Kelionė į kalnus (vasario 6-8)

kovo 1, 2006  
Temos: Meksika

Po įspūdingo sekmadienio su menonais, keliavome toliau pietų link. Norėjome naujų Meksikos valstijų ir kitokių žmonių. Yucatano pusiasalis tikrai pilnas nuostabių žmonių, tačiau kas per daug, tas nesveika 🙂

Į pietus keliavome nepopuliariu keliu. Be to, vasario 6 d. Meksikoje buvo nedarbo (Konstitucijos) diena. Mašinų kelyje beveik nesimatė. Protarpiais per valandą pravažiuodavo vos 2-3 mašinikės.

Per dieną nusigavom iki Xpujil (tariasi „ušpuchil“, 140km), kur norėjome aplankyti Becan piramidę. Prie jos įėjimo atvažiavome per vėlai, todėl vakare gavom leidimą įsikurti palapinėje netoli piramidžių gyvenusių žmonių sodyboje. Ryte į ruinas taip ir neužsukome, nes nepatiko 33 pesų (3.3$) kaina. Tai viršyjo mūsų dienos biudžetą 🙂

Pusę dienos keliavom su dviem izraeliečiais, kurie gyvena JAV ir dviems savaitėms atlėkė į Meksiką pasipliažinti ir šiaip trumpam pasidairyti. Su jais nulėkėm apie 360km iki pat Palenkės (Palenque) miestelio kalnuotoje Chiapas valstijoje. Palenkė knibžda turizmu, nes už 8km yra grandiozinis arčeologinis paminklas su majų piramidėmis ir tvirtovėmis. Atvykome čia apie penktą valandą vakaro. Temsta apie šeštą, todėl nemokamos nakvynės paieškai laiko nebeturėjome. Karoliais ir įvairiais „draugystės“ raišteliais prekiaujantis vaikinukas paaiškino, kad pigius kempingus galima rasti važiuojant už miesto į taip vadinamą arčeologinę zoną link piramidžių. Taip ir padarėm. Su mikruške nuvažiavom į tą pusę ir nakčiai apsistojome už 2$ žmogui. Tai buvo lyg privati sodyba su 3-4 vasarnamiais po 2-3 kambarius. Visą vakarą ir naktį siaubingai pylė lietus, todėl palapinę leido pasistatyti po vasarnamio stogu, priešais įėjimą į vieną iš kambarių.

Planavome čia pailsėti dvi dienas, tačiau po pirmos nakties buvom nepatenkinti supančia atmosfera. Mūsų kaimynai – alternatyvus hipių tipo Meksikos jaunimas – visą vakarą rūkė žolę ir valgė specialių grybų sriubą. Turbūt visi nutuokiam kas ten per grybai… ar ne?

Ryte tie visi kietakai miegojo ilgai. Aš kuičiausi šalia palapinės ir staiga išgirdau keistą garsą kiek atokiau už nugaros. Ant pievos už keliolikos metrų stovėjo ūkininkas su komercine šypsena ir atsargiai rodė šviežius grybus krepšelyje. Mes tokia preke nesidomėjom. Apie ūkininko kėslus kažkas paskundė policijai, kuri buvo trumpam užsukus apsidairyti kokia situacija. To ūkininko jie, žinoma, nerado, nes atrodo, kad jis su vasarnamių šeimininkais dirba išvien. Po policijos vizito tiek hipiai, tiek poilsiavietę prižiūrintys, tiek pats grybų ūkininkas, visi jie vaikščiojo plačia šypsena ir vienas kitam mirksėjo.

Nepatiko mums ta kompanija, nepatiko ir už nakvynę mokėti, tad susikrovėm kuprines ir iškeliavom toliau. Mūsų dienos tikslas buvo užkabinti Chiapas valstijos kalnus. Norėjome keliauti per ten esančius kaimelius, aplankyti vietinius žmones, bei lakandonus (ispaniškai „lacandones“) – gentis gyvenančias laukinėmis tradicijomis kalnų džiunglėse.

Nuo Palenkės pavažiavome apie 40km link kalnų. Vienoje didesnėje sankryžoje pastebėjom restoraną su detaliu kalnų žemėlapiu. Pasinaudojom proga ir persipiešėm ant popiergaliaus pagrindinius kelius, kuriais norėtume keliauti. Nuo tos sankryžos pasukom keliu link kalnuotų kaimelių. Pirmoji gyvenvietė La Reforma buvo  čia pat už kilometro. Buvo gal keturios valandos popiet, tad privačių mašinų taip vėlai traukiančių gilyn į kalnynus sulaukti nepavyko. Nusprendėm ieškoti nakvynės. Paklausėm keleto žmonių patarimo kur galėtume pasistatyti palapinę. Visi jie mus nukreipdavo į bažnyčios prižiūrėtoją vardu Klementė (Clemente). Kaimelio gale radom jo namą, kuriame gyvena visa jo šeima: trys mokyklinukai, jo žmona Marija ir Marijos ilgakasė mama.

