Francisko, jo bomba, ir kiti (vasario 4-19)

balandžio 2, 2007  
Temos: Kuba

Šimtas ugnių – taip lietuviškai skambėtų Cienfuegos pavadinimas. Šiame mieste praleidome dvi savaites, kurių metu nuolatos lankėmės marinoje jachtoms ir ieškojom kas galėtų mus pagaliau išgabenti iš Kubos.

Policija blokavo centrinę miesto gatvę El Prado, nes vyko dviračių ralis. Sportininkų prie gatvės laukėm ir mes. Aš užsiėmiau patogesnę vietą fotografijoms. Šalia manęs ėmė knibždėti diedukas. „Iš kur esi?“ jis paklausė. „Iš Lietuvos“, sakau. „A, tai ten tos Baltijos šalys…“. „Jo jo“…

international bicycle competition on main street of Cienfuegos

international bicycle competition on main street of Cienfuegos

Pro šalį skuodė dviratininkai ir aš užsiėmiau fotografavimu. Kai anie pravažiavo, visai pamiršau apie dieduką ir sugrįžau pas Katją kitoje gatvės pusėje. Diedukas nusėkė iš paskos. Šmėžčiojo jis, šypsojosi ir galiausiai nusisukęs į medį vartaliojo iš kišenės išsitrauktus popiergalius.

30.000.000 Reichsmark - a German stamp from about 1943

30.000.000 Reichsmark - a German stamp from about 1943

Patraukėm pagrindine pėsčiųju gatve mirgančia parduotuvėmis. Už keletos blokų tas diedukas ir vėl ėmė maišytis po kojomis. Nieko neliko kaip užmegzti kontaktą. Kaip pradėjom su juo bendrauti, tai taip ir įstrigom toje vietoje gerą pusvalandį. Sužinojęs, kad Katja yra iš Vokietijos, iš savo kišenės kubietis išsitraukė karo laikų Vokietijos pašto ženklą. Ant jo buvo užrašyta – 30’000’000 raismarkių (karališkų Vokietijos markių).  Trisdešimt milijonų! 🙂 Francisko (Francisco), toks buvo mūsų naujojo draugo vardas, norėjo tą pašto ženklą atiduoti Katjai. Atsisakėme. Nesam kolekcionieriai. Tegu jis pasilaiko tą brangenybę, gal pasitarnaus vieną dieną.

Francisco, a must to know

Francisco, a must to know

Pasakojom Franciskui apie mūsų keliavimo būdą. Jis buvo pirmas žmogus Kuboje, kuris suprato, kad nesame turistai, o kad tai yra mūsų gyvenimo būdas. Pavadino jis mus vagabondai – klajokliais. Isikando jis tą pavadinimą vagabondai ir vėliau vis kartojo, arba naudojo šį terminą pasakodamas apie mus kitiems. Užsiminėm, kad ieškom nakvynės. Francisko net negalvodamas užsikvietė į svečius: „jei tik norit, galit nakvoti pas mane. Pinigai manęs nedomina, apsistosit nemokamai.“. Bandėm išsiaiškinti kur gyvena. Kažkur 5 km už miesto. Transportas – šiokia tokia problema, bet nesunkiai išsprendžiama. „O kaip dėl policijos?“. „Aj, nieko ji nedarys, blah blah blah“ – pradėjo aiškinti jis kažką savo greitakalbe.

Nebenorėjom daugiau slapstytis Kuboje. Nakvynė pas Francisko būt buvus nelegali, tad nenorėdami sukelti problemų nei jam, nei sau, jo pasiūlymo atsisakėme. Tuo labiau, kad jis atrodė besąs tikrai geras ir įdomus žmogus. Neduok Dieve sugadintume jam reikalus.

Su naujuoju pažįstamu praleidome dar kokią valandą visi drauge slampinėdami po miesto gatveles. Vienoje jų pro praviras namo duris pardavinėjo zapotę. Francisko mūsų užklausė ar esam ragavę šitą tropinį vaisių. Jo, pamenu, bandėm Belize, bet ne buvom baisiai sužavėti. Iš tikrųjų tai niekam nebuvo įdomi mūsų nuomonė. Francisko jau buvo beperkąs mums vaisių paragavimui. Manėm paims 2-3 ir gana. Kur tau. Pradžiai susirinko iš bliūdelio 3-4, bet vėliau kai į ranką nebetilpo, paprašė maišėlio ir susėmė visą tuziną, palikdamas pardavėjo indą tuščią.

