ir diedukų, kurie turėdami 75 ar daugiau metų atrodo žvalūs ir sveiki. Mano manymu, kubiečiai tiesiog atrodo normaliai, kaip ir turėtų atrodyti nepersivalgiusi žmonija.

Ar kubiečiai yra tikrai laimingi, sunku pasakyti. Sutikom ir vienokių, ir kitokių. “Dolerių” parduotuvėse apsipirkinėja mažoji dalis šalies gyventojų, kurie turi paramą iš giminaičių JAV ar Europos, arba gerai uždirba pusiau sukčiaudami. Tuo tarpu likę, neįkandantys kainų, turi priežastį būti nelaimingais. Kaimuose žmonėms šypsotis yra lengviau nes nęrzina “dolerinės”.

×××
Kuba - tai super gerų specialistų šalis. Mokslas yra nemokamas ir aukštos kokybės. Valstybė netgi bando pastumti tuos jaunuolius, kurie pabaigę mokyklą nebenori mokytis. Jiems yra siūloma 100 Kubos pesų (4 USD) per mėnesį už tai, kad jie eitų į aukštesniasis mokyklas.

×××
Kubiečių geras išsilavinimas bei daug ribojanti sistema verčia žmones generuoti išradingas idėjas kaip apeiti apribojimus. Kitais žodžiais tariant, genijų čia netrūksta.

Daugelio kubiečių svajonė - patekti į JAV. Jos ir Kubos krantus skiria vos 90 jūrmylių (167 km). Daugelį metų žmonės įvairiais būdais bando įveikti tą atstumą. Klasikinė plaukimo per jūrą priemonė - dvi pripūstos sunkvežimio ratų kameros. Savaime suprantama - didesnis procentas plaukikų žūna dėl vandens stokos, kaitrinančios saulės, didelių bangų ir pan. Sako, kad tokius plaukikus net JAV pakrantės patruliai paprasčiausiai apverčia ir nuskandina. Na, tam kad būtų mažiau problemų. Galiausiai JAV pasiekia gal tik penktadalis drąsuolių.

Rato kameros - nėra vienintelis kubiečių išradimas. Prieš porą metų keli gudročiai perkonstravo 45 metų senumo FORD sunkvežimį ir iš jo padarė plaukiojantį prietaisą. Maždaug, važiavo sau greitkeliu, vienu momentu staiga pasuko link jūros ir ėmė plaukti. Jie sėkmingai pasiekė JAV krantus, ir dabar tas sunkvežimis stovi viename iš Floridos muziejų. Panaši istorija sklando ir apie lengvąjį automobilį.

Dar vienas kubietis savo namuose patyliukais sunkvežimį perdarinėjo į povandeninį laivą. Jo nelaimei, Kubos policija apie jo ketinimus sužinojo ir “laivą” konfiskavo. Kai pareigūnai patys išbandė šį išradimą - laivas funkcionavo puikiai.

Tarp kitko, į JAV yra ir ekspres servisas. Už 8000 USD iš Amerikos krantų galima išsikviesti motorlaivį, kuris pasislėpęs nuo policijų ir pakrantes patrulių jus per 3 valandas nugabens į išsvajotąsias valstijas.

×××
Viena sutikta argentinietė pastebėjo, jog užmezgus pokalbį su kubiečiu, pirmas dalykas apie kurį jis kalbės - tai pinigai. Tai pradėjom pastebėti ir mes…

×××
Jei Centrinėje Amerikoje į mūsų pasisveikinimą vietiniai reaguodavo labai teigiamai, tai Kuboje žmonės pirmiausia mus kreivai nužvelgia ir, geriausiu atveju, palinguoja galvą. Tiesa, kai kurie džiaugsmingai pasveikindavo ir mus.

×××

Parduotuvėse servisas kartais pusiau draugiškas, bet dažnai - sovietinio tipo. Pardavėjoms labiau rūpi paplepėti su kolegomis ar dingti užkulisuose, nei aptarnauti klientus. Panašiai žmonės reaguoja ir jų ko nors užklausus gatvėje (krypties ar parduotuvės). Vieni lyg žemę pardavę kažką pamurmena, pamosikuoja rankomis, kiti apsimeta, kad negirdi ir atsiliepia tik iš penkto karto. Tačiau retkarčiais pasitaiko ir tokių, kurie vis tik nenustygsta iš džiaugsmo, kad gali mums kažkuom padėti. Du kartus nutiko, kad į mūsų “ačiū” buvo atsakyta faze, maždaug “mes čia ir esam, kad jums pagelbėtume”.

