Dvi savaitės Limoje – ligos, magelanas, paieškos ir kita

balandžio 5, 2008  
Temos: Peru

arba tiesiog kovo mėnesio naujienos

Šiek tiek užtilom, bet gal todėl, kad sėdim Limoje jau 2.5 savaitės. Pagrindinė priežastis – Katjai pasireiškę neaiškios ligos simptomai. Kosulys, o vėliau ir spazmai kairėj dešinėj, prasidėjo dar Iquitos, kai tik aš išsivadavau iš maliarijos ir dengės. Manėm, kad Katjai aktyvavosi postherpetinė neuralgija. Ieškojom biomagnetizmo specialistų, tačiau Limoje ir visame Peru yra jų tik trys, kainos nerealios (seansas 150-170 solių – 120-135 Lt). Nepaisant to, jog pasak vieno iš jų, jis „aptarnauja įvairių socialinių sluoksnių žmones“ (įdomu kaip tokią sumą gali mokėti kelis šimtus litų uždirbantys vargingesni gyventojai), įsitikinom, kad šių „daktarų“ pagrindinis tikslas yra PINIGAI, o ne pagalba žmonėms. Tad biomagnetizmo seansus Katjai atliksime Čilėje arba Bolivijoje, priklausomai kur nuspręsim keliauti kitą savaitę.

Prieš savaitę sužinojau vasario gale daryto kraujo tyrimo rezultatą – pasirodo aš džiunglėse apsikrėčiau Leptospirosis (šios ligos diagnozė trunka 3-4 savaites). Tai liga su kuria juokauti negalima, tad nedelsdamas ėmiau gerti antibijotiką (doxyciclina). Kadangi Katjos simptomai nenyko, įtarėm, kad ji irgi kenčia nuo džiunglėse pasigautų virusų. Praėjusį antr

Carla flying

Carla flying

adienį buvom pas tropinių ligų specialistą. Pasak jo, panašu kad tai tik paprastas bronchitas, tad 7 dienas išrašė gerti atitinkamus antibijotus (claritromiciną). Na gerai, Katja su tuo susitaikė. Jau po pirmos tabletės reikalai pradėjo gerėti.

Mes Limoje per daug nesiblaškom. Pirmiausia tai 9 milijonus turintis miestas. Išsiruošus į miestą, vien transporte per dieną praledi 2-3 valandas. Dažniausiai apsiribojam miesto šiaurėje esančiu Comas rajonu, kuriame gyvename pas Karlą – aktorė ir šiaip linksma mergina.

Na o dabar trumpai apžvelkime per pastarasias 2 savaites nutikusius nutikimus.

Drebėjimai

Naktį iš kovo 28 į 29 buvo keista, kad vidury nakties netikėtai prabudau. Pakilau. Jaučiau, lyg drebėtų lova. Paskutinius virpesius pajutau jau prabudęs – supratau, kad pažadino žemės drebėjimas!
– Katja! – šūktelėjau apimtas mieguisto išgąsčio. Ji, žinoma, prabudo ir klausiamai įsistebeilijo į mane. Aš pasimečiau. Tuo momentu jau niekas nebedrebėjo. Gal man tik pasirodė? Negi aš dabar jai sakysiu kad žemė dreba kai ji nedreba. Žodžiu, likau durniaus vietoje, „nieko nieko, miegok“ nuraminau ją, ir vėl sumigom.

Ryte mes jau vartaliojomės lovoje. Tiksliau, aš vartaliojaus, o Katja jau pradėjo rytinį gyvenimą. Staiga sukrenkšti aplinkinių namų langai, išjudinti mūriniai namai ima skleisti specifinį girgždesį ir dabar jau tiksliai viskas dreba! ŽEMĖS DREBĖJIMAS!!! Abu sušukom ir lėkėm pro duris.
– Mano dokumentai! – Katja sugrįžo į kambarį ir pačiupo dėklą su pasu.
– Mano kelnės! – daėjo, kad į lauką vos neišlekiau su prakaituotais triusikais.
„Pasas!“, dingtelėjo ir man tokia mintis. Vis tik kuo aš prastesnis nuo Katjos? Per tą stresą nebeprisiminiau kurioj kuprinės vietoj buvau įdėjęs pasą. Čiupau kaip durnas visą kuprinę. Tarpdury pagaliau prašviesėjo – taigi pasas viršutinėje kuprinės kišenėje! Kol ropštėmės kaip stresuoti vėžliai iš savo urvo, drebėjimas pranyko. Profilaktiškai išlėkėm į lauką. Aplinkinių namų gyventojai, kaip tarakonai ir pakratyto mikserio (Karlos namuose tikrai yra toks mikseriukas), jau lūkuriavo gatvėje. Visi su šypsena ir savais įspūdžiais susižvalgė, įsitikino, kad nuotykiai baigėsi ir gyvenimas toliau tęsėsi įprastine vaga.

