Kelionių Magija: Autostopu per Centrinę Ameriką

lapkričio 7, 2007  
Temos: Belizas, Gvatemala, Kuba, Meksika

Žurnalas „Kelionių Magija“, 2007 nr.6

Kartu su Katja (vokiete iš Leipcigo) savo beribią kelionę pradėjomeKaimas Mama skrydžiu iš Belgijos į Meksiką 2006-ųjų sausio 13-tą, penktadienį (keistas sutapimas!). Keliaujame antrus metus, neturėdami laiko apribojimų, todėl nieko ir neplanuojame. Gyvename šia diena. Dažnai sudarome dienos maršrutą tik atsikėlę. Pasižiūrime į žemėlapį, pasirenkame kryptį, ir judam pirmyn, o kartais ir atgal. Keliaujame autostopu, nes tik taip galime pažinti skirtingų socialinių grupių žmones. Nešiojamės mažą palapinę, nes mėgstame laisvai pasirinkti nakvynės vietą. Esam pasirengę tiek geriems, tiek ir blogiems patyrimams, nes tikime, kad niekas nenutinka be priežasties. Iš kiekvienos situacijos galime pasimokyti ir atrasti kažką nauja.

Mūsų kelionės tikslas – pasaulio žmonės. Manome, kad tik per juos galime pamatyti tikrąjį šalies veidą. Stengiamės kartu su jais pagyventi, pajusti jų kasdienybę bei nuotaikas. Aplankytų vietų įvaizdį mums kuria ne televizija ar skaitomi laikraščiai, bet susitikimai, bendravimas ir gyvenimas pas vietinius žmones.

Įdomūs Meksikos žmonės

Meksika buvo mūsų pirmoji šalis Amerikos žemyne. Pusantro mėnesio praleidome Meksikos pietuose esančiame Jukatano pusiasalyje. Čia netrūksta turistų, kurie, naudodamiesi pigiais skrydžiais, atskrenda į Kankuną. Pastarojo miesto (kurorto) apylinkėse dažnai sutikdavome žmonių ir matėme gamtą, kuri nukentėjo 2005 m. spalį nuo uragano „Vilma“.

Jorge ir PatriciaJau pirmomis savaitėmis Jukatane susipažinome su žmonėmis, vėliau tapusiais gerais draugais. Vieną vėlyvą popietę atvykome į Čikčulub (Čicxulub) kaimelį prie jūros, netoli Puerto Progreso. Policijos poste pasiteiravome, kur būtų saugu pasistatyti palapinę. Pasiūlė pajūryje. Čia pliažo nedaug buvo likę, nes vos už 20 metrų stūksojo vasarnamiai. Pastabėjom trijų aukštų namą, kur butai paprastai nuomojami nuo žiemos pabėgusiems Kanados pensininkams. Priešais pastatą žaliavo minkšta pieva, tad pirmajame aukšte gyvenusios inteligentiškos meksikiečių porelės paprašėme leidimo įsikurti priešais jų langus.

Nuo jūros pūtė stiprus vėjas, lenkęs palapinę į šoną. Pasitelkę fantaziją, kinų gamybos konstrukciją sutvirtinom virvėmis ir rąstgaliais. Pirmojo aukšto kaimynai, Jorge ir Patricia, susirūpinę, ar tik mums nešalta, pakvietė arbatos. Tą vakarą pas juos sėdėjome iki vidurnakčio. Galiausiai gavom leidimą palapinę perkelti tiesiai šalia jų balkonų durų, kur buvo šiokia tokia užuovėja. Ten įsikūrę praleidome net tris dienas. Kaimynų bute naudojomės dušu, kartu su jais pusryčiavom ir pietavom. Jorge – buvęs trijų Meksikos valstijų turizmo ministras, o Patricia – menininkė. Šiuo metu ji vykdo kūrybinį projektą su kaimo moterimis, kurio tikslas – populiarinti vietinius rankdarbius tarp turistų. Beveik po metų, prieš Kalėdas, pas juos ir vėl užsukome. Šį kartą jie jau buvo įsikūrę dideliame dviejų aukštų name, kuriame atskirą kambarį gavome ir mes. Su šia porele iki šiol draugaujame.

