Atsibeldėm į Cuencą (Ekvadoras)

Ilga tyla. Vis neturėjom kada parašyti. Daug laiko praleidom kelyje…

Prieš porą savaičių ištrūkome iš Bogotos ir planavome užsukti į San Agustin nacionalinį parką su grandioziniais senovės laikais išskaptuotais akmens paminklais. Šią vietą mums rekomendavo aplankyti du šveicarai keliaujantys aplink pasaulį dviračiais. Jie netoli parko turi įrengę namą dviratininkams, į kurį pakvietė užsukti ir mus.

Deja, bet San Agustin mums pasiekti nepavyko. Nesisekė tranzuoti, tad nusprendėm negaišti laiko ir pasukom tiesiai į Ekvadorą. Kolumbijoje autostopu keliauti tikras malonumas. Žmonės mums gelbėdavo daugiau nei tikėdavomės. Pavyzdžiui, šitie vaikinukai, Carlos ir Alex:

nusprendė mus pavežti keliasdešimt papildomų kilometrų, kad tik mums būtų patogiau tęsti kelionę. Be to, pakeliui jie mus vaišino pakely nupirktu sūriu, vaisiais ir kelionės gale pakvietė mus papietauti. Tarp kitko, viena iš jų salygų buvo ta, jog jų nuotrauka turi būti publikuota mūsų tinklapyje. Jų sąlygą pildome… 🙂

Kitas, mumis besirūpinęs žmogėnas buvo jaunas industrinio sūrio skirto bandelių kepykloms vežėjas Francisco. Su juo praleidome 3 dienas. Pirmiausia keliavome 500 km link Palmira. Buvo taip karšta, kad pakeliui Francisco porai minučių su visais drabužiais įšoko į upę. Toks pat šlapias sėdo atgal į sunkvežimį.

Naktį nakvojome kartu su juo furistų motelyje, kambarėlyje su dviem plačiom lovom. O kitą dieną jis užsikvietė pasisvečiuoti ir jo namuose. Ten radome 5 šunis, 8 kates, krūvą vištų, dvi kiaules, mamą ir kitus gyvūnus. Katja alergiška katėms, tad teko apsistoti namo kieme palapinėje po medžiu.

Iki sienos su Ekvadoru keletą valandų kaip išprotėję šimtiniu greičiu serpentinais vinguriavom su Rene – ekvadoriečiu, kuris gyvena Kolumbijoje. Po šio pasivėžinimo Katja prisipažino, kad jai visą laiką kinkos drebėjo.

Kirtom sieną ir iš karto sutemo. Netoli policijos posto susistabdėme dar vieną mašiną iki Ibarra miestelio. Ten įsiprašėme į centrinį policijos štabą, kur mums išskyrė paskaitų salę.

Nors kitą dieną kelias iki Kvenkos buvo tolimas (600 km), savo tikslą sugebėjom pasiekti 11 val. vakaro. Čia žadame apsistoti trims mėnesiams. Aš programuosiu vieną komercinį interneto tinklapį, o Katja irgi turi krūvą idėjų kaip praleisti 3 mėnesius sėslumo. Jau susiradome mažą butelį, tad visi, važiuojantys pro šalį, yra labai laukiami pasisvečiuoti.

Linkėjimai iš Kvenkos Ekvadore!
Augustas & Katja