Vienas jaunuolis siūlė nakvynę. 25 doleriai nakčiai. Francisko ėmė mus ginti ir priekaištauti – kas čia per kaina, šitie du keliauninkai iš Europos yra vagabondai, jie negali tiek daug mokėti, per brangu… Katja vis tik nuėjo pas nakvynės šeimininkę, tačiau pastaroji savo prabangaus kambario 10-čia dolerių įvertinti nedrįso.

Buvo po vidurdienio. Pats laikas užsįmti nakvynės paieška. Nusprendėm savo naujuoju draugu šiai popietei atsikratyti. Franciskui pažadėjom paskambinti kitos dienos ryte ir susitarti dėl naujo susitikimo bei apsilankymo jo namuose. Diedukas juokavo:
– aha, žinau jus, paskambinsit man rytoj ir pasakysit, kad nenorit pas mane atvažiuoti, nes bijosit.
– Ne ne, – tikinom jį – Mes tikrai atvažiuosim…
Na ir atviras tas Francisko. Kitas turistas tai gal iš tikrųjų taip pažadėdamas atsikratytų ir nebepaskambintų.

Turėjom HospitalityClub.org nario telefoną. Susukom tuo numeriu. Atsiliepė jo žmona Mary. Sutiko mus apnakvindinti už 10 dolerių. Tai buvo mažas dviejų su pusės kambariukų butukas trijų aukštų gyvenamajame name.

Tą pačią sekmadienio popietę pasivaikščiojom iki marinos su jachtomis. Pakeliui į mariną dviračių taksi ir arklių keleivinės karietos bandė mums įsiūlyti savo paslaugas. 1-2 doleriai už 2 km pavežimą. Brangoka, ne?

Cienfuegos marinoje susipažinome su pensininkais britais, keliaujančias per pasaulį su savo jachta SENTINEL. Šiaip dauguma sutiktų jachtininkų nieko neveikia, o tik nesustodami plaukioja pasaulio pakrantėmis. Pagrinde tai Vakarų Europos pensininkai. Kaži kada sutiksim Lietuvos pensininkus taip prabangiai pramogaujančius.

Minėti britai mus pasikvietė į svečius. Pavaišino gėrimais, pasidalinom nuotykiais. Deja, jų kita stotelė – Meksika. Mums nepakeliui. Užsiminė, kad Santiago de Cuba marinoje (pietų Kuboje) su panašia istorija kaip ir mes laivo ieškojo du broliai amerikiečiai. Išsiaiškinom, kad tai buvo mūsų pakeleiviai Stiuarto trimarane – Adamas ir Ovenas. Pas SENTINEL britus pažadėjom užsukti ir kitos dienos rytą, nes norėjom iš jų nusikopijuoti suomio sukurtą filmą apie lietuvį, kuris kovojo prieš sovietinį režimą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą.

Be anglų užkalbinom ir prabangią grandiozinę jachtą su didžiuliu užrašu „www.WildTigris.com“ ant burės uždangalo. Pakliuvo trisdešimtmetė raumeninga mergina, kuri pasirodė besanti laivo kapitonė. Ji su savo komanda po penkių savaičių ruošėsi plaukti kitų Karibų salų link. Deja, mums tiek daug laukti nesinorėjo. Be to, šiek tiek kamuojami jūros ligos, vargu ar būtume jautesi jaukiai tarp profesionalios apmokamos komandos. Užsukę į laivo tinklapį galite susipažinti kokios prabangios paslaugos yra siūlomos – lietuviškas metinis uždarbis už 1-2 savaites.