Kitos dienos laikraščiai raportavo, jog pusę dviejų nakties drebėjimas siekė 4.3 balų, o rytinis (8 val) – 5.3 balų pagal Ričterio skalę.

Beje, daugeliui jūsų turbūt teko nugirsti apie siaubingą žemės drebėjimą Peru praeitų metų rugpjūtį (8.0 balų), kur žuvo keli šimtai žmonių. Drebėjimai – čia tikrai neprabanga.

Magelanas

Nepaslaptis – kovo 20 dieną atsidarau savo emailą ir už akių užkliūna Alfa.lt redaktoriaus pavaduotojo žinutė su sveikinimais. „Kokia šiandien šventė?“ pagalvojau. Peržiūriu kitus neįprastus laiškus ir pamatau, kad įvyko, ko visai nesitikėjau – buvau išrinktas Lietuvos Magelanu 2007!

Šiuos rinkimus organizuoja Magelan GPS prietaisus pardavinėjanti „InfoEra„. Prieš metus jie kooperavosi su road.lt, o šiais metais su alfa.lt portalu.

Išėjom į gatvę, užsukom į turgų, bet kad diena būtų skirtinga nuo ankstesnių, nesijautė. Tačiau kaip ten bebūtų, vis tik malonu gauti nacionalinį pripažinimą 🙂 Valdas iš crossroad.lt sakė su manim konkuruos kitais metais. Jis su Žydre jau mina mums ant kulnų ir žada, kad tai tęsis visus metus…

Susitrumpinimas

Kai mane užpuolė Dengės ir maliarijos parazitai, mano ilga tabaluojanti plaukų kasa pradėjo žiauriai knisti. Temperatūrai pakilus iki 39-40 laipsnių, ir kai plaukų galvoj kaip šieno – karštis pila ne tik ant maikės, bet ir ant galvos. Brrrr. NENORIU TOS KASOS! NORIU NUSIKIRPTI!!!

Kaip koks nesveikas (kodėl „kaip?“) ėmiau kreizėti kad noriu padaryti galą tiems ilgiems plaukams ir save sutrumpinti. Gal tai paveikė ir tai, jog pastaruosius 10 metų maniau, kad mano ūgis yra 1.96 m, tačiau Iquitos ligoninėje mane paėmė ir sutrumpino. Tad nuo vasario galo aš jau nebe 1.96 m, kaip visad maniau, o keturiais centimetrais žemesnis – niekingi 192 cm 🙁 Ir ko aš lipau ant tos ligoninės mierkos…

Mano trumpinimosi karštligė persidavė ir Katjai. Ta irgi susirgo moteriškomis svajonėmis nusikirpti plaukus trumpai, taip išvengiant nepatogumo kas rytą šukuoti plaukus. Svajonei įgyvendinti internete susigraibė planuojamos šukuosenos pavyzdį:

haircut

Išsigydžius džiunglių ligas, dėl tų plaukų nebebuvau taip baisiai užsiknisęs, tačiau žodis „kirpykla“ skambėjo taip pat patraukliai kaip ir kokia „pyragų kepyklą“.

Katja – susitrumpinimo pionierė. Ji buvo pirmoji žengusi tą didelį žingsnį. Mūsų rajone buvo pilna kirpyklų už 5 soles (4 litai), kuriomis ji nepasitikėjo, mat ten jie greičiausiai kerpa kaip automatai – čirkšt pakšt čakšt, ir baigta. Katja yra kiek jautresnė šukuosenos atžvilgiu ir pasirinko kirpyklą už 20 solių (16 litų). Po 30 minučių bendravimo su kirpyklos vadove, ji pasake „TAIP“ ir po kelių čarkšt parkšt jai praktiškai reikėjo keisti pasą. Svarbiausia, Katja liko patenkinta.