Klementei mūsų vizitas buvo kiek netikėtas. Užtrukome kol sunkiai besiverčiančiai šeimai išaiškinome, kad ieškome paprastos pievutės, kur niekam neprieštaraujant galėtume pasistatyti palapinę. Katja ilgai jiems pasakojo apie mūsų keliavimo būdą, stengėmės išaiškinti kuo skiriamės nuo eilinių turistų, kuriems nesvarbu kontaktas su vietiniais, o tik atlekia su autobusais pasidairyti po istorines vietas ir turistinius objektus. Be to, užsiminėm, kad mus visuomet domina paprastų žmonių ūkis ir gyvenimo būdas. Buvom pavaišinti šviežių apelsinų sultimis ir Klementė pakvietė i greitą žygį po apylinkes.

Šeimininkas nešėsi ūkininkui privalomą ginklą – mačetę, kuria kapoja žoles ir taip prasivalo sau kelią. Pirmiausia aplankėm šeimos kukurūzų plantacijas kalvos viršūnėje. Klementė pasisiūlė parodyti kalnų upelį iš kurio aplinkiniai kaimeliai yra aprūpinami vandeniu. Kažkur pamiškėje priėjome tą šaltinėlį, kuris krito žemyn nuo kalvos į mažą daubą, kurioje žmonės karts nuo karto maudosi. Mūsų vedlys pasinaudojo mačete ir iškirto mums po pagalį, kuriuos naudojom kartu su upeliu lipdami žemyn neaukštu skardžiu link maudynių vietos.

Grįžus į Klementės namus, jo žmona jau buvo sugalvojus kur mus pagaliau apnakvindins: vaikų kambaryje ant žemės. Naktis atrodė bus lietinga, tad džiaugėmės, kad turėsime normalų stogą. Iš tikrujų ta šeimynėlė gyvena gan vargingai. Visus metus valgo savo užaugintus kukurūzus, bananus, nusiperka keletą ryžių. Manau, jog Marija taip ir nesuprato kokio velnio mes prašėme jų pagalbos. Ji retai šypsodavosi ir visuomet žvelgė į mus skeptiškai. Buvo gan sudėtinga su šiais žmonėmis bendrauti ir įgyti jų pasitikėjimą. Klementė buvo kiek atviresnis. Ne veltui jis yra bažnyčios bendruomenės aktyvistas: sekmadieniais veda mišias katalikų bažnyčioje (nes atsakingi kunigai nespėja apvažiuoti visų apylinkių), ir karts nuo karto keliauja į Palenkę, kur dalyvauja vienos organizacijos veikloje. Tai kartu su ispanais įkurta institucija besirūpinanti sunkiai besiverčiančių aplinkinių bendruomenių gyventojų sveikata bei kitomis problemomis.

Kitą rytą, ketvirtadienį, buvom pasiruošę keliauti kalnų link, tačiau per pusryčius Klementė mūsų norus pakeitė. Jis pasakojo, kad kalnų kaimeliuose žmonės vos vos verčiasi, nes darbo galimybiu beveik nėra. Be to, jis paaiškino, kad gamtoje gyvenančios lakandonų gentys jau suprato jų populiarumą tarp turistų, todėl svečiai, atvažiuojantys į jų rezervatus turi susimokėti. Ta taisyklė galioja net ir vietiniams meksikiečiams.

Be to, Klementė užsiminė, kad ryt jis keliaus į Palenkę dalyvauti aplinkinių bendruomenių atstovų susirinkime. Jis pasiūlė ten pasirodyti ir mums, nes bus puiki proga užmegzti kontaktus su kitų kaimelių žmonėmis.

Sunkus bendravimas su Klementės šeima (pavyzdžiui, keliavimo autostopu jie niekaip nesuprato, vis aiškino kada ir kur stoja autobusai), lakandonų komerciškumas, bei sudėtingas žmonių kalnuose gyvenimas privertė mus kelionės į kalnus atsisakyti. Kas ten žino, gal vieną dieną vis tik ten sugrįšime, tačiau šį sykį kelionė ta kryptimi mūsų daugiau nebeviliojo. Be to, susitikimas su gretimų apylinkių atstovais Palenkės organizacijoje skambėjo gan įdomiai.

Komentarai

  1. agne sako:

    moteriske turbut taip ir nesuprato, kodel jus ne 5 zv viesbutyje… Kartais galvoju kaip tokie skirtingi zmones gyvena kartu, vienas parapijos siela, o kita – pilkasis kardinolas, kuriam visi tie jos vyrelio „reikalai“ atrodo bereiksmiai ir vaikiski 😉