Nueva Trinidad menonitaiKitas įdomus nutikimas Meksikoje buvo savaitgalis, praleistas menonų (angl. mennonites) šeimoje. Menonai – religinė bendruomenė, kuri kadaise masiškai emigravo iš Vokietijos į Rusiją, o iš ten XX a. pradžioje persikėlė į Šiaurės Ameriką. Jie kalba senąja vokiečių kalba, kurios tarimas veikiau panašus į olandų. Dauguma menonų – žemdirbiai. Tai keisti žmonės. Kai kurios bendruomenės išlaikiusios šimtametes tradicijas – automobiliais važinėti draudžiama, naudojami tik traktoriai plieniniais ratais, draudžiama įsivesti elektrą, rengiamasi vienodo stiliaus drabužiais, į miestą prekių parduoti važiuoja tik vyrai, vesti ar tekėti už ne menono dažniausiai draudžiama. Paprastai menonų bendruomenė turi savo mokyklą, kurioje išsilavinimas grindžiamas Naujuoju Testamentu. Vaikai mokosi 6–7 metus ir vėliau eina dirbti į laukus. Tiesa, moterys ir mergaitės paprastai darbuojasi namų ūkyje: verda valgį, skalbia, tvarko namus.

Nueva TrinidadMūsų aplankyta menonų bendruomenė vadinosi Nueva Trinidad. Čia gyvena apie 30 šeimų. Visų apsirengimo stilius – vienodas ir senamadiškas. Moterys paprastai vilkėjo tamsias sukneles ir skarą, o skrybėlėti vyrai dėvėjo tamsiai mėlynus kombinezonus ir dryžuotus marškinius. Automobilių čia niekas neturi, vienintelė motorinė priemonė – traktoriai guminiais ratais. Sekmadieniais į bažnyčia keliaujama su arkliu ir karieta. Elektros tiekimas buvo teigiamai priimtas bendruomenės valdybos, todėl čia namuose galima buvo rasti šaldytuvą ir net mikrobangų krosnelę. Artimiausiame meksikiečių kaimelyje menonus giria kaip darbščius ūkininkus. Pasak jų, į artimiausius miestus šie išsiruošia šeštadieniais, kur perka ir kitaip pramogauja. Jie negeria alkoholio, yra nekalbūs, tarp savęs bendrauja nesuprantama kalba (senovės vokiečių). Daugelis menonų šeimų gimdo daugiau kaip dešimt atžalų, kurios kuria naujas menonų gyvenvietės visoje Meksikoje. Galbūt dar po šimto metų Meksiką valdys menonai? Su į svečius pasikvietusia šeima apsikeitėme adresais. Ne kiekvienas iš jų raštingas, tad parašyti bendruomenės adresą jiems prireikė valandos…

Mirusiųjų diena Meksikoje

Dia de los Muertos2006 m. rudenį buvo įdomu dalyvauti mirusiųjų dienos („Dia del Muertos“) šventėje. Tai lietuviškų Vėlinių analogas. Pas mus ši diena, prisimenant išėjusius Anapilin, minima liūdnai, o Meksikoje – visi linksminasi. Jau savaitę ar dvi prieš šią šventę parduotuvėse pasirodo „mirusiųjų duona“, labiau panaši į saldų batoną. Be to, visur pilna kaukolės formos suvenyrų bei saldumynų, pagamintų iš cukraus.

Šios šventės tradicijos atkeliauja nuo ikikolumbinės Meksikos civilizacijos laikų. Senosios Meksikos gyventojai actekai tikėjo, jog mirusiųjų sielos kiekvienais metais sugrįžta aplankyti savo giminaičių. Šiais laikais žmonės namuose gėlėmis papuošia altorių, prie kurio mirusiems šeimos nariams aukoja vaisių, daržovių, duonos ir kitokių gėrybių. Kiekvienas Meksikos regionas turi savo altoriaus puošimo tradicijas. Tai labai svarbi šventė Meksikoje. Net mokyklos ir valstybinės institucijos paruošia savo altorius mirusiesiems. Kultūros centrai ir kai kurie muziejai per Vėlines siūlo trumpalaikes parodas su skirtingų Meksikos valstijų altoriais ir jų reikšmių aprašymais.