augustas_senas

Aš Katjos konkurencijos ilgai neišgyvenau. Spjoviau į viską, pakišau 3 metų senumo fotkę su trumpais plaukais ir pasakiau, kad toks ir vėl noriu būti. 5 soles. Aš patenkintas. Tik dabar Lietuvoje verkia mano sesė Izabelė, nes ji mėgo mus ilgaplaukius. Kaip senelis pasakė – ko čia verkti, juk Augustas ne barzdą nusiskuto, o tik plau
kus nusikirpo…

us with short hair

na negi negražiai mes atrodom? 🙂

„Projects“ – virto projektais

Praėjusį rudenį publikavome kelis mūsų kelionės metu pradėtus ir įvykdytus mini projektėlius. Iki šiol viskas buvo angliškai, bet mūsų, tiksliau Katjos, draugė Jovita mums padėjo tuos tekstus išversti į lietuvių kalbą. Taigi, dabar jau galite apie projektus pasiskaitinėti gimtąja kalba.

Kapitalizmo nesąmonė

Katjos bronchitui gydyti daktaras recepte užrašė taip:

Klaicid 500 mg
(Claritromicina)
14 tablečių

Poliklinikos vaistinėj užklausėm kiek kainuoja Klaicid. Mergina paklikino kažką kompe…
– 10 solių [8 litai], – sako.
Kosminė kaina, pagalvojom.
– Čia 10 tablečių ar kaip?
– Ne, viena tabletė.
Vos neužspringau.
– Pala pala, tai negi neturit kažko pigesnio? Pavyzdžiui, kitos kompanijos gaminio?
– Sekunde… Taip, turim. 13 solių dešimties tablečių paketas.

PINIGAIS grįsto kapitalizmo nesąmonė, kitaip nepavadinsi…

PS: Tokie pigūs „nekomerciniai“ medikamentai čia vadinami generico (tariasi „heneriko“, lietuviškai būtu „gentiniai“). Karla sakė girdėjus, kad „henerikus“ valstybė netrukus uždraus iš viso pardavinėti… Na na, baisu net pagalvot kur toks bajeris nuvestų tokią varganą šalį kaip Peru.

Didžioji paieška

Nesam googlai, tad ko ieškom negreitai randam. Ir vis dar ieškom. Kalbu apie darbą. Šiai dienai jau esam išsiuntę virš 100 emailų į hostelius Bolivijoje, Peru, Urugvajuj, Argentinoje ir Čilėje su prašymu mus pagaliau įdarbinti. Kiek gi galima laukti. Norim pasitaupyti kažką ir tęsti savo kelionę, bo su esama finansine situacija mes ilgai neišsimaitinsime.

Išsiuntėm ir keletą pikantiškų užklausimų į Kanarų salose esančius aukštos klasės save kaip super duper prisistatančius viešbučius. Girdėjom ten darbuotojams už šypseną tūkstančius dalina 🙂 Tad nusišypsokime dar tris kartus 🙂 😉 🙂 ir vieną ilgą ;——–)

Na o kol nieko nepešim, tęsim straipsnių rašymą lietuviškai žinisklaidai, pagal galimybes programuosim tinklapius, ir lauksim kol buvusi Katjos vokiečių kalbos mokytoja pakoreguos jos 500 puslapių knygą apie pirmąją mūsų kelionės dalį (2006 sausis – 2007 balandis). Kai knyga bus korektiška, ieškosim leidėjo Vokietijoje.

Išsinešdinimas

Iš Peru netrukus dumsim lauk. Balandžio 18 yra mūsų 90 dienų antspaudo paskutinė diena. Kol kas neapsisprendžiam ar kirsim Bolivijos, ar europinės Čilės sieną. Vis dar ieškom argumentų už ir prieš abiems variantams… Jei nosis nukreiptume Čilės link, ko gero pavyktų susitikti su Danielium ir jo bendražyge, kurie keliauja pagal populiarų „around-the-world“ planą.

Komentarai

  1. iev sako:

    Na va pagaliau nusprendet ir pasirinkot Chile 🙂 Kaip su darbu, dar negavot kokiu pasiulimu? :}

  2. alma sako:

    Netikėtai (vis per solveiga) atsidūriau jūsų puslapyje!gardžíai prarijau pasakojimus apie Peru,gaila, kad jau išvažiuojate (ten buvau 3 kart).Dabar užeisiu pasiskaitinėti, kaip jums seksis toliau, sėkmės darbo paieškose. Jūsų nutikimas su vaistais man puikiai pažįstamas, vaistinėse reikia pakovoti, kad gautum ko nors už normalią kainą.