Du spalvoti viščiukai (birželio 11)

liepos 7, 2007  
Temos: Venesuela

Hippie - the best part of Puenta Arenas

Hippie - the best part of Puenta Arenas

Archimedo šuo-hipis su mumis kantriai išbuvo visą valandą kol pagaliau sustojo pikapas, kuris mus išvežė iš Punta Arenas. Buvom pakeliui į kitą pusiasalio pusę, kuri vadinasi Paria. Mus pavežęs pikapas labiau atrodė į vietinį transportą, nes buvo įtaisyti du suolai ir stogas. Na, mes paprašėme, kad pavežtų nemokamai, tad išlipę taip ir nesupratome kodėl vairuotojas buvo toks surūgęs.

Kitus 30 km pametėjo panašus pikapas. Vėlgi pasiprašėme nemokamai. Riedėjom per pusdykumę. Aplink tik smėlis ir kaktusai. Išlaipino kaimelyje Taguapire. Pakėlėse mėtėsi jūros kriauklių likučiai ir kitos šiukšlės. Jūros gėrybės – pagrindinis maistas šitame kaime. Atrodė, kad žmonės maišais čia tuos kriauklių likučius į pakeles pila.

Kaimelio gale buvo Venesuelos prezidento Chavez eilinė propaganda. Norėjau bent nuotrauką to plakato padaryti, bet nespėjau. Sustojo kitas pikapas. Kabinoje vietos nebuvo, o priekaba buvo pilna kartoninių dėžių su keramikos dirbiniais. Savo kuprines numetėm ant dėžių, o patys šiaip ne taip įsiprastinom į vienintelį laisvą kampą. Paprastai važiuojant pikapu priekaboje stengiamės atsisėsti kuo arčiau kabinos. Vėjas netaip pučia. Šį kartą vienintelis laisvas plotas buvo priekabos gale. Staiga vairuotojas pradėjo nežmoniškai lėkti. Katja susirangė kiek galima arčiau grindų. Mačiau tik jos kepurę. Tuo tarpu mano ilgos kojos leido tik pusiau pritūpti. Visą kelią kovojau kad nenuplėštų kepurės bei gaudžiau orą, nes vėjas siaubingai pūtė tiesiai į veidą. Sėdint priekabos gale ir lekiant supermeno greičiu, sunku ką nors ir pakeisti, reikia melstis kad viskas bus gerai.

Išlipom sankryžoje vidury pusdykumės. Mano veidas turėjo atsigauti nuo aplinkos pasikeitimo. Nežmoniškas vėjas pakeitė karštą saulę. Išlipome tiesiai priešais vienišą kioską su moteriške. Iš jos nusipirkome senų meduolių ir netrukus mūsų kryptimi pasigavome seną amerikoniška kledarą su dviem vyrukais. Jie mus atvežė iki Cariaco miestelio. Visą kelią klausėmės patarimų būti atsargiems, nes palei pajūrį daug prekiautojų nakrotikais, todėl regionas ne itin saugus.

seems a restaurant, but these words irritate...

seems a restaurant, but these words irritate...

Dar porą pavežimų ir atsidūrėm narkotikų miestelio Carupano gale. Matėm policijos postą, tad tranzuoti nusprendėm 50 m prieš jį. Nenorėjome kontakto su pareigūnais. Kelias buvo platus ir dauguma mašinų lėkė antroje eilėje. Aš, norėdamas artimesnio kontakto su vairuotojais, tranzavau stovėdamas ant pirmos juostos. Netrukus vienas iš policininkų ėmė švilpauti ir šaukti „Ej! Ej! Švylpt!“. Apsimetėm, kad nesuprantam ir dirbom savo darbą. Policininkas nenustojo sketriotis, rodė ženklus kad ateitume. Mes jam draugiškai pamojavom ir tęsėm savo biznį. Pareigūnas nepatingėjo ateiti iki mūsų pusę kelio. Rodė ženklus, o mes jam draugiškai mojavom. Tipo „labas, kaip sekas“. „Na, gerai, as pats iki jūsų ateisiu…“, prabilo anas. Atėjo… net kojos nenukrito. „Jei tranzuojate, tai stovėkite šalia kelio, o ne ant važiuojamos juostos“, nepatenkintas buvo tvarkdarys… „Gerai, pastaba supratom, no problem“, prisipažinom kaltais. Venesuelos sostinėjė, girdėjom, alkani policininkai terorizuoja užsieniečius, tačiau mūsų šitas draugas, nors ir buvo mumis nepatenkintas, iš mūsų, ačių dieviu, daugiau nieko nereikalavo.