Geles kapuoseNaktį iš lapkričio 1-osios į 2-ąją suaugusieji eina į kapines, kur leidžia laiką su besiilsiančiais po žeme. Šalia kapinių šokami actekų šokiai ir kitos ceremonijos, lydimos būgnų ir kitokių muzikos instrumentų. Kitos dienos rytą visos kapinės mirga geltonai oranžiniais gvazdikais, kuriais išpuošti visi kapai. Po kapines slampinėja muzikantai, siūlantys už nedidelį honorarą mirusiajam šeimos nariui padainuoti nostalgišką baladę. Kiekviename mieste Vėlines švenčiamos skirtingai, tačiau svarbiausios tradicijos išlikusios Mixquic (netoli sostinės), Patzcuaro ir Janitzio miestuose.

Neintegruotų tautų šalis – Belizas

Belizas mums paliko keistą įspūdį. Šioje šalyje yra daug viena į kitą nepanašių kultūrų. Nors oficiali kalba – anglų, daugelis bendrauja ispaniškai. Čia labai daug atvykėlių iš kitų Centrinės Amerikos šalių. Yra juodaodžių, kurių protėviai atkeliavo iš Afrikos. Nemažai čia ir menonų. Galima sutikti tiek senas tradicijas išlaikiųsių, tiek ir modernių, gyvenančių turtingą, amerikietiško stiliaus gyvenimą su dideliu namu ir naujausiomis technologijomis. Labiausiai nustebome Belize pamatę begalę kinų. Bene kiekviena parduotuvė ir kas antras restoranas čia priklauso kinams. Be visų išvardytų, dar būtinai sutiksite ir baltaodžių emigrantų iš Kanados, JAV ir kitų šalių. Pastarieji, ko gero, yra suvilioti anglakalbės šalies, nors gyvenimas čia nėra paprastas.

Daug kultūrų ir spalvų šalyje atrodo labai gražiai, tačiau didžiausia problema – Belize nėra tarpusavio integracijos. Kinai gyvena sau, beliziečiai sau, menonai – irgi sau. Mums ši atmosfera kiek priminė Pietų Afrikos Respubliką, kurioje yra 11 oficialių kalbų ir labai drug skirtingų bendruomenių.

Belize verslu užsiima tik kinai, menonai ir užsieniečiai. Bet kurioje srityje čia vis dar trūksta gero  aptarnavimo. Šia spraga naudojasi verslininkai iš Šiaurės Amerikos ir kuria savo įmones. Deja, verslą plėtoti nėra lengva, nes valstybinėse institucijose už stalo sėdi dirbti tingintys beliziečiai. Belize vargu ar pavyks surasti didelį prekybos centrą. Jau nekalbu apie kai kurių produktų deficitą. Paprastas pavyzdys – avižiniai dribsniai, kuriuos paprastai ruošiame pusryčiams. Jų Belizas negamina, parduotuvėse gali rasti tik 1,5–2 dolerius kainuojančių „1-minutės“ avižų pakuočių, atvežtų iš JAV. Na, gal produktų ir yra, tačiau trūksta jų įvairovės, be to, jie nėra pigūs.

Svarstėme, kodėl beliziečiai tokie nedarbštūs. Ši šalis atgavo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos tik prieš 26 metus. Iki to laiko palies infrastruktūrą ir pramonę kūrė ne vietiniai, bet britai. Beliziečiai priprato būti tik patarnautojai, todėl tapę nepriklausomi neturėjo nei gabumų, nei noro kelti šalies ekonomiką.

Koper Banko paslaptis

ColombiaKoper Bank (Copper Bank) kaimelis, kuriame praleidome penkis mėnesius, buvo keistokas. Vieta graži – šalia vanduo, džiunglės. Apsigyvenome poilsiavietėje, kurią perpirko kanadietis Džo ir jau keletą mėnesių vykdė remonto darbus. Mes jam padėjom dirbti, o jis mums leido viename iš namukų gyventi net 5 mėnesius nemokamai. Užstrigome tame kaime, nes netoliese radome kinę masažistę, kuri visą tą laiką gydė Katjos nugarą (ji turėjo šiokių tokių problemų).

