Caracas – Venesuelos sostinė (gegužės 31 – birželio 6)

birželio 20, 2007  
Temos: Venesuela

IMG_4391

Venesuelos sostinėje Karakase (Caracas) praleidome 6 dienas. Pirmi momentai buvo keistoki. Kai atsiradome oro uoste, dairėmės banko, kuriame galėtume išsikeisti turimus eurus. Pinigų keityklos nesimatė. Aplinkui zujo vyrai siūlantys pasikeisti valiutą. Mes tokiais tipais niekada nepasitikim, bet aplinkui nieko patikimesnio nesimatė. Pasirinkome tvarkingiau atrodantį vyruką. Jis pasiūlė 2700 bolivarų už vieną eurą. Hm, tai juk oficialus keitimo kursas. Gerai. Pakeitėm 50 eurų ir vis tiek viskas labai įtartinai čia mums atrodė. Kodėl toks geras kursas? Bet pinigus lyg ir tikrus gavom.

Žinojom, kad iki Karakaso tuos 30 km galima važiuoti su mikroautobusu, kuris kainuoja 13000 bolivaru (6 doleriai). Labai brangu. Ypač žinant, kad Venesueloje benzino litras tekainuoja 100 bolivarų – apie 10 lietuviškų centų. Taip taip, 10 centų! Venesuela turi krūvas naftos, kurios dėka turtus krunasi tik valdžios vyrai, bet atrodo, kad vangiai dalinasi su savo gyventojais. Tai va, sėdom į tą mikruškę. Gerai, kad vairuotojas šiek tiek apsiskaičiavo ir vietoje 26, sumokėjome tik 16 tūkstančių bolivarų už abu.

Šiaip, turistai iš oro uosto dažnai važiuoja su taksi. Iki miesto kainuoja virš 100000 bolivarų (apie 50$ pagal oficialų kursą). Bet su jais reikia labai atsargiai. Kažkur skaičiau, kad geriausia rinktis juodus džipus. Visi kiti – vagys. Pradžioje toks taksistas bus paslaugus, malonus ir draugiškas, bet kai atvažiuosite į miestą, įrems į jus pistoletą ir sustojęs prie bankomato lieps šiek tiek patuštinti kreditinę kortelę. Su juo gal dar padarysite turą ir per kitus bankomatus, kol taksistas patenkintas bus. Kiti vairuotojai atveš į reikiamą vietą, tačiau jums tik išlipus, paspaus gazą ir nuvažiuos su visais lagaminais ir kuprinėmis bagažinėje. Bent jau tokias istorijas mums teko girdėti…

Iš oro uosto su mikruške nusigavom iki centro, o iš ten su metro iki prancūzo Pierre-Charles namų. Pastarasis gyvena su dar viena prancūze, vokiečiu ir venesualiete. Visi jie – universiteto studentai. Pierre-Charles Karakase gyvens du metus, o kiti du užsieniečiai – metus. Butas gan didelis, tad čia visuomet malasi studentai draugai arba keliautojai.

Iš to prancūzo netyčia nugirdome apie juodają rinką keičiant pinigus. Joje už dolerį arba eurą yra siulomas 60-85% didesnis kursas nei oficialus. Kaip jau turbūt supratot, pasikeitus 50 eurų oro uoste, mums pirmoji savaitė Venesueloje atsiėjo gana brangiai.

Po kelių dienų vėl norėjom padaryti šachar machar su doleriais. Venesualietis Ivanas, kurį sutikome studentų bute, padėjo mums dėrėtis su gatvės keitikais. Pagrindiniame miesto bulvare ėjom pro didelį restoraną su staliukais pėsčiųjų gatvėje.
– Kava, arbata, pietūs, prašome užsukti, – pamojo mums ranka vienas iš padavėjų.
– Keičiam dolerius, eurus… – siūlė savo paslaugas kitas padavėjas…
Su Ivano pagalba sužinojom, jog geriausia ką jie gali pasiūlyti už dolerį yra 3600 bolivarų. Mūsų „gidas“ patarė laimę pabandyti Karakaso „tikrame“ centre. Minėtas bulvaras – tai prezentacinė gatvė su parduotuvėmis. Tuo tarpu, „tikrasis“ centras yra už poros metro stotelių į Vakarus. Ten prasideda paprasti kvartalai su prekiautojais gatvėje, didesniu triukšmu ir betvarke.

Ivanas atvedė pas pažįstamą pinigų keitiką. Tas mus gainiojo per tris skirtingus žmones, kurie siūlė ne daugiau 3500 bolivarų už dolerį. Visa pinigų keitimo procedūra nėra labai maloni, bet tai jau kita istorija, kurią aprašysiu artimiausiu metu.

Nebuvom patenkinti dienos doleriu kursu, tad piniginius reikalus atidėjom kitai dienai. Buvom visai netoli Ivano namų, tad sugalvojom užsukti pas jį į svečius. Link jo namo žingsniavom per namalonias gatves, kuriose buvo daug į mus žvairuojančių neaiškios reputacijos tipų.

Vėliau perėjom didelį viaduką virš autostrados. Kitoje pusėje rajonas atrodė šiek tiek draugiškesnis. Ivanas gyveno daugiaaukščiame name. Įvažiavimas į gyvenamą rajoną su keliais namais yra kontroliuojamas apsauginių. Aplink Ivano namą buvo dar viena tvora, o prie įėjimo – dar vienas apsauginis. Pirmosios namo durys atrakinamos su specialiu magnetu, kurį prie raktų gauna kiekvienas gyventojas. Negana to, su tuo pačiu magnetu veikia ir liftas. Tiek jo iškvietimas, tiek aukšto pasirinkimas lifto viduje. Trumpai tariant, be to stebuklingojo magneto vargu ar įmanoma pasiekti savo butą.

Karakase taip pat susitikom su Venesuelos Lietuvių išeivių bendruomenės pirmininke Elena. Kalba eina apie lietuvius emigravusius į Lotynų Ameriką pokario metais. Pasak Elenos, Venesueloje gyvena apie 500 tokių lietuvių. Per ją susipažinome ir su Rimu, kuris mus užsikvietė į Venesuelos lietuvių susitikimą Colonia Tovar miestelyje vyksiantį birželio 23-ią. Ši gyvenvietė – tai vokiečių kolonija. Juokėmės su Katja, kad bus ką veikti ir man ir jai 🙂

Beje, Rimas anksčiau turėjo statybos firmą ir gamino laiptus metro stotyse. Keikėsi jis ant dabartinio šalies prezidento, nes dėl vykdomos politikos iš 6500 stambių įmonių Venesueloje liko vos trečdalis. Tame tarpe verslo nebesugebėjo vykdyti ir Rimas. Dabar jis užsiima maisto šunims ir katėms prekyba.

Mieste gyvenimas verda tik dienos metu. Vakare, po 20:00 Venesuelos sostinė apmiršta. Viskas užsidaro, o žmonės sulenda į namus. Lieka tik blogiečiai ir jų aukos. Tiesa, už 100 m nuo mūsų namo naktimis ant gatvės išlįsdavo prostitutės… bet jas galim priskirti prie aukų.

Komentarai