Galiausiai sustojo diedukas antroje juostoje, blokuodamas eismą už savęs. Visi tik pypsino pypsino, bet tas diedukas nereagavo. Atbulomis sugrįžo pas mus. Pametėjo iki Puerto Santo, kuriame jis turėjo posadą (nakvynės namus) ir siūlė mums ten užsukti bei pasimėgauti netoliese esančiai pliažais. Papasakojom, kad keliaujam su palapine, tačiau nemokamai apsistoti pas jį nepasikvietė. Beje, jis irgi mus perspėjo, kad būtume atsargūs, nes regionas čia nėra malonus – daug narko-kontrabandininkų.

Iki vakaro sugebėjom nusibelsti tik iki Šventos Izabelės kaimo, kuris buvo gal už 160 km nuo mūsų pradinio taško (Punta Arenas). Keliavome per daug kaimų. Dienos gale prasidėjo net kalnai su džiunglėmis. Tikrai įdomu – tas pats pusiasalis, tačiau rytinėje jo dalyje pilna žalumos ir miškų – tikras tropinis rojus. Izabelės kaime buvo sankryža kur kelias kyla į San Juan de Las Galdonas (arba tiesiog San Juan) gyvenvietės pajūryje. Turėjom iki jo kažkaip nusigauti, nes Archimedas paprašė nugabenti laišką jo vaiko motinai Suzanai, kuri gyvena San Juan. Beje, vairuotojas, mus atvežęs iki Šv. Izabelės turėjo pavardę Galdona. Jis mus tikino, kad būtent jo protėviai ir įkūrė San Juan de Las Galdonas. Jo šeima, neva, turėjo visą žemę aplinkui, tik vėliau žmonės viską atėmė.

Buvo vėlu. Izabelės kaime reikėjo ieškotis nakvynės. Ant sankryžos į San Juan sutikome pagyvenusį vyruką su anūke. Mes užklausėme, kur galėtume saugiai pasistatyti palapinę. „Čia, po stogu“, ir pirštu parodė į kitame sankryžos kampe stovintį namą su dideliu plotu po stogu. Anksčiau ten ko gero buvo restoranėlis. „O čia saugu?“, nerimavom. „Jo jo, šitame kaime nieko nenutinka“. Kito pasirinkimo neturėjom. Pasistatėm palapinę ir tikėjomės, kad anas vyrukas nemelavo.

Naktį kelis kartus girdėjom balsus, tad vis prabusdavom. Ne kasdieną juk miegam tiesiai ant sankryžos, kur mus kiekvienas gali pastebėti. Miegas nebuvo itin ramus, tačiau ryto sulaukėme laimingai. Tualetas – buvo dar vienas galvosūkis. Kitoje gatvės pusėje (vis dar toje pačioje sankryžoje) buvo maži varteliai, o už jų vienas stalas ir tada krūmai. Kai gatvėse nebeliko žmonių, paslapčiom ėjom į krūmus už vartelių. Ryte prabudom prieš pat penkias. Ir vėl palaistėm krūmelius. Sulindom atgal į palapinę, dar dvidešimt minučių ir jau prasidėjo gyvenimas. Mūsų namo šeimininkai išlindo ir žaibiškai įkūrė pusryčių prekyvietę prie minėtų vartelių. Ot laiku atsikėlėm! Sankryžoje ėmė stoti maršrutiniai sunkvežimiai, kurie gabeno žmones iš San Juano į Rio Caribe. Jie, matyt, kelionę pradeda kai dar tamsu, apie pusę penkių, ir kol visus kalnus perlinguoja, pavargsta ir sustoja Šventoj Izabelėj papusryčiauti. Valgo visi – ir vairuotojai, ir keleiviai. Toks scenarijus tęsiasi 2-3 valandas. Vėliau tiek eismas, tiek ir gyvenimas čia aprimsta.