Na ką gi, į mariną reikėjo sugrįžti po poros dienų pertraukos, kai atplauks šviežienos. Cienfuegos prieplauka buvo praktiškai mūsų vienintelis šansas surasti ką nors plaukiantį link Džamaikos ar Dominikos Respublikos, todėl šiame mieste planavome praleisti keletą dienų, tam, kad po 3-4 dienų galėtume ir vėl patikrinti situaciją su laivais.

advertising in Cuba

advertising in Cuba

Kai pirmadienį ryte ėjom pasįmti filmo kopijos iš SENTINEL jachtos pakeliui į prieplauką mus užkalbino priešinga kryptimi lėkęs dviratininkas. Tai buvo marinos darbuotojas Efraidas, kuris mus vakar matė besidominčius laivais. Vyrukas išreiškė norą pagelbėti mums. Užsiminė, kad yra vienas prancūzas vedęs kubietę. Gyvena Kuboje, tačiau dėl Kubos migracijos taisyklių, ilgiau nei 3 mėnesius jis šalyje būti negali. Ta proga, karts nuo karto jis plaukia į gretimas salas. Po 1-2 savaičių jis ruošėsi iškeliauti į vieną iš prancūziškų Karibų jūros salų. Tiesioginio kontakto su kapitonu Efraidas suorganizuoti negalėjo, tačiau pažadėjo iki pietų išsiaiškinti ar turime šansų patekti į laivą.

Antradienį susiskambinom su Francisko. Sutarėm susitikti centre ir drauge važiuoti į jo namą užmiestyje. Vienuoliktą valandą buvom sutartoje vietoje. Katja atsisėdo ant suoliuko, o aš nuėjau pasižvalgyti ką ten parduoda gatvėje. Staiga šalia savęs nugirdau šuns lojimą. hrrr…au…hrrr.au. Spėkit ką ten radau 🙂 O gi Francisko! 🙂

Iki mūsų draugelio namų važiavome dalinai autobusu ir dar kokį kilometrą teko žingsniuoti. Dar prieš antrą pasaulini karą pastatytas namas stovėjo tiesiai ant pagrindinio kelio. Kitoje gatvės pusėje – restoranėlis su maža parduotuve. Dieduko name gyvena moteriške Liza su vaikais. Jiems jis leidžia apsistoti nemokamai. Namas erdvus. Kaip ir visuose kituose kubiečių namuose, daiktų čia daug nesimatė. Net pusę amžiaus naudojamoje vonioje su tualetu tebuvo veidrodis, varganas rankšluostis ir viskas. Nei dantų šepetukų, nei lentynėlių, nei muilo, nei šampūno, net tualetinio popieriaus, ir to nebuvo. Beje, durys taip pat neegzistavo. Iėjus į vonios patalpą ant praėjimo reikia pastatyti medinę konstrukciją, kuri ir pridengia visas grožybes.

Francisko asmeninis kambarėlis buvo paslaptingai užrakintas su maža spynele. Pasiknisęs savo kišenėse, jis surado raktelį nuo tos stebuklingos spynelės ir atverė duris į savo erdvę. Gyvena jis čia jau beveik šešiasdešimt metų, tačiau kambaryje daiktų apart trijų durų spintos, praktiškai, nebuvo. Tiesa, visas kambarys užverstas dulkėtu šlamštu. Įvairiausios nuolaužos, neveikiantys aparatai. Turbūt eilinis menkniekis rastas gatvėje galėtų puikuotis Francisko kolekcijoje. Turėjo jis ir įdomių eksponatų, kaip kad 1902 m. JAV dolerio cento monetų, keistų akmenukų, ir net bombą. Deja, pastarają mums parodyti jis taip ir pamiršo. Rado jis kadaise savo darže, bet niekas apie tai nezino. Mes, ko gero, vieninteliai kuriems Franscisko apie tai prasitare.

Beje, klausiau sito zmogelio kokio velnio jis malėsi po miestą tą dieną kai su juo susipažinome. Na, tiesiog buvo įdomu išgirsti ką nedirbantis kubietis iš užmiesčio gali veikti mieste. Pasak jo, tą rytą atsikėlęs galvoje išgirdo ūžimą: žžžžžžžž… „Turiu važiuoti į miestą!“, suprato jis. Pamatęs mus centre, net nedvejojo, kad mes esame tai, ką ūžimas ir pranašavo. Minėjo, kad prieš kelioliką metų buvo pas jį į svečius užsukę ir keliautojai iš Danijos. Juos taip pat susipažino gavęs ūžiamąjį signalą.

invited for lunch to Francisco's home

invited for lunch to Francisco's home

Per pietus namo moteriškaitė Liza paruošė didelius pietus su pupomis, daržovėmis, kukurūzų koše ir salotomis. Gardžiai kirtome ne tik mes, bet ir dar keli aplink besimalę vyrai. Nelabai supratau kas jie tokie bebuvo. Kaimynai, o gal tiesiog nuolatiniai valgytojai.