Kaimelis mažas, gal 500 gyventojų, tačiau vienas su kitu jie nesisveikina ir mažai draugauja. Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl? Tai buvo žvejų bendruomenė, tad kodėl gi jie nemėgo vienas kito? Kalbėjomės su keletu vietos užsieniečių, taip pat įdėmiai stebėjome kaimo įvykius… Galiausiai mįslę pavyko įminti. Belizas – tai viena iš pagrindinių kokaino iš Kolumbijos „stotelių“. Kriminalinė policija kartais „holivudiškai“ pasivaiko laivus su narkotikais. Jei pareigūnai būna bepagauną naCopper Bankrkotikų motorlaivį, pastarojo komanda visus įkalčius tučtuojau išmeta į jūrą. Jei policijai pasiseka ir laivą prisiveja, narkotikų denyje vistiek neranda ir laivo komanda išvengia nemalonumų. Kitą naktį į darbą kimba Koper Banko žvejai. Žvejoja jie kiekvienas sau, nes tik tada laimikio nereikia dalintis su kitais. Patyliukais ši veikla dar vadinama baltojo vėžio gaudymu. Kitą rytą laimingasis žvejys veža savo laimikį į Korozal (CCopper Bankorozal) miestą ir ten už jį susišluoja apvalią sumelę. Loterija laimėta! Vakare visa šeima ir antros eilės giminės kviečiami į restoraną, kuriame džiaugiamasi laimėjimu. Taigi, loteriją laimėti bando visi, tačiau niekas apie tai nekalba su kaimynais. Dienos pabaigoje niekas nesako „labas“ konkurentams, nes kas gi norėtų turėti draugų sėkmės atveju?

Gallon JugKitas labai įdomus regionas, kuriame teko apsilankyti, – Gelon Džag (Gallon Jug) ferma. Šis milžiniškas, 12 proc. visos Belizo teritorijos užimantis plotas, priklauso verslininkui Bovenui (Bowen). Jo vardą žino visi, nes jam priklauso vienintelė gaiviųjų gėrimų gamykla, kuri reklamuoja ir „Coca colos“ ženklą („Pepsi-colos“ Belize nebeliko prieš kelerius metus) bei vienintelė alaus darykla „Belikin“. Šiam verslininkui priklausančioje teritorijoje dominuoja džiunglės. Tarp jų galima rasti gyvulių ūkių, kavos ir kitų plantacijų. FGallon Jugermos darbuotojams sukurtas dirbtinis Silvesterio kaimelis, kuriame šeimos aprūpinamos primityviu namu, vandeniu ir elektra. Vaikai eina į aukštos klasės privačią GelonGallon Jug Džag mokyklą. Baigus mokslus, jiems pasiūlomas darbas Gelon Džag industrijoje. Įvažiavimas į šią didžiulę teritoriją saugomas ir svečiai įleidžiami tik iš anksto pranešus administracijai. Mes į ši valstybę valstybėje patekome nieko apie ją nežinodami. Prie „pasienio posto“ mus pasitiko vienas iš fermos vadybininkų ir gavome leidimą apsistoti Silvesterio kaimelyje prie upės. Buvo įdomu susipažinti su dirbtiniu Boveno pasauliu. Vienintelis nepatogumas šioje teritorijoje – negailestingai kraują čiulpiančios sparvos, kurios, nesvarbu, kur būtum, atakuoja dešimtimis.

Nelegali viešnagė Gvatemaloje

Kelionių gidų neskaitome, todėl atvykę į naują šalį viską atrandame patys. Jau pirmosiomis dienomis Gvatemaloje stebėjomės, kiek daug žmonių nešiojasi ginklus. Kiekviena vaistinė ar parduotuvė turi automatu ginkluotą apsaugos darbuotoją, kuris vargu ar žino, kaip šaudyti. Matant tokius vaizdus, Gvatemala nesunkiai gali užsitarnauti pavojingos šalies reputaciją. Tačiau tai ir labai spalvinga šalis. Keliaujant iš kaimo į kaimą galima stebėtis vietinių indėnų įvairove bei jų spalvingais drabužiais, kurie kiekviename regione vis kitokie.