×××
Policija bando riboti kubiečių kontaktą su užsieniečiais. Kartą pagrindiniu bulvaru vaikštinėjom su dviem vietiniais ir vienas iš jų buvo sustabdytas policijos. Vaikinukas turėjo pasiaiškinti iš kur mus pažįsta, o tuo tarpu pareigūnas nusirašė jo ID kortelės duomenis.

Be to, kubiečiams draudžiama lankytis užsieniečių viešbučiuose ir laivuose.

×××

Lankydamiesi pas skirtingus kubiečius, pastebėjom įdomų dalyką - visi namai yra minimalistiniai. Niekada nematėme daiktais nukrautų kambarių. Vargu ar rasit daugiau nei televizorių, tuščią stalą su keliomis kėdėmis ir mažą komodą su stalčiais. Grubiai tariant, kubietis namuose turi mažiau daiktų nei aš savo kuprinėje. Visi drabužiai telpa viename stalčiuje, o virtuvėje terasite vieną lentynėlę. Nenustebkite, jei verdant valgį pritruksit puodų ar įrankių.

Kubiečiai labai tauso turimus daiktus. Dieninės kuprinės bus persiūtos kelis kartus, spalvą pakeitę vienkartiniai plastmasiniai puodeliai naudojami mėnesiais, kiekvienas plastikinis maišelis (net nuo 1 L sojos jogurto) bus perplaunamas ir saugomas.

×××
Nenuostabu, Kuboje vis dar egzistuoja skirtingų lygių pionieriai. Pradinukai keturis metus dėvi mėlynus kaklaraiščius ir raudonai baltą uniformą. Toliau seka du metai su raudonais kaklaraiščiais ir gelonai balta uniforma. Galiausiai rudai baltų uniformų vyriausieji kaklaraiščius pakeičia specialiais ženkliukais ant kairės krūtinės.

×××
Norėdami į save atkreipti dėmesį (pavyzdžiui, kviečiant draugą kitoje gatvės pusėje), kubiečiai šūkteli “KSS! KSS!”. Lygiai taip pat žmonės daro ir kai kuriose Rytų Afrikos šalyse.

×××
Džiugu, kad žmonija čia nėra sugadinta reklamomis. Jos Kuboje nęgzistuoja. Tiesa, mieste galima sutikti stendus ir grafiti ant sienų, tačiau visi jie afišuoja pasikartojančias Fidelio Kastro citatas, komunistinius šūkius arba tiesiog šloviną revoliuciją.

×××
Meilės dieną bando švęsti ir Kuboje. Kelios dienos prieš vasario 14-tą žmonės grūdosi prie parduotuvių, kuriose pardavinėjo šiai dienai skirtas dovanas. Per Valentino dieną daug žmonių šventė gerdami viskį, romą ir negazuotą alų, kurį iš sunkvežimio pardavinėjo gatvėje po 3 pesus (0.30 Lt) už litrą.

×××

Pradžioje manėme, kad Kubos piliečiams yra labai sunku išvažiuoti į kitą šalį. Bet pasak vienos moteriškaitės, kuri jau moderniais laikais, prieš 6 metus lankėsi Vokietijoje, kubietis gali išvažiuoti, jei turi iškvietimą iš užsieniečio. Jei kviečiantysis apmoka kelionę ir kitas išlaidas, kubiečiui beliks aplikuoti vizai atitinkamoje ambasadoje, ir, jei atsakymas - teigiamas, beliks Kubos valdžiai sumokėti 150 USD už taip vadinamą “karta blanca” (baltą laišką).

×××
Tiek nekilnojamu turtu, tiek automobiliais Kuboje prekiauti draudžiama. Tiesa, neleidžiama yra savo turtą parduoti kitam privačiam asmeniui, tačiau yra galimybė parduoti valstybei. Deja, bet už tokį sandėrį gausi simbolinius pinigus. Pavyzdžiui, už dviejų aukštų nediduką namą mieste turbūt gausi apie 20′000 Kubos pesų (800 USD).