Turėjom paskambinti tarpininkui Efraidui ir išsiaiškinti apie galimybę susitikti su prancūziškos jachtos kapitonu. Efraidas pasiūlė susitikti autobusų stotyje poros valandų bėyje. Susitikimą atidėti kitoms dienoms nebuvo įmanoma. Ką gi, reikėjo viską mesti ir lėkti į miestą. Nepamirškime, kad buvome užmiestyje, ir su transportu Kuboje sunkoka. Autostopas čia visai neautostopinis. Turėjom skubėti. Galbūt tai mūsų potencialus šansas ištrūkti iš Kubos. Labai greitai su visais atsisveikinom, Francisko, žinoma, sugalvojo mus užlaikyti ir parodyti smulkmenas savo kambaryje. Negana to, jis prisijungė prie mūsų kelionei į miestą.

Gatvėje, aišku, niekas nenorėjo stoti, net automobiliai mėlynais (valdiškais) valstybininiais numeriais, kuriems imti pakeleivius yra privaloma. Kad ir kaip Francisko bandė mosikuoti savo rankutėmis, nė velnio niekas nestojo. Nuprendėm iki miesto ribos eiti pėsčiomis. Po šalį risnojo žirgas su krovinine karieta, tačiau važnyčiotojas į mūsų pastangas nerėgavo. Francisko neišlaikęs ėmė piktai rėkti, kad neva kaip tas vyras gali palikti lietuvį ir rytų vokietę ant ledo. Mes juk visi iš vieno klano. Iš komunistų kilę, turim vienas kitam padėti. Arklio savininkui širdelė suminkštėjo, jėzau koks aš neužjaučiantis, ir mus surinko. Francisko tęsė savo tiradą ir už kilometro jie visi ten bendravo draugiškai. Paleido miesto pakraštyje. Dar kiek paėjom ir radom „geltonojo“ transporto inspektoriaus stotelę su dvidešimt laukiančiųjų. Francisko apsiėmė suorganizuoti mums transportą. Liepė geltonajam pirmenybę suteikti mums, nes neva labai skubam labai. Sustojo sovietinis džipas, gal uaz’u vadinasi, nepamenu. Francisko, nelaukdamas ką kiti pagalvos, į jį įšoko ir ėmė raginti mus. Greitai čia viskas vyko. Vietos buvo tik dviems, tad mūsų spirgančiam draugeliui teko išsilaipinti ir vietas užleisti mums. Durys užsidarė ir jau lėkėm centro link… Viskas vyko taip greitai, kad net nespėjome su savo paslaugiu draugu normaliai atsisveikinti.

7-door taxi, the Cuban limousine

7-door taxi, the Cuban limousine

Iš autobusų stoties paskambinom tarpininkui, kuris su dviratuku atmynė dar po 20 minučių. „Su kapitonu susitikti šiandien neįmanoma, nes keturioms dienoms išvyko iš miesto“. Tokią naujieną išgirdome iš Efraido. Tiek daug vargo dėl nevaisingos naujienos. Ech… Tiesą pasakius, nesupratome jo noro mums pagelbėti. Spėjom, kad tikisi honoraro, ar kažko panašaus. Žodžiu, tuo momentu jis daugiau negalėjo mums padėti. Beliko laukti kol sugrįš tas prancūzas. Lyg ir norėjome su vyruku atsisveikinti, tačiau jo akys keistai svyro žemyn, lyg nedrąsiai kažko laukė. „Galvojam tau duoti 5 dolerius už informaciją“, nenorėjome jo palikti nelaimingu, jeigu ką, nes jau atrodė jis toks kažkoks nuliūdęs. „Ne ne, baikit jūs“, labai nuoširdžiai atsisake… Ir ačiū Dievui 🙂 Galų gale išsiskyrėme ir pažadėjom jį aplankyti marinoje, kai bus jo budėjimo diena.