Kelione i Gvatemala per kukuruzu laukus Gvatemalą iš Belizo atkeliavome kirsdami kukurūzų laukus per žirgų išminkytą purvą. Kitaip tariant,  buvom nelegalai. Gvatemalos mieste užėjome į migracijos departamentą, tačiau pareigūnai pasigedo Belizo išvažiavimo antspaudų, tad atsisakė mus legalizuoti. „Važiuokit atgal į Belizą ir gaukite antspaudus“, liepė mums. Į Belizą grįžti noro nebuvo. Viena iš priežasčių – užsieniečiams privalomas 19 dolerių išvažiavimo iš Belizo mokestis. Šešias savaites praleidome be Gvatemalos antspaudų pasuose. Paliekant šią šalį pasisekė. Gvatemalos pasieniečių būstinė buvo gatvės pakraštyje, įsimaišiusi tarp kitų parduotuvių. Apsimetėm nieko neišmaną ir, net neatsisukę į tą pusę, nužingsniavome Meksikos posto link. Pastarajame susitvarkėme dokumentus ir džiaugėmės laiminga nelegalaus statuso pabaiga.

Gvatemaloje kelis kartus nakvoti pasiprašėme karinėse zonose. Prie vartų budintys Kareivineskareiviai paprastai nenorėdavo mums padėti, tačiau mums vis pasisekdavo. Netrukus pasirodydavo į zoną su prašmatniu automobiliu įvažiuojantis aukšto rango pareigūnas. Nakvynė karinės zonos pievose būdavo saugi ir rami, ir kartais net susilaukdavom eilinių, disciplinos užgniaužtų kareivukų dėmesio.

Pamėgom keliauti po Gvatemalos kalnų kaimelius. Patiko vėsus klimatas ir žmonių geraširdiškumas. Vieną vakarą išlipome ant kalno prieš pat Solomos miestelį, kurio panorama galėjome mėgautis nuo tos vietos. Artinosi lietus, reikėjo ieškoti ir vietos pSeimyna Soloma kaimelyjealapinei. Priešais degalinę stovėjo geltonas namas. Pasislėpdami nuo lietaus sulindome po stogu ir galvojom, į kurią pusę mums dabar būtų geriausia eiti ieškoti nakvynės. Lietus nesiliovė… „Tai gal paklausiam gyventojų, gal jie ką patars?“, – pasiūliau Katjai, rodydamas į namą, prie kurio glaudėmės. Ji pritarė. Pabeldėm. Duris atvėrė jauna moteris su vaikais. Papasakojom situaciją. Šeimininkė kiek pagalvojo ir daug nedvejodama pasiūlė mums apsigyventi pas juos. Vakare susipažinome ir su šeimos galva Izraeliu, automobilių mechaniku. Ši šeimynėlė (abu turintys beveik 30) jau augino keturis nuostabius vaikus. Šiuose namuose praleidome gerą savaitę. Taip susidraugavome su vaikais, kad šie net klausė, ar aplankysime juos per Kalėdas…

Į Karibų salas jachta?

Praleidę beveik metus Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje, norėjome kiek atitrūkti nuo šių žemių. Mums šovė mintis: „Kodėl nepasižvalgius po Karibų jūros salas?“. 2006 m. gruodį ėmėm ieškoti jachtos, kuri mus nemokamai nuplukdytų į kokią nors Karibų jūros salą. Ar mums pasisekė, skaitykite jau kitame žurnalo straipsnyje.

Komentarai

  1. Karolis sako:

    Sveiki norejau paklausti iskur gaunate pinigu? ar sunku juos gauti nes pats ruosiuosi vaziuoti i amerika 🙂

  2. Petras Petraitis sako:

    Hm cia kazkokio zurnalo straipnis, nes juk cia vel viskas nuo pradziu aprasyta? 🙂

    Beje, kokia dabar temperatura Ekvadore(jusu buvimo vietoje)?

    Linkejimai is rudeniskos Lietuvos

    • Augustas sako:

      Labas, taip, čia perspausdinam straipsnį iš „Kelionių Magijos“ žurnalo 6-to numerio.