Tiesą pasakius, įsigyti pusnaujį automobilį vis tik yra galimybė, bet ne kiekvienam. Tarkim profesorė, po dviejų metų kontrakto Meksikos universitete ir į rankas gaudama 250 USD per mėnesį (likusius 750 USD ji turėjo atiduoti Kubos valstybei) vis tik sugebėjo susitaupyti 3000 USD. Šiuo atveju turi teisę prašyti leidimo įsigyti mašiną. Pirmiausiai jai teks gauti mokslo ministerijos palaiminimą. Po jo - reikės gauti teigiamą atsakymą iš transporto ministerijos. Galiausiai, jei viskas klostysis sėkmingai beliks gauti palaiminimą iš finansų ir kainų ministerijos.

Sekantis žingsnis - važiuoti į Havaną. Čia ir tik čia yra agentūra, kurioje su valdžios leidimu kubietis gali įsigyti mašiną. Jos kainuoja turbūt nuo 5000 USD. Visi automobiliai šioje agentūroje - tai mašinų nuomos verslą atitarnavusios mašinos. Tai reiškia, kad norėdama susirasti mažesnį kilometražą turintį ir geriau išlaikyta automobilį, minėta profesorė turės šiek tiek papirkti agentūros darbuotojus. Sumoje automobilis jai kainuos apie 7000-8000 USD. Be to, ateityje jo parduoti ji negalės, na nebent valstybei už juokingą kainą…

PAŠTAS, TELEFONAS IR INTERNETAS

×××
Pašto ofisą paprastai rasite pačiame miesto ar kaimo centre. Atvirutės siuntimas į bet kurią šalį kainuoja 0.75 USD (2 Lt).

×××
Internetas Kuboje prieinamas, tačiau labai brangus - 6 USD/val (17 Lt). Puslapių užkrovimo greitis neblogas. Deja, patyrėme, kad dauguma kompiuterių nerodo prijungtų USB įrenginių, todėl manipuliuoti nuotraukomis ar kitais failais praktiškai neįmanoma. Norėdami prisijungti prie interneto, ieškokite telefonų kompanijos ETECSA prabangaus ofiso pačiame centre. Čia rasite keletą kompiuterių su turistais. Jums teks už 6 USD nusipirkti 60 minučių kortelę su prisijungimo slaptažodžiu. Kreditą kortelėje galima išnaudoti per kelis kartus.

Dėmesio, triukas. Mes internetu naudojomės keturiuose skirtinguose miestuose. Sumoje kompiuteriai turėdavo dviejų tipų prisijungimo langus: (1) - šiame lange galima pasirinkti aplinkos kalbą - ispaniškai arba angliškai; (2) - pirmiausia reikia paspausti klavišą “F10″ ir tik tada prašo įvesti slaptažodžius. Pastebėjom, kad tą pačią prisijungimo vardo ir slaptažodžio kombinaciją kartais galima naudoti minėtuose skirtinguose prisijungimo languose ir abiejuose kompiuteriuose gausite po atskirą valandą. Baracoa miestelyje visi kompiuteriai turėjo (1) tipo langus. Tačiau ten išnaudotos kortelės neišmeskite, nes Trinidade ir Cienfuegos turėjo (2) tipo prisijungimo langus (čia su Baracoa kortelėmis turbūt gausite dar vieną valandą). Santiago de Cuba ETECSA ofise vienas iš kompiuterių turėjo skirtingą prisijungimo langą, nei likę. Čia mes sugebėjom su ta pačia kortele dirbti 2 valandas per du kompiuterius.

Tuose ETECSA ofisuose yra naudojama Windows XP operacinė sistema. Kaip žinia, nuo 1961 JAV Kubai taiko embargą draudžiantį bet kokiai JAV kompanijai vykdyti verslą su Kuba. Todėl kyla klausimas kaip gi čia nutiko, kad Microsoft’o produktai naudojami Kubos telekompanijos viešuose kompiuteriuose. Labai paparasta - visos operacinės sistemos - nelegalios.

×××
Skambinti telefonu iš Kubos į užsienį yra labai brangu. Į JAV ir Kanadą dienos metu (6:00-18:00) kainuoja 2.00 USD/min, o vakare 1.60 USD/min. Tuo tarpu į Europą minutės kaina yra atitinkamai 4.00 USD (11 Lt) ir 3.60 USD.