limonade maker

limonade maker

Francisco sharing his history

Francisco sharing his history

Cienfuegos mieste, kaip anksčiau minėjau, gyvenom dvi savaites. Tad su Francisko susitikome ir trečią kartą. Pusę dienos praleidome valgydami ledus, gerdami gazuotą sirupą, rodė jis 40 metų senumo foto albumą su nuotraukomis iš Niujorko ir pasakojo apie nugyventus nuotykius. Dabar jį pagrinde išlaiko jo sesė, gyvenanti JAV. Kai buvo jaunas, jis pastoviai kursavo į JAV, bet vėliau apsistojo name prie Cienfuegos, kurį karo metu nusipirko jo mama. Dabar jis jau ieško kam tą namą galėtų perleisti. Siūlė netgi mums. Jei norėtume apsigyventi Kuboje, galim turėti jo namą. Deja, jis vargiai įsivaizduoja Kubos limituotą sistemą. Ten, praktiškai, neįmanoma parduoti ar perleisti savo privatų namą kitiems asmenims.

IMG_1480

Nebent susigundysi mizerine kaina, kurią už tavo nekilnojamąjį turtą pasiūlys valstybė.

Esam pasauliniai vagabondai. Ta proga Francisko sugalvojo mus nutemti į labai labai pigią valgyklą. Klajojom gatvelėmis po nematytus rajonus. Kartais atrodydavo, kad 40 metų čia gyvenantis Francisko pasiklydo. Dar porą gatvių, porą posūkių ir mes jau čia. Menu buvo paprastas – bulijonas, ryžiai, pupos, mėsa ir viskas. Mes savo kolegai kelis sykius buvom minėję, kad mėsos nevalgome. Jis buvo labai miklus ir greitas – užsakė tris lėkštes vištienos bulijono su makaronais, tris porcijas keturias dienas keptuvėje skrudintų ryžių su pupomis bei lėkštę virtos kiaulienos gabaliukų. Spėkit kiek už viską sumokėjo? Ogi 9 pesus be kelių centų. O dabar spėkit kiek tai yra litais? Nei daug nei mažai – 1 litas! Jo jo, vienas litas už viską!

Francisco brought us to this restaurant for

Francisco brought us to this restaurant for "social cases"

Tikra vieta vagabondams, ne? 🙂 Francisko buvo labai laimingas vaišindamas mus tokioje pigioje vietoje. Biški susinervyjo ir jis, ir virėja, kai patiektas lėkštes su bulijonu atstūmėme. „Valgykit, valgykit, ko nevalgok“, nenustigo srėbiantis Francisko. Tuo tarpu mes traškinom ryžius su pupomis. Viskas tikrai labai pigu ir super gerai mažo biudžeto keliautojams, tačiau pagrindinis maistas – ne vegetarams. Davėm mūsų draugui 10 pesų už maistą, bet jis kategoriškai atsisakė – „jums ką pinigų gal nereikia? Keliaujate Kuboje, čia jums reikalingas kiekvienas centas. Nejuokaukit…“, ir atstūme pinigus atgal į mūsų pusę.

Tai tiek apie Francisko, o dabar tęskime laivo paieškos istoriją. Po kelių dienų pertraukos vėl apsilankėme marinoje. Efraidas atraportavo, kad taip ilgai žvejotas prancūzas jau laukia atvykstančių giminaičių ir vietos jo laive nebus. Tą rytą buvo didelis prancūziškų burlaivių antplūdis. Ant denio susitikom jauną italą Paolo ir jo kapitoną prancūzą iš jachtos SOLEJA. Jie iš karto suprato, kad esam tranzuotojai ir pasiūlė vakare susitikti detalesniam pokalbiui. Labai jau draugiški jie mums pasirodė. Italas laivą čia palieka, tačiau kapitonas planavo keliauti per Džamaiką į Panamą. Susitarėm kur susitikti, bet nepraleidom progos pakalbinti ir kitų. CHEECA-BEY jachtoje radome Cathy ir Jean-Jaques. Jie irgi traukė Panamos link. Po trumpo draugiško pokalbio jie mums davė suprasti, kad jei su SOLEJA keliauti neišdegs, jie mums pagelbės.