waiting for fish

waiting for fish

Mūsų „made in Venezuela“ žemėlapis rodė, kad iki San Juano galima atvažiuoti pajūriu. Realybėje toks kelias neegzistuoja. Reikia keliauti zigzagais per kalnus. Taip važiavom ir mes. Didesnę kelio dalį pametėjo kledantis pikapas. O iki San Juano atvažiavom su kaimiečiu, kuris gyrė prezidentą Chavez ir nesuprato ko tie studentai sostinėje rengia demonstracijas prieš valdžią. Be to, jis irgi mumis rūpinosi ir liepė būt atsargiems, nes kaime knibžda prekiautojai narkotikais.

Suzana, kuriai turėjome perduoti Archimedo laišką, dirbo ir gyveno didžiuliame prabangiame viešbutyje. Buvo aštuonios ryto, tad ji dar nebuvo atsikėlus. Palikom kuprines registratūroje ir nuėjome pasidairyti po kaimelį. Tikėjomės rasti interneto kavinę, bet tokie dalykai čia neegzistavo, nebent viešbutyje už 8 dolerius valandai. Nebuvo ir padorios parduotuvės, tik kioskeliai. „Kur galim rasti duonos kepyklėlę?“, užklausėm vietinių. Jiems teko kiek pasukti galvą. Matyt, duonos kepėjai persimetė į narkotikų biznį. Palydėjo mus iki vienos gatvelės ir parodė pirštu į geltoną namą:
– Paklauskit šeimininko, jis paprastai turi duonos. Jei ne – eikit į kioskelius.

Geltoname name radom lėtaeigį dieduką.

– Ar turit duonos? – pasidomėjom.
– Taip. Kiek reikia?
– Hm… O kokią duoną turit, galim pasižiūrėti?
– Tuoj…, – nušlepsėjo šeimininkas per visą kambarį iki virtuvės.

Baltos duonos kepinys atrodė gardus.

– Norėtume nusipirkti du kepalus.
– Gerai, – nušlepsėjo atgal į virtuvę ir po minutės sugrįžo. Maišelyje buvo tik vienas kepalas.
– Mes norim dviejų duonų… – nesupratom kas ko nesuprato.
– A, dviejų. Gerai, tuoj… – ir vėl nušlepsėjo į kitą galą.

Pagaliau sugrįžo su dviem kepalais.

– Kiek esam skolingi?
– 2000 bolivarų.

Padavėm 5000. Vyrukas ir vėl šlepsėdamas nulingavo virtuvės link. Dar viena minutė prie durų staktos ir pagaliau gavę grąžą krimsnojom gardžią duoną. Pakeliui dar gavom šviežių bananų, kurie puikiai tiko prie pirmojo pirkinio.

oh yes, they are real!

oh yes, they are real!

Vienoje namų parduotuvėlėje (kai žmonės savo kambaryje pastato dvi lentynas, šaldytuvą ir prisikabina čipsų ant sienos – tipo kioskas) nusipirkom sulčių ir netoliese prisėdom papusryčiauti. Šalia namo lakstė du spalvoti viščiukai. Spėkit kokios spalvos jie ten buvo? Niekada neatspėsit! Vienas buvo ružavas, o kitas – violetinis!
– Čia pas jus tokias vištų rūšis augina, ar kaip čia suprasti? – paklausiau šeimininkės.
– Ne… tai kad juos pardavinėja čia taip, dirbtinai nudažytus. Visokių spalvų pasaitaiko.
„Nu nu“, pagalvojom… bet vis tiek faini tie viščiukai buvo.

Sugrįžę į kelių aukštų viešbutį suradom Suzaną, kuriai perdavėm laišką. Trumpai pasikalbėjom apie šį bei tą, pasinaudojom restorano tualetu, nusiplovėm vaisius kuriuos turėjom ir buvom pasiruošę keliauti toliau. Norėjom pasiekti Guačaro olą, kuri buvo vos už 150 km, jau kitoje Venesuelos provincijoje – Monagas, tačiau reikėjo įveikti kalnus ir narko-prekiautojų gyvenvietes…

Komentarai