Jei jums reikės skambinti Kubos ribose - jokiu būdu nepirkite ETECSA 5 USD vertės plastikinės kortelės. Jos skirtos turistams ir skambinimas jomis kainuoja net 144 kartus (!!!) daugiau nei iš telefonų su monetomis. Taigi, šiam reikalui prisirankiokite smulkių nacionalio peso monetų - pageidautina 5 arba 20 centų nominalo. Už 5 centus skambindami į tą patį miestą galėsite kalbėti 3 minutes. Su turistams skirta plastikine kortele 1 minutė vietinio pokalbio kaštuoja 0.10 USD (0.27 Lt). Už tą pačią kainą su nacionalinės monetos atitikmeniu - 2.4 peso galėsite pliurpti net 2 su puse valandos! Skambinant iš į kitą miestą iš monetinio telefono 2 minutės kainuos 1 pesą (0.10 Lt).

ELEKTROS REVOLIUCIJA

Kuboje viskas yra revoliucija, todėl pabaigai, šiek tiek apie prasidėjusią elektros revoliuciją.

2006 m. metais valdžia neva pasiskaičiavo, jog tiekti elektros energiją gyventojams atsieina pigiau nei dujas. Buvo nuspręsta statyti vieną didelę elektrinę ir keletą mažų. Pastarosios būtų aktyvuotos tuo atveju jei tektų laikinai dėl tam tikrų priežasčių uždaryti pagrindinę elektrinę. Liaudžiai buvo paaiškinta, jog nuo šiol dujos bus naudojamos elektros energijos gamybai.

Taigi, žmonės nustojo naudoti dujines virykles ir jas pakeitė elektrinėmis. Dauguma namų matėme elektrinius greitpuodžius ir vienos skylės mažas elektrines virykles. Dujų nusipirkti kasdieniniam naudojimui jau nebegalima. Tiesa, kiekvienas namas turi teisę įsigyti 20 kg dujų per metus (šio kiekio turėtų užtekti mėnesiui), kurios skirtos stičinės nelaimės atvejui - pavyzdžiui, jei prasiaubęs uraganas sustabdytų elektros tiekimą.

Revoliucija tęsiasi. Valdžia sugalvojo dar vieną būdą su

mažinti energijos sunaudojimą: reikia senus, daug energijos naudojančius elektros prietaisus pakeisti naujais! Taigi, Kuba iš Kinijos ir kitų šalių užsipirko kruvą naujų šaldytuvų, televizorių, oro kondicionierių, viryklių ir kitų prietaisų. Toliau sistema paprasta - pristatai seną prietaisą, ir už jį gauni naują. Bet (!), už naująjį turi susimokėti pats. Oficialiai šis pakeitimas neprivalomas, tačiau valdžia duoda suprasti, jog tai vienintelis ir paskutinis šansas įsigyti naujus prietaisus. Jei to nepadarysi - ateityje sugedus dabartiniams šaldytuvui ar televizoriui - net geriausi meistrai negalės pataisyti, nes nebus atsarginių detalių, kurios importuojamos tik naujiems prietaisams.

Šiek tiek apie finansinius elektros revoliucijos padarinius paprastiesiems piliečiams. Viena sutikta šeimynėlė už dviejų šaldytuvų pakeitimą tures sumokėti 600 USD. Už oro kondicionierių - 160 USD ir likusią elektroniką - dar 250 USD. Viso - 1000 dolerių! Kaip gi jie už viska susimokės, klausiate? Toje šeimoje močiutė ir mama yra nedirbanti, tačiau sūnus dirba socialinį darbą valstybinėje jaunimo organizacijoje. Jo mėnesinis atlyginimas - 16 USD. Valstybė yra geranoriška ir pasiūlė jam už šeimos įsigytus prietaisius susimokėti dalimis iš savo atlyginimo, kas mėnesį nuskaitant kelis procentus. Šioje vietoje tas jaunuolis tik pasijuokė, kad už viską turės mokėti iki gyvenimo galo ir pokalbis šia tema baigėsi. Žodžiu, įdomiai žmonės sukasi tarp visų revoliucingos šalies revoliucijų…