Vakare įdomiai bendravome su SOLEJA kapitonu ir jo keleiviu italu, tačiau pokalbio įdomumas baigėsi, kai pagaliau buvo prabilta apie sąlygas – 15 eurų per dieną, įskaitant maistą. Kitą rytą nieko nebeliko kaip sugrįžti pas porelę iš CHEECA-BEY. Jie be didesnių reikalavimų sutiko mus nugabenti atgal į Centrinę Ameriką. Nusprendėme atsisakyti ketinimų pasiekti Venesuelą per Karibų salas, nes išsiaiškinom, jog plaukiant iš vakarų į rytus vėjai tuose vandenyse nėra palankūs būriavimui. Tarp kitko, jei kas nors susigundytų keliauti su anksčiau paminėta jachta SOLEJA, kapitoną galima kontaktuoti per jo tinklapį:
http://soleja.free.fr/
Manau, jis už sąlyginai nedidelį mokestį su malonumu prįms jus į komandą.

Šitoje vietoje kaip ir baigėsi laivų paieškos istorija. Tuo tarpu atvykę į Cienfuegos pirmas 4 dienas praleidome pas šeimininkę Mary. Kiti keliautojai buvo užsirezervavę kambarį aš anksto, todėl persikraustėm pas jos tetą Ivoną (Ivonne), kuri kambario nuomos verslą pradėjo vos prieš keturis mėnesius. Pas ją pradžioje svečiavomės už 10 dolerių per dieną, tačiau kiekvieną minutę turėjome būti pasiruošę iš ten išsikraustyti, jei Ivona surastų turistus mokančius normalią nuomos kainą. Iš esmės ji darė mums paslaugą, ir už tai jai esame labai dėkingi. Kai sužinojome, kad CHEECA-BEY jachta mus paims į kelionę, iki išplaukimo nepilną savaitę gyvenome pas Ivoną, bet jau mokėdami kiek daugiau, tam kad neišmestų ji mūsų į gatvę 🙂

IMG_1668

Ivona – labai įdomi, tvirta, ir kalbi moteris. Visai neatsiliekanti nuo savo mamos, kuri atrodo sveika, tačiau jau keletą metų nekelia kojos iš namų. Ivona yra baigusi anglų kalbos studijas, ir, savaime suprantama, daug metų dirbo mokytoja. Kai toks darbas atsibodo, įsidarbino ji į viešbučio viešųjų ryšių skyrių. Per tuos dešimt metų užmezgė neblogų kontaktų su užsieniečiais. Vieną dieną ji nusprendė duonai užsidirbti savo name nuomodama kambarį turistams. Leidimo šiam verslui ji laukė daugiau nei tris metus, nes, pasak jos, neturėjo šimto dolerių kyšiui biurokratams. O gal tiesiog nenorėjo jo duoti?

Ivonos name dar gyvena jos sūnus Alainas (Alain) su žmona. Tas vyrukas rodė didelį džiaugsmą, kai sužinojo, kad mano hobis – programuoti tinklapius. Vėliau keletą vakarų ta tema dažnai bendraudavom, nes jis irgi yra baigęs informatiką ir laisvu laiku užsįma tinklapių kūryba. Alainas pastoviai pūtė burbulą: „jau dabar matau kaip ateityje mes su Augustu šauniai bendradarbiausim ir vieną dieną nušluostysim nosį mikrosoftui…“. Kitaip tariant, kliedėjo jis kliedėsius. Šiaip aš nieko prieš bendradarbiauti, bet kai toks bendradarbiautojas nesugeba atsakyti į porą mano emailų, siųstų jau pasiekus Panamą, tai nežinau net kaip efektyviai galėtume ką nors nudirbti.

Pasakojo jis man, kad su draugu turi idėją verslui internete. Žinoma, Kuboje jie ten atsargiai su šituom turi veikti. Skundėsi, kad viskas yra – pinigai startui, idėjos ir panašiai, tačiau jiems reikia nusipirkti web-hostingą (interneto puslapių talpinimo paslaugą) tinklapiui. Problema, jog atsiskaitymas hostingą parduodančioms kompanijoms internete vyksta su kreditine kortele. O jos jie neturi. Reikia užsieniečio pagalbos, kuris galėtų sumokėti su plastmase, o jie atsiskaitytų grynais. „Galiu jums pagelbėti“, pareiškiau. Ir žinot ką? Atrodė tai buvo vienintelis stabdantis reikalas jų startui, tačiau per kitas penkias dienas, kol dar gyvenome pas juos, jis išsidrėbęs kėdėje aiškino, kad niekaip negali pagauti savo draugelio… Kodėl gi negalėjo sėsti ant dviračio ir nuvažiavęs prie draugo durų jį priremti? Nežinau… Bet burbulus pūsti juk irgi reikia talento 🙂 Štai tokie tie jauni, kalbūs ir daug žadantys Kubos verslininkai…

Beje, Alainas dirba tinklo administratoriumi vienoje jaunimo organizacijoje, kuri veda nemokamus kompiuterių kursus jaunimui. Už pilną etatą gauna jis 16 dolerių per mėnesį. Tokie jau tie atlyginimai ten.
Čia darbuotojai turi labai lėtą internetą, kurį gali naudoti interneto naršymui, bei el.pašto skaitymui. Deja, bet nemokamų el.pašto adresų (kaip Yahoo, Gmail ir pan) turėti jiems neleidžiama. Liepia naudoti organizacijos sistemą, kurioje, ko gero, laiškai yra kontroliuojami atitinkamos valstybinės institucijos. Organizacijoje yra inspektorius, kuris peržiūri visus darbuotojų naršomus puslapius. Jei randa kažką panašaus į el.pašto tinklapius – adresas yra įtraukiamas į blokuojamųjų sarašą, o darbuotojas yra baudžiamas 1 mėnesio interneto atjungimu. Jei tas pats inspektorius pamato, kad kažkas susidomėjęs naršo po, pavyzdžiui, JAV naujienų portalus, šio tinklapio į juodą sarašą neįtrauks. Verčiau mandagiai pasikalbės su tuo drabuotoju, kad jis geriau skaitytų revoliucinio Kubos laikraščio „Granma“ naujienas, kurios yra sveikesnės ir teisingesnės.

IMG_1672

Vieną dieną Ivona pranešė mums gerą naujieną. 80-ies metų senumo tradicinės Kubos muzikos grupė iš Cienfuegos „Las Naranjas“ (tariasi „las naranchas“ – ispaniškai „Apelsinai“) šeštadienį koncertuos viename iš kultūros namų. Ar esate girdėję apie „Buena Vista Social Club“ iš Kubos? Ši pasaulyje populiari grupė sukūrė įvaizdį, jog jų muzika yra Kubos tradicinė. Būtent panašų stilių groja ir Las Naranjas, tik jie nėra tiek daug keliavę kaip jų broliai. Vyriausias grupės daininkas – 92-ejų metų diedukas. Kitas ne ką jaunesnis – 84 metai. Ivona šią grupę puikiai pažįsta, nes jo darbo viešbutyje metu, karts nuo karto tekdavo suorganizuoti vietinius muzikantus turistų palinksminimui.

Ivona Apelsinus populiarina ir dabar. Bando ieškoti variantų, kaip tuos Apelsinus iškišti į užsienį. Prieš kelis metus jie apturėjo sėkmingą koncertų turą Japonijoje, dar anksčiau grojo Vokietijoje, Prancūzijoje ir dar keliose šalyse. Dabar jie ieško daugiau galimybių keliauti. Gal kas nors iš jūsų norėtų atsivežti Las Naranjas į Lietuvą? Keista, tačiau koncerto metu muzikantai neturėjo prezentacinių diskų pardavimui, kas šiek tiek apsunkina pasidalinti jų muzika su jumis.

Ivona taip globojo Apelsinus, kad aplinkiniams turistams prišnabždėjo muzikantams duoti arbatpinigių. Tiesa, žiūrovų toje mažoje vietoje nebuvo daug – gal 30-40, dauguma vietiniai. Mūsų šeiminkė teigė, kad paprastai muzikantams atlyginimus ir honorarus moka institutas, kuriam jie priklauso. Jei koncertuojama turistinėje vietovėje, muzikantai už tai nieko negauna, nes yra ne abejojama, jog pinigų jie susižers iš turistų. Nežinau kiek tame tiesos, nes po koncerto vienas renginį stebėjęs vyrukas-inspektorius priekaištavo Ivonai, kad ši bandė užverbuoti turistus artistų paramai.

Hi... statue of the most famous Cuban singer

Hi... statue of the most famous Cuban singer

Na, kaip ten bebūtų, Apelsinų koncertu likom patenkinti. Tai buvo nuostabus mūsų vizito Kuboje užbaigimas. Kitą dieną, per Katjos gimtadienį, persikraustėme į prancūzų jachtą CHEECA-BEY, su kuria praleidę keletą dienų Kubos salose, iškeliavome į kapitalizmą, į Panamą…

 

Komentarai